“Scanorama”, arba Kaip kuriami mitai

“Scanorama”, arba Kaip kuriami mitai

Þydrûnas Drungilas

Skandinavø kinas jau treti metai aplanko tris didþiuosius Lietuvos miestus su keliaujanèiu Ðiaurës ðaliø kino forumu „Scanorama“. Klaipëdoje ðio festivalio filmus pristatë jo meno vadovë dr. Graþina Arlickaitë, o jo programà buvo galima pamatyti „Þemaitijos“ kino teatre lapkrièio 25 – gruodþio 1 dienomis.

Kadrai ið „Scanoramos“ atidarymo filmo – áþymiojo Larso von Triero trilogijos antrosios dalies „Manderlëjus“.

Nors tai viena ið retø progø susipaþinti su naujausiais Ðiaurës ðaliø filmais, þiûrovø anðlago nebuvo, o pagal „Scanoramos“ lankymo Klaipëdoje statistikà klaipëdieèiai tik pamaþu pratinasi paþinti Ðiaurës kaimynø kinà.

Dar nematytas amplua

O apsilankyti ir pajusti ðiaurietiðkà energijà buvo verta. Festivalio programoje ðiais metais, be naujienø ir klasikos, atsirado specialios programos: „Nusikaltimas ir bausmë“, Ðiaurës ðaliø ekranizacijos „Visatos angelai“. Vilniaus bei Kauno þiûrovai dar galëjo pamatyti ir personaliniø retrospektyvø: Luko Modysono, Mikos Kaurismakio, taip pat Ingmaro Bergmano filmø.

Klaipëdoje rodyta „Scanoramos“ programa buvo daugiau nei perpus maþesnë (17 filmø), taèiau pakankamai ávairi ir ðvieþia. Nemaþa dalis filmø buvo su teminiu pavadinimu „Nusikaltimas ir bausmë“ ir slëpë kitoká, dar nematytà (bent jau man) ðiaurieèiø kino amplua – siaubo, detektyvo ir trilerio þanrus.

Priminë realybës ðou

Naujausià skandinavø kinà klaipëdieèiams pristatë dr. Graþina Arlickaitë. Á „Scanoramos“, kaip ir á „Tinklø“, filmus uostamiestyje rinkosi daugiausia jauna publika. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Kai kurie filmai, pavyzdþiui, politinis trileris apie Danijos politikà „Karaliðki þaidimai“, atrodë panaðûs á mums gerai paþástamà nesibaigiantá lietuviðkos realybës ðou: neðvarios politikø intrigos, sàmokslai, kova dël valdþios. Ðiame átaigiame reþisieriaus Nikolajaus Arcelo filme gilinamasi ne tik á politinæ korupcijà, bet ir á þurnalistinës etikos niuansus: galimybæ manipuliuoti medþiaga, iðkeliant iðgalvotus faktus. Teko girdëti, kad amerikieèiai norëtø pagal ðá scenarijø sukurti savo filmà. Ko gero, jis galëtø bûti puikiai pritaikomas kone visose ðalyse.

Gangsterinë absurdo komedija „Blyksinèios ðviesos“, sukurta scenaristo ir reþisieriaus Anderso Tomo Jenseno, iki maþiausiø detaliø ryðkina komiðkà situacijà, á kurià patenka keturi Kopenhagos gangsteriai, priversti bëgti ir slëptis miðko glûdumoje, kur jie, spaudþiant aplinkybëms, atidaro restoranà.

„Iliuzijø traukinys“ – tai dar viena ekscentriðka komedija, kuri galutinai átikina, kad skandinavai (ðiuo atveju ðvedai) turi subtilø humoro jausmà.

Larso von Triero áþvalgos

„Scanoramos“ atidarymo filmas – Larso von Triero trilogijos antroji dalis „Manderlëjus“ – provokatyvi sociopolitinë alegorija, pastatyta, kaip ir trilogijos pirmoji dalis „Dogvilis“, pagal brechtiðkos dramaturgijos principus.

Sàlygiðka erdvë – pustuðtë scena – ir alegoriðka situacija ne panaikina, o tik sustiprina aiðkias uþuominas á amerikieèiø karo Irake situacijà ir jø poþiûrá, kad verta siekti laisvës ir demokratijos, nepaisant aplinkybiø ir galios santykiø.

„Manderlëjuje“ svarbûs tampa galios, laisvës, rasiniai klausimai, taèiau „Dogviliui“, mano manymu, kur kas universaliau pasisekë paþvelgti á þmogiðkojo ego problemas.

Ádomu bus pamatyti, kuo uþsibaigs Triero áþvalgos apie amerikietiðkàjá pasaulio modelá treèiojoje jo trilogijos „Amerika – galimybiø ðalis“ dalyje, kuri turëtø vadintis „Vasingtonas“ (taip „s“, o ne „ð“!).

Eksploatuoja mirtá

Daugelio festivalyje matytø filmø socialiniø ir psichologiniø temø svorio centras persikelia ið taip gerai skandinavø klasikos iðtyrinëtø vyro ir moters santykiø plotmës á þmogaus ir aplinkybiø bei likimo teritorijà.

Taèiau gyvenimo tragizmui, personaþo giliems iðgyvenimams ir traumoms pabrëþti matytuose filmuose kaþkodël daþnai eksploatuojama artimo þmogaus mirties tema, tarsi vienintelë ámanoma pagrindinio personaþo katarsio galimybë.

Turiu galvoje neprastus, bet pagal panaðià situacijà kuriamus personaþø paveikslus filmuose „Uno“, „Þiemos pabuèiuoti“, „Suðalusi þemë“, „Ðaltos spalvos“, „Vestuviø ir laidotuviø muzika“.

Gal tai tik árodo, kad socialinë ir dvasinë atmosfera ðiuose kraðtuose yra pakankamai gera, tad dramatizmui pabrëþti ieðkoma iðoriniø priemoniø ar aplinkybiø.

Jungia geokultûra

Kadrai ið Ðiaurës ðaliø kino festivalá uþbaigusios subtilaus norvegø kino humoristo Bento Hamerio juostos „Faktotum“.

„Scanorama“ apglëbë Islandijos, Ðvedijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos kinematografijà. Taèiau pastebëjau, kad po festivalio filmø daugiausia tenka kalbëti ne apie konkreèià ðalá, o naudojant terminà „Skandinavija“ (þinoma, jai priskiriant Suomijà ir Islandijà). Kodël? Matyt, todël, kad þiûrint „Scanoramos“ filmus galima pajusti tam tikrà vientisumà, vienovæ, jungianèià filmus, sakytume, geokultûrine Skandinavijos jungtimi. Tai nebûtinai koks transcendentinis vientisumas, nors yra ir jo.

Á akis krinta ir tokie dalykai, kaip ðaliø bendradarbiavimas statant filmus. Vos ne kiekvienas filmas sukurtas, prodiusuotas dalyvaujant kelioms ðalims, daþniausiai kaimynëms (pvz., Norvegijai, Ðvedijai, Danijai). Todël kartais sunku atskirti, kieno, kurios ðalies ðis ar kitas filmas. Net ir kalba bendradarbiaujant nëra didþiausia kliûtis: ádomu stebëti tuos paèius aktorius keliuose skirtingø skandinavø ðaliø filmuose, su visai kitokiais vaidmenimis, naujuose amplua.

Pravardþiuoja Trolivudu

Tai verèia susimàstyti, kodël Lietuvoje nëra filmø instituto ir kas vienija mûsø tris maþas Baltijos ðalis. Galëtø vienyti kokia sava „Dogma“, o ne dogmos ir konkurencija.

Bendradarbiavimas Skandinavijos ðaliø kino rinkoje vyksta ne dël talentø trûkumo, o dël filmo biudþeto, t.y. pinigø. Koprodukcija yra svarbi norint, kad filmà pamatytø platesnë, tarptautinë, auditorija. Vienas ið kino fondø, esantis Ðvedijoje, Trolhetene, netgi pravardþiuojamas Trolivudu, mat ðis fondas finansuoja apie penkiasdeðimt procentø Ðvedijos filmø, pradedant Bergmanu ir baigiant Modysonu.

Filmø institutai ir kiti kino fondai (ypaè regioniniai) Ðiaurës ðalyse padengia nuo 20 iki 60 procentø statomo filmo sumos, kitos dalies tenka ieðkoti kaimyninëse ðalyse. Taip vyksta kooperavimasis ir bendradarbiavimas, taip surandami panaðumai. Tokiu atveju þiûrovas turi galimybæ ieðkoti ir pamatyti tø ðaliø skirtumus.

Ðiaurës trauka

Pati geriausia reklama valstybei (ar regionui, Skandinavijos atveju) yra kurti apie save graþius, áspûdingus mitus ir juos palaikyti. Ko verti vien filmø pavadinimai: „Havajai, Oslo“, „Graþi ðalis“(Niceland), „Suðalusi þemë“, „Blyksinèios ðviesos“, „Þiemos pabuèiuoti“, „Tamsûs miðkai“, „Ðaltos spalvos“ – taigi turime tamsià, ðaltà ir neáþengiamà, bet paslaptingà ir viliojanèià Skandinavijà.

Tokius filmus geriausia þiûrëti lietingà lapkrièio pabaigos vakarà kino teatre ar þiemos vakarais prie þidinio. Taip ir kuriami mitai, taip ir randasi nenugalima Ðiaurës trauka.

||||||||