Norėjau atrasti –
Tave…
paniręs
netikram sapne –
budau-artėjau
užmigau-nutolau…
Tikėjausi paskęsti
po lietaus gija,
vokus vos pakeliu –
regiu –
lietus prapuolė…
Prie Tavo
pėdsako blyškaus
ilgai
guliu, –
visa žolė
kol nepakilo
ir dar ilgai lingavo
iki pat dangaus,
tikiu –
nesi lėlė,
nebyliai vis
prabylanti.
Vienu balsu
likimai
Du, –
dėkingas,
kad prisimeni
kasdieną
o aš kasnakt
randu-girdžiu,
Tavo vylingą šnabždesį,
čia pat,
už sapno
sienos.
Kirvoboica
