Karvedys dar stos į kovą nugalėti
Dainius Sobeckis
Kajokas, Donaldas. Karvedys pavargo nugalėti. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 100 psl.
Pastaruoju metu sunkiai galėčiau įvardinti kokią geresnę perskaitytą knygą už D. Kajoko “Karvedys pavargo nugalėti”. Tai ne vien tik liaupsės ir ditirambai autoriui. Reikia pripažinti ir tai, kad šiuolaikinės Lietuvos literatūros kontekste jis vienas geriausių rašytojų. Ir jis visai neatrodo pavargęs, kaip kad jo viršelio pavadinimo karvedys. Bijau suklysti, tačiau man atrodo, kad prieš ar po knygos “Mirti reikia rudenį” D. Kajokas buvo pareiškęs, jog kažin ar beparašys ir išleis dar vieną eilėraščių rinkinį. Labai gerai, kad parašė ir suklydo galvodamas, jog neparašys. Geros poezijos niekada nebus per daug. Kaip kad apie jo eilėraščių knygą galima pasakyti, jog tai gera poezija, tai apie kai kurių kitų autorių knygas šito nepasakysi. Manau, kad autorius nesitapatina su knygos pavadinimu “Karvedys pavargo nugalėti”. Niekaip negalėčiau įsivaizduoti, tarkim, tokio pavadinimo: “D. Kajokas pavargo nugalėti”. Jaunuoliai gali pavargti, žmonės be moralinių ir dvasinių vertybių gali pavargti, tačiau kad pavargtų išmintingas žmogus, – sunku patikėti. Todėl drąsiai galiu teigti, kad knygos autorius D. Kajokas nepavargo ir, jei Viešpaties valia, dar parašys ir išleis ne vieną knygą.
Ši D. Kajoko knyga skirta ne vien individualiam skaitymui, tai galiu pasakyti iš patirties. Ją labai gera skaityti romantiškoje atmosferoje, pavyzdžiui, merginai pajūryje, tyliai ošiant bangoms, garsiai ir aiškiai tariant žodžius, nebūtinai, kad kiti girdėtų, nors jie vis tiek praeidami girdės ir galvos, ką gi šitas tipas skaito: Rilkę, Baranauską, Marcinkevičių ar savo eiles. Būtų gerai, kad pagalvotų, jog skaitomas Donaldas Kajokas. Prisimenu, kaip ją skaičiau Nidoje tarp pušynų dviem merginoms, keliaujant link jūros. Merginos prigulė pagulėti ant suoliukų, o aš tarp jų ėmiau skaityti D. Kajoko eilėraščių knygą “Karvedys pavargo nugalėti”. Klausėsi ne tik jos, bet taip pat vėjas, pušys, mažamečiai vaikai prie poilsio namų, skruzdės, visokie augalai, vabzdžiai, paukščiai ir net drugeliai. Knyga buvo perskaityta vienu ypu. Aišku, merginos snūduriavo, galbūt net ne viską girdėjo, tačiau kaip malonu skaityti gerą poeziją gamtoje ir ne tik sau vienam. Visi mes turbūt žinome, jog daugiau informacijos išlieka skaitant, nei klausantis; labiau veikia regimoji atmintis. Todėl atleistina merginoms, jei jos ir ne viską išgirdo. O jūs ar bandėte skaityti poeziją gamtoje?
Visai užsimiršau. Reikėtų rašyti ne tik apie D. Kajoko eilėraščių knygos daromą poveikį aplinkai, bet ir apie pačią autoriaus poeziją.
D. Kajoko eilėraščiuose atrandu daug artimo sau. Juk kiekvienas galime vieno ar kito autoriaus tekstą ar jo ištrauką pritaikyti kokiai nors savo gyvenimiškai situacijai. Taip atsitiko ir man. Perskaičiau:
jo judesiuose atpažinau
a. a. savo
tėvą, o prieičiau, tarkim,
ir neturėtume apie ką šnekėti
(p. 7)
Prisiminiau visai neseną man nutikusią istoriją: mirė tėvas, stoviu prie jo karsto ir galvoju, ogi, jei jis prisikeltų tiesiog dabar, “ir neturėtume apie ką šnekėti”, nes aš jo beveik nematęs 16 metų ir, aišku, per tuos metus su juo nekalbėjęs. Greičiausiai iš to netikėtumo, jam prisikėlus, gaučiau kokį širdies infarktą ar insultą ir atsigulčiau į dar vieną karstą šalia jo arba tiesiog su juo apsikeistume buvusiame jo karste. Beje, gerai, kad taip neįvyko. O šiaip ar taip, anot krikščionybės, paskutinio teismo metu mes visi prisikelsime, kad būtume suskirstyti į geruosius ir bloguosius, išteisinti ir pasmerkti.
Ir vėl nukrypau nuo temos. D. Kajokui “jau visokios formos / tinka, visokie pavidalai: sacrum /profanum” (p. 11). Šventumas ir pasaulietiškumas. Atrodytų, dvi priešingybės. Tačiau autoriui tinka ir sacrum, ir profanum. Jis tarp šių dviejų dimensijų nebebrėžia ribos. Šventume galimas pasaulietiškumas, o pasaulietiškume – šventumas. Šią ribą gerai buvo nubrėžęs M. Elliade: jis laiką suskirstė į sacrum ir profanum. Pasaulietiškasis laikas užima didžiausią žmogaus evoliucijos dalį, o šventasis laikas apibūdinamas kaip dvasingumo ir ryšio su Dievu paieškos bažnyčioje ar šventykloje. Bažnyčioje žmogus, praleidęs valandikę sacrum laike, grįžta į egzistencialistinį profanum laiką. D. Kajokui to nebereikia: jis gyvena sacrum / profanum laike.
Autorius pasirodo kaip savo likimo pranašas:
aš mirsiu rudenį bus pusė
keturių
dar neišaušus ramų
spalio rytą
kažkas sustos prie lango
uždaryto
mėnulis? karieta? – – –
neįžiūriu
matau tiktai kad rudenį
kad tykiai
ir kad aš perskaičiau
tai savo knygoj
artėjant aušrai pusę keturių
(p. 40)
Galbūt šis eilėraščio motyvas dar geriau būtų „suėjęs“ knygoje “Mirti reikia rudenį”. Gal būtų tapęs šios knygos centrine ašimi. Bet turbūt D. Kajokas šį eilėraštį jau parašė išleidęs knygą apie tai, kaip reikia rudenį mirti. Ruduo, spalis, mirtis. Niūru, jei neįžvelgtume išminties, sklindančios iš šių eilučių. Galbūt šios eilutės ciniškos savo paties adresu, gal visokių būrėjų, pranašautojų, sektantų adresu? Gerai, kad eilėraštyje nenurodomi mirties metai ir diena, tik spalio mėnuo. Galima manyti, jog tai gali nutikti kiekvienų metų spalio mėnesį kažkurį rytą. Tačiau paradoksaliausia tai, jog “mirsiu rudenį bus pusė keturių / <…> ir kad aš perskaičiau tai savo knygoj / artėjant aušrai pusę keturių”. Tokia pranašystė būdinga tik savo likimo pranašui. Tokią pranašystę paskelbti gali tik su anuo gyvenimu susitaikęs žmogus, nebijantis mirties.
Savo eilėraščiuose autorius neužmiršta ir Dievo. “Dievo nėra…” – eilutė iš gimnazistės eilėraščių pluošto” (p. 39). Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame Dievas jau lyg ir nebereikalingas, gal tik vienetams. Kas gi juo tiki šiais laikais? Naivuoliai, fanatikai, davatkos. Kas juo netiki? Pragmatikai, kunigai. Kas gali tikėti seneliu su barzda ant debesėlio, vien stebuklų ar terorizmo dievu? Pasitaiko tokių tikinčiųjų. Tačiau gimnazistės įrodymas tobulas: “Dievo nėra / pati mačiau”. Kaip galima pamatyti tai, ko nėra? Jei Dievo nėra, tai jo ir nepamatysi. Tačiau tai “Dievo įrodymas neigimo būdu”. Jei mes jo nematome, tai gal po Dievo nebuvimu slepiasi pats Dievas ir žiūri, kaip mes į tai reaguosime. Jeigu toks įrodymas nieko nepadeda, tuomet yra dar kitas būdas: “jeigu Dievas davė proto, protas Dievo duos” (p. 63). Jei mes netikime Dievo egzistencija, o vis dėlto jis yra ir davė mums proto, tuomet tas protas galės mums sukurti Dievą. O kaip su pabaiga? Gyvenimo pabaiga. Ne pasaulio, bet gyvenimo. “…už ją tik Dievui atsakau” (p. 42), ir niekam daugiau. Na, galbūt dar sau. Su Dievu būna įvairiai. Pasitaiko net taip: “tada per velnią pasirodė Dievas, <…> labai ryškiai prisimenu – buvo lapkritis, gūdi / antradienio pavakarė, kaimynas Nojus baigė virinti / tą valtį // ir pradėjo snigti” (p. 54). Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paradoksalu, neįprasta, net eretiška. Tačiau jokios erezijos čia nėra. Sniegas – tai kita lietaus dimensija. Gali prisnigti tiek, jog ištirpus sniegui prisireiks tos suvirintos valties, kai prasidės potvynis. Juk mūsų krašte jau tiek nemažai potvynių buvo šįmet, net Klaipėda patvino.
Kas gi D. Kajokui yra šventa šiame gyvenime? “…sapnas, jis šventas” (p. 49). Kodėl gi sapnas šventas? Gal dėl to, jog tik jis vienas žmogui gali suteikti tai, ko negali gyvenimas. Juk visi mūsų tikrieji troškimai slepiasi pasąmonėje ir išplaukia tik sapne. Sapnas – šventas. O kas įvyksta sapnui apleidus mus? “Pirmutinė mintis nubundant: norėčiau išskaistinti sielą” (p. 69). Iš kur toks noras? Juk dar tik “trečia nakties”. Kas neduoda ramybės? “Toji mergina kuri mėgsta / mano poeziją po vidurinės ketina / eit vienuolynan”. Tai gerai ar blogai? Ar teigiamai, ar nei-giamai paveikė merginą autoriaus poezija, jei ji nori eiti vienuolynan? Kiekvieną ji paveikia vis kitaip. O dėl merginos naktį būtų galima miegot ramiai, juk, kol ji baigs tą vidurinę, praeis visokios mintys apie vienuolyną.
Eilėraštyje “capricciozo” (p. 56) paaiškinama, kodėl gi karvedys pavargo nugalėti. Tai galima laikyti šios knygos moto:
karvedys pavargo nugalėti
bet lemtis buvo
negailestinga – ir šįsyk
nepasisekė vargšui
garsiajame netikėjimo mūšyje
tik trečdalis
riterių žuvo o ir tie su
visais šarvais nužengė
tiesiai į dangų pergalingas
žygis tęsias
ir nematyti nei krašto nei galo
Nors karvedys ir pavargo nugalėti, jis vis tiek turės eiti į priekį, kovoti, prarasti dalį riterių, bet bus pasmerktas vėl ir vėl laimėti. Karvedys jau tiek pavargęs, kad, stojant vis į naują mūšį, jo troškimas – pralaimėti, baigti tą nesibaigiančią kovų virtinę, nes jei ir vėl laimės, tada kuomet jis galės pailsėti?
Šia knyga D. Kajokas įrodo, jog jis yra nenugalimas karvedys, kuris galbūt ir pavargo nugalėti, tačiau, kol Viešpats leis, jis toliau eis mūšio lauku nenugalėtas.
