Jaunųjų kūrybos konkursas
Gintautas Lesevičius
be culto
raganą ant veidrodėlio kabant
galinio vaizdo pririštą
ir dvi plastmãsinių girliandų
iškarpos iš šonų tarsi į dangų juosia
– o jūs gi žinot nevalytą žiemos kelią! –
paklibinkšt autobusiuks mūs
ir krypu-krypu antele siūbuojam
o kaip ji šoka
kaip moka pakratyt
ta ragana turiu galvoj jos užpakaliuką
galėtų sustabdyt
bet kaip ji šoka
turėtų tai uždraust
kaip ji šoka kaip vartos raitos kaip
spirga pririšta o vis tiek
turiu galvoj ką išdarinėja kūlvirsčia
kaip duoda vaizdų dar kartą ir dar ir vėl ir
viskas ore apsisuka 360˚ atbulinę žvakę atlieka
combo su salto salto salto salto – –
mortale
va nurimo pagaliau konvulsijos
atidavė ką turėjo staigiai
manau kad turėjo kažką tai
o sancta simplicitas gesina jau laužą savo
vairuotojas
atkakom sako
dieve užpakaliai kaip nusėdėti
užtirpo
ach pramankštinsim
😀
nesijuok man tavęs reikia
čia
kaip niekur kaip niekad triukšminga
tavojo vardo didžiąja raide
vartot ją be reikalo žinoma
geriau vietoj to nutylėjimas
minutės tyla tylos pertraukėlė
susimąstyt
[– – – – – – –
kodėl tu juokies iš manęs
tu suardai begimstančią ją
ir tavo šypsenos kalba kažką
kad paskelbt nepavyks išprašyt jau limitas
besąs
klausyk man reik su tavim pasitart
vieną kartą ir aš
sunkvežimį vežimą priskaldysiu pažadu
derinių formų tavųjų – jos formom paliks
į aikštelę paleistos žaist ką
daugiau padarysi ką
kol kas tu terodai dantis
ir juokies paskutinis :DDD
vėjuotą priešpietį
plaikstos
poezija argi – vėliavos
gal man poezija – vėjas vėliavos
e
štai ir
stilius
štilio
susmuko klostėm
nurimo
ir šekit vėliavoms jokio rimo
išpustė
šeimos gausėjimas
buriantis ateitį
pabroliai drūzai
už parankės veda
pamerges drumzles
tanci pliaski do utra
kalkių nuosėdos
panikea
jūsų grožis tai spazmai pilve
1000 gervių drugeliais skraido plasnoja
leidžias į mano skrandį per galvą
verčiatės panikea žinote kelią
pripuolamai
pripuolat remiat prie žemės užčiešinat
trojaną persiunčiat burna į burną hakerė
panikea jūs mane – –
išlankstot nulankstot
jūsų grožis tai
lenkimo linijoj linkstančios kojos
aš jūsų numylėtas transformeris
iš robokopo artimai kovai į bolidą į formulę-1
tolimuos toliuos
ir gal visai net ne mano gernika
esu tas malūninių kojų strutis bėgikas
iš looney tunes į save pasinešęs
tą strutį paprastąjį
kur kišas į pakelės smėlį neatlaikius galva
rasotų rarotų kalančio ritmo
plaka gervės man galvą sparnais
įnirtingai plasnoja
nusilanksto sparnai drugeliški trapūs
aš neišleisiu gervių atgal
man palaimą pščiolkos suneškite šičia
popierius viską iškęs nežinojot panikea
jūsų grožis tai
atspaudas mano origamio drobulėj
jūs viršuje visada viršuje – jojikė
bet savo gernikoj aš nusimesiu tave panika
akordai
„jūrų vėplio dainai“
aš grojau gitara ir dainavau
(aš ne Poetas
ir ji – ne akacija
su kaspinu ir jūrų vėplio ūsais
mergaitei
jūrų vėplio dainą
ir kai po posmo-priedainio ir
posmo-priedainio
mes pragrojimą pasiekėm
aš pašnibždėjau jai
kad visą laiką
ir po kiekvieno mielo triuko
su instrumentais muzikos ir kamuoliais
(aš grojau ja
o ji – dainavo
buvo šeriama mėsa gentainių jos
ir kad dabar vėl gaus už pasirodymą
dar vieną jūrų vėplio paltį –
manoji kanibalė nelauktai
pamąsčius apie jūrų vėplių pragarą
belaukiantį
pravirko
