Uostamiesčio galerijoje „Lyceum“ birželio 5–30 d. veikia jaunosios kartos menininkės, dailininkės, performansų kūrėjos, Klaipėdoje kuriančios Evelinos Simanavičiūtės-DUJOS (gim. 1988 m.) tapybos darbų paroda „Langustinai ir kiškiai“. Parodos ekspozicijoje atsiskleidė dailininkės vizualiai interpretuoti rašytojos, dramaturgės, scenos menų kritikės Dovilės Zavedskaitės šiuo metu kuriamos naujausios knygos tekstai. Parodoje galerijoje žiūrovai turėjo galimybę išvysti vienas kitą pratęsiančius paveikslus ir tekstus bei pajusti, kaip gimsta knyga.
Agota BRIČKUTĖ
Atvėrė kūrybos virtuvę
Pirmą kartą galerijoje „Lyceum“ organizuotoje dailininkės E. Simanavičiūtė-DUJOS parodoje „Langustinai ir kiškiai“ pristatytas autorės tapybos darbų ciklas, įkvėptas scenos menų kritikės, rašytojos ir dramaturgės D. Zavedskaitės vis dar kuriamos knygos. Rašytojos knygos tekstuose tyrinėjamas kasdienybės trapumas, gausu sapniškų elementų, atmosferiškos nuotaikos, dėl jautraus dailininkės žvilgsnio įgavusios išraiškingą vizualų pavidalą.
Nors E. Simanavičiūtė-DUJA jau seniau buvo pristačiusi ne vieną personalinę kūrybos parodą, ši išskirtinė tuo, jog svarbiausiu komponentu parodoje tapo ne užbaigti kūriniai, o kintantis, besitransformuojantis ir gyvas kūrybos procesas. Skirtingai nei daugelis menininkų, ypač saugančių kūrybos procesą nuo išorinių žvilgsnių, jaunosios kūrėjos parodoje išdrįso dalytis jautriu ir trapiu kūrybiniu juodraščiu, o žiūrovai buvo netikėtai įtraukiami į bendrą meninio proceso laboratoriją. Kadangi tiek tekstai, tiek paveikslai kuriami dar nuo 2023-iųjų, parodos ekspozicija tapo reta galimybe išvysti, kaip gimsta ir kokius iššūkius patiria meno kūriniai prieš tapdami išbaigtais.
Gyvas kūrybinis dialogas
Abiejų autorių kūrybinis procesas išsiskiria ir savo struktūra, ir pačia skirtingų meno sričių kūrėjų bendradarbiavimo samprata. Įprastai, kad knygų iliustravimo sferoje dailininkas kuria remdamasis jau užbaigtu rašytojo tekstu, tačiau šiuo atveju rašytojos D. Zavedskaitės ir dailininkės E. Simanavičiūtės-DUJOS kūryba vyksta paraleliai. Abi autorės kuria vienu metu, nuolat veikdamos viena kitos meninę trajektoriją ir tokiu būdu griaudamos įprastą teksto ir vaizdo santykį iliustracijos mene. Tiek vizualai, tiek tekstai tampa lygiaverčiais, savarankiškais komponentais ir autonomiškomis meninėmis kalbomis.
Dailininkės E. Simanavičiūtės-DUJOS kūrybinis procesas pasižymi intuityvumu ir emocionalumu. Gavusi dar nebaigtus tekstus, menininkė spontaniškai pasirenka tuos, kurie labiausiai atitinką vidinę būseną ir sukelia stipriausią vaizdinį impulsą. Toks autorės darbo principas byloja apie organišką kūrybos būdą, kuomet vaizdai gimsta iš emocinio santykio su tekstu. Atsispirdama nuo tekstuose randamų raktinių žodžių ar frazių, dailininkė pasineria į dinamišką, slėpiningą kūrybos procesą.
Esminė dviejų autorių bendradarbiavimo sąlyga – absoliutus tarpusavio pasitikėjimas. Rašytoja suteikia iliustruotojai visišką kūrybinę laisvę: leidžia eksperimentuoti technikomis, formatais, vizualine išraiška. Dėl šios priežasties Evelinos darbai ne visuomet tiesiogiai iliustruoja tekstą. Dažnai jie kuria savarankiškas, paralelines istorijas, užkoduotas detalėse, simboliuose ar bendroje paveikslo nuotaikoje.
Daugiau nei iliustracijos
Naujausias E. Simanavičiūtės-DUJOS ir D. Zavedskaitės kūrybinis projektas lėmė ir tam tikrą pokytį dailininkės meninėje biografijoje. Ankstesnėse D. Zavedskaitės knygos „Ilgesys ir eglutės“ iliustracijose Evelina kūrė labiau tradiciniu knygų iliustruotojų metodu, pieštuku ir akvarele piešė ir liejo subtilius, preciziškus vaizdus. O interpretuodama naujausią rašytojos knygą, dailininkė pajuto poreikį ekspresyviam tapybiniam mostui, platiems teptuko potėpiams, emocionalesnei plastinei kalbai. Knygos kūrimo procesas tapo paskata autorei dar giliau tyrinėti tapybos galimybes ir plėsti savo vizualinės raiškos lauką.
Įdomu, kad ne tik plastinė kalba, bet ir visas kūrybinis knygos kūrimo procesas pažymėtas nuolatinės kaitos. Net ir sukūrus tekstus bei vaizdus, knygos struktūra nėra galutinai aiški. Kadangi bėgant laikui keičiasi autorių gyvenimo aplinkybės, emocinis laukas, tad ir tekstų interpretacijos kinta, atsiranda naujų požiūrio kampų.
Lėto žvilgsnio tapyba
Dailininkės sukurti paveikslai parodoje tik iš dalies veikė kaip knygos iliustracijos. Sykiu jie atsiskleidė ir kaip autonomiški kūriniai. Autorė su jai būdingu jautrumu ir pastabumu kūriniuose kalba apie žiūrėjimą: į žmogų, ligą, vaikystę, baimę, tylą, atmintį ir mažus buities ritualus. Abstrakčiuose paveikslų plotuose protarpiais išnyrantys kasdienių motyvų fragmentai talpina daug simbolizmo ir kuria trapų, sentimentalų ir poetišką emocinį lauką su daug erdvės žiūrovų mintims ir būsenoms. Žvelgiant į menininkės kūrybą, nejučia pajunti kaip trumpam sulėtėja laikas, o pats atsirandi kažkur tarp šiapusinio ir pasąmoninio pasaulių.
Svarbią vietą E. Simanavičiūtės kūryboje užima ir nuolatinis eksperimentavimas. Autorė drąsiai imasi naujų kūrybinių metodų, išbando skirtingas menines technikas (pieštukas, akrilas, pastelė), ieško naujų faktūrų, spalvinių sąskambių ir kompozicinių sprendimų. Pastarieji dailininkės ieškojimai kuria ne tik atpažįstamą meninį braižą, bet ir byloja apie būdą reflektuoti kasdienybės trapumą, nepastovumą, nuolatinę gyvenimo kaitą ir atsinaujinimą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
