Esu uþnuodytas

Betgi pradëkime. Knyga, galima sakyti, yra Klaipëdos importas á Lietuvà. Vertë jà ir kitaip rûpinosi Liana Ruokytë, Gintaras Grajauskas ir Rolandas Rastauskas. Tiesa, Liana Ruokytë jau daugiau nei deðimt metø Klaipëdoje negyvena, bet uþ tai gali pamokyti mûsø poetus ðvediðkai. Na, ir Rolandas Rastauskas gyvena Palangoje, nes taip jam labiau patinka. Bet sakykime, kad tai Klaipëdos literatø (yra net tokia poetinë mokykla!) bendras darbas.

O pats poetas Bruno K. – sako, jis patinka visiems – nuo pankø iki akademikø (skaitytojau, nieko nelauk, èiupk knygà). O jam patinka Rimbaudas ir Majakovskis (pirmojo knyga neseniai taip pat pasirodë lietuviðkai, o antrojo, ko gero, dar guli bibliotekose, ir net originalo kalba). Jis labai slepia savo asmeniná gyvenimà, bet yra labai apraizgytais mitais. Jø labai daug, tiek daug, kad palydimasis L. Ruokytës straipsnis taip pat neiðvengia ðito mitologizuojanèio patoso. Jau toks legendinis legendinis, jau toks kultinis okultinis, kad norisi bëgti ir rëkti, nors tai ir bûtø gryniausia teisybë, nors ir að uþaugæs norëèiau toks bûti – iðsikeisti gautà, tarkime, Simonaitytës premijà baltais centais ir barstyti ant jûsø, mielieji skaitytojai, galvø. Jûs prisirinktumëte po kokius 5 litus, o að iðgarsëèiau.

Betgi kalbëk, kritike, mums apie poezijà, arèiau reikalo, pirmyn. O poezija, mielieji skaitytojai, yra tokia: mano trintukas prieð jûsø tikrovæ (p. 15). Tai jau gerai, tai jau geriau prieð visas mitologizuotas tikroves.

Tik þiûrëk, kritike, kalbëk mums nesuinteresuotai, kalbëk mums kastruotai.

Kritike, kalbëk mums solidþiai.

Bet nëra taip viskas paprasta ir taip vienprasmiðka. Trintukas skaudþiai trina pats pamaþu trupëdamas ir nykdamas – èia atsiranda tragiðko liûdnumo, sarkazmo, ciniðkumo, bet ir sentimentalumo, meilës ilgesio. Ir jam nekyla á galvà neigti pasaulá, bûti uþkietëjusiu tamsybininku, nes svarbiau yra rankos, apglëbianèios „tave / visiðkai nepagydomà ðiame pasaulyje / kurio tau taip ir neðovë á galvà sutrypti“ (p. 95). Mes neklausiame, kuo visa tai baigsis (liûdni veidai rodo nuojautos þenklus: „josios veidas / nugrimzdusio lobio tolimas atðvaitas“ (p. 116), bet vis tiek: mano trintukas prieð jûsø tikrovæ.

Mes jauèiame, kad pasaulá labai lengva sutrypti, jis ir pats kiekvienà akimirksná gali subirti á dulkes. Vien todël jis vertas uþuojautos ir dëmesio. Man patinka, kad Bruno K. neviltis nëra paaugliðka, t.y. kvailai (naiviai) kraðtutinë, teorinë. Mirèiai èia negiedami himnai, nes jie giedami idealams, o Bruno poezijoje mirtis labai reali, ji sklinda ið kiekvieno þmogaus. Tai ir baugina, bet ir sutelkia. Tada, þiûrëk, ir perbëga per jo suglamþytà susenusá veidà laimës dygsnis (p. 130). Labai stiprus, daþnai pasikartojantis áspûdis: traukiniø bildëjimas sutampa su mirusiøjø pasaulio vibracijomis, visas pasaulis vibruoja pagal anapilio muzikà (p. 100), mirusiøjø pasaulis regis, visai èia pat, uþ trapios sienelës („kai tu pats sau smygteli adata / poþemiø adata / mirusiøjø“, p. 131). Kas po þeme, tas ir ant þemës, ir neiðvengiamai lenda po ja. Ne viename eilëraðtyje pasaulis sugriûna, subyra vienu akimirksniu, tarsi bûtø seniai miræs, ir tarsi paliesta mumija virsta á dulkes. O ðiaip „jie nieko neátarë / tæsë viskà toliau / kûrë planus / tikëjosi daug ið gyvenimo“ (p. 153). Gyvenimas po visø mirèiø ir po pabaigø, postmodernizmui lyg ir áprastas, bet gero poeto kûryboje ið naujo tampantis labai aktualus, ðiuokart ir su ryðkiu skandinaviðku peizaþu.

Kaþkokia gûdastis – Kalanavièiaus þodis, tinkantis ðitam ðvedui, ir tinkantis didmiesèiui:

po mano kojom

voliojosi kevalai

tuðèias esu

ir niekam tikæs

didþiàjà vakaro dalá

uþ tûkstanèio metø

to miesto jau nebebus

galvoju að

sukinëdamas rankoje stiklà

gërimas jau iðsivadëjæs

drungnas

maðinos vaþiuoja eilëm

vëjas grauþia

dangoraiþius

p. 157

Kaþkas nuolat ásigrauþia á mûsø vidø, kaþkas mus okupuoja, „nematomas ðaltis, kuris ið lëto / ásismelkë á mane“ (p. 126). Kaþkas vynioja siûlà ið mûsø krûtiniø (p. 124).

galiausiai

jie ateina pas tave

ir prisipaþásta jog nuolat

ðaukë tave vardu

kad prisiviliotø

per plyðá krûtinëje

siurbtø tave pro ðiaudelá

voginëtø dienø prasmes

p. 86

Krûtinës motyvas turbût vienas ið svarbesniø, saugantis tai, kas brangiausia, virstantis intymumo metafora, intymumo, kuris nëra ir negali bûti apsaugotas, iðsaugotas. Jis graþus dël savo trapumo („jie pravërë lûpas buèiniui / ir uþpûtë vienas kità“, p. 132).

Galiausiai vienintelis neprarandamas dalykas yra nesëkmë, jos niekas negali ið tavæs atimti, iðvynioti siûlu ið krûtinës („nieks niekada negalës ateiti / ir atimti ið manæs nesëkmës“, p. 169). Ir ekleziastiðka, ir taip svarbu ðiandien, sëkmës visuomenëje, bet sykiu, matyt, ir ðvediðka. Vis nedingsta ið galvos ðvedø raðytojo Ulfo Peterio Halbergo esë pavadinimas „Teisë bûti laimingam“, kurià jis perskaitë Jurbarke, „Ðiaurës vasaros“ metu. Uþ ðità teisæ jau reikia kovoti, gal ðvedams tai aktualiau, bet tai sykiu ir ekleziastiðka, visuotina. Nelaimës patirtis yra individuali, ji neleidþia sustingti, todël gebëjimas bûti nelaimingu tampa vertybe (skaitytojau, netikëk, kad mûsø laikais nebeliko vertybiø!). Jau pykina nuo tokios laimës, kuri tæsiasi ir tæsiasi, kai tuo tarpu ið tikrøjø ji tëra akimirka, o mus nori padaryti laimingus be perstojo. Aèiû uþ toká rûpestá.

Nelaimingi, bet dël to liûdnai graþûs yra Kunèino arba Hrabalo veikëjai (skaitytojau, að vedu tave vis tolyn nuo Öijerio poezijos, nes metas jau atsisveikinti): „<…>ir að tiksliai þinojau, kad ta mergina nebus laiminga, bet jos gyvenimas bus liûdnai graþus, kad vyrui gyvenimas su ja bus kanèia, ir pilnatis drauge“. (B. Hrabalas, “Að aptarnavau Anglijos karaliø”). Hrabalo pasaulyje laimë susideda ið daug maþø dalykø, ne visada laimingø, pagal reklamà. Hrabalas apskritai sieja groþá ir sielvartà, pacituosiu dar, nes, regis, tai tinka ir Bruno K. poezijai: „ið teisybës tai ðitoj uþeigoj að visada prieinu prie iðvados, kad gyvenimo esmë – savæs iðsiklausinëjimas apie mirtá, kà að darysiu, kai iðmuð mano valanda, tikrai ateis mirtis, ne, tai netgi ne savæs klausinëjimas, tai pasikalbëjimas begalybës ir amþinybës poþiûriu, kad jau mirties supratimo ieðkojimu prasideda màstymas groþyje ir apie groþá, nes mëgavimasis savo kelio beprasmiðkumu, kelio, kuris vis tiek baigiasi prieðlaikiniu iðëjimu, tas savo praþûties pamëgimas ir iðgyvenimas pripildo þmogø sielvarto, taigi groþio.“ Reklama ðiandien mums bruka gyvenimà, kuris yra tobulas iki ðleikðtulio, kuriame nëra mirties, kuriame klesti jaunystë, sveikata, malonumas ir nëra liûdesio. Beveik kaip saulëtoje Sovietø Sàjungoje.

O visokioms pabaigoms visada tinka sentencijos ir ðiaip taiklûs posakiai, kurá mes renkamës ðákart ið Donaldo K.: „Nepralaiminti pralaimëjimo metafizika.“

Belieka prisipaþinti, kad pirmas Bruno K. poezijos pavartymas jokio kenksmingo poveikio neturëjo, todël ásidràsinæs èiupau plikomis rankomis, maniau, tai gyvatë plastmasiniais dantimis ir limonadu vietoj nuodø, o Bruno K. – mitas. Ir nuodai ëmë veikti. Ir ðtai rezultatai. Nors ðiaip suprantu, kad naiviai paranojiðkas skirstymas á mes ir jie (Lietuvoje gal galima sakyti „gaveliðkas“, þr. p. 86, 91 ar 158), ðvelniai tariant, yra nebrandus, imi ir patiki jais, Vilniaus pokerio pusbroliais.

Arba imi nepastebët tokiø banaliø metaforø, kaip antai krintanèios þvaigþdës pro langà (p. 117), nederanèios Brunui K., nei apskritai poezijai, nes apie tai jau tiek priraðyta, kad vienà kartà ið tikrøjø ims ir ákris tau, poete, pro langà, o tada jau nei lango, nei tavæs, anei mûsø, ir Þemë iðtrûkus ið savo orbitos neðis mus á pragarus atgailauti uþ ðità piktþodþiavimà bei blogas metaforas.

Esu uþnuodytas! (þr. Hamletà).