Duetas keturiems

Duetas keturiems

Goda Giedraitytë

Keturi skirtingi autoriai ðá mënesá sveèiavosi ar tebesisveèiuoja Baroti galerijoje. Dvi parodos – Dalios Lauèkaitës-Jakimavièienës ir Ryto Jakimavièiaus „Pasakojimai“ bei bendras Ksenijos Jaroðevaitës skulptûrø ir Aleksandros Jacovskytës pieðiniø projektas – pristato ypatingø menininkø ypatingus duetus. Novatoriðkus savo ieðkojimais ir nebanalius tarpusavio pokalbiais, stilingus bei menanèius tradicijos virpesius savo plastika. Þodþiu, laikmeèio ir kûrëjo savasties subrandintus ir iðneðiotus…

K.Jaroðevaitës skulptûrø ir A.Jacovskytës pieðiniø paroda – romus ir paðventintas dviejø kûrëjø ir jø kûriniø pokalbis. Dariaus Vaièekausko nuotraukos

Dviese – iððûkis

Dviejø menininkø susitikimas vienoje parodinëje erdvëje visuomet – iððûkis. Tai – net sunkesnis uþdavinys nei surengti personalinæ ar grupinæ parodà. Du kûrëjai turi ne tik iðsaugoti savo autentikà, bet dar ir pabrëþti ðalia esanèiojo. Nepaskæsdami kito ðviesoje, savo buvimu likti itin svarbûs kito ekspozicijai. Todël ir sunku surasti tà kità, kuriam galëtum patikëti savo bûties kraðtelá.

Taèiau retkarèiais tokie stebuklai ávyksta, ir tuomet jau nebekvestionuojama kodël. Todël, kad, kai susitinka dvi artimos sielos, ekspozicija ágauna visai naujà vertës lygmená, pasiekia þodþiais nebenusakomos komunikacijos aukðtumas.

Vienas kità papildo

D.Lauèkaitës–Jakimavièienës ir R.Jakimavièiaus „Pasakojimai“ veriasi istorijos, tradicijos, ðiuolaikinës visuomenës, lengvos ironijos, simbolizmo, paslaptingos esaties erdvëje. Tie patys vaizdiniai keliauja nuo vieno kûrinio prie kito, ið vienos kompozicijos nutrupa á kità arba, prieðingai, neatpaþástamai transformuojasi, it chameleonai prisitaikydami prie naujos plokðtumos ar tûrio.

Abiejø menininkø keramikos darbai diferencijuoja – Rytas dirba trimaèiø objektø, Dalia – plokðtuminiø kvadrø linkme. Abu kuria personalines vizijas: konstruoja realybëje neegzistuojanèius pasaulius. Taèiau, nors skiriasi plastinis braiþas, menininkai vienas kità papildo turinio daugialypiðkumu, vertybiniu svoriu. Abiem rûpi bendraþmogiðki klausimai, bûties ir prasmës polemika, þmogaus sàlyèio su aplinka reikðmë.

Novatoriðkai sugretina

D.Lauèkaitës–Jakimavièienës „Langas su ðv. Jokûbo baþnyèia“, „Daiktelis“ ir „Bokðtas – indas su pele ir angelu“.

D.Lauèkaitë–Jakimavièienë operuoja keliais vizualiniais segmentais, reflektuojanèiais skirtingo laikmeèio dvasià. Graikiðka jonëninë kolona – duoklë klasikai, renesanso kultûros pradþià menantys broliø van Eikø angelai – mistinio ar religinio pasaulio þymenys, Vilniaus miesto panorama – Lietuvos ákûnijimas, floristiniai ir faunos motyvai – sàlytis su gamta, pirmapradþiu natûralumu, barokinës kompozicijos ásiterpianèios á siurrealistiðkai besidraikanèiø elementø sûkurá – istorijos ir dabarties kolizija bei visa apjungiantis laivo vaizdinys – kelionës simbolis.

Ðiuos vaizdinius menininkë ávairiai derina plokðtuminëse plaketëse ir tûriniuose induose (pati autorë juos vadina „bokðtais“), tiek ir netikëtuose techniniuose dariniuose, formaliai atliepianèiuose santechnikos árenginiø detales. Dekoliaþo technikos principais dirbanti menininkë Lietuvos keramikos kontekste iðsiskiria grafine keramikos traktuote, novatoriðku istorijos ir dabarties sugretinimu, pasitelkiant istorinius vaizdinius ir ðiuolaikiðkà plastikà.

Kiauðinis peizaþe

R.Jakimavièius daugiau dëmesio skiria tradicinei keramikos traktuotei – indø ir maþosios plastikos formoms. Taèiau paèios traktuotës interpretacija – originali: indai, seniai praradæ bet kokià funkcinæ savo paskirtá, vaizduojami peizaþinëse kompozicijoje. Ðiuo atveju tai – maþi puodeliai keramikinës þolës vejoje greta milþiniðko kiauðinio arba puodelis arbatai, kurio papëdëje stûkso „mini kiauðinis“.

Kiauðinis – viena mëgiamiausiø Ryto figûrø – gyvybës ir nenutrûkstanèio kosmologinio ciklo simbolis. Pastarasis atsiranda ir tûrinëse kompozicijose. Ðios figûrinës sistemos – keliasluoksnës savo prasmëmis, reikalauja analizës ir perskaitymo. Pavyzdþiui, kompozicija „Autoportretas 1961, 1979, 2000“ atskirais segmentais (raketos, meðkiuko, piramidës, pajaco figûrëlës) ávaizdina kelis þmogaus raidos etapus: vaikystës, jaunystës ir brandos amþiø. Arba „Moteris“, kurios homo sapiens figûratyvas baigiasi ties krûtine, perauganèia á raudonø roþiø laukà, o prie kojø – perpjautà kiauðiná ákûnijantis dubuo, paauksuotas ið vidaus. Simbolinë moteriðkumo ir vaisingumo samplaika.

Ryto darbai daug grubesni savo plastika – akëtas jø pavirðius tarsi sugrauþtas kirvarpø ir tuo bûdu santykiauja su praeitimi. Pajacinës figûrëlës ir monochrominis jø pavirðius tik dar labiau pabrëþia archainá jø charakterá.

Susikaupæ maldai

R.Jakimavièiaus „Moteris“, „Vyras“, „Medis“, „Indai peizaþe. Iðkritæs kiauðinis“ ir „Puodelis peizaþe“. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Simboliná krûvá neða ir ðiuo metu dar veikianti dviejø moterø – K.Jaroðevaitës ir A.Jacovskytës – skulptûrø ir pieðiniø paroda. Vos kelios skulptûrëlës, dedikuotos religinei tematikai, ir ant sieninio kalendoriaus lapeliø pieðtuku iðgraviruoti lengvi eskizai.

Kiekvienà nerangø ir drûtà K.Jaroðevaitës iðlipdytà kûnelá lydi ant balto popieriaus lapo paraðytos Ðv. Raðto eilutës. Viena vertus, pastarosios nurodo, kas árëþta ant apaèioje jø eksponuojamos figûrëlës, kita vertus, tampa papildomais kompozicijos elementais, formuojanèiais ansamblinæ visumà. Ðiuose minimalistiniuose kûneliuose neáþvelgsime jokio ornamentiðkumo ir perdëto puoðnumo; tai – savotiðkos nuo þemës purvo apvalytos sielos – dvasiniai piligrimai. Vienintelë jø puoðmena – ðventraðèio eilutës ant pilvo. Vos viena kita uþuomina á rankeles ir kojas, palaimingoje ramybëje nuðvitæs veidelis – ir viskas. Na, dar poza, leidþianti identifikuoti þmogelio jausminæ bûsenà. Daþniausiai tai – pasiruoðimas maldai ar susikaupimas rimties minutæ. Taèiau niekada – judesys. Tai – ne mobilûs herojai, o tik paðnekovai, liudijantys visuotiná pokalbá su pasauliu, aplinka, visuomene, taèiau per savàjá AÐ, per vidiná kiekvieno iðgyvenimà.

Pokalbiai su savimi

Panaðûs yra ir A.Jacovskytës eskizai – savotiðki pokalbiai su paèia savimi. Lyg netyèia atsiradæ, ið kûrybinio polëkio iðsprûdæ ir ant balto popieriaus lapelio, primarginto skaièiais ir vardadieniais, nutûpæ, sudygæ ir… nespëjæ suveðëti. Tik uþuominos, galimybës tolimesnëms kompozicijoms, pasiûlymai, kurie niekada taip ir neágaus savo tûrinës iðraiðkos.

Taèiau toks laviravimas tarp bûties ir nebûties, smulkmeniðkas kûniðkumas ðiems nutrûktgalviðkiems ir kartu iðneðiotiems kûrinëliams suteikia neátikëtino þavesio ir savasties. Portretai, figûrëlës, nedidukës kompozicijos klijuojamos á vientisà gyvenimo nuotrupø ciklà, nelygu kortø kaladë, kai, iðmetus vienà figûrà, sugriûna visa visuma.

Ir ciklas tas toks artimas greta gulinèioms, klûpanèioms, stovinèioms Ksenijos figûrëlëms – romus ir paðventintas dviejø kûrëjø ir jø kûriniø pokalbis.

||||||||