Tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje šiemet liepą vyko 30-ąjį kartą. Kruopščiai apgalvota savaitės trukmės renginių programa svečiams ir vėl pasiūlė nerti į intelektualų nuotykį. Festivalio tema „Išniręs laikas. Viltis“ padiktavo daugelio programos renginių nuotaiką ir leitmotyvą – vilties ieškota muzikoje, kine, literatūroje, o svarbiausia – bendruomenėje, kurią per 30 veiklos metų Thomo Manno festivalis jau spėjo suburti.
Juta KIUDĖ
Festivalio kuratoriumo pirmininkė, istorikė ir diplomatė dr. Irena Vaišvilaitė mano, kad viltį turintys, viltimi gyvenantys žmonės yra bendruomenės ir visuomenės žmogiškumo inkarai, leidžiantys be baimės žvelgti į nenuspėjamą ar grėsmingą ateitį.
„Viltis yra ne tikėjimas, kad viskas kažkaip susiklostys, kad troškimai ir svajos išsipildys, o žvelgimas į sudėtingos ir dažnai priešiškos tikrovės gilumą per savo buvimą pasaulyje, per žmoguje esančią dvasios gelmę. Taigi viltis yra ne jausmas, o valinga, aktyvi kantrybės ir tvirtumo laikysena“, – teigė I. Vaišvilaitė.
Festivalio savaitė pasiūlė platų spektrą renginių – ekskursijas ir parodas, koncertus ir kino vakarus, skaitymus ir diskusijas. Renginių žemėlapis driekėsi per visą Nidą, nepastebėti, kad čia vyksta Thomo Manno savaitė, buvo neįmanoma.
Ypatingi susitikimai
Didelio festivalio svečių susidomėjimo sulaukė susitikimas su režisieriumi Karoliu Kaupiniu. Thomo Manno memorialiniame muziejuje jis skaitė pranešimą apie laiką, mirtį ir viltį. Režisierius dalijosi mintimis, kad, rodos, visa Europa paskutiniu metu desperatiškai gaudo paskutinį vakaro saulės spindulį, neapleidžia nuojauta, kad viskas, kas geriausia, jau praėjo. Šiame kontekste, pasak K. Kaupinio, frazė „viskas bus gerai“ negali būti viltis.
„Viltis nėra tikėjimas, kad viskas bus gerai. Viltis yra gero darymas nepaisant to, kaip viskas baigsis. Ir kuo beviltiškesnėje situacijoje tas geras daromas, tuo ta viltis stipresnė tampa. Reikia nesitikėti, kad viskas bus gerai, bet būti tikram, kad tai, ką tuo metu darai, yra gerai“, – savo pranešime teigė režisierius.
Jis pabrėžė ir būtinybę galvoti apie šalia esantį, duoti kitam. Jo manymu, gyvenimo pabaigoje galvosime ne apie save, o apie tai, ar pakankamai davėme šalia esantiems.
„Jeigu šiandien kas ir sukelia šiame pasaulyje įspūdį, kad jis artėja ne prie šviesos, bet prie juodosios skylės, tai pirma yra pojūtis, kad niekas nieko nebeduoda“, – sakė K. Kaupinis.
Kitas iškirtinis Thomo Manno festivalio svečias – Vokietijoje puikiai žinomas istorikas ir eseistas Karlas Schlögelis. Istorinių knygų autorius ragino rimtai nevertinti ateities pranašysčių, kurių tiek daug šiame geopolitiškai sudėtingame laike.
„Pasaulis šiandien yra tokioje situacijoje, kai ateitis yra neperregima. Tiek istorikams, tiek paprastiems žmonėms ateitis yra visiškai neaiški ir dėl to atvira interpretacijoms. Šiuo atžvilgiu esame praradę bet kokį saugumą, mums tenka persiorientuoti. Viena vertus, tai šokiruojanti patirtis. Kita vertus, ji ir didinga – mes turime progą viską permąstyti iš naujo“, – sakė K. Schlögelis, netikintis, kad istorija kartojasi. Jo manymu, kiekviena karta susiduria su visiškai naujais iššūkiais ir turi rasti dar nematytus būdus su jais tvarkytis.
Kalbėdamas apie aktualijas ir karą Ukrainoje, K. Schlögelis teigė, kad didžiausias Rusijos karinis pasiekimas yra ne užimtos teritorijos ir sunaikinti miestai, o tai, kad išsitrynė riba tarp tiesos ir melo. Tai tampa ypač aktualia problema tada, kai Europai taip trūksta budrumo.
Apie pokyčius informacinėje erdvėje kalbėjo ir kita festivalio viešnia, įtakingo Vokietijos dienraščio „Frankfruter Allgemeine Zeitung“ Kultūros skyriaus vadovė Sandra Kegel.
„Iš socialinių tinklų į žurnalistiką jau prasiskverbė ir vadinamieji deepfakes. Jie kelia itin didelį pavojų. Ne todėl, kad tai šiurkščios klastotės, o todėl, kad tai smulkios, įtikinamos manipuliacijos, socialiniuose tinkluose plintančios greičiau nei bet koks jų paneigimas. Ypač pavojingas jų poveikis mūsų pasitikėjimui žiniasklaida. Kai ima cirkuliuoti klastotės, žmonės ima tikėti viskuo, o galiausiai – jau niekuo, ir tai dezinformaciją sustiprina dvigubai“, – savo pranešime teigė S. Kegel.
Su festivalio lankytojais S. Kegel dalijosi mintimis apie žiniasklaidai kylančias grėsmes. Rezidavusi T. Manno namuose Los Andžele, S. Kegel domėjosi JAV žurnalistikos nuosmukiu – tai aktualu, nes už Atlanto prasidedančios tendencijos neretai pasiekia ir Europą. Stebėdama, kaip keičiasi jos profesinis kultūros žurnalistikos laukas, o kartu su juo ir procesai demokratiniame pasaulyje, S. Kegel pabrėžė, kad aiškią poziciją turinti, stiprią nuomonę reiškianti vertinamoji kritika nuolatinio medijų triukšmo laikais įgyja dar daugiau svorio.
„Kultūrinė viešoji erdvė neatsiranda vien dėl to, kad leidyklos leidžia naujas knygas, knygynai jas parduoda, o mes jas aptariame žiniasklaidoje. Ji gimsta mainantis nuomonėmis, požiūriais ir interpretacijomis. Žiniasklaidos kultūros puslapiai yra ideali vieta tokiems atradimams“, – savo pranešime teigė S. Kegel.
Festivalyje šiemet taip pat lankėsi ir žinomas vokiečių rašytojas, žurnalistas Jochenas Buchsteineris. Susirinkusiems į susitikimą jis pristatė savo knygą „Mes buvome Rytų Prūsija. Eilinė vokiečių šeimos istorija“ – kūrinį, kurį parašė remdamasis savo močiutės dienoraščiu.
Užaugęs pabėgėlių šeimoje Vakarų Vokietijoje, J. Buchsteineris vaikystėje nuolat girdėjo pasakojimus apie senąją Rytų Prūsiją – tai buvo gražūs prisiminimai, bet kartu ir giliai slypinčios traumos, susijusios su bėgimu nuo karo ir prarasta šeimos tėviške. Knygoje rašytojas mėgino ne tik atkurti savo šeimos istoriją, bet ir priminti, kokią įtaką Rytprūsių kraštas prie dviejų marių turėjo Vokietijos valstybės ir kultūros istorijai.
„Rytprūsiai pirmiausia buvo gamta – ir, jei galima tikėti vietiniais gyventojais bei svečiais, jos čia buvo daugiau negu bet kuriame kitame Vokietijos krašte. Retas kuris Vokietijos kraštovaizdis aprašytas su tokiu susižavėjimu ir taip netikėtai. Šiaurėje, prie jūros, Th. Mannas atrado „stebėtinai pietietiškų bruožų“. Kuršių marios jam priminė Viduržemio jūrą. „Ten auga į pinijas panašių pušų rūšis. Baltas krantas dailiai vingiuoja – galima pamanyti, kad esi Šiaurės Afrikoje.“, – knygos ištrauką festivalio metu skaitė J. Buchsteineris.
Kinas, muzika, skaitymai
Neatsiejama Thomo Manno festivalio dalis – atidžiai apgalvota muzikinė programa. Festivalio muzikos programos kuratorė Vytautė Markeliūnienė sakė, kad šiemet norėjosi išreikšti pagarbą festivalio publikai, kuri visada suprato ir jautė poreikį rimtai, rinktinei muzikai. Ir publika tai įvertino – koncertai vyko sausakimšoje Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje.
„Festivalio koncertuose driekėsi pagrindinė vilties tema: kaip dvasinė jėga ar vidinė ištvermė, kaip pasaulį matyti kitaip leidžianti kūrybinė jėga, kaip drąsa, vizionieriškumas, galimybė tikėtis. Bemaž visi koncertai atlikėjų parengti būtent šiam festivaliui“, – muzikos programą apibendrino V. Markeliūnienė.
Ne mažiau dėmesio sulaukė ir „Kino naktys“, kuriomis festivalio svečiai galėjo mėgautis atnaujintoje kino salėje Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“. Festivalio kino programos kuratorius Dmitrijus Gluščevskis sudarė penkių filmų programą, kurios centriniu akcentu tapo pernai Kanų kino festivalio kritikų ir žiūrovų širdis pavergęs Mashos Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“. Kiti keturi filmai savaip jungė praeitį ir dabartį, Lietuvą ir Vokietiją – tai K. Kaupinio „Badautojų namelis”, G. Žickytės „Irena”, K. Gornostal „Laiko juosta” ir W. Beckerio „Sudie, Leninai!“.
Festivalio iniciatyva Kuršių nerijos istorijos muziejuje atidaryta Aivaro Motuzo fotografijų paroda „Stebint žmones“, jos kuratorė – menotyrininkė Gintautė Žemaitytė. A. Motuzas buvo ilgametis Thomo Manno festivalio bičiulis, daug metų originaliu žvilgsniu stebėjęs festivalio renginius pro fotoaparato objektyvą. Kūrėjo atminimui surengta ne tik ši paroda, bet dedikuotas ir baigiamasis festivalio koncertas.
Jubiliejų šiemet šventė ne tik visas festivalis, bet ir viena svarbi jo programos dalis – studentų esė konkursas, organizuojamas 10-ąjį kartą. Konkurso komisijos narys, rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus įsitikinęs, kad esė žanras padeda atsiskleisti jaunajai mąstytojų kartai ir geriausiai fiksuoja kultūrinės atmosferos pokyčius.
„Per šiuos 10 metų savo tekstus esė konkurse skaitė 30 laureatų, jaunų autorių, kurių ne vieną dabar dažnai matome kultūrinėje, akademinėje veikloje, skaitome jų tekstus žiniasklaidoje“, – sakė L. Katkus.
Konkurso žiuri narė Gintautė Žemaitytė pastebėjo, kad žanro požiūriu esė pasiskirstė į dvi grupes – tai analitinio pobūdžio rašiniai ir asmenine patirtimi grįsti, net išpažintinio tipo darbai.
„Dauguma tekstų galėtų tapti puikiomis literatūrinėmis miniatiūromis, atspindinčiomis dabartinių studentų kartos santykį su savimi, visuomene ir rašymu“, – mano G. Žemaitytė.
Nidoje viešėjo trys studentai, kurių rašiniai sulaukė komisijos palankumo. Tai Gabrielė Brazaitytė, Vilniaus universitete studijuojanti taikomąją kalbotyrą, Kauno technologijos universiteto kalbos technologijų ir vertimo studentė Urtė Baltrušytė bei Vytauto Didžiojo universiteto psichologijos studentas Simonas Surdokas, kurio esė „Telekinezės metodas, arba kaip mintimis judinti sielas“ buvo pripažinta geriausia ir įvertinta už maginės vaizduotės žaismę.
Tęsinio belaukiant
Thomo Manno festivalis tęsia pernai pradėtą trejų metų, trijų didžiųjų dorybių „Išnirusio laiko“ ciklą. Prasidėjęs Tikėjimo tema ir šiemet atsigręžęs į Vilties paieškas, kitąmet festivalis kvies kalbėti apie Meilę.
Festivalio vadovė, „Neringos muziejų“ direktorė Lina Jokubauskaitė-Motuzienė kviečia lygiai po metų ir vėl susitikti Nidoje: „Iki pasimatymo XXXI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje „Išniręs laikas. Meilė“, kuris vyks 2027 m. liepos 10–17 d. Nidoje. Tikiu, kad ir vėl susitiksime ten, kur muzika, mintys ir žmonės kuria tai, kas išlieka ilgam.”
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
