„Patogiai jaučiuosi, žinodama, kad netolimoje perspektyvoje manęs laukia bent vienas darbas. Vis dėlto, atėjus laikui jį įgyvendinti, noriu būti paspirginta – susidurti su iššūkiu“, – savo, kaip scenos žmogaus, komforto ir rizikų trajektoriją nubrėžė Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Ieva Pakštytė. O aš suprantu: 2015-aisiais vaidybos studijas baigę profesoriaus Valentino Masalskio vaikai ne tik užaugo, subrendo, bet ir iš vieno tvirto kumščio virto individualų potencialą realizuojančiais kūrėjais.
Evelina ZENKUTĖ
Daigeliai išsiskleidė
– Moterys sudrums vėl tylą. Jūsų sukurtos dainos „Ragana“ eilutės, ko gero, buvo pranašingos. Su kolegėmis aktorėmis suburta muzikinė trupė „Graži ir ta galinga“ jau dešimt metų įgarsina moterų balsus. O visai neseniai pristatytose „Juodvarnių seseryse“ ne tik sukūrėte vaidmenį, bet ir tapote dramaturge, dainų kūrėja, paskatinusia į partizaninį karą pažvelgti iš moterų perspektyvos. Feministinė kryptis nepaleidžia?
– Net keista, kad klausime paminėjote ir mūsų grupę, ir premjerą. Ko gero, tikrai ne visi žino, bet šie du kone dešimtmečiu vienas nuo kito nutolę projektai iš tiesų susiję. Pamenu, dar anuomet, ieškodama įkvėpimo sukurti dainą gimstančiai mano ir kolegių muzikinei programai, atsiverčiau knygą apie ryšininkes. Jokiam vienam ryškiam moters vardui neiškilus, partizaninio karo temą atidėjau į šalį. Antrą sykį ją prisiminiau, ruošdama projektą kultūros ir meno stipendijai gauti, sykiu išgyvendama, ko gero, pirmuosius rusų invazijos į Ukrainą metus. Tuo laiku kaip tik intensyviai gastroliavome su „Galingomis“ ir tarp koncertų moteriškame kolektyve viena kitos vis paklausdavome – ką darytum, jei ateitų karas? Aiškaus atsakymo neturėjau. Tada ir pagalvojau: kokia aktuali galiausiai spektakliu „Juodvarnių seserys“ virtusi tema kūrybai ir sau pačiai.
O feminizmas… Kai koks nors projektas išpopuliarėja – taip nutiko su „Galingomis“, kurių koncertinę programą visoje Lietuvoje parodėme gal 150 kartų, – neišvengiamai jo tema imi gyventi. Nuolatiniai susitikimai su žiūrovėmis, stiprus grįžtamasis ryšys įsitraukimą tik stiprina. Man atrodo, su kolegėmis dabar esame didesnės feministės nei prieš dešimtmetį pradėjusios dainuoti apie moteris. Ir šis jausmas stiprėja.
– Visas joms dedikuotas kūrybinis laukas per pastarąją dekadą suklestėjo. Neleisčiau kuklintis – būtent jūs daugeliui tapote nemažu įkvėpimu.
– Kai susibūrė „Galingos“, dygo tik pavieniai feministinio naratyvo daigeliai. Laikui bėgant, asmenybėms, apie kurias ne taip seniai gal apskritai nežinojome, buvo skirtos parodos, monografijos, spektakliai ir kiti meno kūriniai. Šis dešimtmetis lyderiaujančiai, herojiškai moteriai leido tapti matomai, pražysti. Vis galvoju apie šį moteriškumo aktualėjimą, drauge apie save ir savo koleges. Bent mano aplinkoje aktorių moterų yra labai daug, jos neapsakomai veiklios, kūrybingos. O vyrukų teatre – gerokai mažiau, vadinasi, jų paklausa didesnė, be to, gera dramaturgija paprastai sukurta būtent jiems. O juk moterų kūrybinis potencialas kažkur irgi turi būti realizuotas. Šios teatro aktualijos ir nulemia, kad daug prikaupusios aktorės vieną dieną neišvengiamai išsiskleidžia.
– Nesakau, kad iš kūrybinio proceso sąmoningai eliminuojami vyrai – jie irgi atlieka savo darbą, vis dėlto teatre įsitvirtina „moterys apie moteris“ kryptis. Visai neseniai pristatytos „Juodvarnių seserys“ – ne išimtis?
– Išties, spektaklyje su šviesomis, atmosferine muzika ar objektų valdymu padeda vyrukai, bet didžiojo kūrybinio proceso vadeles rankose laikome pačios. Turbūt natūralu, kad kurti apie moteris lengviau moterims – mes pažįstame šį pasaulį. Kažkurią dieną, žiūrėdama aktorės Meryl Streep interviu, išgirdau įdomią mintį: kai moteris skaito knygą, kurios pagrindinis veikėjas yra vyras, ji su juo lengvai susitapatina. Nes vyras yra žmogus. O vyrui, skaitančiam apie moterį, taip paprastai to padaryti nepavyksta. Neva moteris yra kažkas kitas. Kiek daug šiuose žodžiuose teisybės. Visuomenės ir istorijos esame įpratintos manyti, kad tik vyras gali būti asmuo, visa aprėpianti visuma, o moteris atstovauja tik kažkuriai daliai.
Sustiprėjo individualiai
– Tą balansą trupė „Graži ir ta galinga“, matyt, ir bando pakeisti. Dabar jau nebežinau, kam jūsų balsų reikia labiau: pačioms moterims solidarumui stiprinti, o gal kaip edukacijos vyrams?
– Didesnę kelių mūsų sukurtų teatralizuotų programų publikos dalį sudaro moterys. Ir tai absoliučiai normalu. Mes, moterys, dainuojame apie moteris, moteriškumas mus ir lydi. Gera matyti, kaip nuo scenos pajausta sklindanti energija, drąsa klausytojas įkvepia, užkuria – „Galingų“ auditorija, nepaisant to, kad į pasirodymus ateina ir labai jaunų merginų, vis dėlto yra keturiasdešimtmetės ir vyresnės. Joms to paskatinimo, bendrystės ypač reikia. O vyrukai, paprastai atliekantys savo antrųjų pusių palydėtojų funkciją, mūsų koncertuose į moterišką pasaulį tarsi pasižiūri iš šono, kažką sužino, išsineša. „Galingų“ kūryba nėra atgrasiai feministiška – kažką aukštinanti, o kažką žeminanti. Ji apie tai, kad moteris yra labai kieta, bet sykiu jos gyvenime gali būti ir mylintis vyras.
– Galų gale, įbalsindamos Lietuvos moteris, kurdamos, atsiskleidėte pačios. Veikiausiai šis virsmas nebūtų toks gražus, jei neturėtume omeny tam tikro konteksto – visos penkios esate V. Masalskio, teatre propaguojančio kolektyviškumą, bendrystę, auklėtinės.
– Iš dalies „Galingos“ dėl to ir gimė. Studijų metais veikėme kaip ansamblis, galėdavome rinktis atlikimo raišką, o kūrybai daug erdvės neturėjome. Net nežinojome, ar mokėdamos dainuoti sugebėtume kažką sukurti. Ketvirto kurso pabaigoje ar vos po studijų – tas ansambliškumas dar buvo labai gyvas – kolegė Rugilė užkūrė idėją imtis kažko savo. Pamažu reikalai įsisiūbavo, ėmėme jaustis vis drąsiau. Pažįstu žmonių, kurie buvo pirmuose „Galingų“ pasirodymuose ir atėjo dabar, po dešimties metų. Nemažai jų pastebėjo, kaip pasikeitėme – ne tik kaip aktorės, muzikantės, atlikėjos, bet ir kaip asmenybės. Būtent muzika mums padėjo atverti save ir užaugti.
Galia sujudinti
– Nenuvertinant atlikimo meno, kurti nėra lengva?
– Sakyčiau, taip. Nors, štai, apžvelgdamos prabėgusį „Galingų“ dešimtmetį, su merginomis priėjome prie išvados, kad seniau šis procesas buvo paprastesnis.
– Nes?..
– Nes nebuvome ryškios asmenybės. Pradėjome kaip jaunas medelis, kurio šakos glaudėsi viena prie kitos. Pamažu situacija keitėsi. Medžiui augant, šakos ėmė skleistis, tolti. Visos tvirtos, visos gražios, bet kartu pasisukti į vieną pusę – jau sudėtingiau. Didesnis kūrybinis potencialas, įvairios galimybės ėjimą ta pačia kryptimi paverčia savotišku iššūkiu. Drauge tai procesas, kuriuo reikia išmokti mėgautis. Aš vis dar augu. Auga ir šalia esančios kolegės. Džiaukimės tuo.
– Jei dar kas nors nežino, jūsų, merginų, penkeriukė kuria autorines teatralizuotas dainas apie žinomas ar neatrastas Lietuvos moteris, aktualizuoja įvairius su moterimis susijusius reiškinius, ironizuoja stereotipus ir panašiai. Kas, gilinantis į feministinį naratyvą, labiausiai įstrigo į širdį?
– Apskritai pati kūrybinio proceso pradžia buvo labai įdomi. Žinomų asmenybių, apie kurias, rodos, turėtų atsirasti daina, arsenalą kolegės kaipmat išgraibstė. Kaip jau minėjau, ryškesnių pavardžių partizaninio karo laikotarpiu taip ir neaptikau, tad kilo mintis paieškoti kitokių spalvų. Pagalvojau: juk istorijos dalimi tampa ne tik teigiamos asmenybės, o ypatinga moteris gali būti ir ne visai gera. Taigi tuo metu, kai kolegės kūrė dainas apie Barborą Radvilaitę ar Dalią Grybauskaitę, norėdama istorinėms herojėms surasti antipodą, pasirinkau Marytę Melnikaitę. Tiesa, turbūt kone prieš dešimt metų jai dedikuotą kūrinį šiomis dienomis atlieku vis rečiau – vis dėlto gyvename kiek kitokiais, jautresniais laikais.
Galiausiai mane labai sudomino raganos – tik nebūtinai tiesiogine tų žodžių prasme kankintos, persekiotos ar degintos ant laužo – archetipas. Kiekviena savo laikotarpiu ryški, kitų veikiausiai išsišokėle laikoma moteris plačiąja to žodžio prasme gali būti pavadinta ragana.
– Arba, kaip dainuojate dainoje „Ragana“, tylos drumstėja.
– Kurį laiką šis kūrinys neturėjo išrišimo. Repetuodavome jį be finalinių akordų, kol sykį susidėliojo ši pokalbio pradžioje paminėta eilutė, tapusi ir visos koncertinės programos, ir apskritai mūsų veiklos ar to, ką norime pasakyti klausytojams, apibendrinimu. Moteris – nesvarbu, pasmerks ją, nutildys, sudegins – vis tiek viena ar kita forma sugrįš ir sujudins egzistuojančią realybę. Reikia tą tylą drumsti.
Rašymo džiaugsmai
– Ką visi šie išties turtinantys kūrybiniai ieškojimai jums padėjo suprasti apie save?
– Apskritai pastarasis dešimtmetis – laikas tarp dvidešimt dvejų ir trisdešimt dvejų – man buvo vienas didelis tiek asmeninio, tiek profesinio formavimosi etapas. Galutinai įsikūriau Klaipėdoje, ištekėjau, subrendau kaip aktorė. Dar prieš penkerius metus, paklausta, ar norėčiau sugrįžti į mokyklą, būčiau atsakiusi, taip, ko gero. Šiandien jau galvoju kitaip. Gera gyventi šiame laike būnant sąmoninga, susidurti su iškylančiais iššūkiais, problemomis. Be to, savo kailiu įsitikinau, kokią didelę įtaką aktorystei daro įvairios gyvenimo patirtys. Šį rudenį su Arpadu Schillingu kūrėme spektaklį, nagrinėjantį skausmingą šeimos dramą. Man atrodo, jei į Henriko Ibseno pjesės „Mažasis Ejolfas“ veikėją būčiau turėjusi įsikūnyti dar iki santuokos, tas personažas atrodytų visai kitaip. Gerai, kai vaidmenys ateina tinkamu metu.
– Svarbia jūsų profesinio gyvenimo dalimi – palieskime ką tik įvykusią premjerą „Juodvarnių seserys“ – tampa ir rašymas spektakliams. Ieva aktorė ir Ieva dramaturgė sugyvena? O gal Ieva visai neskyla į dvi dalis?
– Aktorės ir aktoriai paprastai yra vykdytojai, dargi veikiantys uždaryti kolektyviškumo lauke. O dramaturginiai ieškojimai – labai individualus reikalas. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad rašymo vienišumas manęs neslegia, priešingai – išlaisvina. Dėliodama tekstus „Juodvarnių seserims“, net džiaugiausi galėdama atsiriboti nuo aktorystės, kolektyvinės kūrybos ir tiesiog vienui viena pagalvoti, kaip matau šią temą. O tada atėjo aktyvusis spektaklio kūrimo etapas, įnešęs šiokio tokio vidinio sąmyšio.
– Ko gero, teoriškai tekstai – viena, praktiškai – juos reikia pritaikyti realiam sceniniam vyksmui, atsižvelgti į komandą, jos vizijas?
– Panašiai. Prasidėjus repeticijoms, mano atsinešta dramaturginė medžiaga aptirpo. Kaip kūrėja atėjau įsivaizduodama, kad viskas, ką parašiau, be galo svarbu. Atrodė, jei išmesime vieną potemę, tada nereikia ir kitos. O jei taip, gal išvis niekas nebesvarbu? Tokia buvo pirma reakcija. Vis dėlto netrukus susivokiau: jei būčiau norėjusi ar išdrįsusi pati statyti spektaklį, reikėjo tai ir daryti. Entuziazmu vienu metu ir rašyti dramaturgiją, ir kurti dainas, ir vaidinti, ir režisuoti, ir dar bilietus pardavinėti tikrai netryškau, vadinasi, kūrybinį ego privalėjau suspausti. Galiausiai turėjau permesti tą kamuolį spektaklio režisierei Mildai Mičiulytei, kuri geriau žinos, ką su juo daryti toliau. Juolab pati Milda prie kūrybinės komandos prisijungė pasiūlydama į spektaklio dramaturgiją įpinti pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ motyvus.
Dokumentika – ne etalonas
– Kokia, jūsų akimis, dramaturgijos kryptis labiau veikia šiuolaikinį žmogų: klasikinis pasakojimas, postdraminiai ieškojimai? Sakyčiau, nuneigdami viena, sykiu išaukštindami kita, patys save apvagiame. Juk įdomu ir tai, ir tai.
– Galvoju labai panašiai. Gal dideliems menininkams nuskambės prastai, bet, man atrodo, teatras yra tarsi maistas. Nuolat valgomos krevetės ar austrės nusibosta. O štai įvairovė – vieną dieną tortas, kitą jau duona su sūriu – skonius kaskart leidžia pajausti iš naujo. Taip ir su spektakliais, kuriuos išsiruošę pažiūrėti žiūrovai tarytum eina į aklą pasimatymą. Joks aprašymas, vaizdo anonsas ar nuotrauka tiksliai neatskleis, ką jie pamatys. Šaltas dušas gali būti geras dalykas – teatras juk be galo platus, skirtinga raiška pasižymintis, daug smagių netikėtumų galintis pateikti menas, – drauge kokį nors nepasiruošusį žmogų jis gali ir atbaidyti.
– Klaipėdos jaunimo teatre nemažai dokumentinio pobūdžio spektaklių. Štai ir „Juodvarnių seserims“ dramaturgiją kūrėte remdamasi prisiminimais, istorinėmis knygomis, kita archyvine medžiaga. Gal ši kryptis – jūsų?
– Ji artima man kaip žmogui, besidominčiam istorija. Vis dėlto dokumentiškumo nelaikau teatro etalonu ir sąmoningai scenoje jo neieškau. Kartais fikcinis pasakojimas sužavi labiau. Šiuolaikiškai ta istorija turi būti pateikta ar ne, irgi negaliu apibrėžti. Jei sugebėčiau vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, išskirčiau, koks teatras mano favoritas. Tačiau net dabar kalbėdama ir bandydama mintyse prisiminti labiausiai patikusius spektaklius, suprantu, kokie visi jie buvo skirtingi. Teatras toks gyvas, kad kartais ne jo žanras, o žmogaus nusiteikimas, nuotaika lems, kaip vienas ar kitas scenos kūrinys bus priimtas. Svarbiausia, kad jis veiktų.
– Nebandant supriešinti klasikinio ir postdraminio teatro. Pastaruoju metu poliarizavimo, atrodo, nemažai. Jaučiate?
– Ko gero. Tik kartais sunku pasakyti, iš kur jis kyla. Veikiausiai tai lemia teatro profesionalų ir žiūrovų vertinimai, beje, dažniausiai kardinaliai išsiskiriantys. Kartais tai, kas šiuolaikiška ar progresyvu, būna skirta vien teatro gurmanams ir net nepasiekia didžiosios dalies auditorijos. Toks teatras tarsi formuoja einančio į priekį scenos meno vaizdinį, bet su daugumos skoniu, tikruoju paveikumu nieko bendra neturi. Tik ar tai konfliktas? Gal tiesiog dvi skirtingomis vagomis tekančios upės, kurių viena ieško to, kaip scenos menas vystysis, o kitai svarbu pramoga ir pasitenkinimas?
Man, kaip aktorei, ko gero, įdomiau eksperimentai, ieškojimai. Natūralu. Niekas netrokšta virti savo sultyse ar kartotis. Priešingai – iš kiekvieno kūrybinio proceso norisi sau kažką pasiimti, dar šiek tiek patobulėti. Kita vertus, jei žiūrėtume labai žmogiškai, bene labiausiai širdį paglosto sukeltos žiūrovų emocijos.
Naujokės pažeidžiamumas
– Tarp kitko, Klaipėdos jaunimo teatras visada pasižymėjo eklektiškumu: čia sukurtas ne vienas kolektyvine, dokumentine dramaturgija paremtas spektaklis, pasitaiko imersinių, muzikinių darbų, nevengiama klasikos.
– Taip ir norisi. Išlaikyti balansą tarp eksperimentinio ir labiau žiūroviško teatro, tarp klasikos ir progresyvumo. Deja, ne visada pavyksta. Neretai sukrenta priešingai – trys visiškai postdraminiai, o tada trys absoliučiai naratyviniai darbai. Tada, šiek tiek pavargęs nuo besikartojančio kūrybinio proceso, užsimanai kažko kitokio, naujo.
– Šiuo požiūriu tarp žanrų laviruojantis Klaipėdos jaunimo teatras bet kuriam vietoje stovėti nenorinčiam aktoriui ar aktorei tampa derlinga terpe augti. Tokia įvairialypė kryptis pasirinkta sąmoningai ar tiesiog taip nutiko?
– Labai dažnai trupės susiformuoja eidamos paskui vedlį, kuris su naujai atsiradusiu sambūriu stato daug spektaklių. Jei teatrą įkūręs V. Masalskis būtų tik režisavęs, o ne toliau sėkmingai užsiėmęs akademine veikla, dabar mūsų repertuaras, ko gero, atrodytų gerokai nuoseklesnis. Reikalai susiklostė kitaip. Vos baigę studijas ir ėmę kurti naujai įsteigtame teatre, įpratome dirbti su skirtingais čia atvykstančiais režisieriais, kurie, savaime suprantama, įnešė savo spalvų, o drauge neleido suformuoti vienos aiškios teatro, kuris kitais metais švęs 15 metų sukaktį, krypties. Negaliu nesutikti: žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, ši įvairovė man leido daug ką išbandyti, susipažinti su skirtingais raiškos būdais, mokytis ir tobulėti.
– Klaipėdos jaunimo teatre – ypač jo gyvavimo pradžioje – apskritai negalėdavai būti tik aktorius. Tekdavo ir kokią nors dekoraciją susimeistrauti, ir kostiumu pasirūpinti ar spektaklį pareklamuoti. Gal iš čia ta dramaturgija? Tiesiog nemokate tik vaidinti?
– Išties, savo pačių rankomis išlaikydavome visus kampus, šį procesą priimdami tiek kaip dovaną, tiek kaip kančią. Net iki šiol, išmokyti būti atsakingi už visus įmanomus dalykus, į mūsų teatrą kurti atvažiavusiems režisieriams atrodome šiek tiek nepatogūs – kišamės į kūrybinį procesą, klausinėjame, aiškinamės. Vis dėlto rašymas veikiausiai nėra susijęs su įpročiu dirbti per kelis frontus, jis visada labiau domino natūraliai. Itin aiškiai tai supratau, kai ėmiausi spektaklių, besiremiančių kolektyvine dramaturgija. Be to, tekstų kūrimą laikau nuostabia, save kažkur padėti leidžiančia ir neapkerpėti padedančia alternatyva. Ypač – kai aktyvusis spektaklių statymo procesas stabteli.
– Paatviraukite: Ieva ketina tapti rimta dramaturge? O gal tokia save jau vadina?
– Bent dabar šiame amplua nesijaučiu labai tvirtai. Tikrai negalėčiau savęs įvardyti šiuo žodžiu ir su mūsų mielu draugu Mindaugu Nastaravičiumi eiti pasikalbėti apie rašymą. Pamenu, panaši būsena buvo apėmusi vos su merginomis sukūrėme grupę. Ir ši būsena natūrali. Kai imiesi naujos veiklos, stokoji patirties, visada esi šiek tiek pažeidžiamas.
– Sakyčiau, labai blaivus ir adekvatus požiūris į save.
– Mes, milenialsų karta, esame kuklesni. Mums dar reikia tos rankos, kuri paglostytų galvas, kad patikėtume kažką galintys. Kalbant apie rašymą teatrui, būtent taip ir jaučiuosi. Jei tekstus dėliosiu toliau, tobulėsiu, galbūt dramaturgės savyje užčiuopsiu daugiau. Kol kas esu aktorė, kuri, pasitaikius progai, kažką parašo.
Brandos iššūkiai
– Gerai. Užduosiu labai tiesų ir paprastą klausimą. Kaip šiame gyvenimo etape jaučiatės būdama aktorė? Išsipildėte?
– Ši būsena apskritai sunkiai pasiekiama. Gal tik vienai kitai jaunai merginai ar moteriai tam tikru gyvenimo etapu pavyksta smarkiai sužibėti, gauti pagrindinius vaidmenis didžiuosiuose nacionaliniuose teatruose, filmuotis kine. Darbais nesiskundžiu, bet tokio lygio niekada nepasiekiau. Nors štai 2025–2026 metus, ko gero, turėčiau laikyti žydėjimo etapu. A. Schillingo spektaklyje „Mažasis Ejolfas“ sukūriau nelengvą vaidmenį, už kurį kaip antraplanė aktorė buvau nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pavasarį pristatėme Pauliaus Pinigio darbą „Pareigos ritualai“. Štai ir „Galingų“ dešimtmetis, LRT eteryje rodyta su grupės merginomis kurta laida „Graži ir ta galinga Lietuva“. Šiuos teatro metus baigiau suvaidinusi minėtose „Juodvarnių seseryse“, sukurtose pagal mano dramaturgiją ir mano rašytas dainas. Atrodo, mėgaukis…
– Nujaučiu, artėjame prie vieno didelio „bet“?
– Taip. Net nežinau, ar tai susiję su nuovargiu ir savęs išsunkimu, tačiau šį pavasarį pirmą kartą susimąsčiau – o kas toliau? Nesakau, kad žadu mesti aktorystę, tiesiog dar kartą įsitikinau, koks nelengvas yra nepriklausomo kūrėjo kelias. Kai esi ant darbų bangos, nejauti to. Staiga ketera lūžta, ir scenos žmonėms toks reikalingas buvimo įvykių ar dėmesio centre suaktyvintas dopaminas atslūgsta. Pasyvesnis laikotarpis atneša klausimų. Nors veikiausiai tai tik praskrendančios mintys, sukeltos to keisto pajausto kontrasto. Rodos, metai tokie produktyvūs, skųstis nėra kuo, bet drauge nebesupranti: kas iš to; ką tiek daug dirbama gavau; ar dėl to tapau laimingesnė?
– Spėčiau, kadaise, dar studijų metais ar vos po jų, visiems viskas buvo aišku ir paprasta. Daugelis iki šiol pamena jus tokius užsidegusius, judinančius kultūrinį miesto gyvenimą. Nepasiilgstate to besąlygiškumo?
– Tuo metu buvome šventai įtikėję V. Masalskio idėjomis, kuriomis jaunus žmones jis tikrai moka užkrėsti. Iš tų laikų turbūt iki šiol idealizuoju trupės bendrystę – niekas anuomet garsiai nekvestionavo, ką ir kodėl daro. Kai nuoširdžiai mušdavome bambalį, jusdavome labai gražią, prasmingą sinergiją. Jau minėjau medį. Galiausiai išsišakojome, tapome asmenybėmis. Nesakau, kad mušti bambalį būtų nelygis, bet štai ši iš pradžių tvyrojusi vienybė dingo. Dabar mes veikiau ne kolektyvas, o asmenybių grupė.
– Liūdna?
– Kai įsikūrė Klaipėdos jaunimo teatras, dalis mūsų – aš taip pat – tikėjome, kad ta bendrystė neišnyks niekada. Vis dėlto prieš kelerius metus atėjo suvokimas: mums ne tiek nepavyko, kiek paprasčiausiai nepajėgėme paneigti taisyklės – kad ir kaip norėjome ar tikėjome, jaunatviškas utopines idėjas vieną dieną vis tiek nužudo realybė, buitis ir finansiniai klausimai. Tai nėra nusivylimas. Tai branda.
– O teatro misija dar tikite? Man atrodo, negalima netikėti, net jei kartais kai kurių svajonės lieka neįgyvendintos.
– Jau kalbėjau apie tikslą žmones paveikti, sukelti jiems emocijas. Kita vertus, gal nuskambės egoistiškai, bet man tiesiog patinka daryti tai, ką darau. Jaučiu savyje turinti kažką, kuo noriu pasidalyti, ir galimybių tai įgyvendinti. Gal net ne taip svarbu, jei mano sumanymai nėra neįtikėtinai originalūs ar progresyvūs. Svarbiausia, jie egzistuoja. O tada teatras tampa platforma, padedančia visas šias idėjas materializuoti, jomis pasidalyti. Būtent ši tarpusavio apykaita ir apdovanoja abi puses.
VIZITINĖ KORTELĖ
Ieva Pakštytė gimė 1992 m. liepos 22 d. Jonavoje.
2011–2015 m. studijavo vaidybą Klaipėdos universiteto Menų fakultete (kurso vadovas – Valentinas Masalskis).
Nuo 2012 m. – Klaipėdos jaunimo teatro aktorė.
Klaipėdos jaunimo teatre sukūrė vaidmenis spektakliuose „Konfliktai“ (2012), „Grybų karas“ (2012), „Kita mokykla“ (2013), „Pamoka“ (2014), „Man netinka tavo kostiumas“ (2014), „Medėja vaikams“ (2015), „Šauktiniai“ (2015), „Ledas“ (2015), „Voro vestuvės“ (2016), „Žvaigždės vardas – Metelė“ (2016), „OPA: operacija perdirbtas aš“ (2017), „Mūsų miestelis“ (2017), „R.E.M.“ (2017), „Paskutinį kartą atnaujinta“ (2018), „Dvi Korėjos“ (2018), „Audra“ (2019), „Delčia“ (2020), „Motina“ (2020), „Įstrigę“ (2021), „Vieno kiemo istorija“ (2021), „Miškelis“ (2022), „Žemaitėjė“ (2023), „Gyvenimas dar prieš akis“ (2023), „Būti Alisa“ (2024), „Dvylika iš pašto karietos“ (2024) „Mažasis Ejolfas“ (2025) ir kituose pastatymuose.
Bendradarbiavo su Klaipėdos dramos teatru, kur vaidino spektakliuose „Pašaliniams draudžiama“ (rež. Oskaras Koršunovas, 2018) ir „Antigonė“ (rež. Mara Kimelė, 2020). Taip pat dalyvavo Klaipėdos jaunimo teatro ir Pojūčių teatro projekte „Akmuo vanduo geluonis“ (rež. Karolina Žernytė, 2014), o 2026-aisiais Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre sukūrė vaidmenį spektaklyje „Pareigos ritualai“ (rež. Paulius Pinigis).
Kartu su Klaipėdos jaunimo teatro aktorėmis inicijavo ir sukūrė moterims dedikuotas muzikines-teatrines programas „Graži ir ta kita“ (2016), „Graži ir ta galinga: Lietuvos moterys“ (2018) bei „Graži ir ta galinga: Mimozos ir sirenos“ (2022).
2025 m. kartu su trupės „Graži ir ta galinga“ aktorėmis kūrė ir vaidino LRT humoristinėje laidoje „Graži ir ta galinga Lietuva“.
Nominuota Auksiniam scenos kryžiui nepagrindinio moters vaidmens kategorijoje už Astos vaidmenį spektaklyje „Mažasis Ejolfas“ (rež. Arpadas Schillingas).
Naujausias darbas – 2026 m. birželį pristatytas spektaklis „Juodvarnių seserys“ (rež. Milda Mičiulytė), kuriame ne tik vaidino, net ir buvo jo dramaturgė, pastatyme skambančių dainų autorė.
