Fotografijø parodoje – poetiðkas andante

Fotografijø parodoje – poetiðkas andante

Dalia Bielskytë

Virgilijus Bizauskas – klaipëdieèiams gerai þinoma persona. Áspûdingo stoto ir audringo temperamento, griausmingo juoko menininkas. Vieni já vadina dizaineriu, kiti – vitraþistu, daug jaunø þmoniø pagarbiai tituluoja já dëstytoju. Klaipëdos fotografijos galerijoje jis prisistato fotografo amplua – ðiuo metu èia veikia V.Bizausko meniniø fotografijø paroda muzikaliu pavadinimu „Andante“.

„Kokia skaidri paroda, jauèiuosi lyg miðiose pabuvæs…“ „Pasakykite autoriui aèiû. Akys nuðvito…“ „Visai naujai pamaèiau áprastus dalykus. Lyg pabudau ið miego…“ Tai atsiliepimai apie V.Bizausko fotografijø parodà.

Atvirukai nebeádomu

„Man nebeádomûs atvirukai, kuriuose viskas tiesmuka ir aiðku. Trokðtu estetikos, ilgiuosi abstrakcijos”, – prisipaþino fotomenininkas V.Bizauskas.

Daugelá metø V.Bizausko fotografija asocijavosi su akto þanru. Jaunystë ir groþis, pulsuojantis moteriðko kûno linijose, buvo savotiðka menininko vizitinë kortelë. Taèiau, kaip teigia pats autorius, visa keièiasi, tad pakito ir jo kûryba.

„Man nebeádomûs atvirukai, kuriuose viskas tiesmuka ir aiðku. Trokðtu estetikos, ilgiuosi abstrakcijos, – sakë menininkas. – Neieðkau siuþetø. Mano fotografijos – gyvi gamtos ir gyvenimo vaizdai, kuriuos perfiltruoju per savo supratimà, savo dûðelæ. Tai darydamas maþiausiai galvoju apie kitus. Svarbiausia, kad tai, kà darau, patiktø man paèiam“.

Gausiai á atidarymà susirinkæ fotografijos meno gerbëjai, galerijos bei autoriaus draugai pamatë akivaizdþius pokyèius. Maþi kasdienybës fragmentai, uþfiksuoti jautrios menininko akies, virto estetizuota mus supanèio pasaulio abstrakcija. Jokio triukðmo, jokio ðurmulio, jokiø apibrëþtø formø: atspindþiai, lengva migla, vos pastebimas pëdsakas smëlyje. Ið áprasto realybës konteksto iðkirpti lopinëliai þybsi netikëtais spalvos pliûpsniais, vejasi linijø grafika. Subtili forma, grubi faktûra, spalvinis impulsas – atsiveria kitas matymas. Neapèiuopiamas, neávardijamas þodþiais – tarsi metaforinis, poetinis kalbëjimas, kurio tikroji prasmë glûdi nerealiame, transcendentiniame pasaulyje.

Pasitiki þiûrovu

V.Bizausko fotografijos ið parodos “Andante”.

„Rinkdamas ðià kolekcijà, norëjau, kad darbai panaðëtø á tapybos, grafikos, kaligrafijos darbus. Taèiau pagrindinis kriterijus – kuo toliau nuo reportaþinës fotografijos“, – apie savo nûdienæ kûrybà kalbëjo V.Bizauskas.

Autorius teigë niekada nebuvæs reporteriu, nors yra tekæ fotografuoti ypatingus ávykius – Baltijos kelià, Berlyno sienos griovimà… „Taèiau tai – tik faktai, – sako jis. – Mano kelias kitoks. Að nenaudoju prievartos ir nenurodau þiûrovui krypties – palieku laisvæ jausti, pakilti á skaidrià neávardijamo ir neapibrëþiamo groþio erdvæ.“

Iðties V. Bizausko darbai – bevardþiai ir beþodþiai. Þolës laiðku praþydæs betonas, nukryþiuotasis lentinës sienos fone, akmens angelas, árëmintas tirðtu ðermukðnio krauju – vaizdai, kuriems galime suteikti giliausià prasmæ arba paprasèiausiai groþëtis ir nebijoti, kad bûsime apkaltinti pavirðutiniðkumu. Galø gale ar ne tokia estetikos paskirtis – groþis vardan groþio?..

Parodos autorius tarsi kvieèia þiûrovà tapti kûrybinio proceso dalyviu, pasirinkti savo kelià bekraðtëje abstraktaus meno prerijoje. „Kam duoti raktà?! Kam vandená vadinti vandeniu, o atspindá – atspindþiu?! Tie, kurie neturi fantazijos, parodose nesilanko. Tie, kurie lankosi, – patys áþvelgia tai, kà norëjau pasakyt. O gal dar ir daugiau… – svarstë V.Bizauskas. – Þiûrovo mintys paèios ras kryptá, gal net ne tà, kurià að ásivaizduoju…“

Lëtai, neskubant…

Visos dvideðimt dvi parodoje eksponuojamos fotografijos – pastarøjø dvejø metø darbai, kuriuos Virgilijus, pasak jo, rinko lëtai ir neskubëdamas. „Be nervø“, – juokiasi. Gal todël ir parodos pavadinimas „Andante“ (lëto tempo muzikos kûrinys)? „Taip, – atsakë autorius. – Norëjau, kad darbai parodoje skambëtø. Visi kartu ir kiekvienas sau. Todël ðiuo atveju muzikinis pavadinimas labai tiksliai tiko.“ V. Bizauskas nebijo, kad bus apkaltintas tempo lëtinimu.“Gal kitàkart að koká skerco sugrosiu“, – ðypsosi.

Paklaustas apie ateities planus, Virgis atsako trumpai: “Gyvensiu Lietuvoje!” O vëliau dar priduria, kad jau dabar turi medþiagos dar ne vienai parodai, kurias planuoja surengti ir parodyti ne tik Klaipëdos þiûrovui.

„Kalbinu jûrà, baþnyèias, ðeðëlius ant baltø sienø… Bet su ðiomis temomis man dar reikia padraugaut, sukaupt emocijø… Bus dar parodø, – griausmingai juokiasi, – tik kitu tempu ir kita tonacija.“

Ir èia suskamba allegro: “O, kad taip iðkraustyt visà „Akropolᓠir atsivërusià erdvæ uþpildyt menu! Tai bent bûtø meno planeta! Nors savaitei. Pasaulinis skandalas!”