Rugpjūčio pradžioje nuskambėjęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuojamas tarptautinis Klaipėdos festivalis, jau penktasis, šiemet pasižymėjo keliomis skirtingomis tematinėmis linijomis. Pirmoji jų tradicinė – tai su operos žanru susiję renginiai, antroji išskirtinė – vakarai, skirti didžio Lietuvos menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms.
Danguolė VILIDAITĖ
Festivalio turinys ir programa iš pirmo žvilgsnio bei lyginant su ankstesniųjų metų projektais – kuklesnė ir savo sumanymais ne tokia pretenzinga. Bet tai jokiu būdu, žinoma, nesumenkina jo reikšmės. Išgirdome Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ koncertinį variantą, netipiško formato šiuolaikinę operą „Geros dienos!“ (autoriai Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė) bei simfoninės muzikos koncertą „Kodas MKČ“, netradicinėje tam Skulptūrų parko erdvėje atliktas šešių choreografinių miniatiūrų ciklas „Misterija REX“. Festivalio atradimas – du kompozitorių kūrybai ar jos sklaidai aptarti skirti vakarai: „Pasikalbėkime apie M. K. Čiurlionį“ (su muzikologais Danute Petrauskaite ir Dariumi Kučinsku) ir „Pasikalbėkime apie R. Wagnerį“ (su kultūros vadybininku, laidų vedėju Julijumi Grickevičiumi). Jie Klaipėdos melomanams pateikė, manyčiau, daug įdomių minčių, dar nežinomų istorinių faktų. Tokie susitikimai ne naujiena, bet šįkart, vertinant pagal publikos reakcijas, tikrai pasitvirtino.
Dabar keli pastebėjimai ilgai lauktos R. Wagnerio „Lohengrino“, šio festivalio vieno iš ryškiausių ir patraukliausių akcentų, premjeros tema.
Tarp pasakos ir realybės
Nors pasirinktas sutrumpintas (beveik perpus), koncertinis šios operos variantas lėmė apšvietimo, režisūrinių sprendimų minimumą ir veiksmas perteiktas be jokio ypatingo teatrinio sceninio judesio, atlikėjų profesionalumas ir muzikos grožis paliko nepakartojamą įspūdį. Nuostabūs solistų balsai ir jų įsijautimas, perteikiant personažų charakterius, preciziškas intonavimas bei teatro orkestro, vadovaujant maestro Gintarui Rinkevičiui, grojimas, ne pirmą kartą stebinantis interpretacijos gelme, galingu skambėjimu, jautrumu dirigento mostui, mintyse žadino tik vieną žodį – bravo! Galima dar replikuoti, kad ši opera ne veltui pripažįstama kaip viena iš romantiškiausių ir populiariausių šio autoriaus kūrinių.
„Lohengrino“ siužeto pagrindu kompozitorius pasirinko viduramžių vokiečių poeto minezingerio Wolframo von Eschenbacho atpasakotą legendą apie mistinį Gralio pasaulį ir jo riterį Lohengriną (tenoras Edgaras Montvydas), dieviškos šviesos, meilės ir teisingumo nešėją, ateinantį į šį pasaulį ginti nuskriaustųjų.
Operos įžanga šviesi, beveik permatomai skaidri pradžioje, prasidėjusi styginių divisi aukštuose registruose (Gralio ir Lohengrino charakteristika) vėliau leidžiasi, papildoma medinių ir varinių pučiamųjų instrumentų tembrais, tampa sunkesnė, „apauga medžiaga“. Jos muzika beveik užburia lėta, ramia savo tėkme, vėliau prasiveržiančia pergalingu, romantinio ilgesio kupinu jausmingumu. Tarsi iš dangiško į žemišką pasaulį – tokia jos simbolinė prasmė.
Veiksmo pradžioje karaliaus šauklys (bosas-baritonas Evertas Soosteris), iškilmingai skambant varinių pučiamųjų fanfaroms, pristato į Brabanto kraštą atvykusį Karalių Henriką (bosas Tadas Girininkas), dar kitaip liaudyje tituluojamą Paukštininku – istorinis personažas. Valdovas kviečia visus susivienyti bendroje kovoje prieš vokiečių žemes nuolat puldinėjančius vengrų pulkus. Tačiau riteriai ir grafas Telramundas (šio personažo klaipėdietiškame pastatyme atsisakyta), vienas svarbiausių karaliaus karvedžių, į kovą stoti atsisako, kol nebus išspręstas pagrindinis klausimas – Gotfrydo, šio krašto sosto paveldėtojo, keistas dingimas.
Kilnios meilės išbandymai
Nužudžius brolį Telramundas kaltina buvusią savo nuotaką, Brabanto hercogaitę Elzą (sopranas Lauren Ashleigh Fagan). Teisme pasirodžiusi Elza savęs teisinti neskuba, bet svajingai visiems pasakoja sapne regėjusi (Einsam in trüben Tagen) kilnų, spindinčiais šarvais riterį, pažadėjusį ją apginti. L. A. Fagan interpretacijoje tai ne naivi, efemeriška būtybė, o jautri, gilius jausmus galinti išgyventi mergina. Vagneriškiausias, sakyčiau, šio pastatymo balsas, kurio jėga geriausiai atsiskleidė kulminaciniame operos momente trečiame veiksme.
Lohengrinas – tyriausias, poetiškiausias ir labiausiai kilnios meilės išaukštintas šio kūrinio personažas. Jautriai suskambo pirmasis jo monologas – atsisveikinimas su gulbe (Nun sei bedankt, mein lieber Schwan!), po kurio beveik iškart jis prisipažįsta Elzai, kad ją myli, ir finalinis solo – pasakojimas (In fernem Land). Graži, turtinga vokalinėmis spalvomis, plataus alsavimo E. Montvydo balso kantilena, kupina romantinės patetikos, kaip niekad tiko šio veikėjo išgyvenimams perteikti.
Lohengrino pasirodymo scenoje chorui pritrūko darnos bei intonavimo tikslumo, tačiau kituose epizoduose, ypač gana dinamiškoje ir iškilmingoje scenoje, šlovinančioje Lohengrino pergalę kovoje (Durch Gottes Sieg…), viskas net labai gerai. Įdomu, kaip režisierius būtų išsprendęs choro dalyvavimą visaverčiame operos pastatyme, juk jo vaidmuo čia gana statiškas.
Blogio jėgos galų gale nugalėtos, Brabanto hercogaitė Elza išgelbėta, tačiau ar galima taip lengvai išspręsti konfliktą tarp įsivaizduojamo idealo ir realybės, dangiško ir žemiško pasaulių, kai tyra meilė susiduria su žmogiškomis aistromis, valdžios troškimu, silpnumu ir nepasitikėjimu? Meilė vis dėlto neatlaiko paties pirmojo jai skirtojo išbandymo – Elza sulaužo duotą pažadą niekada neklausti, kas jis, šis herojus, ir iš kur. Lohengrinas grįžta į savo pasaulį nesuprastas, atstumtas, nusivylęs. (Sakoma, kad R. Wagneris rinkdavosi tokius personažus, kurie geriausiai, tarsi veidrodyje atspindėdavo jo gyvenimo realijas, išgyvenimus.)
Idėjos ir akcentai
„Lohengrinas“ – tai pirmoji R. Wagnerio opera, kurioje labiau pradeda reikštis šio žanro reformos principai. Tai dar nėra tikrasis Gesamtkunstwerk, bet kūrinys jau pradedamas ne uvertiūra, o įžanga, tiesiogiai pereinančia į pirmąjį veiksmą (pagal R. Wagnerio sumanymą turėjo skambėti neuždengus scenos). Pagrindiniai personažai, nors gal ir išreiškia kažkokias simbolines prasmes, yra psichologizuoti, išgyvena nepaprastai gilius jausmus, čia daugiau ariozinio dainavimo ir ištisinio plėtojimo scenų, svarbūs ne tik leitmotyvai, bet ir tembrinės dramaturgijos principas, labiau simfonizuotas orkestras – jo vaidmuo operoje itin svarbus.
Norėtųsi dar kartą pasidžiaugti profesionaliu ir virtuozišku Klaipėdos muzikinio teatro orkestro grojimu. Atrodė taip, tarsi G. Rinkevičiaus vadovavimas šiam kolektyvui įkvėpė naują gyvybę, suteikė jam daugiau spalvų ir lankstumo. Skirtingi epizodų charakteriai ir tempai, dinamikos kaita, dramatinės ir lyrinės kulminacijos – viskas tobula ir savo laiku.
Gaila, bet koncertiniame operos variante, atsisakius grafo Telramundo ir kitų personažų, visiškai sumažėjus burtininkės Ortrūdos (mecosopranas Wiktoria Wizner) vaidmeniui, išmetus ne vieną svarbią šio kūrinio dramaturgijai sceną (pavyzdžiui, Telramundo ir Ortrūdos, Ortrūdos ir Elzos dialogai iš antro veiksmo), istorija labai keičiasi, joje nebelieka antagonistų ir vienos iš svarbiausių šio viduramžių laikus menančio pasakojimo linijų – mistinio gėrio ir blogio susidūrimo (kūrinio partitūroje išreiškiamo ne tik pasikartojančiomis temomis, jų intonacijų susipynimu, bet ir instrumentų tembrais, skambančios muzikos registru).
Iš antro veiksmo paliktas tik vestuvinės eisenos į Soborą fragmentas (Gesegnet soll sie schreiten), pereinantis iškart į iškilmingą trečio operos veiksmo instrumentinę įžangą, atliktą nepaprastai veržliai ir efektingai, vestuvinį maršą, kuris ir šiais laikais gana dažnai atliekamas sutuoktuvių apeigose.
Varomąja šio pastatymo jėga, pagrindiniu viso dramatinio veiksmo moto tampa uždrausto klausimo tema. Lohengrino paslaptys po Ortrūdos įsikišimo nebeleidžia Elzai nurimti. Sunku nesutikti su merginos priekaištu mylimajam, kad net girdėdama švelniai, su meile tariamą savo vardą, atsakyti tuo pačiu ji negali. Elzos ir Lohengrino duetas – dialogas iš trečio veiksmo – ne tik gražiausias ir poetiškiausias šio vakaro epizodas, bet ir ryškiausia jo dramatinė kulminacija. Meilė išreiškiama ir išgyvenama įvairiais, romantiškais šio jausmo atspalviais, nuo švelnių ir subtilių, jautrių ir labai asmeniškų, iki išaukštintų, kilniai pakylėtų. Bet Elzos abejonės niekur nedingsta, įtampa auga, draudžiamas klausimas užduodamas, po to – tragiška šio veiksmo pasekmė ir Lohengrino atsakymas, jo vardas ir kilmė. Atskleisdamas šią paslaptį, jis pažeidžia svarbius dangiškojo pasaulio principus, sunkiai mums suprantamus, ir dabar priverstas palikti visa, kas jam brangu, grįžti atgal į paslaptingą Gralio karalystę. Paskutinė dangaus dovana Brabanto kraštui suskamba tarsi nauja viltis – Gotfrydas iš gulbės, operos pradžioje atnešusios Lohengriną į šį pasaulį, atverčiamas žmogumi (Ortrūdos burtai jo paveikti nebegali). Šviesus ir liūdnas šis finalas, paliekantis dar daugiau klausimų.
Nedidelis pastebėjimas
Pasirinkta industrinė erdvė AB „Klaipėdos energija“ kieme gal kažkam ir buvo didelis atradimas, asmeniškai man – nelabai. Jeigu Paulio Lindenau laivų statyklos elingas, kranai ir metalinės konstrukcijos, marių vaizdas tapo pliusu „Skrajojančiam olandui“, tai čia – tiesiog kita vieta. Pagal savo turinį ji gal labiau būtų tikusi, tarkime, Matto Heckerto „Mechaninio garso orkestro“ pasirodymui iš 1999-ųjų festivalio „Kopa“, nei „Lohengrinui“. Operos premjera taip pat lengvai galėjo vykti bet kur kitur, kad ir įprastoje Klaipėdos muzikinio teatro salėje. Gerai, kad permainingas Klaipėdos oras nesugadino šio gražaus vakaro įspūdžio.
