Klaipėdoje 2024-ieji buvo paskelbti Švyturių metais. Praėjo 140 metų, kai Šiauriniame mole buvo įžiebtas Baltasis švyturys. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“, kalbino žmones, kurie yra iš čia kilę, čia augę ir vis dar gyvena Klaipėdoje. Tarp jų – knygų autoriai, muzikantai, aktoriai, mokytojai, kultūros ir politikos veikėjai. Per susitikimus kalbėtasi įvairiomis temomis, ypač atkreipiant dėmesį į jų gyvenimą uostamiestyje ir šio gyvenimo įtaką jų dabarčiai, apie jų kūrybą, karjerą, gyvenimą svetur ir buvimą švyturiu kituose kraštuose.
Garsioji choreografė, legendinio sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ vadovė ir siela, šokio pedagogė Ona Skaistutė Idzelevičienė pasakojimą apie savo kelionę į Klaipėdą pradėjo nuo Melnragės. Mat jos pirmoji darbo vieta buvo Melnragės kultūros namuose, tame pačiame pastate, kur dabar įsikūrusi biblioteka, surengusi susitikimą su ja.
Irma STASIULIENĖ
Gyvenimo kelionės
Bet iki tol būsimos choreografės gyvenime būta daugybės kelionių. Gimusi Lieplaukėje prie Telšių, netoli Germanto ežero, nuo penktos klasės gyveno Plungėje. „Po to prasidėjo mano gyvenimo kelionės. Tėtis buvo politinis kalinys Vorkutoje, man reikėjo tai pas vieną giminaitį, tai pas kitą gyventi. Taip ir keliavome. Iš Plungės – į Pagėgius, o iš ten – į Vorkutą porai metų. Kai sukako 15 metų, tėtis, pamatęs, kad subrendau, ir nenorėdamas, kad siečiau savo gyvenimą su Rusija, išsiuntė į Plungę pas babunėlę. Netrukus ir jie grįžo į Lietuvą“, – skaudžius vaikystės išgyvenimus prisiminė vakaro viešnia.
Renginį moderavusios Inesos Atkočaitienės paklausta, kaip atsidūrė Klaipėdoje, garsioji šokio specialistė šmaikščiai pasakojo: „Į Klaipėdą 1961 m. atvykau iš Plungės. Atvedė gyvenimas. Nė vienas nežinome savo ateities. Man, 20-metei, tuomet atrodė, kad reikia važiuoti į Klaipėdą. Atvykus čia reikėjo gyventi. O aš nieko nemokėjau. Buvau geriausia Plungės „Suvartuko“ šokėja, solistė ir supratau, kas yra tautinių šokių kolektyvas. Klaipėdoje nuėjau į Kultūros skyrių ir sakau: „Galėčiau dirbti su tautiniais šokiais.“ Tiek tepasakiau. Vedėjas sako: „Gerai. Nuvažiuok į Melnragės kultūros namus.“ Taip ir padariau. O čia tik baigusi institutą dirbo Dalia Tamulevičiūtė. Pabendravome ir pradėjome rinkti tautinių šokių kolektyvą. Aišku, tuomet sąlygos repetuoti šioje salėje buvo prastesnės. Melnragėje su šokėjais dirbau dvejus metus. Ir aš, ir jie labai stengėmės. Gana greitai mieste buvo kažkoks konkursas ir mes pelnėme pirmąją vietą.“
Po šios sėkmės kolektyvą pasiuntė į Lietuvos televiziją, po tokios reklamos vadovę pakvietė dirbti Kristijono Donelaičio mokykloje. Surinkusi ansamblį iš vyresnių klasių mokinių, su jais važiavo į Dainų šventę. „Kai ten nuvažiavome, visi kolektyvo vaikinai per repeticijas buvo apsirengę rudais marškinukais. Įsivaizduojate?! Iš Klaipėdos atvažiavo rudmarškiniai! Stadione prie manęs priėjo kažkokie vyrai ir ėmė klausinėti, ką tai reiškia. Apsimečiau naivia ir jie atstojo“, – nuotykį iš Dainų šventės linksmai prisiminė vakaro viešnia.
Pramoginių šokių pradžia
Vėliau choreografė buvo pakviesta dirbti Miesto kultūros rūmuose. Gyvenimas judėjo į priekį, ir tarp jaunimo tapo madingi pramoginiai šokiai, atėjo daug norinčių šokti. Po kurio laiko prie šokėjų prisijungė ir Romaldas Idzelevičius, tapęs choreografės gyvenimo bendražygiu ir šokių partneriu.
Tuo metu Kretingoje kasmet vykdavo seminarai šokių vadovams. Specialistai iš Kultūros ministerijos, Mokslinio metodinio kultūros centro mokė įvairių šokių. Šiuose seminaruose buvo parodyti ir tuo metu madingi šokiai „Hali gali“, „Lipsi“. Tai buvo pramoginių šokių Tarybų Sąjungoje pradžia. Pradėti rengti pramoginių šokių konkursai, juose šokėjai turėjo šokti Lotynų Amerikos šokius, klasikinius pramoginius šokius. Buvo ir dar viena šokių grupė – tarybiniai pramoginiai šokiai, konkursuose būtinai reikėjo šokti „Russkij liričeskij“, „Sudaruška“ ir kt. „Lietuviai choreografai pradėjo kurti savus šokius: „Banga“, „Ridrito“, „Rylio“ straksėjom visi. Pramoginiai šokiai buvo įtraukti į Dainų šventės programą. Kol jų iš ten neišmetė atėjus Nepriklausomybei. Pramoginiai šokiai buvo įvardyti kaip svetimi, reikėjo kelti tik tautinį meną“, – kartėlio neslėpė O. S. Idzelevičienė.
„Tikrieji pramoginiai šokiai prasidėjo iš tų seminarų Kretingoje. Algimantas Astikas su Danute Subatnikiene iš Mokslinio metodinio kultūros centro Jaunimo festivalyje Maskvoje buvo matę ir susipažinę su pramoginiais šokiais. Kai Kretingoje seminare jie mums sušoko kvikstepą – Dieve mano, mums tai pasirodė aukštoji matematika! Tokie greiti smulkūs žingsneliai, kojytės kryžiuojasi, šokinėja, lekia ratu! Buvo didžiulė naujiena. Tuometis „Sūkurio“ vadovas Tomas Petreikis mane paskatino dirbti su pramoginiais šokiais. Sako: tik pati pradžia, tu turėsi galimybę augti kartu. Štai taip viskas prasidėjo“, – prisiminimais dalijosi O. S. Idzelevičienė.
Paklausta, kaip išmoko tos „aukštosios matematikos“, vakaro viešnia juokėsi, kad teko ne tik mokyti, bet ir pačiai mokytis: „Vilniaus pedagoginiame institute buvo tautinių šokių katedra, vadovaujama prof. Juozo Gudavičiaus. Kai studijas baigė pirmoji laida, Klaipėdoje buvo įsteigtas Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetas. Prof. J. Gudavičius atvažiavo kartu su visa pirmąja katedros laida dirbti dėstytojais. Bet niekas nemokėjo dėstyti pramoginio šokio, o jis buvo įtrauktas į programą. Labai prašė manęs, o aš vis spyriojausi. Įsivaizduokite, dėstyti aukštojoje mokykloje! – vaizdingai pasakojo O. S. Idzelevičienė. – Balerina Aliodija Ruzgaitė davė knygų, atsiųstų jos pusbrolio iš Amerikos, jas atsišviečiau, kartu su Romu sėdėjome, vertėme iš anglų kalbos… Iš ten mokėmės pramoginių šokių žingsnių, judesių. Prasidėjo darbas nuo ryto iki vakaro. Tačiau kad galėčiau dėstyti, man reikėjo turėti mokslo cenzą, todėl pati įstojau mokytis.“
Tačiau tai ne pirmoji O. S. Idzelevičienės profesija. Prieš tai ji baigė medicinos mokyklą: „Pagal pirmą profesiją esu akušerė. Man tai labai patinka, nes mano tėvelis labai norėjo, kad būčiau akušerė.“ Paklausta, ar dirbo pagal specialybę, atsakė: „Nedirbau. 1963 m. įstojau, 1966 m. baigiau mediciną. Per tą laiką jau buvau toli su šokiais nukeliavusi. Pažįstami medikai sakė, kad akušere negalėsiu dirbti, nes nespėsiu – reikės ir į konkursus važiuoti, ir treniruotis. Ir pasiūlė dirbti sesele. Įsidarbinau tuberkuliozės dispanseryje ir kelerius metus dirbau. Bet kuo toliau, tuo labiau traukiausi nuo medicinos, kol visai palikau baltąjį chalatą. Šokiai užėmė visą mano gyvenimą.“
Gimė ansamblis „Žuvėdra“
S. Idzelevičienei pradėjus dirbti Klaipėdos statybos tresto kultūros namuose, buvo įkurtas šokių klubas, vėliau jam suteiktas „Žuvėdros“ vardas. Surinkę šokėjų grupę, Idzelevičiai augino būsimus sportinių šokių pasaulio čempionus. „Šokome Dainų šventėse, ten reikėjo darnumo, lygiavimo. Prieš šventes vykdavo konkursai, laimėdavome pirmas vietas. O kad laimėtume, reikėjo daug praktikuotis. Taip ir formuojasi įgūdžiai“, – pasakojo choreografė.
Paklausta apie ansamblio „Žuvėdra“ vardo kilmę, O. S. Idzelevičienė juokėsi, kad labai prieštaravo šiam pavadinimui: „Anksčiau kolektyvai negalėjo patys pasirinkti vardo. Reikėjo nusipelnyti, kad Kultūros ministerija suteiktų pavyzdinio kolektyvo vardą. 1975 m. mums jau norėjo suteikti tą vardą, bet būtinai reikėjo kolektyvo pavadinimo. Visi siūlė pavadinti jį „Žuvėdra“. O aš buvau labai prieš! Kodėl? Todėl, kad tuo metu Klaipėdoje buvo labai prastos reputacijos restoranas „Žuvėdra“, kur lankydavosi jūreiviai ir juos aptarnaujančios mergaitės. Ir aš galvoju: čia pat, kitoje upės pusėje, bus tokiu pat vardu šokių klubas. Bet Kultūros skyriaus vedėjas neapsikentė Kultūros ministerijos spaudimo ir pavadino kolektyvą „Žuvėdra“. Paskui su tuo vardu apsipratome“, – juokėsi vakaro viešnia.
1988 m. Vilniuje vyko sąjunginis pramoginių šokių ansamblių konkursas, jame atsisakė dalyvauti Kamaičių kolektyvas „Sūkurys“, Norvaišų kolektyvas. „Dalyvaujant tokiame konkurse reikia šokti penkis pastatymus. O tai reiškia, kad reikia juos sukurti. Mokslinis metodinis centras labai prašė dalyvauti, ir mes sutikome. Paruošiau visą šokių programą. Konkurse mes ir moldavai pelnėme laureatų vardus ir buvome pasiųsti į Vokietijoje, Štutgarte, vykusį Pasaulio čempionatą atstovauti Tarybų Sąjungai. Ten susitikome su moldavais. Labai norėjome laimėti prieš juos, – prisiminė O. S. Idzelevičienė. – Mūsų šokėjas Gytis Visockas, man nežinant, vežėsi Lietuvos trispalvę ir pakabino ją ant persirengimo kabinos sienos. Pro šalį einantys amerikiečiai, kitų šalių šokėjai klausinėjo, kas tai per vėliava, iš kur mes atvažiavome… Konkurse mes pelnėme septintąją vietą, o moldavai – aštuntąją. Kaip mūsiškiai džiaugėsi juos aplenkę!“
Vienai iš vakaro žiūrovių pastebėjus, kad kolektyvas pasižymėjo ypatinga sinchronija, šoko „kaip laikrodis“ ir paklausus, kaip sugebėjo taip paruošti šokėjus, vakaro viešnia pasidalijo darbo niuansais: „Per metus vyksta du čempionatai: rudenį – Pasaulio čempionatas, pavasarį – Europos. Ir visą laiką išgyveni įtampą. Po Pasaulio čempionato negali ilgai švęsti, nes jau reikia sukti galvą, kaip pasiruošti Europos čempionatui. Neturėjome galimybių kurti skirtingų programų abiem čempionatams. Tai lėmė ir pinigai, nes reikėtų naujų kostiumų. O kur dar muzika! Taigi negali groti fortepijonu ar akordeonu. Reikia padaryti įrašą. O šokiai penki, turi juos kaitalioti, kad būtų įdomi kompozicija. Kažkiek taktų sušoka sambos, kažkiek – dėl kontrasto švelnesnės rumbos, po to – vėl aktyvus džaivas… Šokiai keičiasi, kiekvienas jų turi savo charakterį. O dar kompozicija turi atspindėti ir konkrečią temą. Muzika turi uždegti ir publiką, ir teisėjus, kurie irgi žmonės – subjektyvūs, kiekvienas turi savo skonį, intelektą, – pasakojo choreografė. Ir linksmai pridūrė: – O sinchroniškas šokimas priklausė nuo drausmės. Man buvo labai patogios sąlygos, nes repeticijų salė buvo su balkonu. Aš stovėdavau balkone, jie – apačioje, visus iš viršaus matydavau kaip vieną. Nesupratau, kodėl jie manęs bijojo…“
Varoma pareigos jausmo
Susitikimo metu buvo prisiminta ir iš šiandienos perspektyvos žvelgiant juokingų, tačiau anuomet neišvengiamų smulkmenų, susijusių su šokėjų išvaizda. Pavyzdžiui, tam, kad ansamblio šokėjai atrodytų kaip vienas, jų plaukai buvo dažomi guašu, o rudą odos atspalvį išgaudavo… kalio permanganato tirpalu.
Per visus tuos „Žuvėdros“ dalyvavimo čempionatuose metus būta daugybės nuotykių. Apie kelis choreografė papasakojo: „Buvo toks įvykis Kišiniove: su maskviečiais rengėmės viename kambaryje. Mes turėjome buteliuką nuo kokakolos, pripiltą kalio permanganato tirpalo, kad galėtume užtepti nusitrynusias odos vietas. Per pertrauką atbėgo maskvietis vaikinas ir išgėrė tą skystį, pamanęs, kad ten kokakola. Paskui gėrė daug vandens, kad atsiskiestų. O vienais metais Vokietijoje ant parketo buvo kvadratai, sujungti metalu. Jetus! Mano komanda išėjo ir visi vartaliojosi. Krito ir kitos komandos“, – prisiminimais dalijosi „Žuvėdros“ vadovė.
Į klausimą, ar ansamblis turėjo stilistų, vakaro viešnia tik atsiduso: „Ne. Blogiausia buvo su vyrais. Konkursuose norėjome, kad plaukai būtų vienodai sušukuoti. O buvo tokių, kurie už jokius pinigus nepasidavė, manė, kad negali kitaip atrodyti. Patys sau buvome stilistais. Būdavo, išsirikiuoja visi prie veidrodžio ir aš žiūriu, kad būtų vienodas atspalvis. Vyrams tik veidus patamsindavome, o mergaitėms ir blakstienas klijuoti reikėjo. Vargome su rūbais. Bet turėjome Ainą Zinčiukaitę. Ji nuo vaikystės šoko, buvo ir ansamblyje. Paskui pradėjo siūti kostiumus. Rinkdavome stilių, derindavome. Sustatydavome merginas vienoje linijoje, kad visų sijonų apačia būtų lygi. Su vyrais paprasčiau – kelnės, marškiniai… O su merginomis reikėjo padirbėti. Buvo vargo ir Ainai, ir man kaip vadovei. Reikėjo, kad ir šokėjams patiktų, ir kad komanda gerai atrodytų. Kai nuvažiuodavome į čempionatus užsienyje, kitos komandos turėjo ir vizažistus, ir net savą virtuvę. O mes…“
Paklausta, kas buvo jos stiprybės šaltinis ir iš kur sėmėsi jėgų, kad tiek pasiektų, O. S. Idzelevičienė perklausė: „Kodėl tiek daug pasiekiau? Todėl, kad buvau varoma pareigos jausmo. Ir dirbdama Statybos tresto kultūros namuose, ir vėliau tapusi Klaipėdos universiteto kolektyvu „Žuvėdra“ vadove, negalėjau daryti bet kaip, privalėjau išlaikyti tik aukštą lygį. Iš pradžių pelnydavome septintą vietą, po to ketvirtą, ne vienerius metus buvome treti. O kai pelnai pirmą vietą, po to niekas nenori girdėti apie žemesnę. Visa tai kankino, nes reikėjo labai daug kurti, tuo pačiu metu dirbti ir fakultetuose, ir su ansambliu… O kada galvoti? – svarstė vakaro viešnia ir čia pat pridūrė: – Tačiau aš ne viena tokia. Visi, kurie dirba iš širdies, yra atsidavę savo darbui – labai stengiasi, ir visiems jiems reikia rasti jėgų. Yra pareiga, yra prasmė… Ir dar galbūt tai, kad daugiau nieko negebėjau daryti. Norėjau tik medicinos ir šokio. Galiu daryti tik tai.“
Išnykusi „Žuvėdra“
Sportinių šokių kolektyvas „Žuvėdra“ gyvavo nuo 1965 m. iki 2014-ųjų. Per tuos metus ansamblis devynis kartus tapo Europos ir septynis kartus – pasaulio čempionais. Pasak susitikime dalyvavusio žurnalisto, leidyklos „Eglė“ vadovo Antano Stanevičiaus, 12 metų lydėjusio kolektyvą kelionėse, „kai čempionatuose „Žuvėdra“ išeina ir pradeda šokti, salėje tokia energetika, kad žiūrovams skruzdės eina per kūną. Tai iš tikrųjų buvo Lietuvos stebuklas. Daugybė „Žuvėdros“ auklėtinių tapo treneriais ir tęsia tą misiją. Žuvėdriečiai dirba ir Amerikoje, ir Italijoje, ir Australijoje. Man nepaprastai gaila, kad tokio deimanto Lietuva neišsaugojo“.
Savo įspūdžiais apie „Žuvėdrą“ noriai dalijosi ir kiti žiūrovai. Viena renginio dalyvė, mačiusi ansamblio programą Pasaulio čempionate Vilniuje, tvirtino: „Visa arena buvo ekstazėje!“ Į jos klausimą, ką tuo metu jautė, O. S. Idzelevičienė kukliai atsakė: „Viskas labai trumpai. Emocija labai trumpa. Kol važiuoji namo. Sugrįžus visa komanda susirenka, ateina dekanas, rektorius pagerbti, su šokėjais pasikalbėti. Paskui iš naujo prasideda darbas.“
Susitikimo metu nebuvo išvengta skaudžių klausimų apie „Žuvėdros“ pabaigą. Paaiškinti situaciją ryžosi choreografės bendražygis R. Idzelevičius: „Nepalaikė nei miestas, nei Švietimo ministerija. Padarė mokamą mokslą. Kai sportiniams šokiams skirdavo 12 valstybės finansuojamų vietų, dar galėjome kažkaip surinkti reikiamą šokėjų grupę per keturis kursus. O po to vis mažino, mažino, kol išvis nebedavė nemokamų vietų. Kiek reikia vargti, šokti ir dar už tą mokslą mokėti 11 tūkst. 500 litų! Niekas nebenorėjo studijuoti. Vienais metais dar stojo trys, o kad būtų sudarytas kursas, reikėjo keturių studentų. Vienais metais dingo kursas, kitais ir katedra buvo panaikinta. Dėl vieno trūkstamo studento!“
Moderatorės paklausta apie dabartinę, ne mažiau svarbią veiklą – savanorystę „Maisto banke“ ir Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro Atvirame jaunimo centre, viešnia juokavo, kad visi sureaguoja, kai gauna „kelialapį“ į pensiją. „Savanoriauti pastūmėjo sūnus, pamatęs, kad neturiu jokios veiklos. Internete radau „Maisto banko“ kvietimą. Nuėjome su Romaldu, jis virtuvėje pjaustė produktus, o aš juos skirsčiau. Buvo smagus kolektyvas, jaučiausi ten gerai ir pasisiūliau jiems rytą pravesti mankštą. Buvo labai smagu. Po to pakvietė į Atvirą jaunimo centrą, nuvažiuojame ten kartą per savaitę pravesti mankštos, supažindinti su šokio pagrindais.“
Idzelevičienė yra daugiausiai nepriklausomos Lietuvos valstybinių apdovanojimų už nuopelnus gavusi klaipėdietė. Paklausta, ar atsimena visus, choreografė kvatojosi, kad visai neseniai pagaliau juos surūšiavo ir išeksponavo tam skirtame savo namų kambaryje. Ir surimtėjusi pridūrė: „Noriu pasakyti, kad nebuvau viena gyvenime. Šalia visada buvo Romas, į kurio pečius galėjau atsiremti. Turiu ir sūnų, kuris rūpinasi ir stebi mano gyvenimą.“
