Bulgarijos rašytoja Violeta Radkova, remiama Bulgarijos kultūros tarybos, kasmet organizuoja pasaulio moterų-rašytojų kūrybinį susibūrimą kalnuose, kur, neturėdamos ypatingų įsipareigojimų ką nors sukurti per dešimt dienų, praleistų kalnų miestelyje Čepelarėje, vienuolika komisijos atrinktų moterų tiesiog bendrauja, dalijasi mintimis apie kūrybą ir jos tendencijas, apmąsto gyvenimo keliamus iššūkius, na, kalbasi apie viską, kas joms įdomu ar jas neramina. Vis dėlto visos rašėme, bet labiausiai savo kompiuterį kankino katalonė Magda (net ispanų kalbos žodį travacho ėmėme vartoti kaip visų kalbų bendrinį, nusakantį karštą kūrybinį procesą). Vieną vakarą sekėme savo tautos pasakas.
Nijolė KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ
Augte įaugusios
Neretam atrodo, kad pasakos yra vaikų žemė, juk nesusipratimų ir keistų nutikimų pilni tekstai dažniausiai sekami vaikams, norint juos sudominti ar nuraminti, ar tiesiog pamaloninti pramanais. Antra vertus, pasakose slypi neišsemiami turtai, drąsiausia mintis ir išmonė, pagaliau išmintis, gebanti prisidengti perkeistos tikrovės grožiu; pasakose per archetipines istorijas atkuriamas teisingumas; per pasakas mus pasiekia protėviai, žodžiu – jos yra augte įaugusios į mus, tikrai esame daugiau su jomis susiję, nei manome.
Gal todėl ir mes, vienuolika į Bulgarijos kalnų miestelį iš viso pasaulio suvažiavusių moterų-rašytojų, vieną vakarą nusprendėme pasidalyti mėgstamiausiomis savo krašto pasakomis. Ta mintis mums kilo netikėtai – vieną vakarą žiūrėjome jaunos bulgarės aktorės ir filmų kūrėjos, scenaristės Loros Dekovos filmą, pasakojantį apie labai norinčią susilaukti kūdikio šeimą, kurios visi išgyvenimai, visos viltys remiasi į bulgarų pasakų veikėjus: gera ir bloga lemiančias žiniuones, pavargusį Dievą, kurį reikia pamaitinti, ir kitus iš pasakos lygmens į nūdieną atklydusius, nesunkiai atpažįstamus praeities herojus. Šiai laikais, kai kuriama tiek distopijų, utopijų ir kitokių futuristinės literatūros kūrinių, pasaka gal atrodo nutolusi ir nelabai reikalinga, bet štai vakare susėdame prie ugnies (nors vakaras Bulgarijos kalnų miestelyje Čepelarėje labai šiltas) ir imame sekti pasakas. Nenorėčiau pasakojimo apkrauti teisingai surašytais sunkiasvoriais vardais, naujų pažįstamų nuopelnais ar kitais su pačia pasaka nesusijusiais dalykais, telieka šalis ir jos pasaka.
Apie saulę ir mėnulį
Bulgarė Violeta, rezidentūros kalnuose sumanytoja ir įkūrėja, papasakoja, kodėl Saulė nevedė (Saulė bulgarų kalboje yra vyriškos giminės). Apie savo sprendimą tuoktis Saulė paskelbia puotos metu. Visi žvėrys sveikina būsimąjį sužadėtinį ir sutuoktinį, vienintelis ežys, atstūmęs jam siūlomas gėrybes, kramto akmenis. Kodėl? – klausia Saulė. Ogi todėl, atsako išmintingas ežys, kad dabar, kol esi vienas danguje, mes džiaugiamės šiluma, bet kai pasipils tavo vaikai, kai saulių bus daug, visa išdegs, tai ir mokausi valgyti akmenis, daugiau tai jau nieko nebus. Saulė nusiminė ir užsidarė savo menėse, kai pasirodė žvėrims, paskelbė, kad tuoktuves atšaukia, nes gyvybė Žemėje jam rūpi ir kad jie ir yra jo vaikai, o drąsiam ežiukui padovanojo dyglius kaip įrodymą, kad šis mažas padarėlis nieko nebijo.
Argentinietė Silvija pasakos neseka, primena, kad Argentinos kultūra labai daugiasluosknė, labai turtinga ir papasakoja apie savo herojų – Gaučitą Chitasą (rašau, kaip girdžiu), kuris buvęs nepaprastai narsus, visada gero ūpo, darė stebuklus ir padėjo paprastiems žmonėms. Šie iki šiol jį garbina, ir nors Gaučito bažnyčia šventuoju nepripažino, žmonės jį tokiu laiko ir rugsėjo aštuntąją savo geradario garbei rengiasi raudonai, šoka, puotauja ir dainuoja – visa mylimo geradario garbei.
Italė Valerija pasakoja apie mėnulį (Luna italų kalboje yra moteriškos giminės, todėl toliau kalbėsiu apie ją). Vieną vakarą Luna iš savo dangiškųjų erdvių nusileido per žemai, įsipainiojo šakose ir niekaip negalėjo išsivaduoti. Jai padėjo geraširdis vilkas, kuris dantimis nugraužė šakas ir išlaisvino nelaimėlę, tačiau Luna pasigrobė savo išvaduotoją ir su juo pakilo į savo dangiškąsias erdves, todėl dabar per pilnatį Mėnulio paviršiuje galime įžiūrėti klajojantį vilką. Kaipsyk buvo pilnatis, todėl kalnuose, miesto šviesoms nedarkant naktinio dangaus, pačios galėjome tą geraširdį vilką įžiūrėti.
Pasakojo ir šoko
Kai pradeda pasakoti indės, pasaulis triskart apsiverčia, išsineria iš savęs, sugriūva ir atsikuria iš naujo. Anu pasakojo apie labai galingą deivę Sati, kurios svarbiausias būdo bruožas buvo išdidumas. Sykį deivė Sati nukeliavusi į dievų puotą, o šeimininkė nepakilusi iš savo vietos ir nepasitikusi Sati. Įžeista deivė žengė tiesiai į ugnį ir susidegino. Tuomet labai galingas dievas Šiva užsidėjęs Sati ant nugaros ir ėmęs šokti destrukcijos šokį, o tai reiškė, kad pasaulis bus sunaikintas. Šyvai šokant, vėjai ėmę klajoti po žemę, įsisiūbavę, įsiverpetavę vandenynai, lūžę medžiai, sūkuriavę smėlynai, pasaulis ėmęs trupėti. Dievai stengėsi nuimti nuo sielvartaujančio Šivos nugaros apdegusią Sati, nes tik nuo naštos išsivadavęs dievas Šiva galėtų liautis šokęs griovimo šokį. Sukūrę aštriadantį verpstuką, kuris supjaustęs išdidžiąją deivę į trisdešimt vieną dalį. Sati kūno dalys virto salomis ir piligrimų lankomomis vietomis. Anu pasakojo nepaprastai emocingai, pati šoko tą destrukcijos šokį, leisdama mums nors akies krašteliu užmatyti ir pajausti tolimos Indijos būdą, ne tą paviršinį, kuris rodomas turistams, bet stebuklingąjį dievų ir deivių bei kitokių galingų būtybių tebelankomą emocinį lauką.
Dar labiau įsijausti į Indijos stebuklus, pajusti tą žmogaus ir jį supančių dievybių ryšius padėjo indė Muskan, kilusi iš Kašmyro regiono. Ji papasakojo savo promočiutės istoriją. Muskan promočiutė pagimdė vienuolika vaikų, teišgyveno penki, gyvenimas nebuvo lengvas, bet moterį visada rėmę ir palaikę dievai, kuriuos Muskan promočiutė – beje, taip pat Muskan, kas reiškia šypseną – kiekvieną rytą, anksti anksti, ketvirtą valandą, lankydavusis šventykloje. Iš pagarbos dievams melstis ji eidavusi, vilkėdama gražiausią sarį ir pasipuošusi visais savo papuošalais. Vyras pyko, eiti reikėjo miško takeliu, kuriame jos galėjo tykoti plėšikai, bet Muskan promočiutė tik atsakydavo: dievai su manimi. Ir jai tikrai niekada nieko blogo kelyje į šventyklą nenutiko. Po praradimų šeima vis atsitiesdavo, bet vienas pavydus kaimynus užleidęs jų namus džinais. Vieną rytą jie pamatė daugybę namus niokoti pasiryžusių būtybių, reikalaujančių išpirkos. Senosios Muskan vyras derėjosi su džinais ilgai, paskui savo žmonos paprašė, kad toji pagamintų septynis labai gardžius ir didelius sumuštinius ir, nunešusi juos prie šventyklos, paliktų džinams. Moteris taip ir padarė, bet kai nunešė sumuštinius prie šventyklos, sutartoje vietoje paliko tik šešis, o vieną pasiėmė ir, atrodė, tuos pati suvalgys. Džinai ėmę spiegti ir vytis moterį, kuri žingsniavo sau ramiai ir erzino įsisiautėjusius džinus, paskui, gerokai pavedžiojusi įkyruolius už nosies, nepagarbiai sviedė sumuštinį sau virš galvos, sakydama: niekas nenurodinės man, kaip gyventi. Ir nuėjo. Daugiau džinai nesirodę.
Priimti kitokį
Dženi iš Bosnijos (rašau tokius vardus, kokiais viena kitą vadinome, bet kiekvienoje kalboje vardai tariami vis kitaip, todėl Dženi, Džanin, Džan – skamba vis kitaip) papasakojo apie vyles, labai primenančias mūsų laumes. Taigi, Bosnijos moterys, kurios dėl karščio laukų darbus stengiasi atlikti paryčiais, kokią ketvirtą, penktą valandą, į laukus nešasi ir kūdikius. Viena jų, Dara, padėjusi vaikelį į pradalgę ir ėmusi pjauti javus. Dirbdama nuo savo dukrelės nutolusi ir neišgirdusi verksmo, bet vylės tai jau tikrai išgirdo, tuoj atskrido ir, pasigrobusios vaiką, nusinešė mergaitę į kalną, kur ėmė visaip ją linksminti, šokti, dainuoti. Dara, neradusi dukters, tuoj suprato, kas atsitiko ir, nagais kabindamasi į uolas, įkopusi į vylių kalną. Ne, sako vylės, mes tau kūdikio neatiduosime, nerūpestinga tu motina. Galų gale suderėjusios taip: kūdikį vylės grąžins tėvui, o Dara turės likti kalne ir mokytis šokti taip gerai, kaip šoka vylės. Kai išmoks, galės grįžti pas dukrą. Dara, ūkio darbų nuvarginta, nebuvo labai lanksti ir grakšti, šokti jai sekėsi prastai, bet moteris šoko ir šoko, mokėsi ir mokėsi. Bešokdama ėmusi ir numirusi. Vylės nežinojo, ką su mirusia moterimi daryti, jos taigi niekada nemiršta, todėl grąžinusios vargšelę šeimai, kuri Darą palaidojusi kaip dera. Paaugusi Daros dukrelė labai ilgėjosi motinos, juk niekada jos nematė. Drąsi mergaitė irgi įkopusi į kalną ir meldusi vylių motiną jai grąžinti. Na, mes negalime to padaryti, prisipažino vylės, bet, žiūrėk, mes įkelsime ją į dangų, padėsime toje vietoje, kur vakare galėsi ją pačią pirmą pamatyti, švytės kaip ryškiausia žvaigždė. Tuo Daros dukrelei teko pasitenkinti, savo motulę ji kas vakarą pamatydavo ryškiai spindinčią danguje.
Buvo ir daugiau pasakų: apie ugnikalnių išsiveržimą ir raudančius ežerus, visas ligas gydantį kumelės pieną ir kitokius stebuklus, dažniausiai vykstančius iš begalinės meilės. Aš pasekiau, manau, pačią gražiausią mūsų pasaką apie Eglę, žalčių karalienę. Visi puikiai ją žinome. Mane nustebino, kad moterys šią pasaką suprato kaip medžių vardų atsiradimo mitą. Ne, sakau, medžių vardai buvo jau anksčiau, buvo ir ąžuolas, ir uosis, ir beržas, ir drebulė, Lietuvoje pirmiausia ir buvo šventi medžiai, o pasaka apie Eglę ir brolių užkapotą jos vyrą žaltį Žilviną byloja apie nesugebėjimą priimti kitokį, todėl svetimą. Moterys tik gūžčiojo – pasirodo, ši problema archetipinė, mes, žmonės, per šimtmečius ir net tūkstantmečius nesugebame jos išspręsti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
