Nerijus Cibulskas (g. 1987): Su šiuo pasauliu pirmą kartą pasilabinau šalto vasario dieną, jau tada azartiškai balansuodamas ant ribos, trumpam suliejančios žiemą ir pavasarį. Augau sparčiai, ir tėvai, mane stebėdami, kartkartėmis pagalvodavo, kad tapsiu laikrodininku. Jie šiek tiek buvo teisūs. Mano tekstuose pačiais įvairiausiais pavidalais ir šešėliais įsikūnija praeičių, dabarčių ir ateičių laikas. Tiksliau – mėginu jį įkūnyti, suveržti miniatiūriniais eilėraščio formos smagračiais, krumpliaračiais… Tačiau, kaip ir priklauso, laikas visada sėkmingai net nenukentėjęs ištrūksta. Tai man labiausiai patinka. Be laikrodžių, dar žaviuosi literatūra ir muzika, Vilniaus universitete 2010 m. baigiau lietuvių filologijos studijas. Norėčiau vieną dieną jas ir toliau tęsti. Nes knygų gyvenimas visuomet labai arti manęs. Šią akimirką rašau iš tolimo, ūkanoto krašto, kuriame irgi bandau vienaip ar kitaip gainioti, pagauti laiką, sužaisti su juo vieną kitą įdomesnį tekstą. Kol kas sekasi. Kol kas jis laimingai pasprunka. Tikiuosi, kad taip bus ir toliau. Ir dar. Kiekvienas eilėraštis man – trapus išsipildymas. Kažko neįvardijamo ir ko niekada nesugebėsiu parašyti.
Nerijus Cibulskas
Nutrinami
dar nedega, tačiau po truputį
į sniego marmurą geriasi
kovo, balandžio rankraščiai
pamiršęs nusikratyti sušalusiomis,
gintarinėmis uogomis, iš tolo
jaukiai žybčioja šaltalankis
tai skyryba pirmosios žiemos,
duobėtos vietovės, karjerai,
išsilydę pušyno kvapai
dulsvas ryškalas tyška ir tyška
ant manęs, ant supurtytos žemės,
ant šuns, kuris nesuspėja suloti
regiu, kaip žingsnis trina žingsnį,
mėlsta didelis, neatpažįstamas laukas
ir mes – aš, žemė ir šuo
mėlstame ir vis traukiamės
iš taupiai prirašytų, užmirštų lapų
lyg minkštas trintukas bėgiotų
virš skaidrėjančios galvos
