Jûros oðimo garsas – ið dëþës su smëliu

Jûros oðimo garsas – ið dëþës su smëliu

Ðiomis dienomis Dramos teatro veteranas, aktorius Balys Juðkevièius, pirmojo pokarinio spektaklio „Eglë þalèiø karalienë“ dalyvis, ðvæs 85-àjá gimtadiená. Spausdiname jo prisiminimus apie prieð 60 metø ávykusá Klaipëdos dramos teatro atgimimà, linkëdami teatro veteranui ilgø metø, sveikatos, geros nuotaikos.

Klaipëdos muzikinës dramos teatro 1946-øjø spektaklio „Eglë þalèiø karalienë“ 16 puslapiø gausiai iliustruota nespalvota programëlë – viena brangiausiø relikvijø, spektaklio dalyviui B.Juðkevièiui primenanèiø nepaprastà ðio pastatymo sëkmæ ir teatro Klaipëdoje atgimimà. Teatro veteranas B.Juðkevièius gali palyginti, koks teatras Klaipëdoje buvo pokariu ir koks yra dabar. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Balys Juðkevièius

Teatro veteranas

Dramos teatro vadovas Gediminas Pranckûnas minëjo, kad naujame 2005-2006 metø repertuare, berods kovo mënesá, atsiras ir spektaklis „Eglë þalèiø karalienë“. Ðis pavadinimas kelia ne tik didelá susidomëjimà prieð 60 metø statytu spektakliu, turëjusiu nepaprastà pasisekimà tarp tø laikø þiûrovø. Jis sukelia ir daug minèiø, prisiminimø apie pokario Klaipëdos teatro gyvenimà, jo galimybes, darbo sàlygas, þmones, kûrusius ðá spektaklá, prieþastis, lëmusias jo pasisekimà.

Këlë ið griuvësiø

Kokiu spektakliu atidaryti po karo 1945 metais ásteigtà Muzikinës komedijos teatrà, kai miestas dar skendi griuvësiuose, kai uostamiesèio centras tiek ðalia teatro, tiek jo prieigose buvo pasiekiamas tik pagrindine Herkaus Manto arba Tiltø gatvëmis? Net atëjimas á teatrà pësèiomis per griuvësius nebuvo lengvas dalykas.

Prieð atidarant teatrà jo darbuotojai, artistai, muzikantai, techninis personalas ilgas 1946 metø vasaros dienas praleido ne tik repeticijose, bet ir kasdieninëse talkose valydami miestà nuo griuvësiø. Jø ypaè daug buvo aplinkui dabartiná Muzikiná teatrà, Atgimimo aikðtæ. Tai buvo naujøjø Klaipëdos gyventojø patriotinë iniciatyva – Lietuvos uostamiestá prikelti naujam gyvenimui.

Sugriauto miesto likimas veikë ir teatro vadovybæ, kuri intensyviai ieðkojo kûrinio, galëjusio bent ið dalies atspindëti lietuviø tautos kanèià ir prisiriðimà prie Baltijos jûros, kurios bangos skalavo miestà, kurio buvome netekæ 1939 metais faðistams okupavus já ir iðvaikius veikusá Dramos teatrà.

Pasirinko… pasakà!

Po ilgø dvejoniø ir pasiûlymø teatro vadovai ir Kultûros ministerija sustojo ties pasaka – legenda apie Eglæ þalèiø karalienæ, kuriai kompozitorius Jonas Ðvedas buvo paraðæs muzikà. Ðis kûrinys 1944 metais buvo pastatytas Kauno jaunojo þiûrovo teatre, bet Lietuvà uþgriuvæs karas neleido ðiam pastatymui ásitvirtinti laikinojoje sostinëje. Praëjus frontui spektaklis nebebuvo atnaujintas, juolab kad vienas ið pagrindiniø jo statytojø kompozitorius Klemensas Griauzdë buvo paskirtas Klaipëdos muzikinës komedijos teatro vyriausiuoju dirigentu. Jis ir tapo vienu ið iniciatoriø ðá kûriná pastatyti mieste prie jûros ir skirti já teatro atidarymui.

Palaipsniui formavosi aktoriø grupë, telkësi orkestras, atsirado keli baleto artistai. Muzikiniam paruoðimui vadovavo K.Griauzdë, su aktoriais, ðokëjais ir pagalbiniu personalu dirbo reþisierius Juozas Gustaitis.

Iðlikusioje spektaklio programëlëje nenurodyta, kas dirbo su baleto artistais, nors prisimenu, kad to meto teatro baleto þvaigþdës Zita Lapytë ir Aleksas Alchimavièius ðoko solinius ðokius Þilvino rûmuose.

Gausiam chorui, kurio vieta spektaklyje buvo labai þymi, vadovavo Stasys Ratkevièius, vëliau ilgametis Marijampolës ir Kauno valstybinio lëliø teatro steigëjas ir vadovas.

Áspûdingas dekoracijas paruoðë dailininkas Juozas Jankus. Jo jûros peizaþas su auksinëmis kopomis ir palinkusiomis puðelëmis buvo toks áspûdingas, kad sulaukdavo þiûrovø aplodismentø. Dailininkas visame aðtuoniø paveikslø spektaklyje labai spalvingai, átaigiai, dinamiðkai keitë scenovaizdþius, ypaè áspûdingai sukûrë spektaklio pradþià ir finalinæ scenà.

Jaudino visus

Spektaklis buvo sudëtingas. Daug veikëjø, aðtuoni scenovaizdþiai reikalavo iðradingumo ir greito dekoracijø keitimo. Tuo metu teatro scena, palyginus su dabartinëmis scenomis, buvo ypaè skurdi savo technika, ðviesos ir garso aparatûra. Jos buvo labai maþai, nes po karo teatro pastatas buvo nusiaubtas. Scenos ratas ðiame spektaklyje nebuvo naudojamas, nes jo mechanizmas neveikë. Jokiø garso aparatø nebuvo, jokiø áraðø tada niekas nedarë, tai daug vëlesniø laikø pasiekimai, kai teatre atsirado magnetofonai.

Taèiau jûros bangø ðniokðtimà þiûrovai girdëjo, bet já sukeldavo teatro artistai ir scenos darbininkai. Sauso smëlio pripildytos dëþës bûdavo vartomos á virðø ir á apaèià, tai sudarydavo bangø ðniokðtimo iliuzijà. Tokias dëþes teko vartyti ir man.

Scenos gilumoje buvo sukabinta daugybë skardos lakðtø, metaliniø plokðèiø, kuriø siûbavimas, dauþymas ir lankstymas sukeldavo griausmo, perkûno garso efektus, o þaibus svaidë elektros strypø susidûrimai, kuriuos taip pat valdë aktoriai. Norint iðgauti jûros audros stichijà, buvo rengiamos specialios repeticijos, kad smëlio dëþës, skardø lakðtai, metaliniai skydai harmoningai sukurtø reikiamø garsø efektus. V.Kancleris vedë spektaklá, „dirigavo“ visø garsø ir triukðmø efektams, jam talkino S.Ratkevièius.

Neuþmirðtamas ir áspûdingas buvo Eglës iðveþimas á jûrà. Palengva þengdama aukðta, liekna, tradiciniu lietuviðku kostiumu apsirengusi Eglë (aktorë Angelë Ignatavièiûtë) ranka paliesdavo kiekvienà paliekantá, Þilvino pasiuntiniø vedama eidavo link vartø. Visi spektaklio dalyviai uþdainuodavo þinomà liaudies dainà, J.Ðvedo pritaikytà scenai, „O kur tu vaþiuoji, miela seserële“, – liûdnà, skaudþià melodijà, kurios reikðmingi þodþiai jaudino visus vaidinanèius ir þiûrovus.

Verkë tikromis aðaromis

Buvo tie laikai, kai daugelis buvo iðveþti neþinia kur ir uþ kà. Að vaidinau Eglës tëvà, ðalia buvo Motina (aktorë V.Ratkevièienë), abu susikabinæ, apsiglëbæ mes verkëme dël Eglës tikromis, visai neartistiðkomis aðaromis, nes mes jutome ypaè skaudø tos scenos turiná ir savo paèiø neþinià.

Kompozitorius J.Ðvedas paraðë labai áspûdingà spektaklio finalà. Jis kupinas dramatizmo, nerimo, liûdesio. Eglë atbëga su vaikais ant kranto. Banguoja jûra. Eglë ðaukia savo Þilvinà: „Þilvine, Þilvinëli, jei tu gyvas, atplauk pieno puta, jei negyvas – kraujo puta!..“ Orkestre pasigirsdavo nerimastingas styginiø tremolo, po to – pauzë, pilna nerimo, laukimo. Salëje mirtina tyla, o muzikos nerimas auga platyn ir garsyn, kol su staiga nutrûkusiais styginiø garsais jûroje pasirodydavo raudona kraujo banga.

„Kas, kuris?!“ – ðaukë Eglë, iðtiesusi rankas á ðëlstanèià jûrà. Vaikai susigûþæ á vienà kamuolá, tik Drebulëlë visa drebëdavo ir bijojo eiti prie broliø. Iðdavikas aiðkus.

„Bûk prakeikta, dukra. Amþiø amþius drebëk“, – uþkeikë Eglë.

„O að liksiu krante amþinai þalia“, – perkûnas ir þaibai lydëdavo uþkeikimà, orkestras grodavo dramatiná finalà.

Maþos pauzës metu að, stovëdamas uþkulisyje, pastatydavau drebulës medelá. Ðis dalyvavimas paslaptingame rituale taip átraukdavo á jausminæ dramatiðko akto paslaptá, kad atrodydavo, tarsi mane patá pasmerkdavo prakeikimai. Tylëdami, susikaupæ eidavome nusilenkti þiûrovams, kurie visada buvo labai dëkingi teatrui.

Tarsi vakar…

„Kraujo banga“, kuri pasirodydavo iðdavystës silpnybëje, tarsi visiems bylojo apie kruvinà mûsø tautos padëtá ir apie neþinià, kurios laukdavome kaip baisios lemties ir scenoje, ir salëje. Tai buvo 1947 metø liepos 27 dienà, jau prieð 60 metø, taèiau visa tai jauèiu, tarsi buvus vakar. Þinoma, ir didelë banga teigiamø, puikiø akimirkø dþiaugiantis, kad esu gyvas, kad dalyvauju svarbiame Klaipëdos dramos teatro istorijos procese, kad þiûrovø ðirdþiø siunèiama energija yra tarsi didþiausias atlygis uþ kûrybà.

O po „Eglës þalèiø karalienës“ premjeros ðventiniame baliuje dalyvavo gausus tuometinës Lietuvos vyriausybës ir miesto vadovø bûrys: J.Paleckis, Klaipëdos vykdomojo komiteto pirmininkas V.Bergas, raðytojai ir meno veikëjai A.Venclova, J.Banaitis, K.Korsakas, J.Baltuðis, M.Meðkauskienë, kompozitorius J.Ðvedas, Vilniaus, Kauno, Ðiauliø teatrø atstovai. Premjerà ðventëme dabartinio vieðbuèio ir restorano „Europa“ salëje.

Didþiausio sveèiø dëmesio sulaukë Eglës vaidmens atlikëja A.Ignatavièiûtë, kurià visà vakarà „atakavo“ A.Venclova.

Liepos mënesio naktys trumpos. Pokylis baigësi, kai virð Klaipëdos pakilo skaisti saulë. Kaip tik tà dienà prasidëjo ir teatro vasaros atostogos – pirmosios atgimusio Klaipëdos muzikinës komedijos teatro atostogos.

||||||||