Vienadienės kultūros šviesa

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Vienadienės kultūros šviesa

Daiva Molytė-Lukauskienė. Baltojo kiro giesmynai. Eilėraščiai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012, 112 p.

Dainius Vanagas

Johnas Fowlesas savo garsiajame romane „Prancūzų leitenanto moteris“, stengdamasis apčiuopti rašymo priežastis, esminį motyvą formuluoja taip: „Mes norime sukurti pasaulį tokį pat tikrovišką kaip šis, bet kitonišką, negu yra“. Tiesa, britų rašytojas pirmiausia turi omenyje romanistus, tačiau patirties transformacija ir jos naujo pavidalo realizacija būtina tiek poezijai, tiek ir kitiems menams. Remiantis šia teze, diskvalifikuojami du rašymo amato kraštutinumai: 1) tekstu kuriamas tikras, tačiau nekitoniškas pasaulis, t.y. toks, kuris „neįveda“ distancijos matmens, neperžengia biografinių, dienoraštinių rėmų bei susitelkia ties asmeninių impresijų ir aplinkos stenograma. Taip gerokai suvaržoma fikcijos – pagrindinio grožinės literatūros elemento, kuris, beje, anaiptol nėra tikroviškumo priešybė, – raiška; 2) tekstu kuriamas kitoniškas, tačiau ne tikroviškas pasaulis, t.y. toks, kuris, nepaisant stipraus fikcijos indėlio, neatlaiko kompozicinės sąrangos kritikos, pasižymi trapiais loginiais ryšiais ir dėl to, natūralu, stokoja vientisumo, tolygumo.

Naujausią poetės ir dailininkės Daivos Molytės-Lukauskienės eilėraščių rinktinę grakščiu pavadinimu „Baltojo kiro giesmynai“ greičiausiai reikėtų priskirti pirmajai diskvalifikacijos kategorijai. Vis dėlto, prieš pradedant gilintis į tokio sprendimo priežastis, dera priminti, kad „Gintaro lašuose“ šiai knygai įvertinti jau buvo skirta viena recenzija (Jovita Saulėnienė. „Giesmės iš švytinčios pakrantės“, 2012 m. birželio 28 d.), kurios autorė daugiausiai pastangų skyrė eilėraščių turinio formoms bei dominuojančioms reikšmėms aptarti, tačiau nuošalyje veik nepaliestą paliko kūrinio percepcijos ir lokalizavimo platesniame kultūros kontekste problematiką. Jai šioje recenzijoje bus skiriamas pagrindinis dėmesys.

„Baltojo kiro giesmynai“ – tai pabirų ir neapdorotų, nesustyguotų, menkai perorganizuotų įspūdžių bei pajautų rinkinys, kupinas jautriai suvokiamos buities, rezignacijos, lūkuriavimo, lėto, kone nejudančio laiko vaizdinių. Eilėraščiai prisodrinti pulsacijos ir nuolatinio ritmo, dažniausiai kuriamo arba skrupulingai (stambios ir dažnos vienarūšių sakinio dalių sankaupos) fiksuojant lyrinio subjekto sąlytį su išorės dirgikliais („rytmečio aušros /

elipsė – / puodelyje arbatos. / kai geriu terasoj / iš molinio, / iš porcelianinio, / alavinio, metalinio, / iš skaidrios stiklinės <…>“. „Rytmečio aušros…“, p. 40), arba panyrant į meditatyvų kartojimą („<…> kai akmenys gurma žemyn, / tuo šlaitu, / kartu, / kur žydi šilagėlės ir supa, / sausa šaka/ne pakaruoklio virvę, o / vis supa, iš lėto, / užmazgytą ir suraišiotą / sūpynę… / supa, supintą / pynę / supa supa…“ „Iš nuotraukos veidas…“, p. 78). Vis dėlto blanki, monotoniška raiška ir minimali stilistinė įvairovė šį ritmą slopina, niveliuoja, kartu paralyžiuodama visas eilėraščių pastangas atsiskirti vieniems nuo kitų, tapti savarankišku kūnu, krauju, kalba.

Išskyrus keletą poetinių blykstelėjimų (dažniausiai sutampančių su mažos apimties eilėraščiais, pvz.: „Nusiraitė…“, „Šiame liūdnume“, „Sodas“, „Saulė…“), „Baltojo kiro giesmynai“ yra mažo kalibro – taigi nedidelės atatrankos – poezija, kurios eilėraščiai, apsiginklavę drungnu, nei į intelektualinę įtampą, nei į jausmo dialektiką, polisemiškumą linkusiu kalbėjimu, taip pat judesio (pokyčio), tiek emocinio, tiek fizinio, stoka primena paplūdimio smiltis: neidentifikuojamas, nebylias, nesuskaičiuojamas. Jas žarsto vėjas, graužia vanduo, mindo nuogos kulnys, kol nelieka nei „atminų atsiminimų prisiminimų“ (p. 19), nei pasekmių.

Štai čia stabtelkime: na, o kas iš to? Ar tai reiškia, kad rašyti ir leisti knygeles gali tik baudelaire’ai ir goethe’ės? Argi mes, daugiau ar mažiau netalentingi, neturime teisės kurti, skleisti ir džiaugtis tuo, kas mums rodosi brangu? Ir argi mes neturime bendraminčių, argi mūsų niekas nedrąsina ir nesidžiaugia drauge, argi pastangos bergždžios?

D.Molytė-Lukauskienė pabrėžia, kad jos eilės skirtos pajūrio skaitytojui. Ne, autorė nesitiki gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją ar novatoriškai atverti dar neregėtus žmogaus būties slėpinius. Ir jai nereikia lėkštų, absoliučia nenuovoka dvelkiančių rezonansų, kai miniai užverda kraujas ir net Seime svarstomos rezoliucijos dėl meno kūrinio cenzūros. Poetė viso labo globoja savo mažytį, tačiau brangų skaitytojų ratelį, skaitytojų, kuriuos, galimas daiktas, ji puikiai pažįsta, nes sutinka darbe, bičiulių, šeimos rate ir šis artumas kuria autentiškas, eiliniam skaitytojui iš šalies neprieinamas poetiškumo formas. Tad kaip nuovokesni virtuvėje nesiveržia į gastronomijos aukštumas, tačiau lepina savo bičiulius stulbinančiais patiekalais, lygiai taip pat kiti, tarkime, prakutę rankoje laikyti plunksną ar teptuką, dovanoja eiles ir paveikslus. Ar tai nėra viena iš dailiausių bendruomeniškumo / dialogiškumo apraiškų?

Na, gerai. Tačiau kur dingsta vertės kriterijai? Nejaugi viską paliksime impresijų ir skonio jurisdikcijai, kitaip tariant – apsistosime ties sprendimo, įvertinimo negalia? Vertės kriterijai nedingsta, jie yra ana ten, toli, miglotose vadinamosios „aukštosios kultūros“ apibrėžtyse ir plieninės kritikos koncepcijose. Tačiau į privačius kiemo žaidimus joms nėra ko kištis, nes paprasčiausiai kvaila reikalauti iš laivo, kad jis skraidytų: tekstams, kurie skirti vartoti, siurbti, linksminti, tiesiog užimti laiką, teikti emocijas ir žaibiškus įspūdžius, turėtų būti taikomi kiti kriterijai nei tekstams, kurie skirti lėtam, klampiam, įtemptam, netgi varginančiam skaitymui.

Be to, dar nežinia, kas – baudelaire’ai, goethe’ės ar pigių detektyvų, sentimentalių meilės romanų, tiesmukos, nuogutėlės poezijos, banalių memuarų kūrėjai – labiau prisideda prie to, kad šis pasaulis išsilaikytų dar viena kita diena ilgiau. Mat jei sutiksime, kad antrajai kategorijai priskirtinų kūrinių vartotojų esti žymiai daugiau, ir jei pripažinsime, kad tokios literatūros dėka jie patiria malonų ir būtiną atotrūkį nuo savo nuspėjamo ir prognozuojamo gyvenimo, galų gale, jei tai padeda sutramdyti įsišėlusius nervus ar pažadinti apmirusias emocijas, arba, dievaži, gauti bet ką, nuo ko skaitytojui pasidaro smagiau, lengviau gyventi, tuomet nėra perdėm drąsu sakyti, kad vienadienės kultūros šviesoje tiesiami keliai ir gydomi pacientai, taisomi kompiuteriai ir ruošiamas maistas restoranuose, pasirašomos sutartys ir siuvami batai. Mes visi daugiau ar mažiau apsupti šios lengvos kultūros poreikio, nesvarbu, į kokią aristokratišką grietinėlę besistengtume prasimušti. Visa, kas yra, yra reikšminga, todėl kaskart, prieš užsimojant kritiko kardu, reikia prisiminti, kad kiekviena kultūros apraiška – kiekviena be išlygų – atlieka visuomenėje jai paskirtą funkciją: ugdančią, stimuliuojančią ar tiesiog amortizuojančią.

Naujos knygos atsiradimo versijos

Naujos knygos atsiradimo versijos

Lapkričio pradžioje leidykla „Tyto alba“ ruošiasi išleisti naują klaipėdiečio rašytojo Gintaro Grajausko knygą „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“, su kurios rankraščio ištraukomis „Gintaro lašų“ skaitytojai jau turėjo progų susipažinti.

Jau pavadinimas nurodo, kad ši knyga stilistiškai primena viduramžių riterių romanus. Veiksmas vyksta XIX a. Škotijoje – tuo keistu ir žaviu laiku, kai industrinė revoliucija susipynė su Viktorijos epochos drovumu. Tačiau tai ir pasakų Škotija, kurioje šalia realių personažų, tokių kaip vienas garsiausių pasaulio išradėjų Ričardas Trevitikas, padovanojęs žmonijai garvežį, puikiai jaučiasi drakonai, burtininkai ir kitos pasakiškos būtybės.

Pagrindiniai knygos veikėjai – itin mandagus ir kiek naivokas riteris Tenksalotas ir senas elegantiškas drakonas misteris Kaindlis. Tenksalotas atvyksta į Škotiją atlikti savo, kaip riterio, priedermės – susikauti su drakonu, tačiau netikėtai abu pajunta vienas kitam palankumą ir net šiokią tokią sielų bendrystę. Tad, užuot stoję kovon, jie įsitaiso prie židinio ir ima pasakoti istorijas. Riteris porina apie savo bičiulį Zemnickį ir jo keliones po visą pasaulį, o senas išmintingas drakonas, tiksliau – visos devynios jo galvos paeiliui, rezga istorijas apie gyvenimą. Kiekviena galva turi savo charakterį, tad ir istorijos skirtingos – apie drakonų psichologiją ir jų šeimyninio gyvenimo ypatumus, apie dūdmaišius ir mįslingą jų paplitimą Škotijoje, apie Rudąjį Kornvalio Milžiną, apie pasaulyje – be abejo, ir Lietuvoje – gyvenančių drakonų panašumus ir skirtumus bei daugybę kitų dalykų.

Šmaikščiai ir elegantiškai, aptardamas riterių ir drakonų reikalus, autorius kalba ir apie nūdieną, kelia nepatogius klausimus, kvestionuoja tai, kas mums dažnai atrodo savaime suprantama.

Knygoje papasakota 15 istorijų. Jų adresatą sunku įsprausti į amžiaus grupių kategorijas, vienintelė sąlyga, pasak autoriaus, – kad skaitytojas būtų išsaugojęs sveiką smalsumą ir turėtų humoro jausmą.

„Atsirado ši knyga keistai. Sakyčiau, pagal zeno logiką. Ta knyga apskritai zeno vadovėlis, bet tai didi paslaptis, – juokėsi rašytojas. – Pati jos pradžia – turbūt Škotijoje, Kryre. Kur su škotų ir islandų poetais kūrėme tokią muzikpoeziją. Jokių minčių apie jokią knygą tuomet nebuvo, bet pati atmosfera mane smarkiai veikė. Nuo to laiko esu įsimylėjęs Škotiją.

Antroji atsiradimo istorija – iš Berlyno. Buvau gavęs Literarische Colloquium Berlin stipendiją, mėnesį ten gyvenau. Jokių įsipareigojimų – nei vokiečiams, nei sau pačiam. Rojus. Maniau, pabūsiu ramiai sau. O po keleto dienų jau gulėjau ant lovos mirtinai nuobodžiaudamas. Ant kambario sienų kabojo du seni kino plakatai – viename Alenas Delonas, kitame Katrin Deniov. Ir į juos bedėbsodamas aš staiga, nei iš šio, nei iš to, ėmiau ir supratau, apie ką bus naujoji knyga. Ir ėmiausi rašymo.

Jei tai skamba pernelyg beprotiškai, galima pateikti ir trumpąją, normaliąją atsiradimo versiją, kuri irgi visiškai teisinga. Kadaise, labai seniai mano jaunylis sūnus Dovydas papriekaištavo: „Tėti, o kodėl tu nerašai pasakų? Vis reikia skaityti visokias svetimas…“ Tada kažkaip išsisukau, bet mintyse pasižadėjau parašyti jam kokią pasaką. Tai galų gale ir parašiau – tik per tą laiką mano sūnus užaugo. Dabar jam 16-a, ir jis už mane jau aukštesnis. Groja būgnais ir rašo gerus eilėraščius. Todėl ir pasakos išėjo tokios keistokos – arba labai trenktiems suaugusiesiems, arba labai išmintingiems vaikams.“

Iki šiol G.Grajauskas Lietuvoje išleido šešias eilėraščių, dvi eseistikos knygas, romaną bei pjesių rinkinį. Jo knygos išleistos Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje.

„Durų“ inf.

Ona Jautakė

Ona Jautakė


Sekmadienis. Tėviškė


Langas pravertas,
Vėjas kedena
Į krėslo ranktūrį
Įsikibusią skarą.
Ji skristų kartu,
Yra jau beveik
Pasiruošus ,
Tik vėjas
Išsiveja strazdą…
Dulsvas šilko šešėlis
Lieka saulei ir kambariui.
Marginiai
Išpėduoja sienas.
Yra
Šiek tiek nevilties ir palaimos
Dienoj, besipuošiančioj
Vakarui.
 
Truputis meilės rudenį


Jau užrakintas vanduo, o
Eric Clapton lyg sau
Pusbalsiu murkuoja apie lapų kritimą,
Kaip liūdnai jie palieka medžius,
Į taktą siūbuoja
Basos moters klubai
Ir voratinklis tarp jurgino žiedų.
Dar galim pabėgti
Į vasarą, bent pamėginti.
Ten nuskinčiau tau rožę,
Kiek vėlyvą, tikriausiai ji paliesta subyrėtų
Į kilmingo aksomo skiautes,
Plokštelė užsikirstų ir imtų kartotis,
Dar kas nors fatalaus ir juokingo nutiktų,
Jei čia būtum…
Bet ruduo:
Lyja švelniai
Lyg glostytų galvą.

Kartojas ir auga


Kiek ištylėti turi dėl paprasto žodžio
Apie seno namo sutemas,
Kurios lietuj šniokščiant lauke
Yra tokios jaukios
Ir kvepia alyvom,
Apie vapsvą išlytais sparneliais,
Nebegalinčią skristi, bet  mokančią
Atšlyti nuo manęs visu kūneliu,
Sklidinu gyvybės,–  neliesiu,
Tegul dūzgia savo kalba
Apie gaurės viduriukų geltonį
Ir rūdžių spalvos rupūžiuką,
Kuris kabarojas per slenkstį.
Viskas matyta ir viskas kartojas,
Ir žodžių iš kur naujų bepaimsi?
Bet kartojas gražiai.
O kartais ir auga.

Sraigė


Toli
Nuo laimingų akių
Ir
Vasaros dūksmo
Miršta sraigė.

Niekas nepastebi,
Kaip
Lengvėja jos namas–
Virsta
Mažu karsteliu.

Sidabras


Švelniai pilka
Lyg senas sidabras
Plaštakė
Glustelėjo.
Turbūt sapnavau,
Tik
Ant riešo
Paliko
Kelios smiltelės
Palaimos.


Vakaras


Drovus dūmelis:
Kalas į dangų želmuo,
Auginantis debesiui
Duoną.
Palaistyk!
 
Akyse

Tau
 Į akis
Žiūri paukštis,
Pakibęs
Anapus lango:
Kažkas svarbaus,
Ko popieriaus lapui
Nepasakysi.
 
Virš galvos


Aš pati sugalvosiu
Šitos istorijos pabaigą.
Dar per anksti,
Debesis virš galvos prinokęs,
Bet dar neišlytas.
Virš lapijos, pažadintos vėjo,
Skrenda balandis:
Kojos pariestos po kūneliu
Tarsi lovoj žaidžiančio vaiko.
Nežinojau, kur
Slepia kojas tie, kurie moka
Skraidyti…

Kai paskutinį kartą skridau,
Kojos ištiestos buvo lyg kiro.
O rankos kryžium į žemę…
Sapne, kai kristi baisiau
Nei gyvenime.

Kelio dulkės


…tavo eilėraščiai-smėliu pabarstytas
Kelias į tėviškę, sakė kritikas.
Mūsų tėviškės buvo greta,
Gal čia komplimentas, galvojau.
O kojos pašėlo :prisiminė kelią namo,
Tą lengvumą, kai nuspirtos basutės
Siūbuojasi rankoj,
Ne šiaip, o į taktą striksėjimui,
Molio dulkių pudra nutupia
Pėdas ir kyla aukštyn.
Kai išsuksiu iš kelio,
Liks dvi vėžės
Ir smilgų upelis per vidurį…
Rasa, nuskalaujanti dulkes šaltai ir baltai!
Kartais sapnuoju kelią ir dulkes,
Pilką vėtrų nudilintą kryžių pakelėj,
Tokį nukaršusį, kad gali atskirti
Medžio kietąsias rieves ir minkštimą,
Ir erškėtrožę, įsikibusią šlaito lyg rankos,
Kaip jie laukė sugrįžtant, mirę abu…
Jau ne Šiapus… Bet ir dulkės – jau kitos.

Smėliu pabarstyti keliukai
Subyra patys. Apauga žole. Išeina,
Ieškodami mūsų pabėgusių kojų…
Jų dulkės kažkur žiburiuoja saulėkaitoj.
Gal dar mūsų galvas barstys
Kada nors, kai būsim ir vėl maži…

Šulinys


Šviežiai suraikytuos arimuos
Tarpustotėj tarp Lietuvos ir žemaičių
Gauruotam rūke regėjau
Paklaidintą benamį šulinį.
Nė žymės, kur žydėta obels.
Nė užuominos, kur alyvų
Pro mažą langelį žiūrėta
Ir klausta:
Ar tikrai yra mumyse
Kokia šventa paslaptis,
Menka kibirkštėlė,
Dėl kurios vertėtų
Siurbti gyvastį iš gelmių?
Snaudžia vėjas ant rentinio.
Tyli šešėliai.
Tai į ką įsitverti,
Kai mažta ir mažta
Lengvabūdžių plevenančių vasarų?
Kai neša plentas pro šalį
Vėleles ir gyvuosius,
O pusiau sumerktos blakstienos
Uždaro tėviškę
Į rūko karstelį?

Vasara

Pagal Gustavą Klimtą:
Dailučiais žiedadulkių žvynais
Inkrustuoti
Nuo saulės pamišusių
Gražiųjų mauduolių kūnai.
Erotiškai virpa upė,
Jos seklumos – sietuvos,
Pasaulis pakvimpa
Geltonu lūgnės perkeliu –
Namų suknele,
Skirta vasaros dvarui…
Tam, kurio gelsvi lyg koriai
Ir kvapnūs sienojai
Skamba ant kalno
Per miegą. Vilioja artyn,
Bet kai pabundu, žinau:
Niekur aš neisiu,
Nes ir taip esu
Amžinai savo tėvo namuos,
Kur krapnoja builių lietus
Į palaidus
Paklydėlės plaukus.

Sena daina


Priedainį baltą,
Lyg pokario
Nuotakos šydas
Iš paprasčiausios užuolaidos,
Rygoj išmainytos
Į sprindinius lašinius,
Perplėšia varnas.
Trūkinėja daina,
Kol pavirsta į aidą.
Nepražysta alyvom jaunystė,
Kurią susapnavo
Kaimo fotografas
Su „Leika“ ant kaklo,
Smigęs po jazminu panamėj
Nuo vyšniom pakrosytos
Iš pilvotojo butelio -
Nuolatinio užstalių svečio…
Buvo gražu.
Gal net juokinga.
Tik vienodai, vienodai
Mus apsėja
Beržo sėklom rugsėjis…
Nesuklupk ant žolės.
Dar ne laikas.
Gal dar kartosimės?

Rudens triptikas

1.
Gaila lapų,
Sumintų tamsos.
Kitąmet bus kiti.
Ir kitokie.
2.
…Žūtbūt sulaukti rudens,
Kai mėtys po kojom kaštonai
Nevertiems šokoladą…
3.
Kerpių rožės pražydo
Akmens rievėse.
Ženklas sniegui iškristi.

Alfonsas Jonas Navickas

Alfonsas Jonas Navickas

Ieva
 I.Simonaitytei

Vanagai bažnyčia baltas žvyro kelias
Neaukštas namas gėlės po langais
Pražydęs laukas kiemo medis žalias
Ir šio peizažo niekas nepakeis

Už Minijos ten Priekulė rami prigulus
Klajūnas ūkas įsisupęs tarp šakų
Ir tas rūpestingasis senas metų būdas
Naujieji skaitymai iš Prūsijos laikų
O čia savi Aukštujų Šimonių likimai
Gyvenimai: Pavasarių audroj
Vilius Karalius; kas dabar nežino
O buvo taip… Kelionėje kitoj

Ir metas Klaipėdos darbuos artusis
Žvarbus pajūris guodžiantys šilai
Ir Ieva žydi; taip visiems čia būti
Savaisiais raštais gimti iškiliais.
2012 01 23

Lig marių
 Vytautui (slaptai)

Slaptingas poezijos gidas.
Vietovaizdis metų laiku.
Pavėsiai, melsvėjantis rytas.
Eilėraštis aukštu kaklu.

Mįslingas žvilgsnis lig marių,   
Ir epas suošia banga.
Ji naują melodiją taria,
Ir niekam netampa klaida.
-  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  -
Vėl plunksna eilėraštis drožtas
Cedronu į Varduvą liejas.
Žemaitiškas žodis šakotas
Prabyla giesme į alėją.

Ir niekur nenyksta portretas,
Pildančiu lygumų jausmo…
Taip kartą užgimęs poetas,
Tik savo pasakymų klauso…
Pavėsiai, 2012 02 12

Poezijos tomely
 Vytautui Mačerniui atminti
Vingiuoja sapno juodas dūmas
Per žemės tolumas skaidrias.
O metai, skleidęsis albumais,  
Dar saugo tėviškės žvaigždes. 

Jie gaudžia amžių skaudžią darną,
Naktis rugpjūčio dar šviesi
Palydi Vienišą Mačernį;
Ir Vizijos… negęsta ilgesy…

Dabar: Poezijos tomely…
Ir Skeptikai Karalius ir Ne ji.
Šarnelė… Vieškelis… Kalnelis.
Ir: Jo pasauliu, vėl Tiki…
1991


Eiles deklamuojančiam aktoriui
 Aleksandrui
Iškeitę vienybę į lyrą,
O dieną į metų eiles,
Skanduokime žodį bei knygą,
Kol laikas likimą išspręs.

Palaiminkim darnų teatrą,
Sutikime Saulę naktim;
Pašaukime dievišką metą,
Jei žodis krūtinėje gims.

Pagaukime aukštą žydrynę,
Atšvęskim gimtuosius namus;
Palaiminkim taurųjį vyną,
Kol laikas didysis į mus

Tekės taip, kaip amžinas teka
Gyvenimas Menamo Meto…
2007 03 25

Jūreivio daina
 Pauliaus Širvio atminimui

Nuo vakaro, ryto, nuo vėjo,
Nuo artimo žodžio, draugų, – 
Daina, ilgesy suaidėjo. –
Daina ta, kelionėj lydėjo: 
– Paola!
Aš tavo!
Lieku…

O sodai! Gimtinėj pražydę!
Poezija – Laisvės daina!
Artėja – nutolsta – palydi,       
Į kelią klastingąjį didį:
– Graudinga 
Kelionė
Tava!

Jūreivių keliai! O – tolieji! 
Ten Tavo namai po dangum!
Daina nenutilo – aidėjo, 
Tyli ir graudi ji – lydėjo:   
– Ji liko
Likime
Draugų…
1969

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Paskutinės liūdesio akimirkos

Ramunė Dambrauskaitė

Noro gyventi nepakanka: prasmingo gyvenimo pamatas yra džiaugsmas. Man skubiai reikėjo džiaugsmo, kurio deficitas šiandien tapo globalus. Kaip ir dauguma, taip ir aš atsidūriau įstaigoje, neturinčioje nieko bendra su ligonine ar sveikatos klinika, greičiau, tai dianakso įsisavinimo namai.

Įstaigos skyriaus vedėjas liepė įvertinti savo būklę: reikia detaliai išsiaiškinti, kaip veikia dianaksas paskutiniosiomis liūdesio dienomis. Sakė, kad pamąstyčiau apie savo dieną, įvykius arba svarbius dalykus.

Kol prie ausies zyzė itin plepi sanitarė, mintimis jau gaudžiau žalius drugelius (hormonų sistemoje kažkas kinta). Palatos kaimyną lankąs draugas – visiškas alkoholikas. Geria iš mažo buteliuko ir dar užsikanda agurku, kurį slepia spintelėje. Spintelės durelės vis darinėjasi ir darinėjasi. Tai pomidoras, tai lašinio bryzas, tai dešros blynelis pakvimpa palatoje. Gurkšnoja baltą skystimėlį visiems prieš akis, jau ir nebenusisuka, nesislepia. Manęs jis kiek gėdijasi, matyt, dėl mano švelnaus balso, tokio aksominio, lyg iš reklamos. Aš greit jį paprotinčiau. Bet jis vis dar turi džiaugsmo, alkoholis jam padeda. Dirba statybose, aria kaip šimtas artojų. Seksas nebeįdomus, nes viską atima miegas, kurio niekada nepakanka. Jis kabina sanitarę. Vakar buvo susiraukusi ir kuprota, nuotaika – kaip pasiutusios širšės. O šiandien jau beveik barakuda, stuburiukas tiesesnis ir akys padažytos. „Tai kas, kad alkoholikas, su juo galima pašnekėti“, – sako ji savo kolegei. Kaimyno lankytojas man siūlo sausainį: „Imk, imk“, – sako. „Nenoriu“. „Imk tik, sakau!“ – bruka kone į burną. Na, gerai, paėmiau. Užtat visą naktį nemiegojau. Sausainis kaip sausainis, bet jau ta agresyvi ranka ir balsas kaip lojančio šunies – skrandy stovi. O toliau viskas vyko kaip pasakoje.

Staiga mano kūną tolyn blokštelėjo stipraus vėjo gūsis, odą rėžtelėjo gausybė aštrių šakų, ir su visa palatos lova atsidūriau kažin kokiame dugne, atrodo, kritau žemyn kliudydamas daugybę juodų krūmokšnių. Buvo išties smagu, priminė skrydį sapne. Naktis buvo nerami ir kažkur viršuje nenutrūkstamai kartojosi „bože moj“. Iš pradžių buvau nusprendęs pasilikti šiame dugne, apsikamšyti, pasitaisyti pagalvę, paskaičiuoti ant pirštų. Bet apsisprendžiau pajudėti. Nes pasilikęs niekada nesulauks pabaigos. Visuomet buvo verta nelaukti ir judėti į priekį. Taip sako visi draugai, visi pažįstami, visi žmonės. Tarp kitko – kai akyse nušvinta žaliais drugiais, aš paklausiu palatos kaimyno, kuri diena. Išgirdęs atsakymą, suprantu, kad greit su liūdnuoju manimi bus baigta.

Dugne galėjau žingsniuoti, kur tik noriu, bet koridoriai vis kartojosi, o visa, ką mačiau, norėjosi iššveisti su gerais šveitimo milteliais, kurių galima gauti tik „Prefos“ parduotuvėje. Toje pardėje niekas nesistumdydavo prie kasos. Ir niekas nesiliesdavo prie tavo šlaunies, norėdamas pagreitinti eilės judėjimą. Ten apsipirkti eidavo tokie kaip aš. Gerbiantys asmeninę erdvę, nesvarbu, kokia nereikšminga ji bebūtų. Ir „Prefos“ kasininkės sakydavo švelniai „laba diena“, nuolatos, kiekvienam, net ir man. Kartais įsivaizduodavau jų gyvenimus. Jos sapnuodavo „labą dieną“ ir pabusdavo su „laba diena“ lūpose, ir savo vyrams arba meilužiams prieš miegą sakydavo „laba diena“. Tie prekių skenavimo garsai: „pyp pyp pyp“. Laba diena, pyp, labadiena, pypyp, labas vakaras, pypypypyp. Parduotuvės personalo elgesio taisyklės su klientais žudo asmenybę, taip pat ir mažiausią džiaugsmą.

Paskutinė kančiose įsidėmėta mintis – prieš išeinant iš LBD („Lengvas būdas dirbti“) arba kitaip – elbėdė personalo. Tada ir prireikė skubios pagalbos. „Kiekvieno laukia tas pat, – sakydavo mano kolega. – Karjeros galimybės popieriaus lygmens, garantuota darbo vieta – tik „Prefoje“, aukščiausia pakopa – pardavėjo konsultanto, o po pusmečio košmariškas atvaizdas veidrodyje“. Apėmė apatija. Nebenoriu galvoti.

Mūsuose visada trūksta šviesos. Tiek gatvėse vakaro metu, tiek mintyje ryškiausią dieną, tiek šičia. Dugnas – kaip daugiabučio rūsys, kuriame aplanko klaustrofobija ar kažkas panašaus. Čia – prieblandos, asmeninių ir visuomeninių baimių irštva, todėl pradedu bijoti. Galbūt kaip tik dabar, kol čia vaikštinėju, penktasis aukštas krenta į ketvirtąjį, ketvirtasis – į trečiąjį ir taip toliau.

Vedėjas davė lapų ir tušinuką. Pasiskundžiau galvos skausmais. Jokios reakcijos, išėjo, paliepęs rašyti, ką galvoju. Kutenančios haliucinacijos, kaip sakydavo mano palatos kaimynas-draugas, prasidės, kai duos daugiau dianakso, o kai imsiu rašyti, dar ohoho, ko tik neprisiminsiu. Viskas taps svarbu. Sakė, kad žmonės dabar labiausiai nori įveikti rutiną ir nuobodulį, besotis daiktų pirkimas nebepadeda. Dėl to žmonės tampa kretinais: pradeda sėdėti ir jau niekada nebeatsistoja. Tarsi sąmoningai klimpsta į vegetacinę kasdienybę ir tampa daržovėmis. Jeigu juos pradėtų valgyti gyvus, jie nieko nedarytų. Tai sustabdys tik dianaksas – ateities vitaminas. Sugrąžins prie džiugaus judėjimo ir malonumo reaguoti. Nebekamuos tuščią sudirgimą keliantys simuliakrai ir simuliacija, atsiras atsparumas.

Mane kamuoja haliucinacija. Na, tie drugeliai ir buvimas dugne. Tai dugne aš ar tik sapnuoju? Su palatos draugu piliules dalijomės per pusę (jam reikėjo daugiau šio vitamino), matyt, todėl dianaksas veikia keistai. Vieną dieną jis dingo, tas palatos kaimynas-draugas. Skyriaus vedėjas nervinasi, nes vis dar turiu ką pasakyti ir moku paprieštarauti. Girdėjau jį nuogąstaujant: „Nežinau, jo dianaksas neveikia, jis pernelyg manifestuoja savo poreikius. Kada jis pradės tarnauti“. Taigi, šis vitaminas skatina tarnauti ir grąžina gyvenimo džiaugsmą. Vadinasi, daugiafunkcis: bus galima daryti tuščius veiksmus su dideliausiu užsidegimu. Dianaksas – ateities vitaminas, patrauklia kaina. Bet aš dar netarnauju.

Prieš visa tai, dar prieš vakar, abi slaugės, ak, kokios gražios ir vingrios, bet tokios šaltos, įpuolė į palatą. Aš buvau vienas prieš jas abi. Tikra akistata, pamaniau. Paėmė už rankų, viena už vienos, kita už kitos, ir aš buvau toks nepasiruošęs, dar nesusigyvenau su staiguolėmis, pagalvojau. Viena, su juodu kuodu pakaušyje, čiupo taip, kad net įdrėskė. Norėjau pasakyti, kad bijau skausmo, prašau lėčiau, švelniau, moteriškiau, bet ji buvo labai graži ir tokia šalta, nuo jos dvelkė šalčiu, to neturi jokie kvepalai. Ji atėjo iš kažkokio vėsaus pelėsiais apsitraukusio rūsio, o tai nuostabu. Kita slaugė tuo pat metu mano rankoje ieškojo venos, kurios ten ir negalėjo būti, aš jos, tos kitos slaugės, gerai neįsiminiau. Neįsiminiau, kaip ji atrodo, nes, matyt, nebuvo labai graži, kaip iš pradžių galvojau, ji nebuvo gerai prisirpusi, kaip šita. Ana liesa ir sausa, jos šaltumas ir kauluose, ir dar giliau, kaip sakant, amžinas įšalas net ir sieloje. Jos negalėčiau ir nemokėčiau sušildyti, nes tikrai nemoku, aš dar nekaltas. Pernelyg daug tokiam pirmam kartui, galvojau, net dvi moterys, aiškiai manim besišlykščinčios. Vos spėjo pamatyt – šit aš jau skerdiena, ir galbūt dar bjauriau. Vaidinau esąs mieguistas ir neprabudęs, bet aš jau buvau nuovokus.

Bet gana apie tai, mat aš buvau tame dugne. Aš dar šiek tiek žengtelėjau ir pamačiau jį. Veidas buvo kažkur matytas, matyt, jo vardas iš M raidės. Ak, tai skyriaus vedėjas. Dianaksas tikrai veikia. Tas iš M raidės buvo panašus į idiotą iš filmo, kuris savo geriausiu draugu laikė žaislinį meškiuką, o moters, simpatizavusios jam, vengė, netgi varžėsi su ja. Aš niekada nesivaržyčiau su moterimi, net nedrįsčiau jos erzinti, galbūt tik vėliau, kai akivaizdžiai būtume suartėję. Negi toks, kuris kabinėjasi prie moterų, norėdamas pademonstruoti, kad jos tik vyrų vergės, kažkada galėtų nors vieną jų turėti? Nemanau, nemanau. Bet tikriausiai klystu, jie, tie kiti vyrai, gali panaudoti ir jėgą, ir apsvaiginti moterį, aš šito nemoku, aš neįgalus. Dianaksas jau veikia stipriau, mat nebeturiu su kuo dalytis, bet tai ateities vitaminas, vadinasi, nieko blogo.

Štai tada buvau šalia vienos tokios, moters, žinoma, ir galbūt jau buvau beužkalbinąs, galbūt. Stovėjome prie „Prefos“. Ji kažką krimto. Manau, kad tai daryti yra normalu, o kas gatvėje neužkandžiauja? Pro šalį ėjo toks itin muskuliniškos išvaizdos kliunkis, jis paklausė tos žavutės, ar skanu graužti, baidykle. Ji nustojo krimtusi, aiškiai nusiminė, nudelbė žvilgsnį žemyn. Tai buvo dieviškas dalykas, tas jos valgymas. Pamaniau, kad esu rojuje, galėčiau žiūrėti šitaip į ją visą gyvenimą, galbūt kada nors ir prisiliesčiau prie jos, galbūt. Valgydama ji galvojo apie gražius dalykus. O tas kliunkis, visas patenkintas, parodęs, kad yra tikras macho*, nukeliavo sau.

Nors tas šlykštus klausimas yra tik niekinga smulkmena amžinybės ir pasaulio atveju, bet aš jį visuomet nešiojuosi pakibusį kažkur paširdžiuose nelyg tragediją. Galvodamas savo palatos lovoje apie šią moterį, dažnai nusimindavau, ir aš tai darydavau tik su ja, tik su ja aš nusimindavau. Jei kas nors būtų buvę šiek tiek kitaip tą akimirką? Visų pirma, jei ta moteris būtų buvusi vyrmoterė, tai kliunkis jai nieko nebūtų sakęs, galbūt eidamas pro šalį būtų susigūžęs ir prislopinęs savo feromonus. Antra, jei ji būtų buvusi gležna katytė, jis būtų ją greitai supakavęs, protinio pudrinimo metodu – abu kaipmat būtų nuėję į artimiausią kavinę, viskas būtų pasibaigę jau kitą dieną. Jei ji būtų buvusi mot-vyris – jie būtų susipažinę vėliau ir kitur, be jokių preliudinių žingsnių. Bet, kaip sakiau, tai tik istorija apie gatvėje užkąsti nusprendusią moterį, kuri baigėsi itin liūdnai ir įvykio negalima pataisyti net gražiausiais pramanais.

Tądien nepažįstamą moterį šiek tiek sekiojau. Prisiekiu, visą dieną mintimis jai dariau smilkinių masažą, juk tarp mūsų jau buvo nusidriekęs šioks toks siūlas. Mano užkalbinimas akivaizdžiai būtų dar labiau pagadinęs nuotaiką, tuo aš neabejojau, tad guodžiau ją mintimis ir bučiavau, bučiavau, nes mylėjau. Aš ją vis dar myliu. Macho’ui baigėsi blogai, bent jau vieną kartą, vėliau viskas susitvarkė, kaip paprastai tokiems būna. Mat aš jį kažkada mačiau besišlaistantį netoli „Prefos“, tą akimirką jis atrodė itin nepraktiškai: kelnės vis smuko, apnuogindamos jo užpakalį, ir jis baubė šuns balsu, matyt, verkė. Nurimęs užmigo prie parduotuvės slenksčio ir snargliai iš netoliese esančios mokyklos jį apmėtė centais bei apšlakstė alumi. Po to atvažiavo policija ir mane supakavo, nes aš ant jo šlapinausi, o žadėjau nuveikti ir daugiau.

Skyriaus vedėjas… Aš jam negaliu uždavinėti jokių klausimų. Be to, jis nuolat reikalauja, kad kalbėdamas su juo žiūrėčiau į akis. Po šito jaučiuosi išsekęs ir trokštu slėptis po antklode. Vis dėlto paklausiau:

– O kaip dėl drugelių?…

– O dėl drugelių – viskas gerai, bet tai jau ne jūsų reikalas.

Mane nuolat atmušinėdavo nuo reikalų. Manau, čia bus paskutinis mano rašinys. Pirmasis prisiminimas, jeigu tai galima vadinti prisiminimu, buvo mokyklos suole.

Mat aš irgi turėjau draugų, dar tada, kai nuo manęs nedvelkė. Tas ratas itin įsibėgėjo siaurėti, nežinau, kas pasidarė, ar tai buvo kokia infekcija, ar bakterija. Sako, kad feromonai taip pat lemia žmogaus išvaizdą ir charakterį kitų akyse, gal mano sugedę ir paaugliški feromonai, nevaldomai kraipantys charizmą, padarė tai, kas buvo neatitaisoma. Staiga pasaulis pradėjo sprūdinėti man iš rankų, aš jį sučiupdavau vis mažesnį ir mažesnį, taigi, mokyklos suole ėmiau dvokti bjaurumu. Tai kur kas blogiau negu tupyklos kvapas, su ja žmonės susiję net keliais prasminiais ryšiais. O mano situacija su jais sunaikino visus gležnučius ryšius. Staiga tai ir supratau – esu nepageidaujamas. Niekas, aišku, manęs nevijo šalin su botagu, tačiau geriau jau, savo paties labui, turėjau likti visų šešėlyje – per daug nesiekti kontakto nė su vienu iš bendraklasių ir apskritai žmonių, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Supratau intuityviai, kad draugai, kuriuos tuomet buvo taip pridera vadinti, o tai neturėjo su manim nieko bendro, visada drauge kažkur eina ir kažką veikia. Drauge. Tai buvo ir tie vakarėliai, pasibuvimai, kuriuose prasideda alkoholis, rūkalai, merginos, vaikinai ir visa kita.

Artėja laimės spazmas, sako, su juo liūdnajam man bus atia. Taigi, aš nebuvau tame pakviestųjų sąraše, nebuvau, neturėjau kur ir kaip pasisemti paauglystės dvasinio turinio, bent kartelį, deja. Dar ir prieš tai buvau nepakviestas daugybę sykių, tačiau tai man anksčiau nerūpėjo, nes mėgau savo paties draugiją, buvau savimi patenkintas. Štai kaip nutiko, aš visai nutolau, man paaiškėjo, kad klasėje, mokykloje, kieme ir visame pasaulyje esu nepageidaujamas, net mokytoja išbalintais plaukais, atrodo, džiūgavo, kad sėdžiu tykus ramus klasės kampe, eilės gale. Man staiga pasidarė gėda, aš vos neapsišlapinau iš baimės. Vieną sykį taip ir nutiko – aš apsišlapinau, bet spėjau pasprukti nepastebėtas. Tuo viskas ir užsibaigė, buvau pageidaujamas kaip iškamša, ne kaip gyvas žmogus, berniukas. Baiminausi parodyti savo akimis, tuo labiau kalba, kad jau viską žinau, o tariausi nieko nenumanąs, vaidinau durnelį, betrūkę tik seilėms varvėti. Galvoje dėjosi visiškas balaganas, ėmiau skaityti kiekvieno mintis, ir tai, ką perskaičiau, pasirodė itin bjauru. Kartais tai trukdavo valandą, kartais ištisą dieną. Kai kam pasirodžiau kačių žudikas, berniukas, kuris valgo gumas nuo žemės ir viską ragaująs, kas gulėję ant grindų. Aš, po džinsais neva nedėvintis trumpikių, kas yra visai nenormalu, nes mama vengia man tai pasakyti, – vaike, nešiok berniukų kelnaites! – bet ji irgi manęs vengė, ji buvo ne su manimi, o aš trumpikes visada devėjau. Kitiems atrodžiau visiškas niekšas, nors mokiausi vidutiniškai ir mergaičių neskriaudžiau, tačiau mergaitės išvis manęs vengdavo. Žaidimų aikštelėje man septynis kartus mažiau atmesdavo kamuolį, taigi per trumpą žaidimą pertraukos metu kamuolį rankose laikydavau vos vieną kartą, jeigu pasisekdavo. Aš tiesiog turėjau būti prilaikomas prie jų, bet ne su jais, štai kaip. Bet pakaks apie tai. Man jau geriau.

Su vedėju žingsniavom žalios spalvos koridoriais. Visgi čia ne dugnas, bet, matyt, kitas lygis. Tiesa, kai prasidės sintetinis gyvenimo džiaugsmas, aš būsiu su ja, ta moterimi, papasakosiu jai, kad buvau visiškai vienas. Kažin koks jos vardas? Tikiuosi, kad jos vardas Elena. Arba Gertrūda. Nors abu vardai jai netinka. Jai netinka nė vienas vardas apskritai, aš jau visus apgalvojau, visus išbraukiau iš metų kalendoriaus, kur žymimi vardadieniai. Ji bus su manimi, o galbūt aš keletą sykių kaip filmuose išgelbėsiu ją nuo pavojaus – būsiu labai vyriškas. Susigyvensiu su seselėmis, jos manęs netampys kaip kaliausės ir jų invazijos į tiesiąją bus švelnesnės. O dabar – dianaksas, kuris yra vaistas, bet rinkoje pasirodys kaip vitaminas, džiaugsmo skatintuvas. Pritrūkai energijos? Pritrūkai miego? Pritrūkai visko? Tavo para ir džiaugsmas gali turėti 36 valandas! Taip perskaičiau įstaigos lankstinuke.

Netrukus visas pasaulis bus švelnesnis. Džiaugsmas bus žmogaus kasdienybė, jis mažai valgys, mažai miegos, daug dirbs, seniausios pasaulio pramogos vėl taps įdomios. Haliucinacija, kutenanti sielą iki džiaugsmo ašarų, ir visai ne narkotikas! Lauksiu savo meilės prie „Prefos“. Aš būsiu ne šalia jos, aš būsiu su ja. Kažkur toli nuo manęs dabar ją lanko keistas jausmas – lyg pykintų, lyg ką, ogi aš šią akimirką taip stipriai ją bučiuoju.


*Macho turi kelias reikšmes. Šįkart – vyras, gyvenantis su nuostata, kad yra viso ko valdovas. Net ir progai nesant demonstruoja žeminantį požiūrį į moteris.