Autoportretas su Cvetajevos žiedlapio draiskana
Nida Gaidauskienė
Gyvenimo šviesos ir šešėlių grumtynėse išryškėja portretuojamojo bruožai. Todėl autoportretas, nepaisant to, kad modelis pažįstamas geriausiai, – sudėtingas žanras. Įvertindamas potėpį, gali atsitraukti tik tiek, kiek leidžia regėjimas. Kiek pajėgi atsiriboti nuo savo vidinės projekcijos. Pamatyti veidą naujai, tarsi kito. Jau 1992-aisiais pasirodžiusiame Dalios Jazukevičiūtės rinkinyje „Traukinys Nr. 183“ dominuoja „žvilgsnis atšiaurus / ir į save“ (138 p.). Tokio pobūdžio rašymą sieti su programiškumu būtų nekorektiška, nebent kalbėtume apie pasaulėjautos programą, duotą, ne pasirinktą. Šiais metais išleistoje D. Jazukevičiūtės poezijos knygoje eilėraščių moteris ir jų autorė stovi pavojingai arti. Rašančioji suvokia šitą keblumą. Vienoje iš 2000 metų „Laiko balse“ skelbtų išties įdomių atsivėrimų ji sako: „Save net pamatyti gerai nėra įmanoma“ (Nr.12, p.42). Tekste minimas vaikystės mėginimas pro apmusijusį palėpės langą išvysti pasaulį „be manęs“. Bet tai tėra nepaliaujama „kas esu aš“ studija. Tiksliau, savos vertės („kas aš buvau“) sankaupa netekties įjautrintose artimųjų intonacijose, vieninteliame, didžiausiu tapusiame, jų rūpestyje surasti prapuolusiąją. Aptariamą D.Jazukevičiūtės poezijos knygą matau kaip šito vaikystės žaidimo tęsinį arba meditaciją.
Knygoje vyrauja eilėraščiai, turintys būtojo arba būsimojo laiko perspektyvą: „Aš netoli nuo jūsų gyvenau“, „Laikiausi įsikibusi savo sielos“, „Kai aš, sulaukus pagaliau eilės, / įslinksiu Paskutinio teismo / salėn“, „Ir tik tada, kai man pažers į veidą / geltonas vėjas kapinių lapus…“, „Galbūt išties turėsiu ropštis pragaran, /[…] / apsiavusi pigiais kartoniniais bateliais, / […] / su kieta karsto pagalve po pažasčia“ (8 p.). Retai susitelkiama į čia-dabar stebuklą (keletas lakoniškų, skaidrių, akimirką fiksuojančių tekstų). Nėra istorinio laiko (skirtingai nei socialines aktualijas gvildenančioje, etiškai įpareigotoje autorės publicistikoje: tekstų skaičius viršytų 700). Eilėraščių knygoje – sielos būsenų istorija, visuotinė metafizinio rūpesčio prasme. Keista ekspancija į anapusybės teritoriją, leidžianti visa, kas vyksta dabar manyje, matyti būtuoju laiku. „Imperijos moters“ (taip pavadintas eilėraščių rinkinys) ataka. „Kodėl imperijos? Todėl kad mano mąstymas imperinis, užmojai, žinote, parbloškiantys visus, dažnai net mane pačią“, – išsitaria dienraštyje „Sekundė“ autorė. Kitaip nei knygos viršelio reverse.
Vienas iš tų parbloškiančių užmojų – parašyti bent penkis eilėraščius, gyvensiančius keliskart ilgiau nei nei ji pati (www.sekunde.lt, 2006.11.05). „Eilėraštį, net ir prastą, vis tiek rašai amžinybei“, – tvirtina D.Jazukevičiūtė, „Literatūros akiračiuose“ kalbėdama apie savo knygą. Kas yra „amžinybei“, aiškėja skaitant šios autorės straipsnį apie Salomėją Nėrį („Veidas“, 2004, Nr.11, p.54-55): poetei pavykę išlikti, „jos išrišimas, jos išganymas yra jos eilės. Ir tik“. Kaip tai dvelkia tos pačios kartos atstovo Vaidoto Daunio romantine „poezijos religija“, o sykiu ir jo tikėjimu Dievo, Tėvynės, meilės nenykstamomis konstantomis. (V.Daunys vertino D.Jazukevičiūtės kūrybą palankiai, kaip ir V.Kukulas, artimos jausenos poetas). Stiprus hierarchijos ilgesys. Kas vienam – Regnum siekiamybė, kitai dingojasi kaip imperijos įtvaras. Iš jo mėginama vaduotis anarchistiškai maištaujant. „Nesugalvoju, ką man dievinti: Che Guevarą, Jėzų Kristų ar save“ (www.sekunde.lt, 2006.11.05). Paskutinysis rinkinio „Imperijos moteris“ eilėraštis – autoportretas, karštligiškai pribraukytas nesuderinamų štrichų. Užbraukytas jų tankio. Su neliečiamosios – raupsuotosios – stigmom. Ir vis dėlto – autoportretas. Rinkinyje daug tokio pobūdžio eskizų, kurių vienas kitas galbūt išliks (tarkim, eil. „Taip, moteris. Bet man negėda…“, 49 p.). Arba kad ir tas apie pavargusio teisėjo ištarmę (pradžioje „salomėjišką“) paskutiniajame teisme:
„Mylėjai daug.
reikėtų tau atleisti.
O tas eilėraštis, kurį
atsitempei
suglamžytą kišenėj –
nebeišteisins.
Tai kliedesiai
pavargusios moters
anapus baimės.
Sargybini,
įleiskite
ją pagaliau dangun
ne pernelyg sugriežtinto
režimo“.
(46 p.)
Eilėraščiai rašomi meilės pertrūkių metu, iš neapykantos sau duobės ir siekio įsitverti į aistringą savęs teigimą, iš gyvenimo alkio ir tuštumos baimės („Aš pamečiau žaidimo taisykles“, 63 p.). Mėginant įkvėpti oro po ilgalaikės intoksikacijos. „Pažadu neberašyti eilėraščių […] neplėšyti Cvetajevos […] ir niekada / niekada / nekritinėti / į orkestrų duobes / nuo scenos“ (43 p.). Kitaip sakant, pažadu nebegyventi. Veiksmažodžio pirmasis asmuo ir neiginys su infinityvu. Savotiška nebūties begalybė. Cvetajevos žiedlapio draiskana. Ne žiedas. Moterų priartėjimas žmogiškuoju, likimo lygmeniu. Ne poetiniu. („Literatūros akiračiuose“ D.Jazukevičiūtė prisipažįsta, kad jos kažkada mėginta slapta lygiuotis į rusų sidabro amžiaus poeziją, „nors tai neįmanoma“). Imperijos moters imperatyvas, kylantis iš Cvetajevos (pats jos žydėjimas!) eilutės:
Mylėk mane už tai kad
laikina
už tai kad tau neleidau
būti gailestingam
už nemandagų troškulį
numirt
už neištikimybės narsą ir
azartą
mylėk už tai, kad niekur
neradai
bet net ir mirdamas
sutikti vilsies
(36 p.).
Aistra išlikti ir mirties geismas – šalia. Tikrosios gyvenimo meilės lūkesčiui neretai suteikiamas religinis atspalvis. Citatos iš esė „Tu niekada nemirsi“: „Atsigręžiu į buvusią save, o matau jį“, „Visas mano gyvenimas prabėgo jo veido fone“ („Laiko balsas“, 2000, Nr.3, p.36). Dažno eilėraščio adresatas Dievas turi žemiško vyro pavidalą: „…o trokšdami dievybės radom tik vienas kitą“ (37 p.). Religiniame santykyje motinos, sesers meilė tikslinama Magdalietės jausmu: „o aš patyrus nuopuolio / svaiginantį azartą / ir Dievo karalystės butaforijas / mylėjau sūnų / tą kur nužudžiau / kurį mačiau ant kryžiaus mirštantį / mylėjau sūnų / taip be atodairos taip švelniai / ir klaidingai“ (59-60 p.)
Imperijos moters vidinė cenzūra yra neveiksni instancija: nesigėdijama pasakoti apie „tokios neva poniutės nuvėsusios“ girtą siautulį ir savigailos ašaras, vėmimą gyvenimu ir beprotiškai didelį norą išbandyti peiliuko ašmenimis savo efemeriškai ploną odą. Vadovaujamasi Jimo Morrisono maksimalistine programa: „Skausmas turėtų pažadinti. […] Skausmą reikia nešiotis su savim, kaip radiją. […] Jei jūs gėdijatės savo jausmų, slepiate juos, jūs leidžiate visuomenei griauti jūsų realybę. […]. Žmonės bijo mirties labiau nei skausmo. […] Gyvenimas žeidžia žymiai labiau nei mirtis“. Į D.Jazukevičiūtės eilėraščio sceną išvelkama visa tai, ką įprasta nutylėti kaip užkulisių dalykus. 1998 metais, kalbėdama apie leidykloje užsigulėjusią trečiąją savo poezijos knygą (taigi, šiosios pirmavaizdį), ją pavadino „Trečiuoju veiksmu“. Sceniškai. Dramatiškai. Keleto eilėraščių fragmentai: „Tai buvo toks gražus vaidinimas. Su visais tragedijų fragmentais. Kai vemia degtine, lyg pačiu gyvenimu…“ (61 p.). „Kai stovėsiu ant palangės / ir užuolaidos išsipūs lyg laivo burės / […] kai aš panorėsiu pažadinti / kurčią pasaulį / vienu vieninteliu šūksniu / kai aš nuspręsiu būti amžinai / ir tave paskutinį savo žmogų / […] išskaidrinsiu taip / kad pavirsiu į ką tik išskalbtas paklodes / ir nuskriesiu pavėjui / […] ir mano dvasia jau nebepaguos tavęs / taip tvarkingai ir graudžiai / planuojančio ateitį“ (58 p.).
L.Donskis yra akcentavęs takoskyrą tarp angliškų terminų sensitivity ir sensibility. Ko daugiau šioje knygoje? Turbūt sensitivity. Turint omeny ir kai kurias autorės formuluočių trajektorijas, kurių vėžėmis nuslystama, savęs poetinį recitavimą (prozos tekstuose), kartojimąsi, savų tekstų komentavimą. Keista, bet man D.Jazukevičiūtės lyrika primena O.Pleirytės – Puidienės dienoraščių dramą, rašytą beveik prieš šimtmetį, slapta viliantis rasti skaitytoją laike (cituoju Jazukevičiūtę: „Man gražu tik tai, kas tragiška, o tragiška yra viskas“, www.sekunde.lt, 2006.11.05). Ir kontrastuoja su jais. Aukštais, bet kiek kitaip suvoktais idealais ir autoironijos buvimu. Lyrikoje, beje, silpniausiu iš visų Jazukevičiūtės tekstų apie save (įspūdingas šiuo požiūriu interviu „Moteris pasiilgsta būti bloga“ //„Vyras ir moteris“, 1998, Nr.1). Todėl ir kalbu apie baugų rašančiosios ir aprašomos artumą. Apie niūrią įžvalgą „Bet vien tik žūstantys šį tą pramato / budėdami sunaikintuos namuos“ (63 p.).
„Imperijos moteris“ – puikiai „aprengta“ knyga („Baltų lankų“ knygų apdarai dažnai rafinuoto skonio). Dailininkė Dalia Šimavičiūtė iš poetės tekstų labai tiksliai ištraukia tris spalvas: baltą, juodą ir mėlyną. Esė „Mano sielos rūbas“ autorė sako negalinti atsimušti juodo apdaro. (Baltais vyriškais marškiniais tekstų moteris apsigobia palaimingame sapne – kaip vienintelės tikrosios gyvenimo meilės apsiaustu, „Balti marškiniai“// „Lit. ir menas“, 2005, spal. 14, p.17). Bet yra dar vienas apdaras, atpažintas kaip tikroji sielos oda – antikvariate aptiktas amžiaus pradžios prancūzų karo laivyno moteriškas munduras: „Radau savo sielos rūbą. […] Su tokiu negėda ir graban atsigulti“ („Laiko balsas“, 2000, Nr.13, p.41). Ieškant tapatybės, ši apranga yra daug pasakanti: apie ištikimybę nebesančiam garbės kodeksui, poreikį būti išnykusio „ordino“, kuriame dominuoja vyrai, lygiateise seserimi, apie nuolatinę „karinę parengtį“, nulemtą pribloškiančiai atviro ėjimo į komunikaciją. Neatsitiktinai, kalbant apie mėlynąjį mundurą, išsirikiuoja akcentai sielos rūbas, graban ir kad tai jūrų uniforma. Rinkinyje „Traukinys nr. 183“ yra tokia eilutė: „Aprenkit karste mane mėlynai“ (84 p.). Vandenyno, jūros ženklais D.Jazukevičiūtės tekstuose simptomiškai žymima anapusybė: „Kai pagaliau surasiu savąjį mylimąjį, / žuvusį praėjusių amžių kažkuriame / šimtmetyje, apverksiu jo baltus marškinius / ir užmigsiu, / klausydama kaip tu man pasakoji / vokiškai apie jūrą“ (55 p.). Abu paskutinieji eilėraščių rinkiniai prasideda kapo situacija. Žodis skausmas taip ir užrašomas. Neieškant jam metaforos („Traukinyje Nr. 183“ dar buvo širdies gniužulas). Bet teksto disciplinos pastarojoje knygoje daugiau. Nors į retą eilėraštį neįsiterpia publicistinis pasažas. Visas be pertrūkių geras eilėraštis yra „Sapnas“ (44-45 p.).
Ši knyga vertinga ne tik kaip atviras dialogas su savimi, kaip sąžiningai fiksuotas praeinančios epochos, mūsų geografinės platumos (taigi ir tam tikro mentaliteto) moters sielos dokumentas. Vertinga, kaip tokio buvimo viešas paliudijimas apskritai. Kaip mėginimas įdrėksti, įėsdinti savo bruožus pernelyg greitai blunkančioje dienų drobėje:
rašau dienoraštį kurio
neperskaitys
niekas
niekas nebeišgelbės
[…]
kiek besistengčiau vis
tiek netapsiu
svarbesne už kitus
suguldytus
šimtą penkiolika aukštų
po žemėm
(41 p.)
