„Laimė egzistuoja. Tereikia ją subalansuoti, paskirstyti ir tiesiog leisti sau būti. Net suvokiant ir priimant realybę, kokia ji yra, – su visomis linksmesnėmis ar liūdnesnėmis jos sudėtinėmis dalimis“, – sakė Dominykas Matulionis, jaunosios kartos rašytojas, režisierius, kone penkerius metus gyvenantis Klaipėdoje ir bandantis išteisinti šį, anot jo, neretai per daug priekaištų susilaukiantį unikalų, mįslingą, stiprią trauką spinduliuojantį miestą. Miestą, kuriame bendruomeniškumu, dalijimusi, visa įveikiančia šviesos galia tikintis menininkas gyvena apsuptas tiek tylos ir ramybės, tiek literatūros, teatro, įvairių kūrybinių projektų bei visuomeninių veiklų.
Evelina ZENKUTĖ
„Klasikos nepaneigsi“
– Pradėkime nuo pradžių pradžios – nuo žodžio, sakinių ir iš jų susidedančių knygų. Šviesaus atminimo Kęstutis Navakas yra sakęs, kad informacija žmogui gali ateiti įvairiais kanalais, nebūtinai tik skaitant. O gal knygos vis dėlto yra bene geriausias gyvenimo pažinimo šaltinis?
– Ir taip, ir ne. Viena vertus, tekstai žmogui leidžia įsijausti į įvairias patirtis, plečia savivoką. Iš kitos pusės, eiti vien intelektualinės sausumos – pavadinkime ją dykuma – link neverta. Gyvenime egzistuoja ne tik intelektas, įsisąmoninti potyriai ar žvilgsniai į kitų likimus, bet ir šis pasaulis: stalas, kėdė, puodelis. Įgūdį sutaisyti kriauklę galima laikyti nebloga investicija ar net savotišku menu. Tad, ko gero, reikėtų vienodai vertinti tiek knyginį, tiek tą kitą, realų, pasaulį.
– Kad ir kaip būtų, kažkuriuo jūsų gyvenimo etapu svarstyklės akivaizdžiai pakrypo į vieną pusę.
– Gal šešiolikos nusivyliau esantis nelabai protingas. Supratau, kad reikia skaityti, ir pradėjau ryti klasikus. Nors štai sykį, bendraudamas su latvių avangardistu Semionu Chaninu, išgirdau gerą jo mintį: „Jaunų žmonių skaitymo kelionė turėtų prasidėti nuo modernios literatūros.“ Šis Semiono patarimas turi racijos. Gal išties pirmiausia verta imtis to, kas moksleiviams artimiau dėl laikmečio dvasios ar išraiškos priemonių, ir tik tada nerti į didesnės dėmesio koncentracijos reikalaujančią literatūrą. Apie tai nemažai galvoju, kartu prisimenu, kad man pačiam klasika anuomet prilygo nemenkam iššūkiui.
– Gyvenimą keičiančiam iššūkiui? „Žmogų iš esmės supurtančios ir transformuojančios knygos“ skamba lyg frazė iš rinkodaros vadovėlio.
– Biblija yra knygų knyga, kurios naratyvus Vakarai vis kartoja ir kartoja ir kartos. Niekas to nepaneigs.
– Dar prisiminkime Antikos mitus…
– Taip.
– Ir, pavyzdžiui, Williamą Shakespeare’ą. Gal iš esmės užtenka kelių knygų?..
– Į sąrašą dar įtraukčiau egzistencializmo pradininką filosofą Søreną Kierkegaardą, kuris man tapo geru draugu. Puikus jo požiūris. Gelbstintis, išstumiantis už buities ribų, atrakinantis svarbias temas. Ir dabar jo knygą turiu su savimi.
– Sutiktumėte su teiginiu, kad tikrai geros literatūros tėra katino ašaros?
– O kas yra gera literatūra? Klasika? Tai, kas veikia? Sunku pasakyti. Taip, tam tikri skonį turintys rateliai ar būreliai gali nustatyti potencialią knygos vertę, bet egzistuoja ir daugybės žmonių mėgstamas populiarus žanras, galiausiai nemažai rašančiųjų, ieškodami autentiško balso, balansuoja tarp populiaraus ir nepopuliaraus, tad pakliūvame į išties įdomų lauką. Aišku, klasika yra klasika. Jos nepaneigsi. Kad ir koks novatoriškas yra vienas ar kitas avangardinis eksperimentas, jei jis pavykęs, už jo dažniausiai stovi klasika.
„Klaipėda jaudina“
– Taigi atsakymų variantų daug, kaip ir apskritai nesuvokiamos visa ko mus supančios gausos, gal net totalaus daiktų, paslaugų, vaizdų, informacijos, triukšmo pertekliaus. Jis neerzina, nevargina? Su tokia kompleksiška nūdiena kovojate ar taikiai sugyvenate?
– Šio klausimo kontekste galvočiau apie miestą, kuriame gyvenu. Klaipėda tuo ir žavinga, kad nesibaigiantis triukšmas ir tempas čia taip stipriai nepasireiškia. Net gatvėje – žinoma, nekalbu apie vasarą – gali likti vienas. Dar svarbu sau atsakyti, kiek foninio ar informacinio triukšmo susikuri pats: laisvu laiku gali įsijungti tiktoką, bet gali priimti ir priešingą sprendimą. Visada įmanoma rasti būdų, kaip atsitraukti. Perteklius manęs neerzina. Galbūt problemos jame neįžvelgiu todėl, kad, atrodo, esu įgalus susikurti tai, ką noriu. Tad ramu.
– Klaipėdietiški monai veikia efektyviai…
– Mane jaudina šis miestas. Tik kaip, kodėl, kas už to slypi, racionaliai dar negaliu paaiškinti ar išreikšti. Klaipėda yra absoliutus fenomenas. Štai tada ir kyla noras megzti ryšį su ja, jos kūrėjais, kurių čia gal nedaug, bet jų negausa leidžia greičiau iškilti asmenybėms ar jų sambūriams, formuotis klaipėdietiškam unikalumui, savitoms temoms. Tai įdomu. Tokiems ieškojimams dėl jame egzistuojančios erdvės šis miestas labai tinkamas. Būtent todėl, kad norėjome pabandyti suprasti, kas ta Klaipėda, koks jos identitetas, padedami Lietuvos rašytojų sąjungos bei Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro, ir išleidome antrąjį jūrinei tematikai skirtą literatūros žurnalo „Gegutė“ numerį. Gal šį bei tą pavyko užčiuopti?
– Nemažai vietinių, manau, tikrai užčiuopia žiojinčią kultūrinę tuštumą. Ko gero, jūs irgi ją jaučiate, tik, užuot kalbėjęs apie vakuumą, imatės veiksmų, pavyzdžiui, pirmas taip nuosekliai, pretenduodamas į užgimstančią tradiciją, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre organizuojate slemo kovas. Vadinasi, prozai ir poezijai, nepaisant pesimistinių kalbų apie visokius neegzistavimus – jaunimo, rašytojų ar pan., prijaučiančiųjų turime?
– Pavienių bandymų rengti slemo turnyrus, matyt, būta ir anksčiau, bet tai nelengvas darbas: reikia užkurti iniciatyvą, kviesti žmones dalyvauti, sudominti juos. Į gruodžio renginį puikiai integravosi LCC bendruomenė. Jos narys, ukrainietis studentas tą vakarą net šventė pergalę. Neseniai tragediją išgyvenęs vaikinas gavo progą ir viešai padėkoti už lietuvių paramą ukrainiečiams. Renginio pabaigoje apkabinau šį žmogų ir supratau – būtent apie tai yra slemas: apie ryšį, bendrumą, dalijimąsi. O rašančiųjų Klaipėdoje tikrai netrūksta, be to, atsiranda vis naujų veidų. Egzistuoja ir, kaip juos vadinu, importinių kūrėjų kategorija – uostamiestyje gyvenantys užsieniečiai ar čia gimę, augę ir vėliau į kitus miestus persikėlę menininkai. Tokių iš Klaipėdos kilusių, bet joje jau nebegyvenančių autorių kūrinius įtraukėme ir į antrąjį „Gegutės“ numerį. Šių žmonių reikia ieškoti, kad vienokia ar kitokia forma jie būtų matomi čia, pajūryje, ir padėtų stiprėti klaipėdietiškam stuburui.
„Kur teigiamas naratyvas?“
– Kitaip tariant, esate procesų judintojas. Yra priežastys ir yra pasekmės. Galbūt, jeigu mieste rasis naujų viešų iniciatyvų, laikui bėgant sumažės asmeninių pabėgimo iš Klaipėdos projektų?
– Pastebėjau, kad egzistuoja savotiškas spaudimas išvažiuoti iš Klaipėdos, kad įgytum pažinčių, išjudėtum, susitvarkytum gyvenimą. Neva čia nėra ką veikti. Didesnė dalis palikusiųjų miestą jau niekada nepasuka atgal ir tik mažesnė, aplamdyta gyvenimo, saujelė į gimtąjį miestą grįžta vėliau. Visoje Lietuvoje turiu daug draugų ir dažnokai girdžiu tokias kalbas: „Ką tu toj Klaipėdoj? Va, imk darbą, važiuojam, nuveiksim ką nors.“ Tada sau galvoju: šiam miestui kažką jaučiu, noriu pasakyti, kad čia puiku, tik dar neapsiverčia liežuvis jį apginti ir aplinkinius įtikinti jame egzistuojančiomis nuostabiomis galimybėmis. Rodos, virš galvų kabo keistas naratyvas, kurį patys ir susikūrėme. Vis dėlto vietiniai tai, kas panosėje, galėtų vertinti labiau. Nesakau, kad esu tikras klaipėdietis, atvykau į pajūrį iš Vilniaus, bet gyvendamas čia jaučiu, kiek daug priekaištų ir spaudimo tenka uostamiesčiui. O juk ir galimybių, ir finansavimo, ir tuščių nišų čia yra. Gal tik pozityvaus pozicionavimo trūksta. Nors ir tai, tikiu, pasikeis netrukus. Pažiūrėkite, kiek daug mieste kismo, atsinaujinimo, nematytų iniciatyvų, investicijų. Kur šis naratyvas?
– Na, žolė visada žalesnė kitur.
– Turbūt. Gal ir mentalitetas kaltas? Nežinau. Galvoti ir kalbėti apie Klaipėdą galima daug. Šiame mieste susipynę gausybė dėmenų: čia ir sėslesni, labiau savy užsisklendę jūros veikiami žmonės, ir uostas – nuolatinės kaitos, atvykstančiųjų užsidirbti ir po kelerių metų išvažiuojančiųjų dinamikos simbolis, ir vokiškasis palikimas bei svarstymai, kaip į Klaipėdą įsilieja memelenderiai, o Mažoji Lietuva – į visos Lietuvos istoriją. Uostamiesčio identiteto klausimai keliami vis dažniau ir į juos, manau, bus atsakyta. Bent to tikiuosi. O aš pats šioje vietoje matau ateitį. Tik dėl jos tenka aukoti bėgančią svajonę, nes lygiai taip pat kaip Klaipėdoje galimybių, iniciatyvų, finansavimo yra ir kituose miestuose. Tik stabtelėjęs ir geriau pagalvojęs supranti, kad iš tiesų gyvenime svarbiausia ne daugiau ar mažiau, o požiūris, pastangos, galų gale tinkamai susiklosčiusios aplinkybės.
„Jaučiau turintis likti“
– Jos jus iš Vilniaus ir atvedė į uostamiestį? Jei ne lemtingi neįstojimai, dabar, matyt, būtumėte diplomuotas aktorius.
– Norėjau juo tapti, net kelis kartus bandžiau patekti į aktorinį, bet nesėkmingai. Galiausiai Gintaro Varno kurse ėmiau studijuoti režisūrą, bet dėl depresijos mokslus mečiau. Kurį laiką su teatru nebenorėjau turėti nieko bendra. Laimė, psichologines problemas pavykus išspręsti, grįžo ir susidomėjimas režisūra. Kaip tik tais metais rinko režisierių kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas. Įstojau. Nesigailiu. Mokslams einant į pabaigą, pasakiau sau: reikės pastatyti diplominį spektaklį; jei pavyks, galiu režisuoti, jei ne, turėsiu galvoti, ką daryti toliau. Pavyko. Labai laukiu, kada pagal Hermano Hesse’ės romaną sukurtą „Narcizą ir Auksaburnį“ parodys „Taško teatras“. Studijų metais greta mūsų, būsimųjų režisierių, nebuvo paralelinio aktorių kurso, bet mano – o juk tiesiog buvau debiutuojantis ketvirtakursis – diplominiame spektaklyje sutiko vaidinti prieš penkerius metus studijas baigę, dabar profesionaliai dirbantys aktoriai. Tokios galimybės pasitaiko retai ir už jas turiu dėkoti ne kam kitam, o miestui. Štai jums ir Klaipėdos stebuklai. Dabar norą gilinti žinias apie teatrą pildau studijuodamas taikomo teatro magistrantūroje. Jaučiau, kad turiu likti uostamiestyje.
– Net nesvarbu, kaip susiklostys jūsų profesinis kelias?
– Ne nuo miesto, o nuo noro tai priklauso. Jei jo pakankamai, atsidaro kone bet kurios durys. Turiu su teatru susijusių planų, bet režisūra užsiimu, kai susiklosto palankios aplinkybės. Jeigu ne, tada rašau, dirbu su naratyvais. Abiem atvejais galva vis tiek koncentruojasi į istorijų pasakojimą. Dovana gebėti daryti tiek vieną, tiek kitą. Be to, naujų progų vis pasitaiko, tad niekada nebūnu be veiklos. Apskritai kalbant, negaliu skųstis – gyvenu svajonių gyvenimą.
– Ir, beje, labai šiuolaikiškai. Kas antras dabar žongliruoja keliomis veiklomis ar keliais projektais, geba daryti ir tą, ir aną, ir trečią. Tai neišvengiama šiais laikais, glūdi jūsų genetikoje ar yra smalsumo, noro save išbandyti išdava?
– Teisybė, dabar – tarpdiscipliniškumo era. Kita vertus, gyventi būtent taip šiuo momentu galiu sau leisti. Koks nors svarbus asmeninis lūžis šią situaciją turbūt keistų – tektų rinktis: rašymas ar režisūra. Kol kas, kol įmanoma, pasirinkau nesirinkti. O greta literatūros bei teatro juk egzistuoja ir visuomeninė veikla (slemai, paskaitos, pristatymai). Pasakysiu stipriai, ne visi menininkai – būna tokių, kurie sutikę žmones tiesiog miršta, – gali megzti ryšį su bendruomene. Aš galiu. Bendravimas, dalijimosi procesas, man atrodo, yra didelė vertybė, kurią reikia puoselėti. Kol kas suderinti visus darbus ir iniciatyvas pavyksta, tad tokia gyvenimiška taktika pasiteisina.
– Kita vertus, jūsų veiklos viena kitai artimos. Ne automobilius remontuojate ir spektaklius režisuojate.
– Nors būtų gerai. Štai Aivaras Veiknys ir poeziją rašo, ir statybose dirba. Šaunuolis. Pasaulis margas.
„Man įdomu klasika“
– Ko gero, tas spalvingas pasaulis ir yra geriausias mokytojas. O gal apie režisūrą daugiau supratote studijuodamas nei gyvendamas?
– Universitete šio bei to tikrai išmoksti – ypač režisūros kaip amato subtilybių, pasisemi išminties iš meistrų. Ačiū dėstytojui Dariui Rabašauskui, kuris mums skyrė nesuvokiamai daug laiko. Sykiu studijuodamas įgundi dirbti, o dirbdamas pakliūvi į dar kitus tau patirtį perduodančius teatralų ratelius. Į universitetą atėjau jau atsinešdamas šiokį tokį suvokimą apie scenos menus – buvau matęs daugybę spektaklių. Tam tikra prasme ir rašau todėl, kad esu nemažai perskaitęs. Tad, taip, mokytis gali stebėdamas kitų darbus, vis dėlto studijos nušlifuoja jau įgytas žinias, suteikia gerų pamokų, kuriomis arba pasinaudoji, arba ne.
– Mokytojų kaip autoritetų nesikratote?
– Vadovaudamiesi mūsų teatrine mokykla, tebesekame paskui meistrą, nors užsienyje, Vakarų valstybėse, tokia praktika vis mažiau populiari. Priešingai, ieškoma naujų mokymosi modelių: gal studentams tereikia postūmio, gal pakanka galimybės darbuotis individualiai, gal režisuoti apskritai negalima išmokyti. Įmanoma ir tokia praktika, bet man visada buvo ir bus svarbūs mokytojai ar imponuojantys kūrėjai. Kai kurių režisierių spektaklius seniau žiūrėdavau daugybę kartų, kad išanalizuočiau, kaip jie pastatyti. Tai padeda, lavina. Apskritai, ačiū Dievui, Lietuvos teatras yra. Ir jis stiprus. Pasižymintis tvirta tradicija. Šia vertybe reikia džiaugtis, ją saugoti.
– …o ne apgailestauti, kad antrasis Eimuntas Nekrošius taip ir neatsirado?
– Gal ir atsirado. Bet jei ne, tai būtinai nutiks. Lietuva teatrų kraštas, tik pradedantiems kūrėjams atsiskleisti reikia galimybių. Po garsiosios lenkų autoriaus recenzijos apie Lietuvos scenas užėmusius Lenkijos režisierius situacija ėmė taisytis. Teatrai pradėjo jautriau reaguoti į šią problemą, įsileisti jaunus vietinius kūrėjus. Užaugama investuojant į juos, leidžiant praktikuotis, stažuotis užsienyje, pasitikint unikalios, vien mokytoju-režisieriumi kaip demiurgu nebesiremiančios teatrinės kalbos paieškomis. Svarbu ir tai, kaip žvelgiame į jaunųjų kūrybą. Vakaruose, eidami į pradedančiųjų režisierių spektaklius, žiūrovai žino, kad scenoje išvys nemažai eksperimentų, ir kuo puikiausiai juos priima.
– Kokios scenos meno kryptys, tendencijos prie širdies jums?
– Man įdomu klasika ir benardant joje įvykstantys nuokrypiai į dokumentinį teatrą. Kitaip tariant, pasakojimas, tampantis klasikinės formos kūriniu. Nesvarbu, statai spektaklį pagal H. Hesse’ę, Grahamą Greene‘ą ar siekdamas papasakoti šiluma spinduliuojančias lietuvių misionierių istorijas Ukrainoje, dėmesys vis tiek koncentruojasi į klasikinę pasakojimo liniją. Net mano apsakymuose žaidimas įvilktas į gana tradicinę formą.
„Mane traukia šviesa“
– …ir apsuptas visokių nežemiškų būtybių. Jums svarbus dvasingumas?
– Taip, tai esminė mano tekstų potemė. Tuo dabar gyvenu, o kartais dėl to net pykstuosi su kitais. Gerai, ne pykstuosi, padiskutuoju sulaukęs klausimo: „Kam tau kiekviename kūrinyje religija?“ Negaliu kitaip. Teoriškai suprantu, kad būdamas tikinčiu nebūtinai turi rašyti tikėjimu paremtus apsakymus, galima pasirinkti ir kitokį raiškos būdą. Profesionalumo esmė, ko gero, ir yra atsitraukti, gebėti kalbėti apie svarbius dalykus kiek nutolus. Vis dėlto dar neišaugau iš susitapatinimo su savo kuriama medžiaga marškinėlių. Kad galėčiau maksimaliai suprasti tekstą, jis turi mane jaudinti, būti labai arti manęs. Iki šiol neišmokau pažvelgti į jį per atstumą, priešingai, privalau prie jo sėdėti, ieškoti, bijoti, verkti, nesutikti su savimi, kartais šiek tiek išprotėti. Gal toks etapas, nežinau.
– Bet tikėjimas jums ne tik šiandien svarbi tema?
– Taip, ji lydėjo nuo vaikystės ir lydi iki šiol. Sykiu man įdomu, kaip tikėjimo, kuriame tiek daug priėmimo, meilės, nepaversti radikalumu. Apskritai, manau, jei žmonės įsiskaitytų į Bibliją, pasaulyje būtų mažiau nesusikalbėjimo, daugiau dialogo. Bet yra, kaip yra. Beje, mūsų teatro grandai – E. Nekrošius, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas ir kiti – turėjo unikalų santykį su Dievu, statydami spektaklius, su juo vystė dialogą. Šis papildomas dugnas, ši ašis neišvengiamai persiduoda kitų kartų kūrybai. Tuo tvirtu meistrų pamatu stengiuosi naudotis ir aš. Kaip tai pavyksta, kitas klausimas, kol kas sunku pasakyti.
– Sutiksite, kad mąstančiųjų kaip jūs, daug nerasime? Ypač tarp trisdešimties nesulaukusių jaunų žmonių. Jauni dažniau neigia.
– Išties, daug tikinčių bendraamžių nepažįstu. Seniau dėl to gal ir jaučiausi esantis nuošaly, dabar ne. Kaip tik. Atsirado daugiau empatijos, supratimo, noriai diskutuoju religinėmis temomis su bet kuo. Galų gale bėgant metams noras naudotis būtį padedančiais įprasminti dvasingumo instrumentais vis didėja. Krikščionybė, žvelgiant į mūsų vietą šiame pasaulyje, tam labiausiai tinka.
– Kitiems netinka niekas.
– Net mokslas prieina iki tam tikros ribos, bando įvairias anapusybę bylojančias patirtis sudėti į sąvokas, paaiškinti. Kad ten kažkas vis tiek yra, žinome, klausimas, kokiais įrankiais ir kada tai valgysime. Nors štai kiti vadinamojo sielos organo kratosi, sakydami, kad nuo seniausių protėvių kartų per genetiką keliaujančios mūsų pačių dalies jiems tiesiog nereikia – geriau gręžtis į materiją. Puiku, bet ar tada neprarandame kažko esminio – svarbiausios komunikacijos, didžiausios ramybės? Nežinau. Aišku, dalis žmonių kuo puikiausiai gyvena tenkindamiesi tik fiziškumu, ir gerai jiems. Kiti renkasi kitą kelią. Kiekvieną poziciją reikia gerbti ir vertinti.
– Klausantis jūsų kyla nemenkas įtarimas, kad teatre ir apskritai kūryboje purvo, šokiravimo, brutalumo nesinori? Veikiau priešingai, gryninami kardinaliai kitokie dalykai?
– Taip, šviesa, šviesa yra esmė. Ji mane tiesiog labiau traukia. O ir vertybinio pamato žmogui gyvenime reikia. Gal pasakysiu kaip senis, bet tos vertybės ir ta šviesa tampa unikumu. Tai jau nebėra standartas. Tiesiog, matyt, keičiasi laikai. Tada, aišku, susiduri su dilema – bėgti nuo to idealizmo ar ne? Atrodo, gyveni realybėje, kurioje kartojama, kad gyvenimas yra žiaurus. O jeigu pažiūrėtume kiek kitaip? Pasaulis yra ir šviesus. Taigi viskas tik balanso klausimas.
– Kaip ir laviravimas tarp dviejų savo prigimtimi kardinaliai skirtingų veiklų – solistiškojo rašymo ir komandiškumo reikalaujančios režisūros?
– Iš tikrųjų abu šie užsiėmimai persismelkę vienišumu, ir abiejų jų pradžia yra baltas popieriaus lapas.
VIZITINĖ KORTELĖ
Dominykas Matulionis gimė 1998 m. Vilniuje.
2018–2021 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dirbo montuotoju ir rekvizitininku.
2019–2020 m. Vilniaus kurčiųjų teatre ,,Mimika“ buvo režisieriaus asistentas (spektakliai „Eglė žalčių karalienė“, „Sniego pasaka“).
2021–2024 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete studijavo teatro ir renginių režisūra su papildoma pedagogine kvalifikacija (kurso vadovas lekt. Darius Rabašauskas).
2022 m. Liuksemburge, tarptautiniame konkurse „Prix Laurence 2022“, D. Matulionio novelei buvo suteiktas specialus žiuri paminėjimas.
2022 m. „NordBaltic Incubator: Documentary Klaipėda 2022“ žiūrovų prizą gavo jo režisuotas filmas „Špitolė“.
2023 m. amžiaus grupėje iki 29 metų už novelę buvo įvertintas Lazdynų Pelėdos premija.
2023 m. sukūrė pjesę „Žvaigždžių medžioklė“.
Nuo 2023 m. – modernaus literatūrinio žurnalo ,,Gegutė“ vienas iš sumanytojų ir leidėjų.
Nuo 2023 m. – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro slemo sumanytojas, vedėjas.
2024 m. kaip režisūros asistentas ir dramaturgas prisidėjo prie spektaklio ,,Ronja Plėšiko duktė“ (pagal Astridos Lindgren kūrinį) sukūrimo Raganiukės teatre.
2024 m., sukūręs inscenizaciją pagal Hermanno Hesse’ės romaną „Narcizas ir Auksaburnis“, režisavo to paties pavadinimo spektaklį.
2024 m. parašė pjesę ,,Klausimai, kankinantys nušvitusį agurką“.
Nuo 2024 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete studijuoja taikomojo teatro magistrantūroje (darbo vadovas prof. Aleksandras Špilevojus).
Matulionio kūryba spausdinta kultūrinėje spaudoje: ,,Baltijoje“, ,,Slinktyse“, ,,Literatūroje ir mene“, ,,Gegutėje“. Prozos tekstai išversti į lenkų, estų ir latvių kalbas.
_ _ _ _
CITATA 1: Gyvenime egzistuoja ne tik intelektas, įsisąmoninti potyriai ar žvilgsniai į kitų likimus, bet ir šis pasaulis: stalas, kėdė, puodelis. Įgūdį sutaisyti kriauklę galima laikyti nebloga investicija ar net savotišku menu.
CITATA 2: Šiam miestui kažką jaučiu, noriu pasakyti, kad čia puiku, tik dar neapsiverčia liežuvis jį apginti ir aplinkinius įtikinti jame egzistuojančiomis nuostabiomis galimybėmis. Rodos, virš galvų kabo keistas naratyvas, kurį patys ir susikūrėme.
CITATA 3: Gal pasakysiu kaip senis, bet tos vertybės ir ta šviesa tampa unikumu. Tai jau nebėra standartas. Tiesiog, matyt, keičiasi laikai.
_ _ _ _
Fotoparašai:
- „Kol galiu, pasirenku nesirinkti“, – sakė tarp rašymo, režisūros, kūrybinių projektų ir visuomeninės veiklos nardantis D. Matulionis.
- Už didelio susidomėjimo sulaukusio literatūrinio žurnalo „Gegutė“ sparnų – keturi rašytojai ir poetai: D. Matulionis, Simonas Bernotas, Tomas Petrulis, Deividas Preišegalavičius.
- Dominykas savo kūrybą pristato ir įvairiuose skaitymuose.
- Laisvu laiku D. Matulionis gieda Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios grigališkojo choralo ansamblyje „Schola Cantorum de Regina Pacis“.
- D. Matuliono režisuoto diplominio spektaklio „Narcizas ir Auksaburnis“ (pagal H. Hesse’ės romaną) akimirkos.
- Matulionio asmeninio archyvo nuotr.
