Klaipėdai – 760: legendinis miestas (2)
Tęsiame pažintį su legendine Klaipėdos piliaviete. Mus pasiekusi tautosaka veda į XVI–XVII a., kai Klaipėda dėl dažnų priešų antpuolių tapo miestu-tvirtove, o Memelburgo pilis buvo itin svarbi mūšių metu. Taigi tų laikų tautosakoje išryškėja du aspektai. Vienuose pasakojimuose sutinkame vaiduoklį, perspėjantį apie ateinantį badmetį, kituose pasigirsta mūšių su švedais atgarsiai.
Jovita Saulėnienė
Vaiduoklis – iš požeminio pasaulio
Rytprūsių tautosakoje paplitę pasakojimai apie vaiduoklius, kurių pilna visur: jie gyvena dvaruose, vaidenasi žvejų trobelėse, lankosi kunigų namuose, gąsdina miškuose, išnyra iš vandens telkinių, pasitinka vėlyvą keliauninką ant upių tiltų… Ir gyvųjų santykis su tomis požeminio pasaulio esybėmis įvairus – vieni jais didžiuojasi, kiti jų vengia kaip grėsmingos blogio nuojautos ar žudančios jėgos. Tretiesiems apsireiškęs vaiduoklis – pranašystės ženklas.
Klaipėda taip pat turi savo vaiduoklį. Jis pasirodė 1595 m. vasario 19 d. 9 val. vakaro, kai „Hansas fon Heide iš Ditmaršo žemės ėjo sargybą prie Klaipėdos pilies, ant pylimo, ties priešakiniu apvaliuoju bokštu“. Šitaip konkrečiai laiką, vietą, veikiantį asmenį apibrėžia sakmė „Klaipėdos juodasis vaiduoklis“, nors iš tiesų neva tikras nutikimas mus nukelia į antgamtinį pasaulį. Ant virš pilies griovio iškilusio ir iki pat pylimo nutiesto tilto pasirodęs ilgu juodu drabužiu vyras užkalbino saksoniška tarme sargybinį ir perspėjo per jį miestiečius, kad laukia alkani metai, nes „grūdų ir malkų trūks“. Beje, vėlesni pasakojimai iš Klaipėdos apylinkių patvirtina badmečius. Ypač vargani buvo 1863 m. Įdomus ir pats klaipėdietiškasis vaiduoklis. Ne tiek juodu apdaru ir savo perspėjimu, sukuriančiu baugią atmosferą. Dėmesį patraukia ir jo saksoniškoji tarmė. Saksai buvę itin karingi, net šis pavadinimas kilęs iš žodžio „sax“, reiškiančio vienašmenį peilį. O ir saksai nevienareikšmiškai suprantami: Šiaurės Vokietijoje juos laikė vokiečiais, Nyderlandų rytinėje dalyje – olandais, Pietų Anglijoje – anglais. Tad intriguoja Klaipėdos vaiduoklio „tautybė“ ir jo „ryšys“ su pilimi.
2010-aisiais piliavietėje iškilusi Sergejaus Plotnikovo ir Svajūno Jurkaus bronzinė skulptūra „Juodasis vaiduoklis“ kviečia „susitikti“ su Klaipėdos vaiduokliu ir iš jo „sužinoti“, kas mūsų laukia… Ir susipažinti su sakmės tekstu.
Memelburgo mūšių atgarsiai
Pasakojimai apie pilies mūšius susiję su švedų antpuoliais, nors dažniau ją puldinėjo sembai, žemaičiai, taip pat pulkai iš Dancingo.
Pirmąjį švedų laikotarpį Klaipėda išgyveno 1629–1635 m. To priežastis buvo 1625 m. Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo pradėtas karas su Lenkija, kurią po metų per Vakarų Prūsiją įsiveržusi švedų kariuomenė pavertė karo arena. Tai Prūsijos kurfiurstą Georgą Wilhelmą privertė rūpintis gynyba. Užtai Klaipėdoje buvo įkurdintos karių įgulos, o vėliau įtvirtintas ir pats miestas: apjuostas pylimais, sustiprinta pilies apsauga. Miestiečiai privalėjo mokėti mokestį į kurfiursto kasą, apgyvendinti kareivius, eiti sargybą ir kt. Tai buvo itin sunkus metas. Tada smarkiai nuniokota ir pilis.
1629 m. rugsėjo 26 d. sudarytos paliaubos tarp Švedijos ir Lenkijos apvertė viską aukštyn kojomis: šešeriems metams Klaipėda su visu kraštu atiteko švedams. Mieste įvyko daug pakitimų, ypač prekyboje. Kadangi švedai – reformatai, pasak J.Zembrickio, tuo laiku Klaipėdoje įvyko ir pirmosios reformatų pamaldos. 1635 m. rugsėjo 12 d. sudarius taikos sutartį tarp Švedijos ir Lenkijos, švedai apleido Klaipėdą. Iš to laikotarpio pasakojimų mūsų nepasiekė.
Antrasis Švedijos mėginimas įsitvirtinti Klaipėdoje įvyko 1678 m., kai švedų kariuomenė bandė užimti Memelburgo pilį, bet ten buvusi stipri brandenburgiečių įgula 1678 m. lapkričio 19 d., vadovaujama legendinio generolo Friedricho Denhofo (1639–1696), atlaikė jų puolimą. Nors švedams užimti pilies ir nepavyko, bet miestas buvo sudegintas. Su tuo švedų antpuoliu sietinas padavimas, kuriame pasakojama apie sūrį, išgelbėjusį Memelburgo pilį nuo Švedijos karaliaus Eriko kariuomenės apgulties. Nusviestas į priešo stovyklą sūris švedus privertė atsitraukti: „Jeigu pilyje yra dar tiek valgyti, kad mėtosi sūriais, tai mes jų neįveiksime. Juk į mūsų stovyklą bado šmėkla atslenka“. Lietuvių tautosakoje mūšiuose su švedais lemiamą vaidmenį vaidina Perkūnas, rečiau – velnias, o Rytprūsių tautosakoje, be sūrio, dar figūruoja ir žuvis. Štai Ragainės pilies gynėjai, ant iešmo pasmeigę didžiulę lydeką, „privertė“ pasitraukti užpuolikus. Žuvimi buvo „apginta“ ir Skalvės pilis. Išlikęs vėlesnis padavimas, kuriame atsiranda ir lietuviškų motyvų – „lietuviškas sūrmaišis“, „apvalus lietuviškas sūris“.
(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 10 25)
Istoriko žiniomis
Memelis – Klaipėda, garsi ir stipri tvirtovė ir miestas prie jos, čia pat į Baltijos jūrą įsilieja Kuršių marios ir Dangės upė, ir dėl to yra puiki įplauka laivams. Iš pradžių priklausė Kuršui, 1250 m. antrąjį aukštą pastatė Livonijos krašto magistras Eberhardas, o trečiąjį 1380 m. surentė ir pavertė tikra tvirtove Conradas fon Walenrodas, vėliau tapęs didžiuoju magistru; ją dažnai puldinėjo sembai ir žemaičiai. 1323 m. žemaičiai sudegino Klaipėdos miestą ir tris priešpilnius – slėptuves. 1328 m. Livonijos broliai tą pilį perleido Vokiečių ordinui; nuo to laiko ji dar priklauso Prūsijai; po to dažnai stipriai nukentėdavo nuo gaisrų. Antai miestas degė 1379 m., taip pat 1389 m. ir 1410 m., visa tai atsitikdavo per žemaičius. 1459 m. žemaičiai sudegino Klaipėdos pilį. 1464 m. ją puolė dancingiečiai, bet veltui; tačiau jie atėmė 11 laivų. 1520 m. dancingiečiai sudegino pusę miesto ir atėmė du laivus. 1679 m., kai miestą užėmė švedai, sudegė sandėliai, priemiestis, Vitė ir dar du trečdaliai miesto. Po to miestas buvo sustiprintas
Matas Pretorijus, 1681 m.
Padavimas apie miestą išgelbėjusį sūrį
Kadaise prie Klaipėdos pilies išorinių vartų kabojo iš geležies nulietas lietuviškas sūrmaišis, kuris svėrė du centnerius ir tarnavo svarmeniu vartus pakeliant ir nuleidžiant. Kartą apgultyje Klaipėdą nuožmiai laikė Švedijos karaliaus Eriko kariuomenė. Pilies įgula narsiai gynėsi, bet netrukus maisto atsargos išseko, ir apgultieji ėmė vaduotis badu. Iš visų atsargų bebuvo likęs apvalus lietuviškas sūris, ir miesto gynėjams staiga šovė mintis: pasiduoti priešui, ko gero, vis vien teks, nesvarbu, suvalgysime mes sūrį ar ne. Taigi jie paėmė sūrį, įkišo į maišą, uždėjo ant katapulto ir nusviedė į priešo stovyklą. Netikėtai užklupti švedai nustebo – negi apgultieji dar turi amunicijos! Koks gi čia sviedinys atrieda? Kai pamatė, kad tai sūris, švedai pradėjo tarpusavyje kalbėtis: „Jeigu pilyje yra dar tiek valgyti, kad mėtosi sūriais, tai mes jų neįveiksime. Juk į mūsų stovyklą jau bado šmėkla atslenka. Išmintingiausia būtų nuo Klaipėdos pasitraukti“. Taip nutarė, pasidalijo sūrį, suvalgė ir patraukė ten, iš kur atėję. Dėkingi Klaipėdos miestiečiai užsakė nulieti iš geležies sūrmaišį su sūriu viduje, kad amžiams prisimintų šį įvykį. Ir pakabino jį toje vietoje, kur buvo išmestas tikrasis sūris.
