Tadas Žvirinskis
Nėra mirty jokio grožio,
arba Magiškasis
Vilniaus trikampis
Jau antrą kartą šį mėnesį sapnuoju lavonus.
Pirmasis.
Vytautas Kernagis, išpurtęs,
Su užmaukšlinta beisbolo kepuraite,
Užklotas brezentu,
Guli Islandijos gatvės name.
Interjeras – tarytumei palapinės.
Dvi jaunos moterys atsiveda mane,
Viena nukloja brezentą,
Kita duoda maestro parūkyt.
Boluodamas žuvies akimis
Lėtai peša dūmą, ir taip nejauku,
Kaip nejauku gali būti,
Netyčia nugirdus apie save kažką blogo.
Antrasis.
Jaunos merginos kūnas
Bute, kuriame seniau gyvenau –
Dabar ten striptizo klubas.
Prikausto žvilgsnį
Klaikus lavondėmių raštas.
Žinau, kad negyvėlė tuojau sujudės.
Nėra kartu dviejų moterų,
Yra tik ryški saulės šviesa,
Įstrižai kertanti pusrūsio erdvę.
Miruolė šnabžda: nebijok, tai – tik sapnas,
O jei jau baisu, nusisuk,
Nes gėdijuos baimės tavos.
Trečiasis.
Atsisukęs matau, kad esu
Nebe Vingrių gatvėje, o gatvėj Jogailos.
Tuojau čia man naikins papilomas:
Jauna daktarė užmauna
Elektrinę apykaklę,
Į nedrąsų prieštaravimą – gal skystu azotu? –
Numojus ranka.
Trakšt!
Suspaudžia gerklas tarsi replėm,
Trakšt!
Pabundu savo lovoj su moterim dviem.
Ir man taip ramu, kad daugiau joms patikt nebereiks.
Apie du kunigaikščius
ir jų nesusipratėliškas reinkarnacijas
Pilies gatvėje
De profundis Vistae
Šiandien pakalbėsime apie mitogenezę
(Na jau ne, tai jūs užsičiaupkit!),
Pakankamai prisiklausiau postšūderno,
Kad pagaliau pats trystelčiau tamstų ausysna.
Kalbėsim, kaip du kunigaikščiai
Dalijosi Vilniaus gražiausiąją gatvę –
Duke Nukem vs. Duke Vilgaudas.
Štai, dama skepetaite jau mostelėjo – pradėkim:
Pošimts, čia gi – dešrigalis nusususiai katei!
(Bonus health)
Gloria in Excel
Aš, Pietinių žemių valdovas, atklydęs į Šiaurę per Rytus,
Papasakosiu jums apie angelo plunksną,
Kuri panėšėjo į Dovydo žvaigždę, kuri man ant nosies ištirpo,
Kai žvilgsniu meiliu kutenau pėdutes gerų dvasių,
Linksmai pritūpusių ant Jonų bažnyčios stogo –
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
Jos man nešykštėjo malonių, nes gyvas lavonas
Mažai kuo skirias nuo tų negyvų trečių brolių.
Ir kiekgi reikėjo jų išguldyt, kad taip pavadintų bažnyčią?
(Armo reloaded)
Windows Dei
Prie Hanibalo cerkvutės, šalia apokaliptinių paveikslų rietuvių
Pamačiau Magnus Dux Vilgaudą, pranašaujantį Širvį,
Jo rankose – plastikinis alaus butelis,
Izoliacija pritvirtintas prie grakštaus parabelio,
Bet negali pykt, nes pigus duslintuvas nebūtinai yra blogas.
Jis ima pyškint, narsiai rėkdamas: „Amerikaaaa!“,
Taip džiugiai skelbdamas pasauliui mano baigtį,
Kad melstis telieka, nors į galvą atklysta tik latrų daina:
Quocunque ibo, tunc semper bibo, nunquam sobrius, sed semper pius.
(Game over?)
– – –
Dievas baltu chalatu kumšteli Gimžauskui ir Morisonui, nepiktai burbtelėdamas:
Moria, dabar tau – „acid sweet“, o tau, Šamanėli, – „dry water“.
Vernalis
Kovas atidangina kilnojamą Raudų sieną,
Mano senutėlės obelys pasilinkčiodamos
Meldžiasi jai, vis dar dvejojančiai:
Lietumi prapliupti ar sniegu iškristi?
Norėčiau prasidanginti dykumoje
Su keturiasdešimt man brangiausiųjų moterų,
Jų nė pusės vardų nebeatsimenu.
Atminty teišlikę kvapai,
Kuriuos gėriau kadais pilna krūtine:
Kavos, cigarečių, vyno, cinamono, mėtų…
Tik viena jų kvepėjo kitaip –
Taip kvepia pavasario oras,
Pritvinkęs gyvybės.
Atspindys kartais būna
toks ryškus
Moterys myli ausimis:
Joms patinka švelnūs žodeliai,
Jos tirpsta dėl minorinių tonacijų.
Nuomonę pakeičia akimirksniu,
Jei tik suokiama pakankamai gražiai.
Svarbu, kad būtų rišlu, miela ir… apie jas.
Gimiau berniuku.
Nors nuo vaikystės buvau verčiamas
Sisioti atsisėdęs ant klozeto,
Gi žinot, „kad neapsitaškytų“,
Bet prigimtinis grubumas it yla
Vis lįsdavo lauk (tada dar žaisdavom karą).
Klausydamasis tėvo knarkimo,
Kurio nė iš tolo mielu nepavadinsi,
Slapčia žavėjausi laukiniais kriokimais,
Pasišvilpavimais ir nirtulingais gargaliavimais.
Girdėjau toje nakties kalboje
Medžiotojo-patino triumfą.
Praėjo krūva laiko, ir štai mano sūnus
Kieme bendraamžiams vaikiščiams
Jau sako: „Ar žinot, mano tėvas naktim
Va taip suriaumoja – HRRRR-HRRRR!
Tada pabundu ir klausausi, nes man nebaisu.“
O aš tartum boba ištežus skubu nusisukti.
Visur įžvelgti ryšį geba
tik pateptieji. Bepročiai dar.
Poetai – kartais
Vertėtų prisiminti
Kalvarijų turgaus bastūną,
Iškilia Kosčiuškos pavarde,
Kuris daboklėj iš snarglių
Mozaiką bandė sulipdyti,
O kitą rytą prie nunciatūros
Menų gimnazijos moksleivė
Pasveikino riksmu pikapą.
Sugrįžti galim mintimis
Į vaistinę, kur senučiukė
Nuo užkietėjimo
Vaistų paprašė,
O jau po valandos
Šalia tupyklos požeminės
Banditas atsisėdo ant bombikės,
Išdraskiusios jam pilvą.
Ne toks dramatiškas ryšys
Susieja mus, skaitytojau.
Kiek kartų nužudai mane
Ar bent apspjaudai mintyse,
Jei tau neįtinku?
Žinau, žinau: ką šičia pasakiau,
Bus panaudota prieš mane.
Tiek to, nes be tavęs aš – niekas.
Dviejų liūdnojo veido riterių bendradarbiavimo sakralizacija
Kai kartą Sigio Parulskio Jėzų talžė keikūnas šv. Juozapas,
Šaras Sauka, įsikandęs marinuotą agurkėlį,
Skubiai vizualizavo savo draugužio regėjimą.
Produktas, kaip ir Šaro siela, buvo įrėmintas
Gėdos rėmuosna ir išstatytas visuotiniam apspjaudymui.
Ir atsitik tu man taip, kad pro šalį ėjo šv. Juozapas su Jėzumi –
Į „Senukus“: skardinės beico ir lobziko.
Sustojo jiedu, senasis dailidė žvilgsniu skvarbiu
Atmatavo skersai-išilgai išstatytąjį meną ir tarė:
„Matai, kokio biezdariai šūdo prikūrė? O rėmai – geri.“
Trys mažosios tragedijos, pagimdytos namo, kuriame gimė motina, gaisro
Tėveli, kai tu mirsi, ar tave užkas?
Užkas, sūnau.
Tai gal nemirk kol kas?
Kodėl?
Kai žaisim karą, aš tave nušausiu.
~
Drugeliai geri tik moterų pilvuose,
Nes vyrams nuo drugelių suka vidurius –
Tarytum kaimietė gyslotom rankom gręžtų
Išskalbtas paklodes.
O, Viešpatie, kas sugalvojo
Širdelės formos tupyklų langelius?
Ar tai yra vieta, kurioj derėtų
Mintyt apie meilę?
Ak, Viešpatie, tai buvo
Tik klausimas retorinis…
~
Demiurgas Platono veidu mėto monetą,
Kurios reverse – blondinė,
Kurios averse – brunetė.
Nieks neklausia, ką norėčiau pasirinkti,
Nes ir taip žinau –
Moneta nukris ant briaunos.
Toks yra mano gnosis.
Tokia yra mano diagnozė.
