Algis KUKLYS
Laboratorija X
Pagyvenęs laboratorijos vedėjas sustingęs sėdėjo prie rašomojo stalo ir žvelgė į baltus popieriaus lapus, nes juose jam reikėjo paaiškinti, kodėl vienam iš penkių darbuotojų, vaizdžiai tariant, nuvažiavo stogas, todėl šiuo metu guli specialioje ligoninėje. Dar nė karto jis nepatyrė tokio netikėto įvykio (ar nelaimės), nes visada tikėjo tuo, ką daro. Bet visų svarbiausia: kodėl taip atsitiko? Kokios priežastys?
Ir eksperimentas, atrodo, nebuvo kažkoks ypatingas. Penki atrinkti bendradarbiai kiekvieną dieną su pertraukomis spoksodavo į kompiuterių ekranus, juose apžiūrinėjo įvairias runas, kurias kažkada iškalė akmens plokštėse vikingai. Jie žiūrėdavo, o kilusias mintis ir vaizdus aprašydavo popieriaus lakštuose. Pastebėta, kad stebėjimas labiau sekėsi, kai būdavo pilnatis, kai padidėdavo psichinis jautrumas, intuicija. Pagaliau, dar nepradėjus eksperimento, jie sužinojo, kas apskritai yra runos, kokia jų prasmė ir kilmė. Ne paslaptis, kad jos padėdavo vikingų šamanams atlikti slaptus ritualus.
Vedėjas nebuvo naivuolis, kuris tikėjo mistika, nes žinojo, kad šį ritualą ir kitus panašius bandymus jau atliko Trečiojo reicho psichologai. Ar jie ką nors atrado, nežinoma. Tačiau pats faktas atrodė įdomus, nes vokiečiai anuomet nieko tuščiai nedarydavo.
Taigi vieną paprastą dieną, kai vedėjas kabinete gėrė kavą, staiga duris pravėrė vyras išsigandusiu veidu šaukdamas, kad jo kolega išprotėjo, nes išbėgo neišjungęs kompiuterio, rėkdamas „daugiau aš negaliu, daugiau aš negaliu…“ O kur jis dabar, paklausė nustebęs vedėjas. Laksto koridoriais rėkdamas tuos pačius žodžius. Vedėjas tyliai nusikeikė ir, pasikvietęs į pagalbą sanitarus, išvežė pamišusį vyruką į ligoninę.
Tą juodą dieną būtų išgėręs butelį brendžio, tačiau alkoholiu nesižavėjo, nes tai buvo nuodas. Mūsų neva civilizuotas pasaulis ir taip totaliai nuodingas… Tiesiog sugrįžo į darbą, nes negalėjo visko atsainiai palikti. Užsukęs į laboratoriją, liepė visiems palikti patalpas, tačiau įspėjo, kad rytoj vėl susirinktų, o pats nuėjo rašyti ataskaitą, nes mokslinė taryba jam nedarys jokių nuolaidų, teks atsakyti už bandymus ir kt. O kai galop parašė išsamią ataskaitą, atsisėdo į tuščią kėdę, kurią netikėtai paliko pakrikusių nervų vyrukas, nors vedėjas žinojo, kad neturi teisės taip daryti. Kodėl jis tai padarė, negalėtų atsakyti. Galbūt iš solidarumo, kad kiti jaustųsi saugesni po šitos nelaimės.
Kad žmogaus smegenys sudėtingas organizmas, tai bylojo „Tibeto mirusiųjų knyga“ ir „Egiptiečių mirusiųjų knyga“. Juk lamos ir Egipto žyniai minėtus rankraščius buvo gerai išstudijavę. Jį stebino senųjų Rytų civilizacijų žinios, kurios turbūt neatsirado tuščioje vietoje.
Iš pradžių atidžiai perskaitė užrašus, kuriuos prie kompiuterio paliko sutrikusio intelekto vyrukas; jį vėliau aplankys ligoninėje. Tačiau suvokti padrikus fragmentus buvo sudėtinga, todėl juos tyrinėjo ne vieną dieną. Dažniausiai pasikartodavo motyvas su gyvatėmis, nes visos runos nejučiomis pavirsdavo į tamsias, grėsmingas bjaurybes. Juk dievas Odinas, kurį gerbė vikingai, galėjo visą Žemę nusėti gyvatėmis. Todėl laboratorijos vedėjui susidarė įspūdis, kad visuose užrašuose užfiksuoti baimės, didelės grėsmės vaizdai. Ne veltui antikinės pabaisos Gorgonos galvoje raitėsi gyvatės, o jos akys atrodė kaip drakono. Taigi žmogus, netikėtai išvydęs Gorgoną, iš baimės suakmenėdavo. Todėl kažkokį siaubą patyrė ir šių užrašų autorius, dabar gulintis specialioje ligoninėje.
Jis abejojo, ar verta ligonį aplankyti, ar toks vizitas nepakenks sveikatai. Tačiau, kai išgirdo, kad artimiausiu metu laboratorijos vedėjui Tomui teks susitikti su komisija, kuriai perskaitys savo tyrimų išvadas, viskas savaime nuplaukė į šalį. Jis žinojo, kad komisijoje sėdės gydytojas Chomskis, kurio labai nemėgo dėl kelių priežasčių, ypač dėl to, kad jis, gyvendamas Lietuvoje, tyčia nekalbėjo lietuviškai, taip demonstruodamas savo slavišką nacionalizmą. Iš jo nesitikėjo nė vieno gero žodžio.
Taip ir atsitiko.
Kai išvydo Chomskį, norėjo nusispjauti arba ką nors šiurkščiai pasakyti, tačiau teko iš pradžių sukąsti dantis, paskui neskubant perskaityti savo nedidelį pranešimą, po to atsakinėti į klausimus. O Chomskis visą laiką riogsojo susiraukęs ir tylėdamas, tarsi didelis voras dideliame voratinklyje, laukdamas savo aukos. Tačiau vėliau, kai komisija liepė Tomui laikinai palikti kabinetą, Chomskis pareiškė kategorišką nuomonę. Girdi, tai ne mokslinis eksperimentas, tai avantiūra ir nesąmonė, todėl pastarąjį tyrimą reikėtų nedelsiant nutraukti. Vis dėlto vienas komisijos narys pasiūlė kompromisą, girdi, tegu pastarasis tyrimas kurį laiką bus tęsiamas, o paskui bus galutinai įvertintas. Chomskis tą akimirką prikando liežuvį, nes nenorėjo komplikuoti situacijos, galop ištarė: pagyvensime ir pamatysime…
Nuo tos bjaurios dienos Tomo širdyje atsirado nerimas, nes labai norėjo, kad minėtas jo tyrimas būtų nors pakenčiamai užbaigtas, kad šitas bjaurybė Chomskis būtų tarsi pašalintas šachmatų žaidime.
Vis dėlto jis apsilankė ligoninėje, kad aplankytų susirgusį kolegą, nuneštų kvepiančių obuolių ir mėgintų ramiai pasikalbėti. Gal bus koks nors to susitikimo rezultatas.
Tomas ilgai žvelgė į abejingą ligonio veidą, kuris atrodė tarsi gipsinis, negalintis kalbėti ir neturintis klausos. Kai galop įsitikino, kad šis vizitas tuščias, išslinko iš palatos, bet kitą dieną vėl čia pasirodė. Šį kartą į jo pasveikinimą sureagavo ir ligonis, nes atsuko į svečią veidą, labiau panašų į savotišką kaukę. Tačiau neišgirdo nė žodžio. Galop Tomas suprato, kad tikriausiai nieko nelaimės, todėl ėmėsi darbo laboratorijoje.
Tačiau kartą, kai pajuto, kad jam svaigsta galva, kabinete ant grindų išvydo mažytę juodą gyvatę, kuri staiga palindo po šiukšliadėže. Iš pradžių norėjo prieiti artyn, kad geriau pamatytų, bet, paėmęs raminančių vaistų kapsulę, ją išgėrė su vandeniu. Beje, tai buvo ne pirmas atvejis, nes mažos gyvatės jam pasirodydavo keisčiausiose vietose. Tomas suprato, kad jį persekioja haliucinacijos, kad reikėtų gerai pailsėti ir apie nieką nesvarstyti, nesinervinti, nes žmogaus psichika – ne geležinė tvora, o labai sudėtingas reiškinys. Juk senovėje ne kiekvienas galėjo būti šamanu, ir tam reikėjo paskirti net visą gyvenimą.
Deja, maždaug po dviejų savaičių Tomą pasiekė žinia, kad mokslinė taryba draudžia tęsti laboratorijos tyrimus kaip menkaverčius ir kenksmingus žmogaus sveikatai. Jis įtarė, kad gydytojo Chomskio skundai pasiekė juodą tikslą, nes pastarojo rankoje buvo gyvačių kamuolys. Tačiau Tomas vis vien paslapčiomis toliau studijavo runas, svarstydamas, ar nereikėtų ateityje parašyti studiją, kurią išleistų atskira knyga. Tai būtų atsakymas skeptikams ir skundikams.
Tylos kambarys
Kiekvienas turime kambarį, kuriame norime pabūti su savo mintimis.
Tokį kambarį turėjo dvidešimt dvejų Antanas, kuris kiekvieną vasarą kelioms savaitėms išskrisdavo iš Mičigano per Atlanto vandenyną. Jis neabejojo, kad ateityje sugrįš į tėvynę, nes čia – jo tėvai, jo senelių, kuriuos labai mylėjo, kapai. Ir kaip jų nemylėsi, jeigu nuo mažens jie augino „Ontosielį“, kaip jį vadindavo bočius Pranas, rūpinosi juo, nes anūkėlio tėvai nuo anksčiausio ryto iki vėlaus vakaro tūnodavo savo darbuose ir rūpesčiuose. Todėl Ontosielis nežinojo, kas yra vaikų darželis ir visos vaikiškos užkrečiamos ligos.
Beje, į pradinę mokyklą jį lydėdavo senelis arba senelė Janina, kuri daugiau šypsojosi, nei kalbėdavo. Na, o bočius Pranas mėgo šnekėti ir daug žinojo, todėl, kai reikėdavo, Ontosieliui padėdavo paruošti pamokas.
Jis buvo smalsus berniukas, kurio akys tyrinėdavo kiekvieną vabalą arba slieką.
Kartą paėmė rainuotą bitelę, o ši suleido savo geluonį į vaiko delną. Tąsyk kieme pasigirdo Ontosielio klyksmas ir verksmas, o pasimetę senukai neišmanė, ką tuomet daryti. Vis dėlto senelė Janina, į stiklainį pripylusi šalto vandens, įmerkė vaiko delną, kad numalšintų skausmą, o paskui ant įgeltos vietos uždėjo tamponiuką, išmirkytą kamparo spirite. Na, o anūkui tas nuotykis tapo įsimintina pamoka visam gyvenimui.
Kai Ontosielis paaugo, bočelis Pranas su Janina jam porindavo apie savo jaunystės dienas, apie baisų pokarį, kurio vaikas nesuprato. Nejaugi taip galėjo būti? Senose, pageltusiose nuotraukose jo seneliai atrodė jauni, neatpažįstami, o veidai buvo rūstūs, sustingę. O kaip suprasti, kad žmonės gyveno pusbadžiu ir kad nusipirktum kepalėlį forminės duonos, reikėjo laukti eilėse nuo ankstyvo ryto. Visa tai – kaip siaubingas sapnas. Bet seneliai ne viską vaikui pasakojo, nes žiaurūs vaizdai būtų sutrikdę jo jautrią psichiką. Jeigu norės, daug ką sužinos vėliau, tačiau tą „vėliau“ seneliai su savimi nusinešė į kapus.
Bet prieš kelis dešimtmečius nei Ontosielis, nei jo tėvai nesvarstė, kas atsitiks, kai bočius Pranas ir senelė Janina vienas po kito iškeliaus į Anapilį. Tiesiog nepasitaikė tokios progos liūdniems apmąstymams: slinko dienos, savaitės, kol kas nieko rimto tuomet neatsitiko, o vakarais, vakarieniaudami Ontosielio namiškiai jį prisimindavo žinodami, kad kitą vasarą vėl atskris lyg paukštis iš tolimo krašto ir tuomet bus didelis džiaugsmas. Tuosyk senelė Janina iškeps didelį pyragą, o bočius užraugs gardžių agurkų. Ant vaišių stalo bus kepsnių ir kavos, ir viso kito. Ir niekam nepritrūks kalbos, visi kažką prisimins, mėgins juokauti, nes kiekviena gyvenimo akimirka taps aukso vertės.
Tačiau tai supranti, kai kažko netenki, kai nieko nepakeisi, nes mirties ir gyvenimo dėsniai geležiniai. Žmonės tai suprato jau gilioje senovėje. Ir ko tik nedarė, kad pergudrautų mirtį, tačiau niekas nuo jos nepasislėpė. Gal todėl bijome rūko ir tamsos, bijome sau pripažinti nepaneigiamas tiesas.
Aną kartą, kai sužinojo naujieną, kad staiga sustojo bočiaus Prano širdis ir jis jau palaidotas šalia žmonos, jis žvelgė į žmones oro uoste, paskui sustingęs sėdėjo lėktuve į nieką nereaguodamas, todėl lėktuvo palydovė paklausė, ar jis neserga, o gal reikia raminančių vaistų. Tačiau susimąstęs keleivis trumpai atsakė, kad nekreiptų dėmesio į jį.
Galop pavargęs pasiekė tėvų namus ir iš karto paprašė tėvo, kad nuvežtų iki kapinių, nes nori ant senelių kapų uždegti žvakutes. Netrukus taip ir atsitiko: su tėvu stovėjo susimąstę prie kapinių kauburėlių, stebėdami virpančias žvakių ugneles. Antanas persižegnojo, tačiau nieko neištarė tėvui, bet vėliau pasakys, kad galvoja sugrįžti visam laikui į tėvynę, nes ten, kur dabar gyvena, jaučiasi visiškai svetimas ir nereikalingas, nes ten kitas pasaulis, kurio niekada nesupras ir prie jo neprisiriš, nes dideli pinigai nesuteikia didelės laimės.
Kai po to įžengė į senelių kambarį, atsisėdo ant sofos ir iš pradžių apsidairė, ar niekas nepasikeitė. Ne, nepasikeitė… Ant sienų kabojo nuotrauka, kurioje buvo nufotografuotas su bočiumi ir senele, buvo matyti ir spalvoti nedideli paveikslai, o prie sienos – didelis televizorius, kurio ekrane visi trys stebėdavo krepšinio rungtynes, gerdami arbatą su senelės iškeptais kvepiančiais sausainiais. Tuosyk jam atrodė, kad taip bus ilgai ilgai, kol kada nors į tėvynę atsiveš žmoną su vaikais.
O dabar, tą niūrų vakarą jis sėdėjo ir klausėsi garsų, net išgirdo tylius senelių balsus, kurių neužmiršo ir niekada neužnirš, ir labai norėjo, kad šitas kambarys visada būtų šitoks, kad tėvai čia nieko nekeistų. Teisingai sakoma, kad nėra dviejų vienodų žmonių, vienodų medžių ir kambarių. Juk visas pasaulis kur kas sudėtingesnis, nei iš pradžių atrodo, visko su liniuote neišmatuosi. O kokiu prietaisu išmatuosi jausmus, nes, pasirodo, jaučia ne tik žmonės, bet ir visi gyvūnai, net augalai.
Pagaliau jis išgirdo motinos balsą, ji pakvietė vakarienės. Ant stalo išvydo pyragą, kurį visada kepdavo senelė Janina, labai mylėjusi vienintelį savo anūkėlį.
Kol viešėjo tėvų namuose, tol kiekvieną vakarą jis sėdėdavo senelių kambaryje, tačiau televizoriaus neįjungdavo. O iš tėvų išgirdo, kad prieš kelis mėnesius jų kaimynas Juozas taip pat iškeliavo Anapilin. Galiu sakyti, kad mūsų gatvėje vienos kartos žmonių jau nebeliko, pusbalsiu pasakė jo tėvas, miesto savivaldybės vairuotojas. Ši naujiena Antanui atrodė nereali, buvo sunku patikėti, kad būrys žmonių, kuriuos nuo mažens pažinojo, kažkur iškeliavo.
Kai iki išvykimo liko kelios dienos, Antanas vėl su tėvu aplankė senelių kapus ir uždegė žvakeles. Ten stovėdamas, tarsi ko laukdamas, galutinai pasiryžo, kad būtinai sugrįš į šitą jaukų provincijos miestelį. Tuomet tėvo paprašė, kad jie nieko nekeistų senelių kambaryje. Nors sūnaus noras nustebino, tačiau pritarė: gerai, Antanai, bus taip, kaip tu nori…
Pro parko medžius
Rimvydas atidžiai žvelgė į senojo parko medžius, kurie po dešimtmečių atrodė visai kitokie, tarsi didelė kopija, kurią šiais laikais padaro moderni kopijavimo technika. Tačiau jis džiaugėsi, kad šie medžiai išliko, nes girdėjo, kad vienas miesto verslininkas labai stengėsi šioje vietoje įkurti indėnų vigvamus ir kitokius atrakcionus vaikams, todėl šio parko būtų nebelikę. Tikras stebuklas, kad miestelėnai sukilo, kad neleido šitam „indėnui verslininkui“ įgyvendinti kvailystės, tačiau indėnų vigvamus ir visa kita suprojektavo kitoje vietoje. Ne veltui sakoma, kad keistuoliai kartais būna labai užsispyrę, be to, šis jaunas ir įžūlus verslininkas visur turėjo bičiulių, su kuriais draugavo.
Ką gi, žmogelio gyvenimas – kaip akimirksnis, todėl nesiskiria nuo vienaląsčių gyvūnų egzistavimo, tačiau tai suvokti trukdo susikurtos visokios iliuzijos. O jeigu pasaulyje tokių keistuolių būtų mažiau, tai gal ir mūsų gyvenimas atrodytų kitoks? Vargu…
Gal kažką negero nujausdamas, jis, turėdamas laisvo laiko, lankydavo vietas, kuriose anksčiau gyveno, kur patyrė vaikystės ir jaunystės įspūdžius. Šita kelionė buvo ypač svarbi, tačiau apie tai niekam nepasakojo. Kiti keliaudami nori pabėgti tarsi nuo savęs, o jo tikslas kitoks, labai subtilus.
Rimvydas išmoko atpažinti melą, niekšybę ir imitacijas, kurių šiais laikais netrūko. Visas pasaulis mirgėjo kaip kino ekrane, bet šiame kino teatre sėdėjo nedaug žiūrovų. Ekrane juos viliojo įvairūs veikėjai, tarsi talentingi aktoriai. Kartą net suabejojęs savęs paklausė: ar man to reikia?
Ar ši tuštybė yra protingo žmogaus gyvenimas?
Vis dėlto yra žmonių, kurie atskiria tikras vertybes nuo butaforijos. Stebėtina, tačiau vis dėlto atskiria, nors neturi didelio išsilavinimo, galvojo susisupęs į šiltą striukę ir klausėsi, kaip vėjas supasi medžių šakose.
Staiga iš debesų išlindo saulės spinduliai, kurie apšvietė kamienus ir šakas, papuoštas spalvotais lapais, nes ruduo juos nudažė įvairiomis spalvomis. Šitas „dailininkas“ jam labai patiko, todėl mėgdavo išeiti į lauką, nes kambarių sienos įkyrėdavo, kaip ir triukšmingi jauni kaimynai.
Rimvydas gėrėjosi šviesos ir spalvų žaismu, o paskui stebėjosi, kad parke nepastebėjo paukščių, tarsi visi būtų išnykę. O seniau taip nebuvo, atsiduso ir pažvelgė į laikrodį, nes traukinys jo nelauks.
Kažkada miestelio gyventojai laisvalaikį leisdavo šiame parke. Ant žalios vejos patiesdavo didelius „Tiesos“ laikraščius, ant jų sukraudavo konservų dėžutes ir lašinius, supjaustydavo duoną ir, be abejo, atsinešdavo alaus ir degtinės. Žiūrėk, už valandos kitos jie pradėdavo dainuoti dainas ir dainuškas, o kai kas ir susibardavo dėl kokio nieko. Bet vaikams rūpėjo ne tai. Tie, kurie gyveno netoli miestelio parko, laukdavo rytmečio, kad pievoje ieškotų smulkių pinigų ir įvairių daiktų. Ypač buvo vertinami sulankstomi peiliukai. O Rimvydas kartą aptiko net rankinį laikrodį. Bet vienas įvykis juos visus labai nustebino… Netikėtai netoli vešlių krūmų vaikai aptiko negyvą vyriškį, kurio nugaroje barkšojo peilis medine rankena. Jie tuomet taip išsigando, kad iš pradžių neišmanė, ką daryti, todėl netrukus spruko iš tos vietos ir, parskuodę namo, viską išklojo savo tėvams, kurie iškvietė miliciją. O kitą dieną apie žmogžudystę išgirdo visas miestelis, todėl pasklido visokios šnekos.
Pro jį lėtai praslinko senutė, kurios neatpažino, bet paskui suabejojo, ar tai nebus ta pati mergaitė, į kurią įsižiūrėjo mokydamasis trečioje klasėje. Tikriausiai, nes akių žvilgsnis buvo panašus, tačiau ir ji nepažino Rimvydo. Laikas viską pakeičia, tad nėra čia ko stebėtis, pagalvojo.
Tačiau kur dingo šio parko paukščiai, vėl į galvą smelkėsi įkyri mintis. Tarsi būčiau patekęs į paralelinį pasaulį. Jeigu neliks paukščių, tai ateis eilė ir žmonėms. Deja, kada nors neliks ir miestelio parko, čia bus pastatyti namai, kuriuose gyvens iš kitur atvykę žmonės – viskam abejingi, pikti egoistai. Bet, ačiū Dievui, aš to jau nematysiu, pagalvojo Rimvydas, ant pečių užsimetęs lengvą kuprinę.
Kai galop atsisėdo traukinio vagone prie lango, susimąstė, o kur kita kelionė jį nuves.
