Dviračiai, krepšinis ir kiti malonumai

Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Dviračiai, krepšinis ir kiti malonumai

Rimantas Kmita

Atsisveikinimas su puikiuoju DDR baraku prasidėjo liūdnai. Sentimentalusis vandens šildymo aparačiuks neįsijungė visai. Grūdinuosi šaltu vandeniu, nes kaip supratau, sveikatos draudimas čia ne pigiausias. O aš turiu tik pirmosios pagalbos draudimą. Tad šiaip sau sugalvojus sirgti nerekomenduotina.

Susirandu savo naująjį baraką, kur duris atidaro toks diedas su kombinezonu, Herr Lübeck, na, kur tokie ūkiški būna, ir kai šneka, tai net nebandyk suprasti, geriau iš karto pereiti į pirštų, mimikos ir supaprastintą esperanto kalbą. Bet šiaip taip viską užpildau, ir veda jis mane į butelį, kurį vakar nuomos sutartį sudariusi moteriškė apibūdino kaip didelį, šviesų, ramų, su balkonu ir internetu ir tik su dviem kaimynais, su kuriais dalinsiuosi dušu ir virtuve.

Ir iš tiesų – ramu kaip po gero baliaus, virtuvė apšnerkšta dar labiau, nei tai padaryti sugebėdavo visas aukštas Bachštrasėj. Nei radijo, nei televizoriaus. Jeigu norėtume pasirodyti bent ir šiek tiek paskaitantys, reikėtų cituoti poetą – internetas yra niekur. Taigi jis yra, bet kabelį reikia pačiam susišaudyt.

Kas čia dar, viena kėdė, lovytė, spinta ir lentyna. Apie patalynę, kokias nors pakabas toje spintoje nėra net kalbos.

Kolegė lenkė, kuri gyvena tame pačiame barake, sakė, kad įsikūrė „ne visai centre“, pagal mimiką suprask, kad tuoj už senamiesčio sienos. Tolimesnių taškų nuo centro reikėtų paieškoti.

Žadėtas bendras balkonas yra, bet įėjimas per mano kambarį. Jaučiu, bus linksma.

O kambarys iš tiesų šviesus. Langai į pietus. Be užuolaidų. Ir be jokios užuominos, ant ko jas reikėtų kabinti.

Prisiregistravau! Jokių nuotykių, ką dabar draugams rašyti? Nors ne visai. Jau viską sutvarkius, atsisveikinus ir jau neriant pro duris tarnautoja, kuriai prieš porą minučių prisipažinau esąs Romos katalikas, dar įbruko kažkokią sąskaitą. Nieko nesupratau. Maždaug, jei bus gera nuotaika, sumokėk. Nesvarbu (Es ist egal!) Einu su žemėlapiu toliau, kur man vakar merginos apibraukė objektą – naudoti dviračiai. Objektas yra, bet dviračių neparduoda, tik remontuoja. Einu, einu, einu toliau. Susitinku tokį tipą iš Baltistikos instituto. Purto galvą, nežino, kur čia nusipirkti pavažinėtą dviratį. Ko klausiau, niekas nežino. Viena kolegė iš mūsų chebrytės kaip didžiausią paslaptį pasako, kad jai neseniai kažkas siūlė, gali perklausti. Suprantu, kad turėčiau likti skolingas visą gyvenimą, todėl ant kelių nepuolu. Varge, kai apsidairai, tai pusė čia važinėja su senelių dviračiais, tai iš kur jie juos gauna? Kažkokia kafka, jei cituotume cituotą poetą.

Grįžtu į Bachštrasę susirinkti paskutinių reikalų. Kai gatvėje koks dvidešimt laipsnių ir kažkokiakafka, o čia šaldytuve du butelaičiai šalto alaus, tai jaučiu, kad tik vokiškas alus ir tegali mane suprasti.

A, va. Išvažiuodamas vis galvojau, kaip čia reikės įsitaisyti krepšinį žaisti. Pirmas susidūrimas su krepšiniu: kažkokios sanatorijos kieme į aptvertą ir naujai sutvarkytą krepšinio aikštelę suvaryti šeši kam virš penkiasdešimt. Žvalgosi į debesis, paridena vienas kitam kamuolį, arba paspiria… Ir turbūt galvoja, kodėl tokius sunkius ir kietus kamuolius davė, spiriant koją skauda, turi lenktis ir ridenti. Nors, jei žvalgosi į debesis, vilties yra, kad supras, jog tos skylės aištelės galuose yra ne gandralizdžiai.

Ir antras tos srities patyrimas: daugiabučių kieme krepšinio aikštelė pilna automobilių. Taip ir norisi pasakyt – futbolo aikštėse, žinokit, vietos dar daugiau.

Tuščia tų vokiečių, ant barako pašto dėžučių radau du lietuviškus vardus – Aušra ir Paulius. Jos pavardė lietuviška, jo – ne. Jam, regis, pasisekė labiau.

Einu pėsčias dar sykį iki centro pas tokią pažįstamą lietuvę, gal ką pasiskolinsiu. Savo kompą, aišku, tįsiuosi sykiu, negi jį paliksiu balkono prieangyje, čia tokią mano kambario funkciją sugalvojo DDR architektai. Jaučiu, jau pūslės, visas raudonas, bet ne vienas aš Viešpačiui nusidėjau, priešais vyrukas ateina nešinas dviračiu ant pečių be priekinio rato.

Beveik neįtikėtina, centre radau kompų parduotuvę ir gavau laidą internetui! Laidą gali gaut, bet ne dviratį.

Iš pažįstamos parsinešiau mažą pagalvytę. Pažįstama sakė, kad pernai iš šio bendrabučio penkto aukšto iššoko vienas toks norvegas. Pagalvytė man miegui. Gyvenu ketvirtame.

Turiu pasakyt, kad taip ir nesupratau, kada parėjo mano kaimynai, kažkokie neaiškūs krebždesiai, bet vis jų neužtinku virtuvėje, kuri, beje, jau kažkada ir kažkieno išblizginta.

Einu miegot, bet ką dabar daryt – nusirengt, apsirengt?..

* * *

Ką gi, neslėpsiu, kad ilgai lovoje nesilepinau, nors ir miegojau kietai. Be jokios kaldrytės daug saldumų neprikopsi. Bet skųstis nėra kuo. Gera naujiena besisukinėjant virtuvėj buvo tai, kad ant palangės aptikau batų žymes, vadinasi, vaikinai į balkoną lipa per virtuvės langą. Gerai, tvarka yra. Į mano kambarį nelandžiosit.

Palaukiau, kol atsibus pasaulis ir atidarys man visas krautuves, ir patraukiau ieškoti dviračio. Be dviračio negrįšiu, tvirtai buvau apsiprendęs. Pasisukinėjau po pirmą parduotuvę ir juntu, kad kažkas ne taip. Va, einu ir ne taip. Galėčiau ir nutylėt, bet kas tada įvertins mano pastangas nusipirkti dviratį!? O atsitiko labai paprastas dalykas – pirmomis dienomis taip nebūna, kad kas nors neatsitiktų – taigi nutrūko mano intymiųjų drabužėlių gumelė, o drabužėliai tai vadinamieji šeimyniniai. Smunka jie man iki pat kelių. Nu, galvoju, tuoj susipančiosiu ir stovėsiu, kol saulė nusileis, visi nueis miegot, tada pasitaisysiu. Tokias liūdnas mintis bekedendamas priėjau antrąją parduotuvę. Turi du pavažinėtus dviračius. Tikras lobis! Bet kas iš to aukso dykumoj, atsigerti vis tiek negausi. Nu, norėjau pasakyt, kad tų dviračių išbandyt susipančiojęs aš niekaip negaliu. Sakau, kad pagalvosiu ir grįšiu.

Bet jeigu jau daryt žygdarbius, tai daryt – nutursenau susipančiojęs ir iki trečios parduotuvės, ten pavažinėtų nėra. Ką gi, miestelyje parduodami du pavažinėti dviračiai. Gyvena čia 60.000, 10.000 iš jų studentai, o važinėja dviračiais turbūt koks trečdalis gyventojų. Aš antrą dieną beieškodamas randu parduodamus du pavažinėtus dviračius. Per didelis pasirinkimas vartotojiškoje visuomenėje žmogų išmuša iš vėžių. Ar ne? Aš dar neatėjęs į parduotuvę žinau, kurį pirksiu. Tą tamsiai raudoną, labiau moterišką. Nes antras baltas ir sportinis, toks, kur atsiguli ant štangos, įsikimbi į priekinio rato ašį ir mini, kol trūkį gauni. O aš juk neturiu sveikatos draudimo. Be to, kaip man maloniai paaiškino pagyvenusi moteriškė pirmojoje parduotuvėje, dabar niekas nežiūri, moteriškas ar vyriškas tavo dviratis. Nu jo, visai buvo pamiršęs, kaip ten jį, unisex, lygios teisės ir politinis, rasinis bei visoks kitoks korektiškumas, ar ne? Ir kaip gyvas argumentas į parduotuvę remontuoti vyrišką dviratį įstumia mergiotė. Toj vietoj tai nepasiginčysi, bet, galvoju, kaip reikės savo provincialumą nuslėpti batų parduotuvėje, kai pardavėja paklaus – jums su kulniukais ar be? O batų parduotuvė jau gresia, nes karštis vis kyla, o vasarinių kaliošų neturiu. Sakysiu gerai pagalvojęs, aaaa, gaaal, gal vis dėlto šįkart be kulniukų. Bet neužbėkime įvykiams už akių, kaip sakoma romanuose.

Pasukęs galvą einu į vieną iš universiteto fakultetų, maždaug 1,5 km. Nenuvirtęs, bet visas suplukęs sėkmingai pasiekiu gaivią tos įstaigos išvietę. Smunku į skirtą invalidams, kad vietos daugiau būtų, žinot juk, kad mažutės persirengimo kabinos sukelia tik susierzinimą.

Susitvarkau. Patikimai. Dzin, dzin, aš sustoju… Su savo raudonu moterišku dviračiu. Nieko, būna ir blogiau. Vienas iš danų, nu, kur sykiu „mokomės“, mačiau, yra nusipirkęs irgi moterišką, bet – dar geriau – salotinį.

Dviratis 60, spyna – 30 eurų. Kaip sakė mūsų vadovas, dviratį pavogti gali, bet spyna likti turi.

Pirmu taikymu šaunu į miesto biblioteką. Ne todėl, kad man labai reikėtų knygų, bet kad pabendraučiau. Esu prigrasintas – nori išmokti, kuo daugiau šnekėk. O su kuo man šnekėt, jeigu kaimynai neaišku kaip pareina ir išeina, nieko beveik negirdžiu. O čia maloni bibliotekininkė, paklaus vardo ir pavardės, gal dar sykį prisipažinsiu esąs Romos katalikas, dabar jau nebus taip nejauku. O ta mano vokiečių kalba visiems kelia tokį juoką, kad niekas net rimčiausiose įstaigose jo negali nuslėpti. Ir tai ne mandagios šypsenos, kurios privalomos tarnautojams, nes sutinka jie mane labai rimtomis fizionomijomis. Nesuprantu, ar aš čia pirmas beigi vienintelis su tokia komiška kalba!

Kita vertus, gal esama ir pliusų – visi kažkaip pasitiki, pasakau, kad studentas, tik neturiu dar pažymėjimo, ir viską sutvarko, sako, atneši vėliau. Net banke. O pas mus, sakytų, eik, vaike, eik…

Ką gi, pradžiai pasiėmiau visokių žodynų ir žinynų, elektroninių, bus nukrekinta su vėjeliu. O manęs dar laukia kalnelis muzikos, filmų ir visokių kitokių gėrybių.

O štai ir mano kaimynas. Aš išeinu iš dušo (vonios durys, kažkodėl į virtuvę), o jis ryžius verda. Malonus vaikinas, mokinas ant mokytojo. Sakau, aš iš Lietuvos. Tas sako, mat kaip, buvau pora kartų Latvijoj. Džiaugiuos be galo. Aš irgi pora kartų esu ten buvęs.

Krautuvėje nusiperku šio bei to, prie visko dar kažkokio neaiškaus reikalo, kuris sako, kad išeis tikri itališki spagečiai. Išėjo šūdas, bet šaldytuve stovi grappa, prodotto tradizionale. Einu į balkoną, geriu užkąsdamas austriškomis dešrelėmis, bandau patirti malonumą. Ko tai nesigauna. Bet čia kaip pagal užsakymą chebrytė paauglių, visaip išsidirbinėjantys su savo dviračiais. Visaip mandravojo, kol vienam galinis ratas sulinko į nerealią aštunkę. Tas tą dviratį ir į krūmus, ir į medį metė, o aš smaginaus. Dviratis, beje, bobiškas, jeigu korektiška taip sakyti. Kaip ten ir būtų, baisiai patiko, nes teliko tai neturiu, nėr į ką žiūrėt. Tiesa, už poros namų kultivuojami laukai. Tat gyvenu mieste, Vokietijoj, kur už poros kaimų – Lenkija.

Meldų šnaresio užmigdyta akiplėša

Meldų šnaresio užmigdyta akiplėša

Marija Antanavičiūtė

Vasaros naktį, kai buvau beveik septyniolikmetė paauglė, trise, aš ir du draugai, perbridome per seklią upę į kitą krantą vėžiauti. Jie buvo keleriais metais vyresni, studentai po pirmųjų metų universitete. Su žibintuvėliais ir kibirėliais rankose jie braidžiojo pakrantėse, siauruose smėlinguose ruoželiuose tarp meldų ir kranto. O aš ėjau krantu nešina jų batais ir šortais. Visi buvome jauni, pilni maksimalizmo, avantiūrizmo, jėgos ir beatodairiškos aistros vasaros naktims – žibančioms kaip mūsų akys, goslioms, pilnoms aistringos tvankumos. Naktims, kurios, būdamos neapčiuopiamos bei antgamtiškos, tuo pat metu leidžia mums jas valdyti. Buvo giedra, matėme kelis žvaigždynus, žibančius amžinybės šviesa. Nusiaviau sandalus ir panardinau kojas į šaltą upės vandenį, pėdas apsėmė smėlis, ne, tai nebuvo smėlis – upės dugno žvyras, daugiau nieko. Sekiau paskui tuos du žiburėlius. Mes – jauni, liesi, bet stiprūs – įdegusiomis kojomis, plonomis blauzdomis skrodėme vandenį, drumsdami naktinę upės ramybę.

Tąnakt įsimylėjau tamsą. Prisėdau ant kranto, jie nutolo, o aš likau globojama meldų šnaresio. Iš pradžių buvau įsitempusi, kankinausi ir nerimavau, bet netrukus įsiklausiau. Garsai lyg švelni kometa glostė skruostus, miško šnaresys vėlėsi į plaukus. Telieka tamsa, kai nieko kito nebėra. Kai nešviečia saulė, niekas nekrykštauja, niekas neatneša kibirų, pilnų vėžių, – tada tamsu. Užsimerk: leiskis išprievartaujama nakties, vėjo ir gal net per daug aistringų meldų maldų, nešiok tą sielos dėmę su pasididžiavimu, girkis savo gėda šviesiausiuose pasaulio miestuose ir paplūdimiuose – aš nebijau tamsos, aš nebijau gyvenimo, man nereikia nieko, esu pati sau, nepriklausoma akiplėša. Naktis mane išspjovė, tamsa išmokė būt be šviesos ir nesigėdinti, išmokė prisegti prie krūtinės ir išdidžiai nešioti savo gėdas.

Ir kai išgirdau dvi įdegusių kojų poras grįžtančias, suvokiau, jog noriu iš tiesų gyventi naktyje: nebijoti savo tamsių minčių ir ne visada geranoriško juoko. Žvilgteliu į pilnus kibirus raudonų vėžiagyvių: aš būsiu vėžys, einantis atgal ir besižnaibantis. Toks vėžys, kuris gyvas įmestas į puodą niekada neišverda.

* * *

Aš audžiu gobelenus. Audžiu rankinėmis staklėmis, vilnoniais siūlais. Taip, kaip seniai, viduramžiais ir renesanso metu, ausdavo. Dabar yra elektroninės staklės, skaitmeniniai siūlų parinkimo metodai. Bet kokį paveikslėlį kompiuteriu užprogramuoji, o mašinos išaudžia. Piktą Putino veidą ar apsiputojusią kaimynę. O ir naudoja liną, tuos lengvus šviesius siūlelius. Mano sunkūs vilnoniai piešiniai, rankomis rišti daugybę mėnesių, juokias iš skystų austų pagalvių užvalkalėlių. Mano dulkūs vilnoniai gobelenai juokiasi iš poliesterio flokų ir nailono šenilų.

Beveik šešerius metus dirbau siuvėja. Tačiau troškau pirštais jausti siūlus, troškau piešti ir kurti. Staklės mane patraukė, audimas sužavėjo. Dabar gobelenai nėra labai populiarūs, nors rankų darbo kūriniai labai vertinami tiek mėgėjai, tiek menininkai labai, tiek mėgėjų, tiek menininkų.

Mano gobelenai pasakoja daugybę istorijų. Niūrūs prieplaukų padugnių gyvenimai. Apdulkėjusių ir vynu daugkart sulietų stalų apsmurgusiose smuklėse istorijos. Mėgstu tradicinius kinų siužetus, plonų ir ilgų drakono valčių irkluotojų pasakojimus lėtose upėse.

Ir kiekvieno gobeleno kampelyje niekada nepamirštu išausti mažyčio raudono vėžio.

* * *

Šįkart vyras tik vienas ir žymiai vyresnis. Upė platesnė ir gilesnė. Norint pasiekt kitą krantą nebereikia šlapti kojų, turim neblogą baltą laivelį, šampano butelį, braškių ir plonai supjaustyto kumpio gabalėlį. Mano vyras aptingęs – riebia oda ir lašiniais besididžiuojantis jis skaito laikraščius ir žurnalus drybsodamas baltoje kėdėje. Jam reikia naujienų, reikia žinoti, kas darosi pasaulyje – jis jaučiasi pasaulio dalimi, dalimi šviesos, visatos, kuriai nusišvilpt ant jo, manęs ir mūsų laivo.

Neprikalbinu jo eiti kartu vėžiauti. Šiaip ne taip iššoku iš katerio, apsitaškydama šortus, ir patraukiu į pakrantę – prie meldų puikios vietos vėžiams. Tačiau niekur jų nerandu. Su žibintuvėliu rankoje vaikštau gerą pusvalandį, nors, tiesą pasakius, prarandu laiko pojūtį. O atslinkus šešėliams aš jau pavargusi. Prisėdu ant virš vandens išlinkusios šakos. Mano kibirėlio dugnas toks pats tuščias kaip ir dangus. Nė žvaigždelės, apsitraukęs susikondensavusių lašų aksomu ir tik retkarčiais vandenį nušviečia mėnesienos šviesuliai. Tamsa man nebeįdomi. Palieku mišką, naktį ir meldų šnaresį – turiu apie ką galvoti , o ir jiems patiems vieniems geriau. Tamsa lieka tamsa tol, kol nepradedi jos aukštinti ir nepaliepi – būk mano kelrode žvaigžde, šviesk man kelyje. Ir tada tamsa išpuiksta, tampa aprūdijusiu žibintu. Atsižadėjau savo tikrojo tamsumo, savo žvilgančio aksomo. Pasitenkinau sintetiniais pluoštais.

Grįžtu pas savo senį. Naktis vilioja atgal, bet mano akys nebespindi, goslumą užmigdė monotoniškas meldų šnaresys. Teko daug keliauti iki šios valties. Kur aš buvau? Neatmenu, nebeatmenu nieko, kas įžiebė žiburius. Nebesugebu net vėžio pagauti, savojo taip pat: slepiu jį užklotą sunkiais atminties gobelenais. Vilnoniais siūlais apvyta ir nakties aukštybė; bet aukštybė skirta sakalams. Nors ir tie kažkada susiranda savo sultonus ir šeichus – šeimininkus, kurie užmauna žiedelį ant kojos.

* * *

Užaugau miestelyje prie upės. Tokia ten ir upė – sekli, nors platoka, tingiai vinguriuojanti tarp dugno žvyro ir akmenų, drėgnų, blizgančių šviesoje, kyšančių virš vandens paviršiaus. O ir žuvų joje visai nebuvo, tik gyvių visokiausių. Man visada atrodė, kad Upės turi būti didelės, sraunios, tokios, kurių šniokštimas girdimas jų dar neišvydus, dar einant mišku. Ta jėga, atrodo, jau varde – Upė – užfiksuota. Bet mūsiškė buvo vargdienė, tardami „upė“ vienas kito balsuose girdėjom nusivylimą ir apimdavo keistokas jausmas, lyg mylėtum ir vertintum tai, kas tau nėra visai prie širdies.

Ir gal ne pačioje upėje, ne vėžiuose buvo visa magija – negaliu pamiršti tų pakrančių, dienomis ūžiančių saulės atokaitoje, naktimis viliojančių savo tyla. Tyla prašalaičiui, intensyvus garsų gyvenimas vietiniam.

Mes buvom saulės vienas kito akyse, o saulė buvo taip arti mūsų, tarsi miestelio gyventoja. Kai pamatai visamaitinančią šviesą, fotonų fenomeną, leidžiantį mums matyti, atsispindinčią drėgnų lapų, stiebų, žolės rasoje, nebelieka jokių „lyg“, „kaip“ ar „panašu į“. To negalima nupiešti aliejiniais dažais ar akrilu, negalima išausti, negalima ir aprašyti. Nesakau, jog neįmanoma – galiu sakyti „kaip gyvsidabriu apibarstyti“, „lyg sudužus dangaus veidrodžiui žemėn būtų pabirę milijonai smulkių šukių“. Tačiau tai ne tas pats. Tie mirgantys spinduliai – tai jausmas, o popierius, siūlai ir drobė visada liks tik popieriumi, siūlais ir drobe, kad ir kiek spalvų ar žodžių bandytumėme sutalpinti. Gamta perfekcionistė, ji kuria vieną kartą ir kuria tobulai. Ir nors vėliau savo gobelenuose bandžiau drėkti rasa ir spindėti šviesa, tai nebuvo tas pats. Ir niekada nepakartosime, nepadarysime taip pat – kad ir kokie tobuli bebūtume.

Ir viskas – pradedant tiulio voratinkliais apvyniotais krūmais, medžiais ar lapais, baigiant miško takeliais, kuriuos išmynėme mes, patys sau – buvo mano gyvenimas, mano namai, tai, kas turėjo padaryti mane jautrią, mylinčią kiekvieną sutvėrimą ir norinčią visiems padėti. Taip buvo, nesiginčiju, tačiau niekaip neatsakau sau į klausimą, kas kėlė mano galvoje mintis, niekaip nedavusias ramybės, vertusias rausti ir tylėti. Kodėl negali pasipriešinti mintims, kylančioms galvoje? Neužtenka pasakyti sau – negalvok taip, aš taip iš tikrųjų nemanau. Rodia, juk vien tai, kad tau kyla klausimas, kad svarstai, ar galėtum nužudyti žmogų, parodo, jog galėtum.

Mokyklą menu lengvais krentančio šilko prisiminimais. Mūsų buvo nedaug, miestelio mokykla juk. Pažinojome vieni kitus, vyresni globojo mažesnius, mažieji stengėsi jiems prikrėsti kuo daugiau eibių. Mokytojai buvo šviesuoliai, vis pakurstydavę kiekvieno aistrą gyvenimui ir mėgstamam užsiėmimui.

Girdžiu menų mokytojo žodžius: niekas yra nuostabu. Visata, žvaigždės, planetos kūrėsi, kai nebuvo nieko, tik tamsa. Ir tada imu dvejoti: ar buvo tamsa? Ar tamsa tolygu niekam? Jei ne, tai kas buvo, kai nebuvo nieko? Kur tas pagrindas, kokia ta erdvė, kur kūrėsi/buvo kuriamas Via Lactea ir Messier 31?

Tada buvo tylu. Kai mokiausi mokykloje, vėžių gaudymo metu, juokais svajojau būti kosmonaute. Tikėjau, kad tada galėsiu išgirst tylą. Tokią tylą, kokia ji yra. Pamatyti ir suvokti bent kraštelį to nieko. Bet teko nusivilti: John Cage man atskleidė, jog tylos žmogus niekada neišgirs. Esame savo kūno vergai: visada girdėsime du garsus – aukštą ir žemą. Aukštuoju spiegia mūsų nervų sistema, žemuoju dūzgia kraujagyslėmis tingiai (kaip ta mano upė) keliaujantis kraujas.

Daug piešiau. Nemėgau teptukų – mano akvarelės būdavo prastos. Neretai galėjai mane matyti su pieštuku, angliuku ar sangvinu rankoje, nors už visa labiau mėgau su peiliu raižyti medžio plokštėje. Tačiau dėl silpnų ir laibų pirštų man nuolat paskausdavo ranka – dar viena negalia, darsyk trukdė mano kūnas.

Baigusi mokyklą išvažiavau į miestą, nukirpau siūlus – aš ir upė-medžiai-miestelis daugiau niekada nebuvome susiūti taip tvirtai, daugiau niekada neįstengėme taip kalbėtis, kaip tada .

Matyt, nuo tada man ėmė trūkti šviesos. Tamsuole tu, tamsuole, galvojau, kiek gali sau leisti?

* * *

Tik atvykusi į miestą susiradau siuvėjos darbą. Maniau nieko geriau nemokanti, nors teisybė buvo ta, jog mokėjau, žinojau tikrai nemažai. Kirpau atlasines sukneles ir linines kelnes ponioms bei panelėms, buvau geriausios miesto privačios siuvėjos padėjėja. Susipažinau su įvairiom damom, o ir medžiagų pigiau gaudavau. Šešeri metai dygsniavo pro šalį: nuomojausi neblogą butą, turėjau daug gražių drabužių, prenumeravau galybę laikraščių bei žurnalų, lankiau kino teatrus ir su draugėmis skubėjau į kiekvienos parodos atidarymą, spektaklio premjerą. Pinigus rijo nauji diskai ir storiausios knygos apie pasaulį, kurios liko dulkėti medinėse lentynose – pasaulio per tuos šešerius metus taip ir nepažinau.

Ir iš visų jėgų stengiausi bent truputį šviesti tuo miesto neonu: viską matanti, viską girdinti, visus pažįstanti ir koketuojanti su kiek-vienu pasitaikiusiu, nes koketavimas, babe, dabar yra paprasčiausia ir natūraliausia bendravimo forma. Sąžinės tai aš tikrai neturiu.

Rausvai, žydrai ir baltai šviečia miestas. Žybsi spalvotos reklamos, saulėje spindi didžiuliai stiklo pastatai. Šešerius metus vaikščiojau gatvėmis ir siurbiau miesto civilizaciją: teliuskavau vyną taurėse, uodžiau savo nosyte, kad galėčiau antrinti – šitas geras. (Cabernet Sauvignon? Ne, brangioji. Pinot Noir? Spėdavau, kol pataikydavau); išmokau pasitenkinti mažu, bet gardžiu didelėje lėkštėje ir pavalgiusi sudėti įrankius priekiais nukreiptais į lėkštės šiaurės rytus; išmokau, jog patogumas nėra svarbiausias dalykas – tave sutinka ir dažniausiai palydi pagal išvaizdą, todėl giliai įkvėpk iš apsijuosk liemenį plačiu diržu; skaičiau Kantą, Kierkegaardą, Nietzschę, Hegelį, kad suprasčiau, kodėl visi taip domisi jais, užuot darę tai, apie ką kalba – gyvenę iš visų jėgų.

Taip jau yra: kenkiame to nenorėdami. Įžiebiame lempas, nesuvokdami, jog kitiems jos šviečia per stipriai. Mane irgi apakino: tapau tamsuole savo pačios akyse. Paradoksalu – vakarų šviesos neša tamsą. Jaučiausi kaip indėnė: per mano širdį, mano kultūrą ir sąmonę kažkas nutiesė bėgius elektriniam geležinkeliui. Ne, jis nėra labai šaltas ir skausmo beveik nejaučiu. Tačiau kažkas pasąmonėje tūno, slepiasi ir kužda, jog visa tai man svetima. Ar aš nesu pratusi anksti kelt, anksti gult? Kodėl vaidinu naktibaldą, nors esu tokia tik išmaukusi pustuzinį puodelių juodos kavos? Ar man nepatinka vakarais gerti šiltą pieną su medum? Kas man yra padorumas? Ar galiu juokdamasi sakyti, jog sąžinės aš tikrai neturiu, nors gerai žinau, jog tos mintys, veiksmai ir ištarti žodžiai ilgai manęs nepaleis?

Ir tai nėra susvetimėjimas. Gal labiau pasimetimas: kas man iš tikrųjų patinka – tai, kuo aš turėjau užaugti, ar tai, kokia esu dabar? Kas man iš tikrųjų patinka? Tamsuole, ar pritari pati sau?

Prireikė daug laiko tai suvokti, jog tai aš esu svarbiausia šiame spektaklyje, jog vienintelis žmogus, kuriam turiu įtikti, esu aš pati. Tik atvykusi į miestą nėriau stačia galva į naują šviesą, atėmusią žiburį, kuriuo pasišviesdavau tamsiame savo kambaryje.

* * *

Medžiai parkuose atrodė per daug apgenėti. Per maža man buvo ir šešėlių, per daug šviesos. Kelmai priminė jau seniai parkritusius žmones, taip niekada ir nesulaukusius, jog kas nors padėtų atsikelti.

Ir pati sau priminiau kelmą. Žinojau, jog apsilankymas gimtajame mieste mane išverstų iš pūkų patalo, bet nesiryžau važiuoti. Dabar ne laikas. Vėliau lankiausi ten ne kartą, tačiau net nenoriu artyn prisileisti dvejonės, ar turėjau nukeliauti anksčiau, ar tai būtų mane privertę iššokti iš lovos abiem kojom?

Tačiau užteko ir vienos kojos: mečiau siuvėjos darbą ir ieškojau savo atvaizdo kūryboje. Pabodo džiaugtis tuo, jog esu tokia kaip visi, stengtis dėl kitų, kurių galbūt niekada nepažinsiu ir nevertinsiu. Pasaulį, kartu su visais žmonėmis stabarėjusiais, lyg konvejeriu pagamintais gyvenimais, poelgiais ir netgi vienodomis mintimis, turiu teisti pagal savo vertybes ir man visai nesvarbu humaniškos, teisingos, duodančios jos ar ne.

Susižavėjusi gobelenais, daugiau nei pusę metų kasdien po dešimt dvylika valandų mokiausi technikos, studijavau arabų bažnyčių puošybos ornamentus, ieškojau geriausiųjų, kokybiškiausių siūlų, kol galiausiai nuaudžiau savo pirmąsias ežiuoles.

Žemyn nuleidusios elipsinius purpurinius žiedlapius, jos dygliuotomis akimis žvelgia dangun. Ilgai išbūna nelaistytos, nemylėtos. Echinacea gydo peršalimą, sustiprins tavo imuninę sistemą – nebijosi bakterijų ir mikrobų, besikabinėjančių giminių ir išmaldos prašančių valkatų. Neteisingai pavartota gali sukelti haliucinogeninį poveikį. Savo netikrais spygliukais jos tau seks purpurines pasakas apie stebuklų šalis, pačios tuo metu tipendamos durų link.

* * *

Nebuvau draugiškas vaikas. Nesirūpinau kitais ir neklodavau broliui lovos. Teisdavau žmones, maniau, jog tik kai kurie buvo verti bendrauti su manimi. Kodėl turėčiau šypsotis visiems? Kodėl turėčiau sveikintis, jei mano prasta nuotaika? Kas mane privers mėgti žmones?

Virdavau juos gyvus. Iš pradžių žali, beveik mieli, vėliau jie tapdavo raudoni, atrodydavo pikti ir įsižeidę. Apsimeta stiprūs, vertingi ir svarbūs. Laikosi įsikibę savo minkšto šarvo, tačiau nesunku pastebėti, kada jie išverda. Peiliu atveri šarvą ir prašom – minkšta mėsytė garuoja. Skanu, mėgau vėžius. Vėliau mieste pasiilgdavau tų laikų, kai plikomis rankomis juos gaudžiau.

Vertinau žmones, kurie galėjo kažką duoti. Mokytojai, tėvai, keli iš tų dulkėtų vaikų, bežaidžiančių saulėje. Jauni studentai. Atrodė, jog nakčia brendant upe jie truputėlį šviesdavo. Tačiau tai netrukdė jiems gaudyti vėžių. Plikomis rankomis, pilnus kibirus.

Ir visada kirbėjo kažkokia nuojauta, jog esi gudresnis už kitus. Nieko negali sau padaryti, manai viską žinantis geriau už kitus. Tačiau gal taip ir buvo? Kas yra pakankamai kompetentingas, jog įvertintų mano ar mokytojo nuomonių teisingumą? Juk tas gėris ir blogis priklauso nuo asmeninių vertybių, o ne nuo įstatymų ar dievo/Dievo nustatytų reikalavimų. Ir jei mano gėris priklauso nuo mano vertybių, tai jo nėra. Yra tik kvailumas ir protas. Visuotinis ego iškėlimas prieš vėžius, ramiai beverdančius mano emaliuotame puode.

* * *

Išsikrausčiau į miestą. Ir dūzgiantis meldų – aukštų stiklinių betono ir plieno galiūnų – šnaresys užmigdė mane. Nebegalėjau sugauti vėžio plikomis rankomis. Pamečiau savo emaliuotus puodus ir leidausi žnaiboma vėžių. Žnybt žnybt.

* * *

Žinau, jog mano vizitinėje kortelėje įrašyti žodžiai „gobelenų audėja“ atrodo gražiai. Tačiau kaip ir visa kita tai tik skamba maloniai. Nuostabūs yra ir rezultatai, gobelenai, tačiau kelias iki jų ilgas.

Po ežiuolių sekė siurrealistiniai siužetai: belūpės moterys, trikojai vyrai, sėdintys ant trikojų kėdžių, vaikai, perkantys tėčius ir mamas iš automatų, kurie duoda grąžą, o ir cukraus kiekį galima reguliuoti. Tai tik labiau priartino mane prie realybės, tiksliau prie klausimo – kokia ji, ta realybė?

Neužteko vien tik pasakyti: dabar aš ausiu gobelenus, dabar aš būsiu menininkė, kuri gali sau leisti būt keistai ir atsiskirti nuo visuomenės. Aš galbūt net nenorėjau tokia būti, nors gerai žinau, jog kiek-viena siuvėjėlė slapta trokšta būt garsi tekstilininkė, kiekviena sekretorė kasryt žada parašyt kažką panašaus į „Karas ir taika 2“ ir visos senstelėjusios muzikos mokytojos svajoja, jog vieną rytą pabudusios pajus rankas, galinčias groti nuostabiausius šioje žemėje darbus. Troškau to, tačiau ne tik kūryba viliojo. Norėjau nusiausti sau kelią. Tikriausiai kelią namo.

Tokia manoji istorija: vaikystėje buvau pasaulio karalienė, paaugusi susitraukiau ir užsiauginau uodegą, už kurios mane vis kas nors pagriebdavo ir nusviesdavo kur paklius; o dabar esu įstrigusi kelyje atgal į savo rūmus. Tačiau bėda ta, kad nors rezultatas ir tas pats, aš vėl gaudau vėžius, tačiau to priežastis kita. Mano mąstymas visada liks apšviestas melsvų reklamos iškabų, kad ir kaip stengčiausi užpūsti visas žvakes.

Iš pradžių viską labai norisi sudėlioti į žodžius ir išsakyti plačioms pievoms. Tačiau kuo daugiau konkretizuoji, tuo labiau tolsta realybė ir norisi pabust, kuo greičiau pabust.

* * *

Gyvenu dailiame namelyje senuose soduose, netoli miesto. Pavasarį mano kieme žaliuoja klevas ir žydi tulpės, vasarą – ežiuolės, aguonos, noksta braškės, rudenį vaisius nokina žemaūgės obelaitės, o žiemą baltai pražysta pieva ir langų stikliukai.

Turbūt galėčiau sakyti, kad gyvenu atsiminimais. Savo gobelenais, darbu, o tai beveik tas pats, kas atsiminimai – iškreipti ir hiperbolizuoti praeities vaizdiniai, akimirkos, kada didžiavausi savimi. Visos mano mintys skamba patetiškai lyg skundai, jog negaliu būti tuo, kuo noriu būti. Ir kad nebūtų „mažų mažiausiai nesokratiška“ belieka pridurti, jog mano vaikystės vėžiai ima blėsti atmintyje, o kai nežinai, kokios savo tiesos ieškoti, tai paprasčiausiai ir negali jos surasti.

Nelabai mėgstu žmones. Galbūt tai baimė, jog stipresnis mane gali patraukti, išvesti iš takelio, taip primenančio mano didįjį taką; iš šešėlio, taip panašaus į tamsą. Meluoju sau: žinau, jog mane vis dar gali užverbuoti vyno žinovai ir verslo magnatai savo puikiomis jachtomis. Kapanojuosi įstrigusi tarp dviejų praeičių.

* * *

Aš mėgdavau šaltą vandenį. Ledinę daugybės šaltinių, sutekančių į upę, srovę. Kai įmerki pėdas, akimirką nežinai – tau karšta ar šalta. O tada lyg bangelė per visą kūną nuvilnija malonus drebulys.

Tada nežinojau, jog skyriausi nuo studentų, priėmusių miesto kultūrą ir sugebėjusių savąją kultūrą paversti miestietiškąja. Jiems tai tiko, galbūt ir man būtų tikę, tačiau per daug buvau įsitikinusi, jog priklausau tamsai, liūdnų ir susiraukusių žmonių tipui.

Dabar aš nežinau, kas yra tikra, kas ne. Buvau dvejopa: tamsi, vieniša upės mergaitė ir šviesi, madinga miesto mergina. Dabar esu moteris, turėčiau būti subrendusi ir dalyti savo patirtį kitiems.

O gal man ir nereikia surasti kelio? Kartais priekaištauju sau, kad krausčiausi į miestą, kad tapau tuo, kuo esu dabar. Tačiau ar galima kaltinti kažką, net patį save, dėl to, kas esi? Kad esi kažkoks ne toks, kuo norėtum būti?

Kai buvau maža ir mėgau šaltą vandenį, tikėjau kitokia savo ateitimi. Galbūt dabartis yra panaši į tą ateitį, tačiau tikėjimo nebėra. Nebetikiu, jog pati galiu pakreipti savo upės vagą.

* * *

Leisdama dienas ant vandens, su nutukusiu ekonomikos valdovu, įsivaizduojančiu, jog jis rūpi pasauliui taip pat, kaip pasaulis rūpi jam, išmokstu jausti vandenį. Ir tai nėra tik žinojimas, kada reikia venduoti ar pakelti kylį. Stebi, kaip lygiu paviršiumi nuvilnija liūdesys – vanduo pasišiaušia, bet netrukus vėl nurimsta, nesvarbu, jog gelmėse jis dar ilgai bus sudrumstas. O tada, tada vėjo gyvenimas akimirkai tampa tavuoju – jis labai santūriai liečia tave, sėdinčią laivo priekyje: staiga nudegina Irano dulkės, pajunti ežiuolių žiedų pavėsį ir išvysti paskutinį vaizdą, įstrigusį briedžio akyse po to, kai peršautu plaučiu jis vaitojo išdžiūvusioms samanoms ir papūstauodegėms voveraitėms, trokštančioms paskutinįsyk apkabinti jo kruvinas šnerves.

Ir kiekvienas turi savo pasakojimą: aš, vėjas, bangos ir net jų graudžiai beprasmiškas siekis bent mažutėle dalimi prilygti audrai, atklydus tik lengvam Afrikos pakrantės gūsiui.

Ir tada, tada viskas pasidaro aišku, galvoju, kaip aš to nesupratau iki šiolei: kiekvienas turi savo gėrį ir blogį, kad ir ką mums tai reikštų. Ir mano vaikystės studentai, plonomis įdegusiomis blauzdomis, ir neoninės miesto mergaitės, ragaujančios šiųmečio derliaus Pino Noir, ir manojo laivo savininkas. Aš susitaikiau su savo pačios atvaizdu veidrodyje ir kartkartėmis kaip rimta teta apsimetu tikinti, jog vaikai nieko neišmano – nieko neišmaniau ir tada, kai maniau priklausanti tamsai. Bet aš lieku žmogumi ir tu niekada neturėsi teisės manęs smerkti, jog netgi suradusi, ką man reiškia gėris ir blogis, nors tai man reikštų susigrąžinti gyvenimą, vaikystės vėžius ir emaliuotus puodus, tada, kai tas New York Times paprašo manęs rankomis išplauti jo aukščiausios kokybės baltus marškinėlius, išteptus garstyčiomis, aš teatsakau:

Gerai, išplausiu.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Arnas Aleksandravičius

Atvykėliai

gyvenu kalnuose, kurių kiti nemato,
todėl nuolat sulaukiu svečių,
visus domina ore kybanti trobelė

kai kurie žmonės atklysta iš pačių tolimiausių šalių
apie kurias žinojo nebent žymiausi senovės aiškiaregiai,
bet jie niekam nepasakojo, net neužsirašė
tų kraštų pavadinimų,
imu manyti, kad visa tai egzistuoja tik man,
bet lyg ir nesu beprotis, koks skirtumas

taigi tie žmonės, atrodytų nieko neįprasto sulaukti svečių,
bet jie kalba mano gimtąja kalba, kalba, kurią pats sukūriau ir
niekam nepasakojau, ja vien mąsčiau ir tyliai keikiausi,
jie pabeldžia į duris ir uostinėja kvapus ore, aš visada
įsileidžiu tokius svečius, visada, vaišinu juos arbata
ir meduoliais,
jei lieka iki vakaro – nusigeriame, kaip ir visi paprasti žmonės,
tada sužinau, kokia šios kalbos paslaptis, ji ir liks paslaptimi

gaila, bet ne visi svečiai taip kalba, kartais čia užklysta ir
vietinių, gyvenančių kaime po mano troba, jie visą laiką
tyli man nesuprantamais žodžiais, visada įeina nepasibeldę,
ištuština meduolių vazą, kai užrakinu duris jie įlipa pro langą,
prieš tai jį išdaužę, po kelių dienų atsiunčia pinigų stiklui,
meduoliai, jų nuomone, nemokami

taip ir gyvenu, kalnuose nutirpo sniegas, bet to niekas nemato,
gaila, nes nuogos viršūnės daug gražesnės, beje, pamiršau
paminėti apie ką šis kūrinys, apie draugus, kartoju,
šis kūrinys yra apie draugus, galite nevargti ir nenagrinėti

Dangaus

vėjas surenka iš gatvių daugybę mažyčių plunksnų ir šios
susiformuoja į ryškiai baltą debesį virš miesto tu pastebi
mane sėdintį ant karo muziejaus laiptų galva nuleista
rankos ją slepia nuo pikto debesies žvilgsnio nepakelsiu akių
net kai saulė švies taip arti kad galėsiu ją paliesti
gal tik užkliūsiu
netyčia ir nusideginsiu paversdamas blyškią šviesą
nuorūkos spingsėjimu

kai debesis išsisklaidys pradės rinktis žmonės visi kas mane
pažįsta ir ginčysis kas tai buvo pūkai ar plunksnos
mano akys bus įsmeigtos į batus tyliai atsiprašysiu bet
su niekuo nesisveikinsiu net nepaspausiu rankos
juk turiu slėptis nuo dabar jau įsivaizduojamo akinimo

tu taip pat prieisi arčiau bet likus keletui metrų
sustosi nuostabaus siaubo perkreiptu veidu nesidrovėk
dar bent žingsnelį žinau tie sparnai jie atrodo nežemiškai
bet ir mane juk matai pirmą kartą

Iš viršaus

POEZIJA TURI SKLEISTI GROŽĮ, -
kas rytą užsirašo ant kaktos žilagalviai specialistai
kartais deja netgi kūrėjai o kas jei aš daltonikas
o kas jei mano draugai tyčia nemato spalvų
taip ir išdygsta pilkos rožės ant rūdijančių kėbulų
jokio grožio bet tai pačios tikriausios gėlės
jos alergiškos seilėms o nuo ašarų paraudonuoja
ir įtraukia spyglius
pats tas dovanoti damai bet mūsų net moterys
vienkartinės užtat labai protingos jos mėgsta
galynėtis su dovanomis kad įrodytų esančios jų vertos
jos nebijo įbrėžimų tokie beje ir mes patys
matyt dėl jauno amžiaus bandome sudėlioti
kūrinį iš skaičių vis tiek kada nors kas nors iššifruos
o ir atsiranda asilų kuriems matematika skambesnė
už poeziją taigi užkariausim jau dvi auditorijas

kol kas mes neturime bendro vardo ir net
neatrodo jog išvis turėtume kažką bendro
nepažįstame vieni kitų bet kartais prasilenkiame
mieste ar mintyse ir nusiplikome smilkinius
gaila nesame specialistai tiesą sakant aš
ką tik teįkopiau į pilnametystę (salėje prunkštelėjimas)
bet jei koks senukas norės kautis tepaskambina man
juk vis tiek jo ginklai tik gamta ir liūdesys o mes
aprašome ir patrankas

atsiprašau tiesa tokia kad žmonės keičiasi
kiekvienas mėnulis nusineša dalelę jėgos
galbūt tu buvai ypatingas galbūt aš atnešiu tik juoką
paskui tuštumą galų gale vėl juoką
galbūt nupliksiu todėl imsiu rašyti apie medžius
ir jų plaukus tada būsiu visai gerbiamas ponas
gaila kad ne poetas

Lascia ch’io pianga

jie atėjo pas mus šokant šlapdribai ir nakčiai geriantis į orą
buvo šalta aš pravirkau nežinomoje gatvėje
ant nepažįstamų rankų
kai motinos kalbėjo dieviškus poterius tarp jų ir tavoji
meldė kad neateitų bet

girti jauni vyrai puolė mus bučiuoti savo dvišakiais liežuviais
liesti gomurius ir smilkinius iki dar vieno
numotinėjimo žemei
ši alsavo beveik negirdimai lūžtant jos medžiams kartu su
žmonėmis kurie po jais slėpėsi spaudė paskutinius
nesuteptos žolės stiebelius saujose o aplink vien
ūžesys
riksmai
pilka spalva
ir melas melas melas laikui bėgant melu tapo gyvenimai

bent aš nebuvau suvaidintas liečiau kitus ir buvau liečiamas
apsisuko pasauliai sužaliavo žemė matau draugų veiduose
šypsenas ir nykstančius randus bet dar neramu
dar retkarčiais pučia nuodingas vėjas papilkėja dangus
susitraukia iš baimės kažkur rytuose

Nežaisiu

mėgstu juoktis iš savęs tai nesubrendėlių bruožas
turbūt iš ten ir eilėraščiai apie man šventas moteris

šiandienos pavyzdys ypač stebina nes visą istoriją
išlaužiau iš piršto kuris dar ilgai nebus žieduotas
o jo šeimininkas ne paukštis tai vis aš įsivaizduoju
būtybes kitaip nei turėčiau esu šalia jų šioms nenorint
tai koks gi skirtumas tarp poeto ir kunigo jei abu mato
vien svetimas moteris nusausink savo akis aš šiandien
nežaisiu reikia apkamšyti dukterį juk jau vėlu po poros
valandų mieste atsimerkę liks tik reklaminiai stendai
ir jų aukos

galbūt susitiksime kur nebus taip šviesu
svarbiausia nepažadinti praeivių nes atėjus rytui
jie virs mašinomis paklausime vienas kito
KAM VISA TAI o atsakymas taip arti ir toks
piktas kad gal geriau tik šventai patylėti

Pasiklysti?

(įkvėpti)
jau ne pirmas eilėraštis su kuriuo kovoju
ant popieriaus falanga šiek tiek primena robotukus
bet tai tik viena kita iškarpa iš vietinio savaitraščio
jas seilioja paliktasis vaikėzas ir bando kalbėtis su poezijos
lavonu bet kur tau anas tik nusižvengia it vagiama kumelaitė
ir toliau guli apsimesdamas kad nieko neįvyko ak visai nelipnus

(įkvėpti)
tuo visos kovos ir baigtųsi juk aš tas
vaikėzas ir man niekas niekas nelimpa gal aš
minų lauke girdžiu kaip šnabžda sprogdikliai lyg ir
minėjo mano vardą bet privalau tai ištverti juk
nešu žinią pasauliui šis tik nusišypsos kai jam viską
papasakosiu vėl vaikeli apsirijai kažko kartos ir nežinosiu
ar jam pritarti turbūt kaip ir praeitą kartą įsistebeilysiu
į stirnos galvą ant sienos ir panorėsiu
tokios pačios savo popieriuje

(įkvėpti)
taigi šitiek eilučių ir niekas neaišku
bent jau kol kas aplink tik popieriniai robotai,
vaikėzai, pasauliai ir nebe pirmas skiemuo apie karą
o aš lakstau po apkasus
rankioju auksinius dantis ir nežinau
kas esu nei Allies nei Axis*

(iš)
___________________________________
* – Allies Antrajame pasauliniame kare buvo vadinami sąjungininkai, pavyzdžiui amerikiečiai, anglai. Axis – vokiečiai ir jų bendražygiai, pvz. italai.

„Taške D“

trapus kaip sliekų žiedai po liūties
buvo mano sidabras. juo padengti
veidrodžiai sugerdavo šviesą. tai keturkampiai
vyzdžiai, iškabinti ant sienų tarp Gojos
pražiodyto Saturno ir diplomų. antai

TARPKLASINIŲ VARŽYBŲ ORGANIZATORIAI
APDOVANOJA ARNĄ ALEKSANDRAVIČIŲ
UŽĖMUSĮ TARPKLASINĖSE VARŽYBOSE
PIRMĄJĄ VIETĄ.

viskas tik plunksnų ir kailių dėka, galvojau,
o daugiaveidžiai plojo, – riebaluoti kijeviečiai
net atsistoję. kas vieną veidelį tenešiojo, tokį,
kaip delnas su savo gyvenimo linijom, vientisą -
laikė jį uždaroj gobtuvo pusėj lyg juodžiausią pakaušį.

taip ir žvalgiaus į pakaušius, kulnus ir pasturgalius,
pagal raumenų šokį spręsdavau apie savo gražuolių
ir pabaisų nuotaikas. apkabinęs iš už nugaros
glamonėjau krūtis ir pilvą, kad nevirstų
sidabru ir neblizgėtų. skendėjo dūmuose mano
masažo osteo-kabinetas.

ATSIPRAŠOME, GYD. ARNAS ALEKSANDRA-
VIČIUS ŠIANDIEN NEDIRBS, NES YRA IŠVYKĘS
Į LAIDOTUVES.

dabar praeinu keturkampių vyzdžių
kiemais ir šypsausi. sliekų skeletai nušliaužė
tarp šaligatvio plytelių. debesys spjaudo ir šlapinasi
tik ant taško D ir jo kijeviečių. dabar mano sidabras – gyvas.