Guliu sau ant perbalusio Palangos smėliuko. Ištiesusi griešną
kūną ant gražiai bangą plakančios jūros motinėlės laisvojo
kranto. Noriu pajusti sūrų vėjo barzdos kutenimą… O čia, tik
žiūrėk, jau koks velnias, pasiėmęs rankon kliuksinčio
butelaitį, kad suteliūskuoj man pačioj panosėj, kad užsmardin
smardžiu birzgalu orą. Tyčia, matyt, specialiai taip daro. Irgi
mat poilsiautojai atsirado! Nervų kirminas tik pašoka, tik
pašiaušia keterą.
Na, o jau paplūdimio mergiotės – plikom bambom, plikom
bambom… O jau koketės kokios – tiesiog nuogais „ciciais“,
kad tik leistina būtų, tabaluotų prieš tuos vyrukus, šniūrelius
bikinių pajuosmeniu pasirišę. Net suabejoju: „Moterų čia ar
bendras tas pliažas? Gal ne ten esu pataikiusi?“
„Tik imkit mane ir vartokit“ – devizas, matyt, jų vienintelis
narstos pasąmonėj, braidžioja vingius smegenų. O jau kad
atkiš tuos savo „gražumynus“, kad išsirangys lyg kokios
vestuvinės gyvatės – spjauk tolyn, Grasilda, neatsigręždama.
Ir lyg tyčia – po pat mano nosimi viską daro. Lyg čia man
būtų labai įdomu. Pati juk to gero turiu apsčiai. Dievulis nieko
gi nepagailėjo – davė, kad net dribtelėjo. Nealkstu aš tų
gracingų matmenų. Tručytis visokiom užsieninėm dietom
nereikia. Peristaltika dirba lyg pasiutusi. Pati vėjuoja, pati
išmeta lauk, kas dar nereikalingo kūne užsibuvę.
Visai pagadino nuotaiką. Nebeaprėpia mano jautri uoslė tų jų
kremų, losjonų ir visokio kitokio truto. Ale ir gracingos
raganos! Turi racijos viliokių menui. Tik vikst dviskilčiais
užpakaliukais, drikst pripūstais „riešutėliais“… Vyrų akys, lyg
kokių senų kipšų vilyčios, ir susmaigsto tuos jų putnius
apvalumus – neišpeštum nė su replėm. Lapnoja bernai
paskui lyg kokie skalikai, pasispardydami, dar ir
pažvygaudami, seilėjasi komplimentais.
Na, tos panos būt dar kaip ir nieko, bet bjauriausias vaizdelis
man yra tai, kad kokių septyniasdešimties metelių
„jaunuoliai“ liumpsi paskui, paūdres savo vos bepavilkdami,
zulinas lyg kokie įmitę kuiliai aplink jaunas, į dukras jiems
tetinkančias.
Ardo, baisiai ardo mano moralę ir dorą žvilgsnį tas jų baisus
gašlumas. Užstoja fasadais net sklandančias padangėj
žuvėdras. Norisi tik pasikelti ir taip taikliai spirti jiems, dar ir
kuo skaudžiau, į kauliuką. Net širdis apsąla tokį manevrą
surentus vaizduotei: „Sudorot lyg šiltą vilną tokius kavalierius
būtų – oho! – koks smagumėlis. Juk rupkės – pavojingi
motinų dukroms tie šlamantys litų maišai.“
Na, ir kokio bieso dabar čia duotis ma po panosim su tom
„pūslėm“? Gulėtų sau tykiai ir svajotų apie tuos „dangiškus
migdolus“. Greit juk ir skinti teks pilna sauja. Bet ne,
grabinėja žvilgsniais, pajuntu net šaltuką, ir mano tuos
devyniasdešimt–šešiasdešimt–devyniasdešimt kauburėlius.
Galiu pasididžiuoti – mano matmenys irgi juk padorūs.
Neturėjau ko gėdytis per visą gyvenimėlį, varvino seilę
kaimo bernai, laižėsi lyg morciniai katinai valerijono kvapą
užuodę. Ir dabar kelios poros akių, regiu veidrodėlyje,
čiupinėja lyg Veneros marmurinį stotą, nugarą masažuoja
žvilgsniais. Juk guliu… Nugara – skautės, priekis –
pensininkės. Bet priekio jie neregi – nerodau. Atbulinė eiga.
Lyg kokie rujojantys vilkolakiai šalia jau būriuojasi. Ir vis dar
gretos tankyn eina. Pagalvoju kerštingai: reiktų jums gal jau
ir veidelį atsukti? Pritūptumėt net iš to džiaugsmo – rukšlė ant
rukšlės. Pana devyniasdešimt metelių, bet dar vainikuota
pasirodyčiau. Ale kam aš čia varginsiuos – guliu toliau ant
pilvo. Dar infarktą koks gaus, bėdos bus. Reikės dirbtinį
kvėpavimą burna burnon daryt – apsivemsiu, – ir taip oro,
lyg karpiui ant kranto išmestam, juk trūksta. Suprantu, kad
doro poilsio gali, babut, jau kaip ir nesitikėti tokioje
„malonioje“ draugėje.
„Jūra, žydroji jūra… dėkui Dievui – niekas tau nepakenkia.
Net ir tų poilsiautojų sisiuko pilna būdama – banguoji ir dar
banguosi sau šimtmečius gal, mane pragyvensi…“ – užplūsta
melancholiškai lyriškos mintys, nukreipia į poetinę gravitaciją
nervo kirminą. Supuosi sau lyg koks luotelis, nesvarbu, kad
metų kandžių išvarpytas, ant putotos bangos. Juk taip lauktos
ir išsvajotos atostogos – kirba pašonėj. Na, bet juk ir aš nesu
kokia ten „geležinė ledi“ – ramybės trokšta kiaulidžių kvapu
persisunkusi siela. Ištisus metus aštrus žviegimas aplink ir
verdamo jovalo smarvė juk alina žmogų. Darbas ir tik
kruvinas darbas. Ką kaimo žmogus gero per tuos metus ir
matai? Taip lauktų atostogų idilijos – šiukštu! – negalima gi
vienu mostu sudaužyti. Lyg smailaus peilio ašmenys sulenda
tokia baisi atgaila sielon, kad nebeištveriu – ašara blizge ant
skruosto ir prikepa: „Laimė baisinga – išsvajotos jūros ir
joduotos saulės bučiuojama, Grasilda, esi“, – užverda galvoje
minčių sirupas.
„Pasaulio pabaiga!“ – suinkščia lyg šunytis nuo gauto smūgio
fantazijų buveinė. Žiežirbos pasklinda plačiu spektru aplink,
akyse – harmoningai skleidžiasi įvairiaspalviai ratilai. Spėju
pamatyti tarp jų tik kažkokio jauno meitėlio išsiviepusį snukį
– sąmonė išeina, na, kuriam laikui, vietoj manęs – Grasildos
Bezdanskienės, atostogų.
Kai atitokusi, svyrinėdama lyg rudens paliegusi muselė
keliuosi nuo smėlio – aplinkui jau tįsta paskutinės vakaro
žaros. Tylu lyg kokiam kape. Nė tuščios dvasios. Negana to,
dar pasigendu ir savo atsineštų daiktų. Ką jau kalbėti apie
rankinuką ir jo turinį, kai net sijono ir bliuzės nebėr.
„Dieve, Dieve… ir kodėl tu mane taip apleidai?“ – užrypuoja
lyg gaigalo nustekenta antis širdis. Ašaros teka lyg iš
prakiurusio čiaupo. „Kaip dabar pareiti per visą Palangą
pusplikei?“ – jau kūkčioju visu balsu. Karčia tulžim apsipila
esamasis laikas. „Tai durnė! Ir kokio bieso aš čia broviausi?
Ko dėjau tokius pinigus? Būčiau sau gulėjusi prie gimtos
kūdros, varlės kvarktų sau: kuontryyy… kuontryyy…
tumbalalaikes – vargo būčiau sau nemačiusi. Dar ir žiemai
litas kitas būtų likęs. Gerai, kad ne visus pinigus čia
atsinešiau“, – nusmelkia šviesesnė mintis pajūrio dangų.
„O kokio velnio dabar ir į tuos poilsio namus beiti?“ Randu
šiokią tokią išeitį: „Grįšiu rytoj, kai visi po gatves lakstys vėl
pusplikiai.“ Malonumas užlieja krūtinės ląstą. Kloju po nugara
kažkieno paliktą gerą šmotą popieriaus, prisidengiu kitu ir…
bangpūčiui papūtus į visas slaptas kūno vietikes, kas prieš
saulę kepinasi, aš – mėnulio glėbyje vartausi.
Tokia ramybė tyvuliuoja aplink, kad nepajuntu, kaip
užtriūbiju ant viso paplūdimio… Taip prasideda tikrosios
garbingos Grasildos Bezdanskienės atostogos.
