LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
Giesmės iš švytinčios pakrantės
Daiva Molytė-Lukauskienė. Baltojo kiro giesmynai. Eilėraščiai
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012. 110 p.
Jovita Saulėnienė
Per patį sodų žydėjimą uostamiesčio skaitytojai sulaukė ketvirtosios Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių knygos „Baltojo kiro giesmynai“. Knygoje trys skyriai: „švytinčios pakrantės“, „pro lango šukę“ ir „trupinėlis keliaujančio“. Tai ir temos, nusakančios lyrinio „aš“ pagrindinius išgyvenimo motyvus – tapybiškų pajūrio peizažo potėpių, tėviškės jausenos, moters dvasios bei kasdieniškų apeigų proveržius.
Tačiau eilėraščių skirstymas skyriais formalus. D.Molytės-Lukauskienės poezijos knyga – tai vientisa lyrinio subjekto giesmė, kurios melodija išvinguriuoja įvairias žmogaus vidines būsenas, išgyvenimus, sutapusius su jo dvasiniu pasauliu. Giesmė autorės siejama su būdingu pajūrio kraštovaizdžiui paukščiu – baltojo kiro įvaizdžiu. Vesti giesmę – tai sutalpinti joje tiesos, skausmo ar džiaugsmo jausmų žodį. Šios eilių knygos poetinis žodis itin girdimas ir įsimenamas. O žodis, anot E.Mieželaičio, – tai dvasios aidas.
Eilėse prasiveržia atviras ir nuoširdus autorės širdies balsas apie „baltų šermukšnių šerkšną“, jų „žiedlapių audrą“, ant jūros kranto stovintį seną namą, „kalbantį ir dejuojantį, dūsaujantį ir dainuojantį“, apie ateitį, „sujungiančią ir surakinančią krantinėj laivo sielvartą“, apie keliones pakrante pro Nidą, Preilą, Pervalką, Juodkrantę „tolyn ir tolyn, ir tolyn ir tolin…“ Emocija, paremta asociacijos srautu, sukuria tapybišką, kartais net siurrelistišką (pvz., „menkė“) pajūrio krašto, kur „smėlėtos pakrantės“, kur „siautėja vėjai“, kur „vanduo nuplauna viską“, kur „kopų žemėlapiai“ atgyja paveiksluose, kur „šypsenos ir ašaros, nugairinamos vėjo, nuskalaujamos lietaus“, dažniausiai būdingos šiam kraštui mėlynos spalvos vaizdus, juos nušviesdama balta šviesa. Įvaizdis „baltasis kiras“ – tai kodas skaitytojui pamatyti ir širdimi priimti įvairia maniera ir skirtingo kolorito poetės sukurtą tapybišką „švytinčios pakrantės“ poetinį žemėlapį. Realybėje tokios spalvos kiras neegzistuoja. Autorė tarsi teptuku išgaudama spalvų atspalvius tiesiog mėgaujasi žodžiu, juos kartodama („pasakyk nesakyk“, „Nuo savęs nepabėgsi, / Pabėgsi nuo savęs“, „Supasi, supasi, supasi“ ir kt.), vardydama jų sinonimus („atminos atsiminimai prisiminimai nutolsta…“ ir kt.) ar tiesiog pasinerdama į detalų išskaičiavimą („kūnas išlupinėtas, išdarinėtas, ištrupintas, išdegintas, išnuodytas…“). Meniškai pavykęs poeto V.Mačernio „Vizijas“ primenantis naratyvinis D.Molytės-Lukauskienės pasakojimas be pavadinimo eilėraštyje, prasidedančiame „Žiūriu pro lango stiklą…“, kur lyrinio „aš“ žvilgsnis nukrypsta „pro aprūkusių jausmų šukę“ į drabužį:
Gėlėtą, raštuotą, kvietkuotą
Daugiaveidžio mėnulio dvejonę,
Nuluptą, nudraskytą, kraujuojančią,
Sulopytą, suraišiotą, sudygsniuotą
Vilnoniais mazgeliais, ašaromis
Juoko, pavydo, palaimos, (…)
Šios ir kitos nepaminėtos autorės meistriškai įvaldytos poetinio žodžio variacijos atkuria kartais lyrišką, kartais dramatišką, netgi tragikomišką lyrinio subjekto nuotaikos išgyvenimų skalę, kur nusitrina riba tarp būties ir nebūties, tarp dabarties ir praeities, tarp realybės pojūčio ir išmonės. Išgyventų lyrinio „aš“ poetinių metaforų („rudens popieriniai portretai lietingoj šviesoj“, „vandens akys stikliniame marių akvariume“ ir kt.) ir jo įsmeigto, nuslystančio žvilgsnio į kasdienybę, atsiveriančią proziškais žodžiais („žydi bulvės / mano motinos darže“, „Emigruojanti kelto kopija/ yra tobula: su kavinėmis, /restoranais, parduotuvėmis, /svetainėmis ir miegamaisiais…“), pynė sukuria ekspresyvų, pilną judesio ir mirgėjimo, šviesos žaismo ir skambėjimo pajūrio pamario kranto paveikslą, o eilių lyriniam „aš“ leidžia ne tik išsilieti, bet ir susilieti su tuo kraštu. Kraštu, „kur vandeningais šniūrais sujungia dangų su žeme“. Atkreiptinas dėmesys į eilėraščių žiedinę kompoziciją, kai prasideda ir baigiasi tuo pačiu žodžiu ar eilute, ar mintimi („Palikimas“, „Liko šiek tiek rudens“ ir kt.).
Nors poetė D.Molytė-Lukauskienė pabrėžia, jog jos eilės skirtos pajūrio skaitytojui, ir akcentuoja, jog ji sava šitam krantui („aš esu krantas“), tačiau savo tėviškę, Dzūkijos žemę, gimtuosius Naujuosius Valkininkus, saugo savyje kaip savaiminį prigimtinį įkvėpimo šaltinį, iš kurio prasiveržia itin įkvėpti posmai. Matyt, todėl, kad kiekvieno mūsų tėviškė, anot S.Gedos, – „sagos dydžio, bet joje plaka pasauliška širdis“. Poetės žvilgsnis nukrypsta į Tėviškės mielas širdžiai vietas (Pučkorniai, Vaitakarčmis, Ežio dvaras, Kalesnykų bažnyčia ir kt.) ir iškyla iš tolo matomas etnografinis Tėviškės vaizdas. O kai širdin padvelkia vaikystės miškas, suošia tėvų sodas ar iš nuotraukos išnyra artimas veidas ir atminty atgyja namų duonos kvapas, „vaikystės pyragai / iš močiutės krosnies – kvapnūs, šilti, garuojantys“, to ilgesingo žvilgsnio nebelieka. Išsilieja elegiška nuotaika dvelkiantys išgyvenimai dėl to, kas nenumaldomai prarandama ir laiko nunešama amžinybėn:
Norėjau turėti tavo šaukštą
aliuminį kupkelį ir
senąjį rožinį.
Norėjau turėti tai,
ką lietė tavo dideli delnai.
Neliko nieko.
Tu palikai viską.
(„palikimas“)
Šios eilės – jau ne vandens paukščio giesmės. Ir melodija aukštesnės natos. Ir fragmentiškesnė, nutrūkstanti, tarsi balsui užlūžus…
Dvi slyvos,
Trys obelys
Ir varnėnų nulesta
Vyšnia.
Neliko nieko.
Nedrįsau skinti.
(„sodas“)
Taigi baltojo kiro giesmės mus įveda į filosofinio žvilgsnio, asociatyvaus mąstymo, nuoširdaus ir tikro jausmo išgyvenimo meninį pasaulį, nušvintantį šviesiomis spalvomis ir atspalviais, skambantį aukštomis intonacijomis ir subtiliais pustoniais. Tikėkimės, jog skaitytojui taps artimos savito ir vis labiau tvirtėjančio balso poetės D.Molytės-Lukauskienės eilės, kurias ji palydi ir savo sukurtomis įtaigiomis iliustracijomis, prisistatydama mums ir dailininkės talentu.
