Teatras lygu sodas. Sodas – tai augalai. Augalai – deguonis. Kai vyksta tradicinis – šiemet jau dešimtasis – Klaipėdos dramos teatro organizuojamas festivalis „TheATRIUM“, dalykai nuskaidrėja. Esu tikra: dėl tos dosnios O2 dozės. Įkvėpėme ir 2026-aisiais, gegužės 30–birželio 18 dienomis, pakvietus keturis spektaklius pristačiusiai tarptautinei programai. Ir buvome gyvi. Gyvi labiau nei įprastai.
Evelina ZENKUTĖ
Daugiafunkcis dagys
Balandžio pradžioje Klaipėdos dramos teatro atstovei spaudai Kristina Sadauskienei paprašius pasidalyti mintimis apie „TheATRIUM“ rengiamam bukletui, ilgai negalvojusi brūkštelėjau: „Galbūt nuskambės banaliai, bet pirmą savo gyvavimo dešimtmetį užbaigiantis tarptautinis festivalis man kuo toliau, tuo labiau asocijuojasi su švente. Šventė ta tyrąja, gilumine to žodžio prasme – pojūčiu, kai kelios savaitės gegužės ir birželio sandūroje virsta kasdienybės įtrūkiu, pro kurį skverbiasi tankesnio laiko, sodresnių esmių, tikresnės bendrystės gaivalas.
Šventės, jei jos tikros, be blizgios pompastikos, visada palieka pėdsaką kažko, ką atradai, suvokei ar patyrei. Taip ir festivalis „TheATRIUM“, jo įspaudų – apstu. Uostamiesčio žiūrovų sąmonėje jie byloja apie platesnius, globalesnius teatro suvokimo horizontus, miesto audinyje įtvirtina Klaipėdą kaip ryškų kultūrinio Vakarų Lietuvos, o gal ir visos šalies žemėlapio tašką, teatro kūrėjams, praktikams leidžia tobulėti ar megzti naujų profesinių ryšių tinklą.
Kitaip tariant, teatrinis auditorijos raumuo stiprėja, kultūrinis miesto prestižas auga, Klaipėdos dramos teatrui veriasi naujos kūrybinės galimybės. Laimi visi – švenčia visi. Saugokime ir vertinkime tai, ką turime. Kol turime.“
Rašydama šį atsiliepimą, apie jubiliejinio, dešimtojo, festivalio devizą „Savo sode auginsime dagius“ buvau girdėjusi gal puse ausies. Jei apskritai girdėjau. Tik dabar, jau pasibaigus „TheATRIUM“ maratonui ir įsigilinus į skleidžiamą žinią, suprantu, kaip visiškai intuityviu šūviu tą šūkį kliudžiau: šventę reikia ne tik švęsti, ją būtina ir saugoti.
Vaizdinga pasaką primenančia istorija buvo apraizgytas kasmetis uostamiesčio teatrinis vyksmas. Istorija apie sodą, kadaise apsuptą miškų, upių ir mitinių būtybių. Jame augo įvairiausi augalai, kūrę grožio, kvapų ir spalvų šventę, kol į jį įsibrovę neprašyti svečiai pradėjo niokoti tai, kas buvo rūpestingai puoselėjama. Po vienos invazijos neapsikentę savininkai nusprendė apsaugoti sodą spygliuotais augalais – usnimis, erškėčiais, gudobelėmis, dagiais.
Didis paradoksas slypi šiame vaizdinyje: dagys čia vienu metu ir gynybos atributas, ir vertybė pati savaime. Tai, kas paprastai laikoma nepageidaujama piktžole, tampa būtina sodo dalimi. Galbūt būtent todėl ši metafora taip tiksliai byloja apie teatrą – gyva kultūra nėra vien nepriekaištingai išpuoselėtas gėlynas. Jai reikia ir to, kas bado, trikdo, net skaudina. Šiandienos pasaulio nerimo ir kultūrinių konfliktų fone „TheATRIUM“ primena ne tik apie būtinybę saugoti tai, kas brangu, bet ir apie teisę egzistuoti tam, kas nėra pūkuota, švelnu ar dekoratyvu.
O šiųmetis festivalio sodas, kaip jau ne vienerius metus lepina Klaipėdos dramos teatro komanda, turtingas, vešlus, spalvingas: 12 pastatymų pristačiusi Lietuvos teatro vitrina; pirmo aukšto teatro fojė pakibęs menininko Alekso Grašio filigraniškasis pano „Balksvės“; prie paradinių teatro durų įkurdintas šiltnamis su augalais; trys gretutiniai renginiai – edukacija Botanikos sode, susitikimas su Klaipėdos šauliais Teatro aikštėje ir drauge su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru organizuotas slemas, viešnių iš Graikijos vestos dirbtuvės aktoriams profesionalams. Pagaliau svarbiausia: gegužės 30–birželio 18 d. pakvietusi tarptautinė programa, sudaryta iš keturių spektaklių, atstovavusių keturioms (ar veikiau penkioms) kryptims: Argentinai, Estijai, Graikijai, Ispanijai ir Didžiajai Britanijai.
Festivalio svečių reziumė? Ir svaigino neuostytais aromatais ar nematytais spalvų deriniais, ir gydė ar ramino, ir dilgino, badė ar įsivėlė, prilipo neleisdami apie save pamiršti. Krapštau tuos kibukų likučius, virstančius žodžiais, vėl sugrįžtu į sodą. Pasivaikštome drauge?
Argentinietiškasis limbo
„Nesu tik egzotiška prekė ar suvenyras“, – smigo į galvą per tarptautinę festivalio „TheATRIUM“ programą pradėjusį spektaklį „Wayqeycuna“ ištarta režisieriaus ir atlikėjo Tiziano Cruzo frazė. Deja. Nujaučiu, laimėti kovą su etiketėmis ir diferenciacija vargiai tikisi ir pats Argentinos šiaurėje, Andų regione gyvenančios kečujų bendruomenės palikuonis, dabar jau pasaulyje pripažintas tarpdisciplininis menininkas. „Deja“ keliu kvadratu: po parodytos biodramos į paties T. Cruzo norimą nusikratyti tolimo, neregėto „kito“ įvaizdį įsiaudė ne viena nauja pusbalsiu nuskambėjusių frazių „mhm, įdomu, įdomu… egzotika“ gija. Tada jau norėjosi „deja“ pakelti kubu: mūsų skrandžiai pamėgo empanadas, takus ar sevičes, dvasią taisome šamaniškomis ajavaskiškomis ceremonijomis, kai kuriuos Meksikos ar Peru kaimus pažįstame gal net geriau nei savus, o štai į mūsų kultūros ribas peržengiančius žmones vis dar žiūrime arba lyg į grėsmę, arba – kaip šiuo atveju – tarsi į stebinantį eksponatą. Norėtųsi kitaip. Nebespoksoti. Verčiau suokalbiškai pamerkti akį suprantant, kad visi iki vieno gyvename iš esmės tokių pačių dėsnių varomame išprotėjusiame pasaulyje.
T. Cruzas – jis ir skurdą, socialinę nelygybę patyręs autochtonas, ir drauge kosmopolitiškas, kapitalizmo vaisius ragaujantis menininkas – šią veikiausiai nusiraminimo niekada neatnešiančią limbo būseną perkelia į spektaklį „Wayqeycuna“. Perkelia ir multiplikuoja į dešimtis naujų limbo būsenyčių: būdamas scenoje dėvi tai steriliai baltą Vakarų pasauliui atstovaujantį kombinezoną, tai apsigaubia spalvingu Andų regiono moterų austu kipu; kritikuoja neoliberalizmą, neokolonializmą, antropoceną, sykiu grįžimo į gimtąjį kaimą vaizdus, įamžintus kamera, rodo šiuolaikiškame dideliame ekrane, o spektaklio pabaigoje dengiamą vaišių stalą filmuoja išmaniuoju telefonu; gedi savo vos aštuoniolikos sulaukusios sesers, kurios gyvybę po gimdymo nusinešė rasistiniais pagrindais pasireiškusi medikų nepriežiūra, drauge, pasakodamas apie Andų grožį, kečujų papročius, mitologiją, savo šeimą, švenčia gyvenimą; daro sizifišką darbą – dalydamasis asmenine istorija, bando kovoti su paradinės, baltosios Argentinos kurstoma neteisybe, užtikrinti savo artimiesiems geresnį gyvenimą, čia pat prisėdęs ant žemės lyg mažas vaikas ekrane stebi savo kelionės į gimtinę vaizdus, barsto spalvingus popierėlius ar žaidžia su dideliu audeklu. Patikėjau viskuo. Kiekviena neišvengiama prieštara, kiekvienai didelei globaliai ar argentinietiškai neteisybei, negerovei priešpastatoma ramia, poetine intonacija, tiek filmuotais, tiek audekle mirguliuojančiais Andais, noru ir kovoti, ir gyventi taikiai, saugoti, dalytis, burtis.
Gražus šis Andų pasaulis. Didingas. Bet ir trapus. Mūsų trupinamas. Gražiai ant šuns nugaros į sielų pasaulį skrieja mirusieji, rišami kipu mazgai, kepa mirusiesiems skirta duona, tilindžiuoja avims parišti varpeliai, skamba liūdna daina apie nebeegzistuojančius namus. Ir varpeliai ataidi per vandenyną, kipu gijos nutįsta. Kokie mes panašūs. Bedantis visur bedantis. Ne fiziologinė būklė, o socialinis statusas, skurdo įdagas. Mūsų kaimai, archajiškos tradicijos, folkloras nyksta. Sveikatos apsauga vienus saugo geriau, kitus – prasčiau. Mums irgi svarbi duona. Tebesvarbi. Ant didelio stalo išdėliotų spalvingų jos kepaliukų (dieną prieš spektaklį T. Cruzas su klaipėdiečiais šią duoną ir iškepė), vaisių, gėlių dalybomis, galiausiai kolektyviniu gėrybių skanavimu ir pokalbiais baigiasi „Wayqeycuna“. „Wayqeycuna“, išvertus iš kečujų, – „mano broliai ir seserys“. Laužiu gautą duoną, kemšu, dairausi aplink. Tiziano mojuoja ir šoka. Vidine akimi mirkteliu jam.
Flirtas su blogiu
Žvilgsnių pingpongas sužaistas ir su praeitimi – į dešimtąjį festivalį „TheATRIUM“ sugrįžo pirmajame dalyvavusi britų tamsiojo kabareto grupė „The Tiger Lillies“. Šiuosyk ne vien atlikti autorinių dainų, o drauge su Barselonos teatro kompanija „La Perla 29“ pataršyti ar pamėsinėti – teatrologiniais terminais kalbant, dekonstruoti – Williamą Shakespeare’ą ir jo tironiškąjį Makbetą.
Ar reikia daug žodžių? W. Shakespeare’as yra W. Shakespeare’as, Makbetas – Makbetas, „The Tiger Lillies“ – „The Tiger Lillies“. Dream team. Atrodo, susitiko seni geri draugai, bendraminčiai, kraujas, tas menamas, tariamas, liejosi laisvai, ironija, groteskas taškėsi purslais, moraliniai nuosmukiai susmuko, iškrypimai nukrypo galutinai, o iš pirmo žvilgsnio, rodos, nurautai eksperimentinis spektaklis-koncertas „Makbeto daina“ įgavo simbiotinį kūną – jame taip natūraliai sugyveno skirtingų laikmečių – gyvi ir mirę, skirtingų šalių ir kultūrų kūrėjai. Atrodo, lyg Martynas Jacques’as, grupės lyderis, visą gyvenimą būtų rašęs W. Shakespeare’o kūrybą palydinčias dainas, o šis – „The Tiger Lillies“ dedikuotą dramaturgiją.
W. Shakespeare’o „Makbete“ raganos pirmosios ištaria galios pažadą, įžiebia lemtingą, sykiu griaunantį valdžios troškimą ir sujaukia įprastą pasaulio tvarką. O štai į jas įsikūnijusi „The Tiger Lillies“ trijulė žmogaus menkumą iš šalies stebinčių ir komentuojančių destruktorių pavidalus aptaiso papildomais sluoksniais – brechtiškai zongais tragišką Škotijos karaliaus genezę jau ne tik iliustruoja, bet ją pratęsia, papildo, kartais tarsi tampa Makbeto vidinio pasaulio atgarsiu – jo baimių, kaltės, nuojautos muzika, sykiu nauju sluoksniu pačiai W. Shakespeare’o dramaturgijai.
Trys keisti kabareto vedliai žino šios istorijos pabaigą, todėl į žmogaus valdžios siekį žvelgia su tam tikru liūdesiu, ironija. Kai scenoje liejasi kraujas, grupės nariai nedūsauja ir akių nevarto. Ne. „The Tiger Lillies“ vedlys Martynas aštriu falcetu rėžteli taip, kad to kraujo tik padaugėja. Kai kažkuris personažas, vedamas ambicijos, peržengia ribą, grupė ne moralizuoja, o su kreiva šypsena ir žaismingomis dainelėmis parodo, koks absurdiškas ir kartu atpažįstamas yra troškimas turėti daugiau galios, nei žmogus gali pakelti. Turbūt kruviniausia W. Shakespeare’o pjesė visą laiką flirtuoja su pačia blogio, tironijos šmėkla.
„Fuck Putin“, – tarsi žaibo iškrova nuskamba Martyno Vladimirui pasiųstas keiksmas. Prisiminkime: beprotybė visada šalia. Ir salė pratrūksta. Viskas taip, kaip turi būti, žinant, kad „The Tiger Lillies“ apskritai Lietuvoje turi nemažą gerbėjų ratą.
O štai režisieriaus Oriolo Broggi vedama teatro kompanijos „La Perla 29“ trijulė – aktoriai Màrcia Cisteró, Stefánas Halldórssonas, Andrew Tarbetas – mane šiek tiek nukerta. Iki šiol atsisakau tikėti, kad makbetiškus siužetus perteikia ne britai. Anglų kalbos tarimas, vaidybos maniera, kone identiška britų didiesiems, sakykime, kokiam nors Jeremy Ironsui, Benedictui Cumberbatchui ar Ianui McKellenui, specifiškas britiškas humoro jausmas, ironiškas ketvirtosios sienos laužymas – visa tai sukuria Londono scenos iliuziją. Raganų burtai, ne kitaip. Turbūt jų paveikti plojo – seniai girdėjau tokius gausius, ilgus aplodismentus – ir Klaipėdos dramos teatre susirinkę žiūrovai.
Tobulumo pragaras
Kiek mažesnio auditorijos entuziazmo (žodžius „mažesnis“ ir „entuziazmas“ vartoju labai liberaliai) sulaukė trečiasis šių metų „TheATRIUM“ spektaklis „Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Estai esti rimtai nurauti. O tai patinka ne visiems. Manęs ilgai įtikinėti nereikėjo. Vos išgirdusi pirmuosius Morrissey dainos „Everyday Is Like Sunday“ akordus, buvau tikra – gero lauk. Renkiesi Morrissey, žinai, ką darai. Už į sceną perkeltą SPA įvaizdį ir atmosferą – papildomi teatrinės karmos taškai.
Esu subjektyvi. Mėgstu talentingus, drąsius žmones, neordinarius kūrybinius sprendimus ir už baimę būti nesuprastam didesnį polėkį. Šiandienos pasauliui skriejant tai ant deginantį produktyvumą išaukštinančios, tai ant nieko neveikimo, malonumo siekį skatinančios bangos, dviejų vienas su kitu, rodos, jokiomis aplinkybėmis negalinčių susiliesti literatūrinių blokų – estų klasikos, Silvi Väljal knygos vaikams „Septyni Jusikės draugai“ ir Aldous Huxley distopinio romano „Puikus naujas pasaulis“ – sulitavimas mano galvoje kaipmat įžiebia 3G: gudru, gilu, gal net genialu.
Idiliška poilsio oazė, SPA centras „Sundayland“, Klaipėdos dramos teatro žiūrovų akivaizdoje apsimeta rojumi. Nes tikru negali būti. Tikrojo pažadą gali suteikti tik kažkas iš aukščiau. Kol kas tiesiog: jokių darbų, rūpesčių, nuovargio, tik amžinas sekmadienis. Į orą skrieja paslydusio poilsiautojo šlepetė, barmenas siūlo vandenuko, kažkas mirksta sūkurinėje vonioje, kažkas prigula ant gultų. Kryžiažodžiai, bereikšmiai pokalbiai apie nuostabią dieną, gumos čiaumojimas ir dalijimasis ja iš burnos traukiant tąsias gijas. Staiga šviesa užgęsta, muzika nutrūksta. Ir? Scenų seka pakartojama iš naujo. Pamoką supranti turbūt jau trečio raundo pradžioje: šis fiktyvus medūziškas rojus iš tiesų tėra klampus, muistytis verčiantis, vis labiau kvėpuoti neleidžiantis akivaras, traukiantis pragaran.
Tobulumas – nuobodu, nesibaigiantis malonumas vargina, per gerai yra blogai. Turbūt todėl pasikartojimų rate pamažu imi justi įtrūkius: tylą ten, kur anksčiau kalbėta, tuštumą, kur turėta stovėti ar gulėti. Intriga auga. Vis geriau supranti, kad tie mažyčiai defektai yra preliudija į kažkokį kolosalų lūžį. Galiausiai matrica įskyla. Nugriaudamas sieną scenoje, audringai pasirodo Sekmadienio šalies išėjęs ieškoti darbštuolis Jusikė. Užsiknisęs nuo nesibaigiančių darbų, norintis gurkštelėti alaus ir, patikėjęs reklama, pabėgti nuo varginančios realybės.
Koks nepriekaištingai sumanus nepriklausomo Estijos teatro „Von Krahl“ aktorių (Kristinos Preimann, Kristel Zimmer, Edgaro Vunšo, Markuso Aulingo, Hermano Pihlako, Karlo Birnbaumo), beje, spektaklį kūrusių be režisieriaus, sprendimas visame pasaulyje žinomą distopiją apie absoliučios laimės siekį ir pasaką vaikams apie darbą paversti heterogeninių naratyvų montažu, leidžiančiu šiems dviem radikaliai priešingiems pasauliams susidurti. Ne švelniai susiliesti paviršiais, bet būti brutaliai sukergtiems vienoje erdvėje tuo pačiu laiku.
Kuo baigiasi skirtingų oro masių kolizija, turbūt žinome kiekvienas? Tai, kas vyksta po Jusikės invazijos į idilišką SPA erdvę, žodžiais nenusakysi. Dalies žiūrovų mikroschemos kaito dar spektaklio pradžioje stebint vis iš naujo pasikartojančias scenas. Ryškus, absurdiškas, juokingas ir sykiu bauginamai tikslus teatrinis košmaras – griausminga metalistiška Jusikės daina apie savaitės dienas ir joms skirtus darbus, jo siautėjimas kone lipant žiūrovams ant galvų, tiesiogine to žodžio prasme gabalais griūvančios SPA konstrukcijos, į sūkurinę vonią mėtomi daiktai, kratymasis elektra, iš burnos tįstančios gumos gijos, kuriomis jau ne tik dalijamasi, bet lyg voratinkliu apraizgoma visa scena (nesu mačiusi geriau perteiktos sekso, juolab grupinio, scenos), – daugelio mikroschemas išlydo galutinai. Šis gaivalas paveikus dviem frontais: vieniems sukelia kone fizinį skausmą, kitiems, šypsantis į ūsą, leidžia mėgautis absurdišku sceniniu žaidimu.
Spektaklio „Kiekviena diena kaip sekmadienis“ moralas? Gal vengti kraštutinumų. Arba nesidraskyti dėl laimės, tobulumo, kurie, kaip paaiškėja, viso labo tėra parduodama prekė. Pagyvenkim, kol gyvi. Visaip. Spalvingai. Tikrajam rojui laikas dar ateis.
Pasirinktas moteriškumas
Rojaus sodo vaizdinį, kuris tam tikru požiūriu taip pat atmetamas, sutinku ir viešnių iš Graikijos – choreografės Patricios Apergi kartu su „Aerites Dance Company“ – sukurtame šokio spektaklyje „Hystory“, uždariusiame šiųmetį festivalį „TheATRIUM“.
Kniūbščios aktorės ilgi ilgi plaukai tarsi vijoklinis augalas sklaidosi žolėje – kažkur ten, tikslaus laiko ir vietos neįgavusioje erdvėje, kurioje moters kūnas dar atrodo neatskirtas nuo žemės, kur gyvybė ir gamta kalba vienu balsu. Ilgi plaukai tampa šio ryšio ženklu: jie įaugę į kraštovaizdį, primena (neva) amžinąją moteriškumo sampratą, siejamą su vaisingumu, intuicija, paslaptimi ir gyvybės pradžia. Netrukus šis paveikslas suardomas. Moteris pakyla, pasišukuoja plaukus, atskiria juos nuo savęs: pati, savo noru, savo priimtu sprendimu atsisako – ne, ne prigimties, bet jai primesto įvaizdžio. Lieka trumpai kirptais plaukais lyg sakytų: moteriškumas nėra likimas, nėra iš anksto parašyta istorija, galime jį rinktis, keisti, perkurti.
Ieškodama savosios feministinio diskurso versijos, P. Apergi jau spektaklio pavadinime „Hystory“ paslepia kelis kodus: pirma, anglišku žodžiu „history“ (istorija) konstatuoja, kad didysis naratorius, perteikiantis ir moters paveikslą, visais laikais buvo vyras; antra, primena, kad ilgus šimtmečius tikėta Hipokrato iškelta teorija, sakančia, kad gimda (graikiškai „hystera“, terminas įpintas į pastatymo pavadinimą) gali klaidžioti po kūną, sykiu sukelti nerimą, melancholiją, emocijų protrūkius – beveik viską, kas netilpo į anuometį moters elgesio supratimą. Iš žodžio „hystera“ kilo ir „isterija“ – diagnozė, ilgai laikyta patogia priemone moterų nepaklusnumui, emocijoms ar kitoniškumui paaiškinti, o paaiškinus sėkmingai patologizuoti, hospitalizuoti ar įkalinti. Trečia, pasitelkia graikiškąjį „ysteresis“, kuriuo apibūdinamas ilgesnis nei būtina, dažniausiai sąmoningas kelias iš taško A į tašką B ribotoje erdvėje.
Ir šokėjos – Evini Pantelaki, Caterina Politi, Myrto Stolidi, Nefeli Kafentaraki, Eleanna Zoi – ima eiti. Judėti. Kvadratais. Ratais. Įstrižai. Pirmyn ir atgal. Pavieniui ir penkiese. Kartais jos primena žygiuojančius kareivius, kartais – podiumu plaukiančias divas, kartais – prieš telefono kamerą besimaivančias paaugles. Vieną akimirką penkios scenoje esančios graikės grakščios ir minkštos, kitą – kampuotos, sportiškai agresyvios. Choreografijoje susipina įvairių kultūrų šokių (pilvo, hulu ir kt.) ženklai, MTV ir K-pop stilistika, tačiau nė viena iš šių citatų neužsibūna tiek ilgai, kad taptų vieninteliu moters apibrėžimu. Moterys čia nuolat keičia pavidalą. Rašo savo autentišką istoriją, leidžia sau būti kokiomis tik nori: epiškomis ir didvyriškomis, kaprizingomis ir lyg vaikai krentančiomis ant žemės. Jos kvailioja, erzina viena kitą, griūva, juokiasi iš savęs. Kai reikia, pakelia ir neša tą, kuri parkrito.
Ir vis tiek eina. Jau ne šokio žingsniu, o rankose nešdamos daiktus. Viena po kitos, iš kairės scenos pusės į dešinę, tada vėl ir vėl iš naujo. Tempia krepšius, namų apyvokos daiktus, visą gyvenimą. Vis laiko rankose kažką. Kaip kad kiekviena iš mūsų laiko tai pačių užsikrautus, tai aplinkos primestus dalykus: visus namų kampus, vaikus, visuomenės prilipdytas etiketes, draudimus, primestą tylą. Neša tai, kas retai patenka į istorijos vadovėlius, bet be ko pati istorija subyrėtų. Ir ši našta – privilegija. Ne bausmė.
O tada jos vėl šoka. Šoka už visas mus, eina už kiekvieną – tiesiogine ir perkeltine tų žodžių prasme. Ir daro tai su tokia sprogstama jėga ir energija, kad, atrodo, stebi supernovą, nuo kurios negali atitraukti akių.
