Prancūzų dramaturgės Yasminos Reza pjesėje „Menas“ (pranc. „Art“), kuri 2023 m. įtraukta į Klaipėdos jaunimo teatro repertuarą, diskutuojama „tikro meno“ ir „ne meno“ tema. Spektaklį, vadinamą festivalio „Jauno teatro dienos“ atradimu, režisavo Klaipėdos jaunimo teatro aktorius ir LMTA dėstytojas Paulius Pinigis.
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Diskutuojant apie meną
„Dėl skonio nesiginčijama“? Ginčijamasi, dar ir kaip! Teigiama, kad 1913 m. Paryžiuje Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjera išprovokavo masines muštynes, o per triukšmą muzika buvo vos girdima. Andreso Serrano „Piss Christ“ nuotrauka, kurioje pavaizduotas plastikinis nukryžiuotojo kryžius, panardintas paties menininko šlapime, sukėlė masinius protestus, grasinimus mirtimi ir vandalizmo aktus, bet modernaus meno šalininkų kūrinys buvo ginamas kaip laisvos saviraiškos simbolis, analizuojantis religijos komercializaciją. O Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ Vilniuje? Dalis visuomenės ir tradicinio meno šalininkų reikalavo skulptūrą nugriauti, vadindami ją miesto vizualine tarša, nors šiuolaikinio meno bendruomenė ją gynė kaip puikų kontekstualaus, industrinio meno pavyzdį.
Žmonės grožį supranta skirtingai – vienų juslės „suderintos“ klasikinei harmonijai, kiti vertina konceptualų chaosą, kvestionuojamos tabu temos (religija, mirti, seksualumas), idėjos konceptualumas. Skirtingi prioritetai – normalu, ir nors klausimas, „kas yra tikrasis menas?“, vargu, ar kada nors turės tikslų ir vienareikšmį atsakymą. Diskusijos apie meną yra būtinos, dažnai atveriančios naujus horizontus, nors neišvengiančios ir asmeniškumų, gerokai nutolstančių nuo pirminės intencijos „pasidalyti nuomone“.
Vieną sėkmingiausių šiuolaikinių komedijų pasaulyje apie tris ilgamečius draugus, kurių draugystės mūras ima byrėti, kai vienas iš jų nusiperka brangų meno kūrinį (200 000 Prancūzijos frankų!), režisierius P. Pinigis „perrašė“. Tris brandžius vyrus – Seržą, Marką ir Ivaną pakeitė trys jaunuoliai – Patricija (aktorė Viktorija Miliauskaitė), Markas (aktorius Aurimas Bareikis) ir Ivanka (aktorė Elzbieta Girkantaitė). Pirmoji – moderni, šiuolaikinio meno apologetė ir mažumėlę snobė; Markas – tradicinių pažiūrų, pragmatiškas cinikas, kurį erzina Patricijos noras pritapti prie „elito“; Ivanka – tolerantiška taikdarė, prislėgta savų problemų gyvenime, bet įtraukta į draugų kovą ir dėl savo neaiškios pozicijos, bandymo laviruoti ir taikyti konfliktuojančias puses, „gaunanti strėlių“.
Muzika – papildomas įrankis
Dėl muštynėmis pasibaigusios polemikos „kalta“ visiškai balta drobė su vos įžiūrimomis linijomis: ji tampa pretekstu ne (pa)keisti požiūrį į šiuolaikinį meną, o išsiaiškinti santykius, išsakyti nuoskaudas, egoizmą ir pretenzijas vienas kitam. Kita vertus, pjesė puikiai demaskuoja elito poreikį pirkti ne patį meną, o statusą ir prestižą, todėl Patricijos pirkinys vertintinas kaip bandymas nusipirkti bilietą į „išrinktųjų klubą“, o jos draugo Marko įniršis – kaip maištas prieš šį tuščią apsimetinėjimą.
Režisieriaus P. Pinigio spektaklyje „Menas“ svarbią dramaturginę ir atmosferinę funkciją atlieka muzikiniai intarpai. Nors originalioje Y. Reza pjesėje tekstas yra intensyvus, dinamiškas ir koncentruotas į herojų dialogus bei (pseudo)intelektualias diskusijas, spektaklio kūrėjai muziką panaudojo kaip papildomą režisūrinį įrankį.
Spektaklis prasideda savotiška muzikinės grupės repeticija „garaže“, kurio sienos apklijuotos muzikinės scenos žvaigždžių nuotraukomis ir plakatais. Markas bando sutelkti „grupę“ – Patriciją ir Ivanką – rimtam darbui, bet merginos gurkšnoja alų, kritikuoja Marko sumanymus, juokauja ir juokiasi. Iš scenos sklinda elektroninės muzikos garsai ir iš pirmo žvilgsnio beprasmių žodžių kratinys: „degradacija“, „denotacija“, „delegacija“, „detoksikacija“, „dezinformacija“… „Elektroniniai humanoidai“ – taip vadinasi grupė – pretenduoja tapti nauju kartos balsu, artėjančios apokalipsės pranašais, bet ankstyvos jaunystės pomėgis tik Markui vėliau virsta darbu – esamajame spektaklio laike jis dirba muzikos mokytoju. Vis dėlto ir šiuose muzikiniuose praeities inkliuzuose jau užkoduota nuolatinė Patricijos ir Marko konfrontacija, siekis įtikinti savąja nuomone.
Istorija tampa intymesnė
Gausūs muzikiniai intarpai leidžia suvaldyti intensyvų žodingos pjesės tempo ritmą. Muzika sukuria trumpas pauzes, kurios leidžia žiūrovams apdoroti ką tik išgirstus herojų argumentus, paryškina komiškąjį pradą, sukuria lengvą, žaismingą, linksmą ir jaunatvišką atmosferą. Atrodo, kad „stipriai pajauninti“ pjesės veikėjai ir patys nelabai supranta, ką šneka ir dėl ko pykstasi, yra pasimetę, principingi, „įkaitę“, pratrūkstantys ir riebesniais, jau atvirai žeidžiančiais žodžiais: „baltas šūdas“, „parodų žiurkė“, „minkštas hibridiškas bestuburis padaras“, „šliurė“…
Įvedus moteriškus vaidmenis ir sumažinus veikėjų amžių, kūrinio prasmė pasikeičia, perkelia akcentą nuo egzistencinių vidutinio amžiaus krizių prie tapatybės formavimosi, pažeidžiamumo ir ne visada lengvo asmenybės brendimo proceso. Vyrų konfliktus pakeitus moterų santykiais, išryškėja emocinis atvirumas, subtilesnės manipuliacijos formos. Istorija tampa intymesnė ir labiau orientuota į tarpasmeninius ryšius. Daug jaunesni veikėjai reiškia mažesnį sukauptų gyvenimo klaidų bagažą, tačiau didesnį maksimalizmą, ir, nors konfliktai praranda cinišką brandumą, bet įgyja „viskas arba nieko“ atspalvį. Jauniems veikėjams viskas vyksta pirmą kartą, todėl jų pasirinkimai atrodo dramatiškesni ir desperatiškesni. Originale vyrai ginčijasi apie absoliučią meno vertę ir savo intelektualinį ego, o spektaklyje jauna, šiuolaikinį meną mėgstanti dermatologė Patricija per brangų, baltą paveikslą su baltais dryžiais demonstruoja ne tik skonį, bet ir pasiektą socialinį statusą ir sėkmę. Paveikslas tampa jaunos moters įsitvirtinimo, finansinės nepriklausomybės ir autoriteto simboliu, todėl drobės kritikavimas tampa asmeniniu išpuoliu prieš jos kuriamą sėkmingos moters įvaizdį. Marko tiesmukumas ir nuoširdumas čia veikia kaip bekompromisis absoliučios tiesos reikalavimas, net jei jis griauna santykius. Ivanka, atvirkščiai, bando laviruoti, įtikti abiem pusėms ir išlaikyti taiką, slopina savo tikrąją nuomonę, kad tik būtų išvengta atviros agresijos ar atstūmimo. Jai svarbi ir pati draugystės idėja, ir bendra turėta patirtis, todėl šioje estetikos ir intelekto dvikovoje jaučiasi nesaugi, emociškai pavargusi, nes gyvena visai kitais rūpesčiais ir nuotaikomis (artėjančių vestuvių įtampa, santykiai su mylimuoju ir jo artimaisiais, naujas darbas). Jai reikalinga saugi užuovėja, kurią teikia draugystė, todėl ji ramina, nutyli, laviruoja.
Kaip darnus mechanizmas
Kritikai beveik vieningai sutaria, kad pjesė „Menas“ yra tekstas, kuris visiškai priklauso nuo aktorių tarpusavio chemijos. Jei aktorių trejetas dirba „kiekvienas sau“, pjesės dialogai gali skambėti pretenzingai ar nuobodžiai.
Šiame spektaklyje trio veikia kaip darnus mechanizmas. Scenoje nėra sunkiasvorės, daugiareikšmės scenografijos, už kurios ir kurioje būtų galima pasislėpti – tik kiek prabangesnė Patricijos „kairė“ (kanapa, žurnalinis staliukas) ir Marko bei Ivankos asketiška „dešinė“ (stalas ir pora kėdžių), kuklūs kostiumai, socialinį identitetą liudijantys ženklai (Patricija gurkšnoja vyną, vilki mėlyną kostiumėlį ir avi aukštakulnius, Markas geria alų, vilki laisvą sportinio stiliaus aprangą; Ivanka tokia „jokia“ – nei mėlyna, nei oranžinė). Balta drobė šiame spektaklyje tampa ne tik meno tuštumos metafora, bet ir pačių veikėjų emociniu veidrodžiu, dar neužrašytos, nepermatomos ateities ženklu. Iš to, kad Patricija galų gale ištiesia Markui flomasterį ir leidžia jam nupiešti nediduką slidininką, besileidžiantį nuo kalno, galima spėti, kad draugystė su Marku jai yra svarbesnė už materialų daiktą ar statusą visuomenėje.
Y. Reza sukūrė pjesę, kuri atrodo intelektuali, galbūt net „elitinė“, tačiau yra visiškai suprantama plačiajai auditorijai. Jokio specialaus meninio išsilavinimo žiūrovams nereikia turėti, norint suprasti, apie ką ginčijasi veikėjai. Pjesė neanalizuoja gilių meno filosofijos temų, tik jas paliečia ir gausiai atskiedžia buitinio farso elementais. Toks ir spektaklis: nepretenzingas, kompatiškas, dinamiškas, mobilus, be režisūrinių triukų: atėjai, „prarijai“, skanu ir greitai virškinama. Toliau nuo banalybės, arti komercijos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
