Susitikti su Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birute Skaisgiriene buvo kelios priežastys. Viena iš jų – ką tik išleista jos knyga „Klaipėdos monumentalioji dailė. Freskos ir vitražai. Detektyvai bei istorijos“. Tai 322 puslapiai pasakojimų apie esamą ir jau išnykusį monumentalųjį Klaipėdos meną ir jį kūrusius menininkus, po krislą surankiotų faktų, prisodrintų gyvenimiškų ir detektyvinių istorijų. Leidinys jau pristatytas Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos būstinėje, ir Klaipėdoje, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Dar vienas susitikimas su skaitytojais numatytas spalio 15 d. 17.30 val. bibliotekos Meno skyriuje.
Irma STASIULIENĖ
Be nuolatinio intensyvaus darbo bibliotekoje, parodų kuravimo, įvairių projektų ir renginių įgyvendinimo, B. Skaisgirienė dar įsigudrino Vilniaus dailės akademijos (VDA) Klaipėdos fakultete baigti magistro studijas. Lyg to būtų maža, moteris didele dailininkų balsų persvara buvo išrinkta Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus pirmininke. Štai apie visa tai ir susitikome pasikalbėti I. Kanto bibliotekos Meno skyriuje, kurį Birutė kelis kartus švelniai pavadino „mano biblioteka“. Tam ji turi teisę – šiam bibliotekos padaliniui širdį atiduoda jau 25 metus.
Vienas išprotėtum
– Socialiniai tinklai šiais laikais tampa tarsi dienoraščiais ar nuveiktų darbų sąvadais. Peržvelgusi jūsų feisbuko paskyrą, negaliu atsistebėti – kiek daug ir įvairių projektų esate įgyvendinusi. Kaip visa tai suspėjate?
– Nereikia visko tapatinti su mano asmeniu. Nes vienas nieko negali padaryti. Tie projektai įgyvendinami dirbant bibliotekoje. Aišku, kažkas juos turi inicijuoti, sugalvoti idėją, sukurti, parašyti projektą. Vienam, be pagalbos, gal ir būtų įmanoma, bet beprotiškai sunku. Bibliotekoje yra palaikymo komanda – žmonės, kurie padeda įgyvendinti. Nes vienas išprotėtum, bandydamas šitiek aprėpti.
– Klaipėdiečių itin mėgstamas vasaros renginių ciklas „Pėdink į Girulius“ irgi jūsų inicijuotas?
– Ne, ne mano. Iniciatorė buvo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė Ingrida Giunter. Mes buvome ką tik atidarę bibliotekos padalinį Giruliuose. Aišku, labai gražu – biblioteka ant kalno, prie jūros. Labai norėjosi kultūrinės veiklos. Visi iš mūsų juokėsi, sakė: „Kokio galo į tuos Girulius važiuoti, kai miestas pilnas renginių.“ O Ingrida vasarodama Giruliuose sugalvojo, kad reikia surengti kelis koncertus. Ir padarė. Jie turėjo tokį pasisekimą, kad mes išdrąsėjom. Kurį laiką dar Ingrida organizuodavo tuos renginius, po to jau nebeatvažiuodavo dėl to. Na, ir kas kitas darys? O patirties neturime, mes gi – bibliotekininkai, apie koncertus nebuvo jokio supratimo. Padrąsinti tuometės bibliotekos direktorės Bronislavos Lauciuvienės, patys ėmėmės. Bandai, neri ir žiūri, kas bus. Taip ir išnėrėm. Daug metų vedžiau tuos koncertus, ieškodavau atlikėjų. Žinoma, čia irgi yra kolektyvinis darbas. Turi sugalvoti, ištransliuoti informaciją, kontaktuoti su atlikėjais, muzikantais… Dabar ciklui „Pėdink į Girulius“ jau 15 metų, visi renginiai – anšlaginiai, žmonės žino, laukia vasaros ir pėdina į Girulius. Atsirado tradicija.
– Bibliotekos Meno skyrius – tarsi visiškai atskira respublika su savo renginiais, parodomis, savita veiklos kryptimi. Ko gero, jūs tą skyrių ir sukūrėte?
– Ne, ne aš. Meno skyrius įkurtas 1987 metais. Aš jame dirbu nuo 2000-ųjų, kai jį atidarė po rekonstrukcijos. Tuomet mane iš Jaunimo skyriaus perkėlė čia. Prisimenu, kaip iš pradžių buvo nedrąsu. Nors augau menininko šeimoje, su tėčiu keramiku, namų aplinkoje menas buvo savaime suprantamas. Kaip duona ir druska – visada šalia. Bet visiškai nepažinojau to sociumo. Apie menininkus žinojau, bet bendravimas su jais iš pradžių buvo baugus reikalas. Meno skyriaus atidarymo proga turėjau surengti jungtinę Klaipėdos menininkų parodą. Prisimenu, kaip vaikščiojau į dailininkų dirbtuves, kaip įtariai jie į mane žiūrėjo: ateina čia kažkokia nematyta negirdėta blondinė ir prašo darbų. Prisimenu, pas Vladimirą Bogatyriovą, Edvardą Malinauską, Juozą Vosylių ėjau, kur tik nebuvau… Ir kažkaip surinkau tą kolekciją. Tai man buvo toks krikštas ir iššūkis! Bet įveikiau.
Tais laikais, kai po rekonstrukcijos duris atvėrė Meno skyrius, jo fondas buvo nepaprastai unikalus. Atvažiuodavo žmonės net iš Vilniaus ir stebėdavosi, kaip gali meno fondas būti atviras. Nes Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje dailės leidinių fondas būdavo uždaras. Turi žinoti, ko nori, arba susirasti kataloge, ir tau atneš. O pas mus skaitykla, brangiausios knygos – viską gali imti, vartyti. Iki septintos valandos vakaro studentai, užsikniaubę ant stalų, apsikrovę knygomis ruošdavosi egzaminams. Būdavo šventė matyti tuos jaunus žmones. Tiesiog jautei didelę prasmę, kad tas fondas toks svarbus ir knygos tokios reikalingos. Prisimenu net tokį dalyką kaip užstato sistemą – duodi studentui knygą nakčiai. Didžiausia prabanga tuomet ji buvo.
– O dabar?
– Tie laikai praėjo. Niekas nepasikeitė, tos knygos ir dabar yra unikalios, bet jos jau nebe tokios reikalingos, skaitančiųjų vis mažiau. Ir esi priverstas užsiimti kitomis veiklomis, kad biblioteka nebūtų tuščia, kad judėtų, būtų kultūros, traukos centras. Prisigalvoji visko – projektai, strateginiai planai su visokiais moduliais. Padarysi tą, aną, trečią… Paskui žiūri – tiek prisiplanavai, kad bėgi paknopstom ir nieko nebespėji… Dabar nebeaišku, kas yra biblioteka. Tai nėra tik knygos. Jos tarsi pasitraukė į antrą planą. Ypač su tais naujais projektais – visokios robotikos, pabėgimo kambariai, legolendai ir kitokie dalykai… Kartais savęs net klausiu: o kur knyga? Nes jai kaip ir nebelieka vietos. Ir Meno skyriuje panašiai. Ko tik mes nedarome! O kaip susigrąžinti knygą? Žinoma, stengiamės, kiek įmanoma, bet…
Nesibaigiančios istorijos
– Juk jūs kuruojate ir Klaipėdos knygos konkursą? Tai, ko gero, ryškiausias, svariausias projektas, skirtas būtent knygai.
– Taip, bet tai yra ne Meno skyriaus, o visos Imanuelio Kanto bibliotekos projektas. Tik tiek, kad ilgai buvo man patikėta organizuoti šį konkursą. Ne man vienai, žinoma, dirbame visa komanda. Bet aš buvau ta, kuri surinkdavo visas knygas, tada bendraudavau su leidėjais, pati tą renginį vesdavau. Kai tai tampa tradicija, laikui bėgant atsiranda žinojimas, kaip tai daryti. Ir tuomet atrodo, kad tai nėra labai sudėtinga. Dabar rengti šį konkursą jau lengviau, nes aš tiesiog stebiu, kokios knygos kasmet išleidžiamos. Jas iš karto fiksuoju, darausi sąrašėlį. O paskui einu į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešąją biblioteką, nes ji gauna po privalomąjį visų leidinių egzempliorių, kurių negauname mes. Tada susitikrinu tuos sąrašus, kontaktai su leidėjais ir leidyklomis užsimezgę jau seniai, todėl bendrauti visai nesunku. Nors kiekvienais metais konkursas prasideda nuo lengvo streso: kaip čia bus, nes sąraše – tik trys keturios knygos! Ką daryti? Bet kai pradedi visus kampelius šniukštinėti, kas ką išleido, žiūrėk, prirenki ir 20, ir 30 knygų. Šiemet buvo rekordiškai didelis skaičius – daugiau nei 40 knygų, išleistų pernai. Vis tiek visi patyliukais leidžia. Tik dabar lyderiai yra net ne leidyklos, o muziejai, kultūros įstaigos. Klesti projektinė veikla, nes kitaip ir neįmanoma. Leidyba labai pabrango, tik taip ir galima gyventi.
– Turbūt ir pati su tuo susidūrėte, leisdama savo knygą „Klaipėdos monumentalioji dailė“? Kokios patirtys bendraujant su leidykla?
– Mano knygos leidimo procese dalyvavo ir leidykla, ir spaustuvė. Ir tai labai svarbu. Su S. Jokužio leidyklos-spaustuvės direktore leidybai Aurelija Undžiene bendravome labai artimai, tarėmės visais klausimais. Turėjau ir nuostabią konsultantę Viliją Liutkevičienę, bendrovės „Papyrus Lietuva“ vadybininkę. Atrodytų, žmogus prekiauja popieriumi, bet jos išmanymas knygų leidybos srityje – unikalus. Knygą maketavo mano dukra Eglė, bet mudvi neturėjome jokio supratimo, ant kokio popieriaus ji turi būti atspausdinta, kaip įrišta. Manęs Vilija klausė, kokios noriu popieriaus gramatūros (1 kv. m popieriaus masė gramais – aut. past.). Neklauskite manęs, nieko apie tai neišmanau (juokiasi). Vilijos ir Aurelijos dėka ta knyga ir atsirado. Įvyko net toks stebuklas: Vilija perspėjo, kad man atsiųs knygą-lėlę. Aš nei mačius, nei žinojau, kas tai yra. Ir vieną dieną į biblioteką atkeliauja siuntinys iš Švedijos. Galvoju: „Kas čia per daiktas? Tikrai nieko neužsisakiau.“ O ten buvo knyga-lėlė! Tai yra būsimos knygos maketas, kad galėtum pamatyti, pajausti, kokia bus knyga. Jos visi puslapiai tušti, bet gali suprasti, kokio bus formato, koks knygos popierius, storis, kaip ji atrodys, kaip bus vartoma, koks bus įrišimas… Įsivaizduojate, kokie gali būti stebuklai! Nežinau, kiek ji kainavo ir kodėl man Vilija atsiuntė tokią prabangią dovaną, bet buvau priblokšta, kad taip galima…
– Kad jau prakalbome apie jūsų knygą, papasakokite apie jos pradžią. Juk ji irgi išaugo iš projekto?
– Taip, projektai prasidėjo 2020 m. Pirmiausia skaitmeninau nufotografuotas freskas, sgrafitus, šiuolaikinę sieninę tapybą, antruoju etapu – vitražus. Biblioteka sukūrė virtualų freskų ir vitražų žemėlapį. Iki šiol jis pildomas, nesvarbu, kad finansavimas baigėsi. Tame žemėlapyje yra nuotraukos, objekto metrika: sukūrimo metai, medžiagos ir kt. Bet kiekvienas objektas, kiekvienas kūrinys per tą laiką, kol rinkau medžiagą, apaugo įvairiausiomis istorijomis, jas man pasakojo patys kūrėjai, jų artimieji. Kelias istorijas apie vitražus publikavau kultūros ir meno žurnale „Durys“. Ir atrodė, kad jau viskas, gana. Bet tos istorijos niekaip nesibaigia! Kažkur jas užsirašinėjau, kaupiau, net nežinodama, ar ką nors su jomis darysiu. Kartą buvusi kolegė sako: „Ar matei, kad yra savivaldybės kvietimas teikti paraišką individualiai stipendijai? Aplikuok!“ Iš pradžių purkštavau, bet užpildžiau paraišką nieko nesitikėdama.
– Apsidžiaugėte, kai paskyrė stipendiją?
– Ne. Kai skyrė stipendiją, išsigandau: ką dabar reikės daryti?! Bet pagalvojau, kad turiu tuos septynis straipsnius, sudėsiu juos, papildysiu, ir bus gerai. Aha, nukirstos galvos svajonė! (juokiasi). Kai pradėjau dėlioti, supratau, kad tie straipsniai – tik maža dalelytė, ir kad laukia labai rimtas reikalas. Ilgai galvojau apie knygos struktūrą. Nes kol jos neturi, galvoje – visiškas chaosas. Aš mėgstu taip dirbti: pirmiausia prisikaupiu medžiagos. O jos tiek daug, kad pradeda darytis bloga, nebežinai, kaip ją sugrupuoti. Susigalvojau tokią struktūrą: pirmiausia – sakraliniai objektai, freskos ir vitražai, o paskui atskirai freskos ir vitražai visuomeninių pastatų interjeruose. Nežinau, ar tokia struktūra pati geriausia, bet tuo metu man atrodė, kad bent jau galėsiu suvaldyti turimą informaciją. Knygos gale sudėjau nuorodas, kad žmonės patys galėtų ieškoti tų objektų. Nes monumentalioji dailė tokia yra, kad jos gali niekada nepamatyti, ji kažkur pasislėpusi pastatų salėse, vestibiuliuose, kur tu gyvenime nesi buvęs. Kitas dalykas, kad gali jų ir nepastebėti, kol nepradedi domėtis. Pavyzdžiui, konsultacinėje poliklinikoje esu buvusi ne kartą ir nemačiau jokio vitražo. Ir tik tada, kai pradėjau domėtis, nušvito akys – na, kaip galėjau jo nematyti!
Vitražų transformacijos
– Kai kurie vitražai, freskos mūsų dienų nesulaukė – buvo sunaikinti. Bet yra ir gražių istorijų?
– O taip! Pavyzdžiui, labai graži Žaliosios vaistinės langų istorija. Man ją papasakojo architektė Dainora Abelkienė. Kai tas patalpas nusipirko Aidas Kaveckis, architektė su komanda darė visus to pastato tyrimus, stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentikos. Juk likusi ir kaltinė vaistinės iškaba, išsaugoti vitražai, juos restauravo Aivaras Tamašauskas. Tik padaryta viena skriauda – vietoj buvusių 5 langų liko 4, vieną vitražą reikėjo paaukoti durims – jos buvo perkeltos į kitą vietą. Bet žinau, kur yra tas penktasis vitražas. Kai pristatinėjau knygą Vilniuje, buvau susitikusi su šių vitražų autoriaus Algirdo Dovydėno žmona Nora Blaževičiūte ir dukra Jurga Dovydėnaite. Jos labai džiaugėsi, kad tėvo kūrybinis palikimas knygoje taip gausiai pristatomas. Nes Dovydėno vitražų Klaipėdoje, ko gero, daugiausia. Ir didesnių, ir mažesnių.
– Kaip manote, kodėl A. Dovydėnas tiek daug vitražų sukūrė būtent Klaipėdai?
– Jis buvo buriuotojas, be jūros negalėjo gyventi. O kita priežastis – jis draugavo su architektu Zigmu Bernardu Rutkausku. Buvo susikūręs labai stiprus kūrybinis tandemas. Z. B. Rutkauskas labiau buvo interjero architektas. Tuo metu dar nebuvo interjero dizainerių, Zigmas, sakyčiau, buvo vienas iš pirmųjų Klaipėdoje. Nora papasakojo visokių istorijų apie Žaliosios vaistinės vitražą. Kaip gaila, kad tik dabar, kai knyga jau išleista. Ji parodė, kad tuose vitražuose yra skorpionas. Dovydėnas sakydavo, kad tai jis. Ir yra kobra. „O čia tai mano uošvienė“, – juokdavosi.
– O koks penktojo Žaliosios vaistinės vitražo likimas?
– Jis liko vitražus restauravusio meistro dirbtuvėse, yra labai saugomas ir branginamas. Su vitražu taip yra, jo kažkur kitur panaudoti praktiškai nebegali. Bet ir gali. Išgirdau naują istoriją, mane labai nustebinusią ir nudžiuginusią. Ką tik nugriovė Prekybos uosto kultūros rūmus. Ten buvo vienas iš seniausių Klaipėdoje Marijos Anortės Mickelaitės vitražas „Prie jūros“, sukurtas 1968 m. Prisimenu, kaip mes su menininke Simona Martinkute bandėme jį išgelbėti. Ką tu išgelbėsi! Ten dirbę vyrai sakė: „Jei jums reikia, išsipjaukite ir neškitės.“ Kur ten mes, dvi moterytės, išsinešime storo luitinio stiklo vitražą! Ieškojau savivaldybėje sprendimų, bet kuo ji galėtų padėti? Kur ji dės tą vitražą? Bet, pasirodo, atsirado lyg ir privati iniciatyva. Gavau laišką, kad tas vitražas buvo išmontuotas, supjaustytas gabalais ir jo fragmentai bus panaudoti kažkokio naujo statinio interjere. Atsiuntė ir projektą. Kai jį pamačiau, apstulbau – kaip kūrybingai galima panaudoti tokį, atrodytų, sovietinį seną kūrinį! Nors pati vitražo autorė prieš mirtį jį labai prastai vertino, kažkodėl jis jai atrodė negražus. O man jis – nepaprastai gražus. Išgelbėtas jis tiesiog pavirs kažkuo kitu. Tokia graži vitražo transformacija, kai atsiranda kūrybiškai dirbančių žmonių…
Knygos paskirtis
– Knygos pavadinime minimi ir detektyvai. Ar daug teko tyrinėti, kol prisikasdavote prie tiesos?
– Taip, teko daug tikrinti. Iš pradžių labai pasitikėjau spausdintais šaltiniais. Tačiau po vieno straipsnio su klaidingai pateikta informacija supratau, kad niekuo negalima pasitikėti, faktus reikia tikrinti, pačiai nuvažiuoti ir pažiūrėti. O tai nėra taip paprasta, nes atėjęs iš gatvės neįeisi, reikia ieškoti ir tartis, kad įleistų.
Žodis „detektyvai“ labai tinkamas, nes kiekvieno vitražo istorija atsirasdavo labai skirtingai: sulauki skambučio, žinutės, žmonės atsiunčia kažkokį fragmentą, iš lauko nufotografavę. O kur tai yra, nežino. Ir tikrini visus įmanomus šaltinius. Ir randi arba nerandi. Prisimenu, kaip ieškojau Henriko Kulšio vitražo. Jo žmona Rimantė pasakojo, kad vitražas turi būti kažkokioje Klaipėdos muzikos mokykloje. Apėjau visas – niekur nėra… Ir tada vieną rytą gaunu nuotrauką su vitražu iš Eduardo Balsio menų gimnazijos. Įtariu, kad būtent mano ieškomas, skambinu Rimantei, o ji: „Tai aš taip ir sakiau!“ (juokiasi). O aš ieškojau muzikos mokyklose ir net nepagalvojau apie Balsio menų gimnaziją. Va tau ir detektyvas. Iš tikrųjų visus faktus turi tikrinti. Aišku, tai užima laiko, turi važiuoti, kartais labai sunku įsibrauti į pastatą.
– Kaip manote, kas bus jūsų knygos skaitytojai?
– Pati galvoju, kokia tos knygos paskirtis? Iš vienos pusės tai savotiškas sąvadas, praturtintas miestiečių istorijomis. Gali naudotis knyga kaip sąvadu, o gali skaityti smagias istorijas. Labai džiaugiausi, kai į knygos pristatymo renginį Vilniuje atėjo žmonės, kūrę tuos vitražus – senieji meistrai, jų artimieji, vaikai. Mačiau, kaip jie džiaugėsi ta knyga – man buvo tokia šventė ir laimė! Pasak vitražo meistrės Eglės Valiūtės, vitražistams ši knyga – tikra dovana, nes jie jaučiasi tokie nukišti, užmiršti ir niekam nereikalingi. Todėl nuostabu, kad jais dar kažkas domisi…
– Pristatant jūsų knygą Klaipėdoje, nuskambėjo atsiliepimų, kad ji labai jautriai ir šiltai parašyta. O jūs pati ar viskuo knygoje esate patenkinta? Kaip jaučiatės sulaukusi tiek dėmesio?
– Aš gana kuklus žmogus, ir dabar tą užgriuvusį dėmesį nelengva atlaikyti. Kai tyliai ramiai parsivežiau knygą, net nežinau, ko daugiau buvo – ar džiaugsmo, ar atsirandančios baimės. Pirmiausia dėl likusių klaidelių, nes jų vis tiek visada atsiranda. Kita vertus, jų neįmanoma išvengti, nes per tą laiką, kol knyga išeina, jau kas nors pasikeičia ir reikia tikslinti. Esu perfekcionistė, todėl iš pradžių radusi kokią klaidą nemiegodavau visą naktį, galvodavau: „Dieve, kaip čia taip galima pražiūrėti.“ Bet mes esame tik žmonės – visiems tų klaidų pasitaiko. Ir susitaikai – na, ir kas, kad ta klaidelė liko? Dėl to pasaulis nesugriuvo!
– Kviečiate klaipėdiečius į ekskursijas. Taigi pavyko ne tik pačiai surasti kelius prie vitražų?
– Ekskursijos, keliavimas vitražų takais yra dar vienas būdas atrasti, pažinti savo miestą. Pavyzdžiui, ekskursijos metu Medienos kombinate pamatę ten esantį Algimanto Stoškaus vitražą „Baltija“ žmonės labai nustemba, kad turime tokį stebuklą. O kaip kitaip jį pamatysi?
– Pernai socialiniuose tinkluose kreipėtės pagalbos ieškodama Klaipėdoje įdomių autentiškų interjerų. Kas tai – naujo projekto pradžia?
– Buvo tokia mintis. Bet negavome finansavimo šiam projektui. O gaila. Nes tikrai žinau, kad yra vertų dėmesio interjerų. Ir su dizaineriu Valerijumi Puloku ne kartą kalbėjomės, kad reikia suskaitmeninti, jis yra davęs nuotraukų su savo kurtais interjerais. Gerai, kad priminėte. Nes taip jau būna – kai yra projektas, jis tave disciplinuoja ir priverčia dirbti, pats savarankiškai žmogus yra per tingus. Kita vertus, viskam neužtenka laiko. Bet tos minties nepamečiau. Labai norėčiau ją įgyvendinti.
– O kokie tai būtų interjerai – šiuolaikiniai ar senieji?
– Senieji greičiausiai neišlikę. Autentiškų turbūt visiškai nebėra. Geriausiu atveju kokie nors atkurti. Bet aš ne tai turėjau omenyje. Interjeras – labai efemeriškas menas. Jį sukuria, pasikeičia savininkas ir viską išgriauna. Tada kuria kitą, neretai – prastesnį. O būta nepaprastai gražių, įdomių interjerų. Ir kiekvienas yra meno kūrinys, jei jį kuria profesionalus dizaineris – jis yra menininkas. Norėtųsi tuos kūrinius parodyti. Dauguma jų išlikę tik nuotraukose. Nors ir jose ne visi užfiksuoti, nes ne visiems dizaineriams atrodo, kad reikia archyvuoti savo kūrybą, kaupti nuotraukas.
– Dabar ši tendencija rodyti interjero dizainerių darbus gana populiari. Pavyzdžiui, yra televizijos laida, leidžiami žurnalai…
– Ne tik žurnalai – ir knygos. Vilnius daug dirba šioje srityje ir yra padaryta unikalių dalykų, ko mes neturime Klaipėdoje. Labai norėjau tai padaryti, bet gal Kultūros tarybai pasirodė, kad ne bibliotekos dantims tokie projektai. Aišku, tai didelis darbas, bet reikėtų imtis ir padaryti, kaip ir daugybę kitų darbų.
Įgyvendinti svajones
– Prieš porą metų jus pažįstančius žmones nustebinote Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete baigusi dizaino studijas. Kodėl jums jų prireikė?
– Kodėl sugalvojau studijuoti? Gal prieš 20 metų mano dukra Eglė buvo įstojusi į Dailės akademijos Klaipėdos fakultetą. Aš taip džiaugiausi! Galvojau: „Dieve, kaip gerai!“ Nes man tai atrodė tikras stebuklas. Mano brolis kažkada tris kartus bandė stoti studijuoti tapybą, bet taip ir neįstojo. Mūsų tėvelis menininkas Vaidotas Navardauskas visą laiką pasakojo apie studijas Dailės akademijoje kaip apie kažkokį stebuklą – tarsi lipimą į stiklo kalną. Ir ką, mano dukrytė pasimokė dvejus metus ir metė studijas. Pasakė: „Mama, tai ne mano, o tavo svajonė. Aš čia jaučiuosi negerai, tos studijos – ne mano ir ne man. Čia tu nori studijuoti.“ Po to ji baigė psichologijos studijas. O didžiausias paradoksas, kad dabar dirba dizainere. Štai kaip apsisuka gyvenimas.
O mane studijuoti paskatino į biblioteką užeidavusios vyresnio amžiaus studentės. Jos Dailės akademijoje baiginėjo magistro studijas, ir aš joms padėjau surasti reikiamą literatūrą. Atsimenu, vienos studentės darbo tema buvo „Mėlyna“. Aš visa galva pasinėriau ieškodama jai literatūros. O ji, matydama mano entuziazmą, paklausė: „O tu kodėl nestoji?“ Galvojau: nesąmonė, kur jau čia man! Ir tada, kai jau buvo prasidėjęs studentų priėmimas, paskambino skulptorius prof. Arūnas Sakalauskas, matyt, nugirdęs, kad pavydžiu tiems vyresniems studentams. Ir, aišku, pradėjo įkalbinėti stoti. Visaip galvojau ir kažkodėl sutikau. Parengiau portfolio, ir mane priėmė. O kai pradėjau studijuoti, buvo toks baisulinis stresas! Dėl to, kad tai yra dizaino studijos, reikia visokių programų. O kitas dalykas, kad esi atpratęs mokytis. Kai tau ant nosies 60 metų, tapti studentu – baisus iššūkis. Iki pirmos sesijos vis galvojau, kad reikia susirinkti dokumentus ir eiti lauk. Viskuo kaltas mano perfekcionizmas – vis atrodė, kad aš ir to, ir ano nepadarysiu. Atsimenu prof. Vakario Bernoto juoką: ką čia prisigalvoji, viską tu padarysi, nieko nėra neįmanomo.
– Ar taip ir buvo?
– Iš tikrųjų taip ir buvo. O paskui pasidarė labai įdomu ir smagu. Nes kai palyginu savo truputėlį traumines studijas Vilniaus universitete, čia buvo toks malonumas! Niekas tavęs neverčia, nespaudžia, pats kiek nori, tiek pasiimi. Ir tai yra investicija į save patį. Tu gali rinktis. Turi apsisprendimo laisvę, kaip prieiti prie savo tiriamos temos, ką gali studijuoti… Ir bendravimas su dėstytojais visiškai kitoks. Kiekviena paskaita būdavo tarsi asmeniškas pokalbis apie viską – apie kūrybą, apie tai, ką padarei. Tave įvertina, kartu ir pats įsivertini, kaip atrodai šalia kitų. Tos studijos iš tikrųjų davė labai daug. Net ir suvokimas apie mokslą buvo visiškai kitoks.
– Minėjote traumines patirtis Vilniaus universitete. Ką turėjote omenyje?
– Vilniaus universitete baigiau bibliotekininkystės studijas. Prisimenu tas traumines patirtis, kai, praleidusi kelias paskaitas, negauni stipendijos. Paskaitos vykdavo ir šeštadieniais, todėl, jei nori parvažiuoti namo, tiesiog spjauni ir išvažiuoji, o tada jau lieki be stipendijos. Arba neateini į kokią fizinio lavinimo pamoką ir po to reikia atidirbinėti – bėgi bėgi tuos ratus… Visą laiką jausdavausi tarsi kažkokiuose gniaužtuose: tu privalai, privalai, privalai. O dar tas gyvenimas bendrabutyje… Todėl vėlyvos studijos VDA buvo savotiška reabilitacija, kad mokslas gali teikti ir džiaugsmo, būti malonumas, atradimas.
Pasivejantys iššūkiai
– Baigusi studijas netrukus tapote Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) nare, dar po kelių mėnesių jus išrinko LDS Klaipėdos skyriaus pirmininke. Žinant, kokios nelengvos šios pareigos, taip ir knieti tiesmukai paklausti: ir kas jus nešė į tą galerą?
– Pati nuolat apie tai galvoju. Viena mano kolegė kažkada yra konstatavusi: „Tu labai mėgsti iššūkius.“ Nustebau, sakiau: „Ne, nemėgstu, esu labai ramus žmogus, man norisi ramiai gyventi, kad viskas būtų aišku, paprasta ir lengva.“ Bet paskui ilgai galvojau ir supratau, kad ji, ko gero, buvo teisi. Ne tiek pati mėgstu iššūkius, kiek jie mane nuolat pasiveja, ir aš nemoku atsispirti.
O dėl Dailininkų sąjungos… Abejojau iki paskutinės akimirkos, dar rinkiminio susirinkimo išvakarėse nebuvau tvirtai apsisprendusi, ir vis dėlto nėriau, tikėdamasi, kad gal nebalsuos už mano kandidatūrą (juokiasi). Bet balsuojančiųjų už mane buvo daug, beveik 70 proc. Kodėl ryžausi šiam žingsniui? Tokių pasiūlymų esu sulaukusi ne kartą, bet niekada rimtai į tai nežiūrėjau. Esu paskendusi savo darbuose ir rūpesčiuose, įvairiausių veiklų man tikrai pakanka. Kita vertus, mūsų Meno biblioteka iš tiesų dirba Dailininkų sąjungai. Netiesiogiai, bet visa mūsų veikla orientuota į Klaipėdos menininkų kūrybos sklaidą: esame surengę daugybę autorinių ir jungtinių LDS Klaipėdos skyriaus narių parodų, visi mūsų projektai irgi yra apie tai, taigi tas pirmininko postas gal ir nėra visai svetimas, nesuvokiamas. Iš esmės tai labai panaši veikla.
Gal kam nors gali pasirodyti, kad esu garbėtroška ir to posto siekiau savirealizacijos tikslais. Patikinu, kad tikrai ne. Čia ne apie mane. Net neturiu laiko apie tai galvoti. Ypač dabar. Kai galva ūžia nuo minčių.
– Kaip atrodė pirmasis pirmininkavimo pusmetis? Ar pavyko ką nors apčiuopiamo nuveikti?
– Pirmasis pusmetis sunkus – visos pradžios sunkios. Reikia susigaudyti kitoje aplinkoje, kur netrūksta biurokratinių dalykų, o aš jų nemėgstu… Reikia skaityti ir gilintis į įstatymus, rengti posėdžius, dalyvauti posėdžiuose Vilniuje. Tai atima daug laiko, kurį galėčiau skirti knygoms, poilsiui, pasivaikščiojimams. Pačiai sau. Gerų ketinimų kažką gero ir prasmingo nuveikti menininkų bendruomenei yra daug, bet pirmininkas ir visa LDS Klaipėdos skyriaus taryba nėra stebukladariai. Yra užduotys, planai, įsipareigojimai, ir juos reikia vykdyti… O norėtųsi žmogiško bendravimo, dažnesnių susiėjimų ne tik per parodų atidarymus, kelionių, veiklų, kurios vienytų menininkų bendruomenę.
Per tą pusmetį didelių veiklų sąjungoje nebuvau nusimačiusi. Surengėme dailininkės, scenografės Sofijos Kanaverskytės atminimo vakarą, teikėme tapytojo Edvardo Malinausko personaliją Klaipėdos miesto garbės piliečio vardui suteikti. Ir šiaip daug visokio popierizmo – posėdžiai, svarstymai, daug biurokratinio darbo, kuris atima labai daug laiko. Ir negali jo skirti didelėms idėjoms įgyvendinti. Kita vertus, viskas remiasi į pinigus. Labai norėčiau menininkus išvežti kur nors, tarkime, kad ir į kokį Stasio muziejų Panevėžyje. Bet ne viskas, ką norėtum ar galėtum padaryti, taip ir atsitinka. Riboja daugelis aplinkybių.
– Kokie, jūsų manymu, didžiausi Klaipėdos dailininkų skauduliai?
– Pažiūrėkite, kokia yra situacija su mūsų dailės fondu! Draugai juokauja, kad turėtume įsteigti našlių dailės fondą. Ką daryti, kur dėti dailininkų kūrinius jiems palikus šį pasaulį? Daugybė dailininkų našlių turi didžiausius archyvus, fondus. Ir nėra jokio supratimo, jokios pagalbos, kaip juos sutvarkyti. Reikia vietos, kur juos fiziškai laikyti, saugoti. Nes kai menininkas išeina, dažniausiai prarandama ir dirbtuvė, jei ji nėra privati. Ir viskas, turi su visais darbais išsikraustyti. Labai dėl to skauda širdį.
– Kokią matytumėte išeitį?
– Reikia bent jau suskaitmeninti. Tokie nearti dirvonai, ir čia tikrai neužtektų gyvenimo. Bet kažkas turi tai daryti. Tačiau skaitmeninant reikia plačiaformačio skenerio. Nes su tokiu, kokį mes turime, nieko nepadarysi. Reikia ir palaikančios miesto kultūros politikos. Nes jei mes po kažkiek metų norėsime parodyti, kokie menininkai kūrė Klaipėdoje ir koks jų kūrybinis palikimas, – nieko neturėsime. Nes tie žmonės išeina, o mes jų darbų neturime. Neturime ir nuolat veikiančios Klaipėdos dailininkų galerijos. Vienintelis bandymas buvo Prano Domšaičio galerijoje dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės surengta ilgalaikė paroda „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“. Tai buvo vienintelė galimybė vienoje vietoje pamatyti Klaipėdos kūrėjus, jų darbus. Ir viskas, po to nebuvo jokio bandymo surinkti visus į vieną vietą.
– Gal tradiciniai „Vakarų vėjai“ bet šiek tiek atperka?
– „Vakarų vėjai“ – daugiau ataskaitinė paroda, joje pristatomi pastarųjų metų kūriniai. Ir dėl jų nežinia ką daryti, nes kitais metais Parodų rūmai uždaromi remontui. Su Klaipėdos dailininkų fondo direktore Neringa Poškute-Jukumiene svarstome, kur reikės eksponuoti „Vakarų vėjus“, kitas suplanuotas jungtines ar personalines parodas? Nes Klaipėdoje trūksta parodinių erdvių. Be kamerinių privačių galerijų, lieka Žvejų rūmai, dar Klaipėdos koncertų salė, labai džiaugiuosi, kad ji mus įsileis. Bet ten geriausiu atveju tilptų 3–4 didelio formato darbai. Daugiau nepakabinsi – tiesiog fiziškai netelpa. O jei dailininkas nori surengti didelę retrospektyvinę parodą – viskas, nėra kur. Tokia situacija.
– Ateidama į šias pareigas tikriausiai atsinešėte ir daugiau vizijų?
– Viena iš mano vizijų – labai norėčiau prisidėti prie Klaipėdos dailės istorijos kūrimo, nes Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius gyvuoja jau 50 metų, irgi yra nearti dirvonai. Dabar po truputėlį renku medžiagą apie kiekvieną dailininką. Buvo mintis sudaryti sąvadą, nes mūsų menininkų Lietuvoje nepažįsta, mes tokie nematomi, periferiniai. Aš vis dėlto esu, matyt, labiau archyvuotoja pagal savo prigimtį. Todėl taip ir įsivaizdavau, kad pagrindinis mano darbas einant šias pareigas – labai daug organizacinės veiklos.
– Kokių planų turite LDS Klaipėdos skyriaus veikloje? Ar žadate perversmų?
– Didelių planų negaliu turėti, nes yra toks dalykas kaip strateginis planas, jis buvo parašytas 2025–2026 metams. Reikia tuos planus vykdyti, tai normalu, atėjęs negali griauti, gali tik kažkiek pakoreguoti. Esu labai dėkinga Neringai, kad ji liko pirmininko pavaduotoja. Nes be jos nebūtų lengva susigaudyti šitame lauke. Perversmų kol kas negaliu imtis. Kita vertus, griauti visada yra lengviausia. O sugriovęs gali ir nieko nepastatyti. Kol kas tiesiog stengiuosi įsiklausyti į visų lūkesčius, o jie skiriasi, yra visokių nuomonių, norų. Matyt, reikia išmokti, kad visiems geras nebūsi. Ir mokytis atstovėti savo nuomonę. Dabar man dažnai sako: va, kokia tau suteikta garbė. Aš ne apie tai galvoju. Tai yra didžiulė atsakomybė ir labai daug darbo. Ir ta garbė man yra paskutinėje vietoje. Antra vertus, jau norisi kažkokių tikrų ir paprastų dalykų. Gal kai tau 30–40 metų, dar galvoji apie karjerą. Aš tikrai apie tai negalvoju. Labiausiai norėčiau vidinės ramybės, sutarimo su savimi, vidinio komforto. Kol kas jo nerandu. Bet gal rasiu.
