Jaunas žmogus ir jaunas teatras – dvi dinamiškos kategorijos, kurias geriausiai apibūdina ieškojimas, maištas ir formavimo(si) procesas. Jos abi atstovauja tai pereinamajai būsenai, kai sena struktūra jau nebetenkina, o nauja dar tik kuriama. Tiek jaunatvei, tiek naujai teatro estetikai būdingas taisyklių laužymas, struktūrinis (o ir finansinis) nestabilumas, maksimalizmas ir, svarbiausia, drąsa klysti. Šios dvi stichijos susidūrė rugpjūčio 5–8 d. 14-ąjį kartą Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) organizuotame tarptautiniame teatro festivalyje „Jauno teatro dienos“, kur žodis „jaunas“ iš amžiaus cenzo virsta radikaliu kūrybiniu metodu, tampa unikalia platforma, kurioje teatras apnuogina savo trapumą ir jėgą.
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Burtų keliu
Organizatoriai šį renginį apibūdina kaip vienintelį tokio formato profesionalaus teatro festivalį Lietuvoje – čia per kelias dienas burtų keliu sukurtos aktorių, režisierių, scenografų, kompozitorių ir kitų scenos menų kūrėjų komandos sukuria naujus teatro eskizus, iš kurių vienas (kaip ir praėjusiais metais) bus tobulinamas ir taps „pilnametražiu“ spektakliu, KJT repertuaro dalimi. Kas naujo? Šiemet pagrindinį festivalio akcentą – nemokamas eskizų peržiūras – lydėjo ir kiti renginiai: choreografas ir šiuolaikinio šokio kūrėjas Mantas Stabačinskas festivalio dalyviams vedė kūrybines dirbtuves; vyko Profesinių kuriozų vakaras, kuriame teatro kūrėjai ir festivalio dalyviai dalijosi istorijomis iš užkulisių, bare „Herkus Kantas“surengtas komandinis protmūšis apie teatrą ir scenos užkulisius „Teatromūšis“, nuskambėjo uždarymo vakarėlis „Amžinai jauni“ su grupe „Debiutai“.
Šiemečio festivalio topografija išsidėstė per kelis uostamiesčio kultūrinius taškus, kurie patys savaime inspiravo (galėjo inspiruoti) kuriamų darbų (ir renginių) atmosferą: Klaipėdos kultūros fabrikas, ARTYN teatras („Klaipėdos energijos“ teritorijoje), LMTA Klaipėdos fakulteto Mokomasis teatras, Klaipėdos dramos teatras, baras „Herkus Kantas“ – erdvės, atspindinčios skirtingus miesto kultūrinius sluoksnius: industrinį ir šiuolaikiškos estetikos, akademinės, specialiai teatrui pritaikytos aplinkos. Būtent čia burtų keliu suformuotos režisierių, aktorių, scenografų ir kompozitorių komandos turėjo vos kelias dienas, kad chaotiškas idėjas paverstų gyvais scenos eskizais. Toks formatas – radikalus laiko ir atsitiktinumo eksperimentas, kūryba be „saugos pagalvių“, kur pirmenybė teikiama intuicijai ir psichologiniam lankstumui bei turimiems kūrėjų techniniams įgūdžiams. Tokiu būdu žiūrovams pristatomi ne nugludinti, sterilūs spektakliai, o pulsuojantys, gyvi ir rizikos kupini sceniniai juodraščiai.
Iš atminties aruodų
Festivalio programą formavo keturi ryškūs, visiškai skirtingas estetines mokyklas ir kartas reprezentuojantys režisieriai: Uršulė Bartoševičiūtė – jaunosios kartos teatro režisierė, kurianti Lietuvoje ir užsienyje, kūryboje besigilinanti į laiko, kartų santykių ir kolektyvinės atminties temas; Darius Gumauskas – vienas ryškiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, o pastaraisiais metais aktyviai kuriantis ir kaip režisierius, tyrinėjantis žmogaus vidines būsenas, priklausomybių ir atminties temas; Agnė Matulevičiūtė – kompozitorė, garso menininkė ir režisierė, savo kūryboje jungianti muziką, erdvę, technologijas ir performansą; Naubertas Jasinskas – viena ryškiausių jaunosios kartos teatro asmenybių, kuriančių drąsų ir šiuolaikišką teatrą Lietuvoje bei užsienyje.
1-ajame eskize „Aruodas“ (rež. U. Bartoševičiūtė) buvo nagrinėjama atmintis kaip reiškinys: kaip ji veikia, kiek gali būti subjektyvi, kaip mes patys interpretuojame savo prisiminimus ir kiek jie kartais nutolsta nuo to, kas iš tikrųjų įvyko. Judėdami įvairiomis trajektorijomis – vaikštinėdami tarp žiūrovų, pakildami į sceną, įsitaisydami ant „bendrabučio lovos“, susėsdami prie bendro stalo, spektaklio veikėjai semia iš „atminties aruodų“ prisiminimus apie savo pirmąjį būstą (bendrabutį ar nuomojamą kambarį bute), pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Vienas pasakojimas permuša kitą, personažai vienas kitą tikslina, neigia ir tuojau pat permeta į kitą „siužetinę liniją“. Punktyriškos istorijos labai vizualios ir „kvapnios“ – netrunki vaizduotėje pamatyti kilimus, skirtus skylėms uždengti; sekciją, nustatytą tuščiais alaus buteliais, pelėsiais apėjusias sienas; užuosti tų pačių pelėsių, kojinių ir „liūdno žmogaus“ (prakaito ir jogurto mišinys) kvapą. Dinamiškas, humoro nestokojantis ir jau gyvenimišką patirtį transliuojantis eskizas artimai susijęs su kiekvienu žiūrovu, bet labiausiai orientuotas į jaunimą. Yra tikimybė virsti išbaigtu spektakliu, nors blykstelėjimas eskizo formatu irgi įsimintinas.
„Pinokis“ – ne pasaka
2-ojo eskizo „Pinokis“ (rež. D. Gumauskas) pavadinimas mažumėlę klaidinantis. Tai ne klasikinės Carlo Collodi pasakos iliustracija. Kurdamas eskizą, režisierius rėmėsi trimis šaltiniais: prancūzų dramaturgo ir režisieriaus Joëlio Pommerat pjese „Pinokis“, britų neurologo ir rašytojo Oliverio Sackso knygomis (jose, be kita ko, plėtojama „tapatybės neurologijos“ koncepcija) ir nuotrauka, režisieriaus pamatyta spaudoje (joje buvo užfiksuotas Ukrainos karys, klūpantis ant kelių, o už nugaros matyti subombarduotas namas, kuriame žuvo jo šeima). Tai nėra linksmas vaikiškas pasakojimas (nors pradžioje gana linksma stebėti, kaip vienas kitą mėgdžiodami personažai kuria savotišką choreografiją), o gana gilus kūrinys apie laisvę, netektį, humanizmą, skaudų suaugimo procesą. Scenografija – tuščia erdvė, kurioje susitelkiama į aktorių kūnus ir fizinę raišką: pasitelkti sinchroniško judesio elementai sukūrė lėlių teatro ar naktinio klubo atmosferą; Pinokio „medinė“ prigimtis perteikta ne per rekvizitą (nors tašomas rąstas ir kirvis buvo), o per plastikos, judesio suvaržymą ir transformaciją į laisvą, gyvą kūną. Pinokis sunkiai, nekoordinuotai juda, gargaliuoja keistais garsais, bando pokštauti ir juoktis, nors tai tik kelia šiurpą. Ir vis dėlto eskizo kūrėjai akcentuoja, kad pagrindinė jo tema – tėvo sielvartas: dėliojant įvairias mizancenas, bandoma įsivaizduoti, ką tas tėvas darytų, gavęs kirvį ir pliauską. Viena aišku, jei ir bandytų „kompensuoti“ netektį žmogaus iš medžio kūrimu, tai nuvestų į nieką, tuštumos neužpildytų. Eskizas neverbalinis. Įdomu, ar jis prabiltų žodžiais tapęs spektakliu.
Kraujuojančios širdys
3-iasis eskizas „Su meile, Agne, Emi, Gedai, Vaiva, Asta, Vytaute, Eva, Viktorija, Gabriele, Rūta, Mantai“ (rež. A. Matulevičiūtė) nagrinėjo romantinių santykių, konkrečiau – skyrybų temą. Scenografijos pagrindinis elementas – siūlai. Scenografę Vaivą Paulauskaitę įkvėpė Frydos Khalo paveikslas „Dvi Fridos“, sukurtas netrukus po to, kai dailininkė išsiskyrė su savo vyru Diegu. Yra įvairių nuomonių apie tai, ką norėjo pavaizduoti dailininkė, bet niekas nesiginčija dėl to, kad pagrindinė paveikslo tema – skyrybų, išplėšusių širdį, sukeltas skausmas. Ši tema „kedenama“ ir eskize, veiksmo aikštelę / „kraujuojančią širdį“ apraizgiusiame siūlais – trūkinėjančiomis, sumaizgytomis dviejų žmonių tarpusavio jungtimis. Aktoriai tylomis „operuoja“ širdies kraujagysles, dėlioja prisiminimų, telefono žinučių fragmentus, iš naujo filtruoja emocijų nuosėdas, o balsai skamba kažkur galvoje, kolonėlėse, šalia žiūrovų. Nebesvarbu, kaip įsiplieskė meilė, tik aišku, kad jos pabaiga gali ištikti bet kada: kai nebedomina, ką jis kalba; kai esi vedęs, o „tobula moteris“ atsirado tik dabar; kai „vieno meilės“ nebeužtenka abiems… Visa tai pabaigoje susilieja į vieningą „išsiskyrusiųjų ansamblį“, atliekantį Robbie’o Williamso dainą „Feel“. Simpatiškas performansas, bet ar jis galėtų tapti spektakliu, spręs KJT įgaliotieji asmenys.
Praeities sluoksniai
4-ojo eskizo „Vaikystė. Isos prisiminimai“ režisierius N. Jasinskas žiūrovus į salę pasikvietė prisidengęs psichologo, psichiatro Karlo Gustavo Jungo „citata“ (tai nemenka kažkurio veikalo ištrauka), kurios dalį norėčiau pacituoti: „Pripažinti savo ilgesį, anaiptol ne mažmožis. (…) Ilgesys yra gyvenimo kelias. (…) Atsižadėjęs savasties, imi gyventi per kitą. Tada visi patiki, kad taip gyventi įmanoma. Tačiau tai nėra beždžioniškas mėgdžiojimas. Pasiduodamas savo beždžioniškiems troškimams, užkreti kitus (…). Ar žinai, kodėl negali atsižadėti mėgdžioti? Todėl, kad bijai vienatvės ir žlugimo. Gyventi per save, reiškia būti uždaviniu pačiam sau. Niekada nesakyk, kad gyventi patį save yra malonu.“
Eskizas „Vaikystė. Isos prisiminimai“ kultūriniame kontekste gali būti siejamas su Czesławo Miłoszo autobiografiniu romanu „Isos slėnis“. Vardas Isa literatūroje asocijuojasi su Nevėžio upe, su „pasaulio pradžia“ – saugia, paslaptinga, magiška vaiko erdve, kurioje susitinka skirtingos kultūros, gamta, vaikiškos baimės ir pirmieji pasaulio atradimai. „Isos prisiminimai“ žymi giliausius vaikystės, prarasto laiko ir atminties sluoksnius; eskize atmintis dekonstruojama, tiriama, kaip praeities prisiminimai formuoja mūsų dabartį ir tapatybę, metaforiškai bandant sugrįžti į tašką, kurio fiziškai nebėra, tačiau kuris vis dar gyvas mūsų pasąmonėje. Labai vizualus, maksimalaus dėmesio ir susikaupimo reikalaująs vaizdas, kuriame šešios figūros su molio ir šiaudų kaukėmis atlieka kone ritualinį veiksmą – nuosekliai metodiškai, monotoniškai lipdo molio-šiaudų „kaukę“, ir tik vienas iš jų tą kaukę – praeities sluoksnius – bando nusiplėšti…
Sunku būtų apibendrinti matytus eskizus, bet ir „Jauno teatro dienos“ – sunkiai apibendrinamas festivalis. Trumpai tariant, tai deguonies kaukė teatrui. Erdvė, kurioje daug gyvasties, natūralumo, ekspromto. Šiame festivalyje reabilituojama teisė klysti, išlaisvinama intuicija, išvengiama sterilumo ir baimės „peržengti ribą“. Tuo galima užsikrėsti, tai galima išsinešti ir tai galima platinti, nenorint gauti priešnuodį. Galimybė suvokti, kad jaunystė – permanentinis veiksmas. Būtent – veiksmas.
