Jūratė SUČYLAITĖ
Buvo kovo vidurys, gavėnios metas. Sniegui nutirpus, drėgmė laikėsi ore, dienomis ūkanos dažnai slėpdavo saulę, o į vakarą pragiedrėdavo, ir žemę vėl nubalindavo šalnos. Kad ir kaip ten būtų, pavasarėjo: garsiau čirškė žvirbliai, garsiai kiemuose kniaukė katės, ne vienai moteriškei neleisdamos išsimiegoti. Jurgis pasikinkė arklį ir išvažiavo į bažnytkaimio turgų: reikėjo vinių, dalgių galąstuvo, o Paulina prisakė parvežti rasale mirkstančių silkių. Į jų kaimą dažnokai atvažiuodavo žydelis, bet pastarąjį mėnesį jis čia nepasirodė. Gal susirgo žmogus, ką gali žinoti, o gavėnią sunku įsivaizduoti be silkės.
Jurgis važiuodamas turgaus link pamatė netoli vartų stovintį, tamsia sermėga apsivilkusį, geltoną odinį diržą užsijuosusį žmogų, jo galvą dengė kepurė su žvaigžde ir numeriu. Iš tolo numeris buvo nematomas, ir lazdos Jurgis neįžiūrėjo, bet suprato, kad prie turgaus vartų stoviniuojantis žmogus yra valsčiaus sargas. Jis visada apie visus viską žinojo. Jurgis ruošėsi pasakyti sargui, kad kaime nesulaukė atvažiuojančio žydelio, tad pačiam teko kinkyti arklį ir važiuoti į turgų. Kai tik Jurgis įsuko pro vartus ir dairėsi, kur pririšti arklį, sargas atėjo pas jį.
Bažnytkaimio gyventojai sargą pažino kaip Georgijų, ir tik vienas kitas senas žmogus atsiminė sargo vaikystę, ankstyvąją jaunystę. Kaime jis buvo vadinamas Jurgiu, o vėliau jį paėmė į rekrūtus. Caro kariuomenėje svarbiausia paklusti vadovybei ir vykdyti, nesipriešinti bausmėms, nors tu ir nekaltas, nors kiti iš tavęs tyčiojasi. Už bet kokį nepaklusnumą plakė rykštėmis, sodino į karcerį. Paimtas į rekrūtus Jurgis išmoko paklusti. Ne veltui sakoma, kad šuo ir kariamas papranta. O kad savesnis būtų rusakalbėje kariuomenėje pasivadino Georgijumi ir per daug metų net užsitarnavo apdovanojimą už nepriekaištingą tarnybą. Į Lietuvą sugrįžęs jis didžiavosi apdovanojimu ir jautėsi skolingas valdžiai, privalantis dar kažką padaryti, kad tik pateisintų įvertinimą ir pasitikėjimą. Caro valdžios dėka jis gavo tarnybą, kuri jam, žemės neturinčiam žmogui, po ilgų tarnystės metų buvo didžiulė parama, duonos kąsnis. Georgijus jautėsi esąs savo vietoje. Viską matantis, sužinantis, neprarandantis budrumo. Visomis mintimis ir jausmais jis buvo susitapatinęs su caro valdžia, tad žmonių antirusiškas nuotaikas suvokė kaip grėsmę savo paties gyvenimui.
Turguje priėjęs prie Jurgio Georgijus paklausė, ką šis ruošiasi pirkti.
Jurgiui reikėjo vinių, dalgiams galąstuvo, Paulina prašė silkių, žydelis nebeatvyksta, visi kaime jo pasiilgę – paprastus kasdienius rūpesčius žmogus išsakė sargui.
– Anksčiau tave dažniau matydavau Kapčiūnuose, o dabar jau kurį laiką ten nebesirodai. Gal atsitiko kas? Gal susipykote? – klausė sargas.
– Apsaugok, Dieve, – prašneko Jurgis, – apsaugok nuo bet kokio pykčio. Žmonėms duota kalba, viską galima išsiaiškinti.
– Visada tavo kelio galas būdavo Kapčiūnai… – mįslingai nutęsė Georgijus.
– Darbų daug. Sūnūs šiemet eis Pirmosios Komunijos, reikia padėti pasiruošti, dažniau pas kunigą užsukame, – teisinosi Georgijaus kamantinėjamas Jurgis.
– Jurgi, abu su Adomu buvote vandeniu neperliejami, o dabar vienas apie kitą nė žodžio nepasakote. Ar jūs nuo manęs abu kažką slepiate, ar jūs susipykote? – Georgijus įdėmiai žiūrėjo į Jurgį ir laukė, ką šis pasakysiąs.
Jurgiui nusibodo įkyrus sargo klausinėjimas, bet ką darysi, patinka ar nepatinka, jei žmogus domisi, reikia atsakinėti.
– Mes su Adomu kaip giminės. Mūsų tėvai, seneliai vieni kitų vestuvėse liudijo, vaikus krikštijo.
– Tai ar bent žinai, kur dabar tavo Adomas?
– Ne.
– Panevėžio kalėjime.
Jurgiui pasidarė karšta, jis net paraudo ir ėmė garsiai svarstyti, kad gal kažkas apšmeižė Adomą. Kitaip negalėtų būti: Adomas negalėjo paimti svetimo daikto ar su kažkuo susimušti. Georgijus paaiškino, kad Adomo Grigaliūno namuose atlikta krata. Ūkiniame pastate tarp šiaudų buvo atrastos lietuviškos knygos. Georgijus pasakė, kad pričiups ir Jurgį, jei tik šis skaito lietuviškai. Žinoma, Jurgis pasakė, kad lietuviškai neskaito, namuose jokių knygų neturi, bet neslėpė, kad raides pažįsta, vaikystėje pramokęs.
– Nežinau, kodėl mūsų žmonės yra tokie nevispročiai, – kalbėjo Georgijus, – yra legalių, lietuvių kalba atspausdintų knygų – šitų neskaito. Raidės, mat, jiems ne tokios, būtinai reikia lotyniškų raidžių. – Georgijus patylėjo ir tęsė: – Tokie, koks yra tavo Adomas, nuodija nesusipratėlių protus. Aš pats tai susekiau. O tu, kai apsipirksi, pasidairyk manęs prie vartų. Pavažiuosime iki valsčiaus pastato, aš ten turiu knygelių, paimsiu ir tau į rankas paduosiu tikrą, apsišvietusiam valstiečiui reikalingą knygą. Mūsiškę. Va taip! Tik neužmiršk, neišvažiuok iš manęs nepaėmęs knygos.
Jurgis apsipirko greitai, tačiau visas buvo kaip nesavas, sudirgęs. Išvažiuodamas namo Jurgis pasidairė sargo Georgijaus, šis įlipo į jo darbinį, ūkinį vežimą, ir abu kartu pavažiavo kokius du šimtus metrų, sustojo prie valsčiaus pastato. Georgijus išlipo ir tuoj pat grįžo su ant prasto, plono popieriaus atspausdinta, kišeninio formato dvylikos puslapių knyga „Апие шварума ир сэйкатас“. Tai buvo graždankinė brošiūra, joje visi lietuviški žodžiai parašyti rusiškais rašmenimis, lietuviškai parašytas leidinio pavadinimas atrodytų taip: „Apie švarumą ir sveikatą“. Sargas šią knygą padovanojo Jurgiui, sakydamas, kad būtent tokius leidinius reikia platinti ir skaityti, nes tik tokia, legali spauda moko žmogų to, ko reikia jį mokyti. Jurgis nepažino rusiškų raidžių, pažino tik lotyniškas, bet sargui to nepasakė, tik padėkojo. Jo Paulina dažnai sakydavo, kad nutylėjimai padeda išsaugoti taiką.
Sugrįžęs Jurgis iškinkė arklį, Paulinai atidavė silkes. Kapšiuką su vinimis, pustyklę dalgiui galąsti ir bobelę dalgiui plakti įsinešė į gryčią, pašaukė vaikus pasižiūrėti, ką jis nusipirkęs. Tėvas ypač džiaugėsi vinimis, ėmė juos pirštais iš maišelio, mėgavosi metalo švytėjimu saulėje ir vėl dėjo vinis atgal į kapšiuką, geri vinys ir gana nebrangūs. O paskui išėmė iš kišenės Georgijaus dovanotą knygą ir mestelėjo ant stalo. Paulina, pamačiusi svetimas raides, klausiamai pasižiūrėjo į Jurgį. Jų namuose niekas nemoka rusiškos abėcėlės, negi Jurgis tokią knygą nupirko?
– Georgijaus dovana, – reikšmingai pasakė vyras.
– Tai ko nepasakei, kad mes nė vienas skaityti nemokame? – priekaištingai paklausė Paulina.
– Pati ne kartą sakei, kad žmogui vieną ar kitą dalyką galima pasakyti tik tada, kai žmogus girdi. O jei matai, kad žmogaus ausys pakulomis užkimštos, gali ir nesivarginti, vis tiek negirdės.
– Ar šitą knygutę reikia paslėpti? – paklausė Jonas.
– O kam ją slėpti? Valdžia mėgsta graždanką.
– O kas yra graždanka? – klausė Adolis.
– Ne raidėmis, o kirvukais parašytas raštas, rusiškas, mums netinkantis, – paklausiusiam Adoliui pasakė tėvas ir išsamiau paaiškino: – Mūsų kalba labai daininga. Jos nei kirvukais, nei plaktukais neužrašysi. Vaikai, o jei ateitų koks jums nepažįstamas dėdė ir paklaustų, ar turite knygelių, ką pasakytumėte?
Berniukai susižvalgė, o tada Adolis užtikrintai ištarė:
– Pasakytumėm, kad neturime.
Jurgis provokavo vaikus:
– Vadinasi, meluotumėte.
Jonas ir Adolis žinojo, kad meluoti – tai nuodėmė, bet jiems buvo įkalta, kad lietuviškas knygas reikia slėpti, nes už jų laikymą namuose skiriamos didelės baudos. Šiek tiek sutrikę jie pažiūrėjo į tėvą, o šis jiems paaiškino, kad šėtonui ir jo tarnams galima meluoti. Toks melas yra šventas. Tie, kurie prieš lietuvišką raštą, tie prieš Dievą.
Klebonas visiems vaikams, einantiems Pirmosios Komunijos, padovanodavo po lietuvišką maldynėlį „Aukso altorius“. Tai buvo nedidelė, kišeninio formato knygelė, aptraukta tamsia oda, papuošta kryžiaus ženklu. Jos vidų puošė medžio raižiniai: švenčiausioji Mergelė Marija ir Jėzus su vaikais. Jonas ir Adolis dar tik ruošėsi Pirmosios Komunijos sakramentui, bet „Aukso altorių“ jie jau turėjo, iš šitos vaikams ir ne tik vaikams skirtos maldaknygės kartu su mama jie mokėsi skaityti.
Priemenėje kaip ir virtuvėje stovėjo plyta (taip anuo metu kaime vadino viryklę), o virš jos buvo išmūryta niša šlapiems batams, pirštinėms, lauko drabužiams džiovinti, mažesnė̃s, bet ne mažiau gilios nišos pačiame gale broliai laikė „Aukso altorių“, įdėtą į vaškuotą drobinį maišelį, saugantį nuo drėgmės ir karščio, nišos priekyje džiuvo kelios poros guminių kaliošų ir krūvelė iš kūlynų parneštų žabų. Priemenėje nebuvo taip švaru kaip virtuvėje, kur stovėjo duonkepė krosnis. Prie duonkepės skaldytos malkos buvo sudėtos daug tvarkingiau negu žabai priemenėje, virtuvėje virdavo valgį žmonėms, o ant priemenės plytos dideliuose katiluose plepsėdavo kiaulėms šutinamas jovalas, kunkuliuodavo, garuodavo pelenų šarme virinami skalbiniai. Priemenėje stovėjo kibiras su pelenais, kabėjo seni, nelabai švarūs avikailio kailinukai, juos tėvas užsimesdavo eidamas į kūtę ar malkinę, ši vieta saugojo gryčią ir šventinę seklyčią nuo bereikalingos drėgmės, stiprių, aitrių kvapų, bet sukdamasis prie plytos galėjai išsitepti, netyčia prisiliesdamas prie užkritusių suodžių. Paulina ir Jurgis galvojo, kad jų namuose, kuriuose yra tik viena maldaknygė, žandarai jos neieškos nešvariausioje namų vietoje.
Kartą viename „Ūkininko“ numeryje Jurgis perskaitė, kad knyga yra geriausias draugas tam, kuris nori būti žmogumi, o ne gyvuliu. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tąkart galvojo Jurgis, kaip galima nenorėti būti tikruoju, dieviškuoju žmogumi? Jis labai norėjo artėti prie Dievo, tad iš Adomo visada pirkdavo Tilžėje spausdintą „Ūkininką“. Jurgis neabejojo, kad jo vaikai nei sargui, nei jokiam kitam žmogui nepasakys nei apie maldaknygę, nei apie laikraštį, slepiamą išskaptuotoje ertmėje po lengvai nuimama šonine durų staktos lenta. Pavojaus lyg ir nebuvo, bet didžiulis sunkumas gulėjo ant Jurgio širdies. Mėnesius iš galvos neišėjo Adomas, uždarytas į Panevėžio kalėjimą.
Prasidėjus vasarai Jurgio sūnūs jau buvo priėję Pirmosios Komunijos, namuose jie jau turėjo ne tik „Aukso altorių“, bet ir kunigo padovanotą Motiejaus Valančiaus „Vaikišką knygelę“, be mamos pagalbos abu puikiai skaitė. Skaitydavo balsu iš pradžių Adolis, o paskui Jonas. Po Pirmosios Komunijos šventės šeima sužinojo, kad Adomą paleido iš kalėjimo dėl ligos, nesuderinamos su kalinimu.
Kalėjime Adomas nustojo kalbėti, valgyti, į nieką nebereagavo, lyg būtų gyvas lavonas. Prižiūrėtojams buvo aišku, kad jis mirs iš bado arba, jei šiek tiek įgis galių, nusižudys. Adomo žmona kartu su broliu parvežė vyrą namo ir paguldė į lovą. Adomas gėrė vandenį, maisto atsisakinėjo, bet nesipriešino, kai žmona jam į burną įpildavo keletą šaukštų karštymo – taip namiškiai vadino sriubą. Adomo akyse kartais blykstelėdavo gyvybės kibirkštėlės, vieną vakarą jis net ištarė žmonos vardą ir padėkojo jai, tačiau jį mačiusieji mažai turėjo vilčių, kad žmogus išgyvens.
Paulina, Jurgis, Jonas ir Adolis vieną rytą sėdo į ratus ir išvažiavo lankyti Adomo. Prieš išvažiuodama Paulina prisipylė maišelį kviečių. Jurgis paklausė, kam jai prireikė tų grūdų, o Paulina pasakė, kad palesins kažkieno perekšlę ir pasidžiaugs viščiukais.
– Taigi savo pasišiaušėlę turi. Kam tau svetimos vištos? – klausė vyras.
– Nenoriu važiuoti su ta perekšle ir jos viščiukais, – aiškino Paulina, – tokiu metų laiku gal ir ten rasiu geltonpūkių. O jei ne, tai kitą dieną teks važiuoti su savais viščiukais. Aš gydysiu Adomą.
Jurgis žinojo, kad žmona mėgsta daktarauti, kartais apsirgusiam nunešdavo pačios virto vištienos buljono, bet niekada prieš gydymą saujos kviečių nepylė į maišelį, neieškojo perekšlės ir viščiukų. Jurgis žinojo, klausinėti, ką ji sumanė, neverta, nes vis tiek nepaaiškins, tik pažiūrės iš aukšto ir pasakys, kad žino, ką daranti. Kai kas iš valstiečių sakydavo, kad ji pasipūtusi kaip dvarininkaitė ir traukdavo Jurgį per dantį, klausdami, ar jis dar gyvas po dvarininkaitės padu. Jurgis trumpai atsakydavo: „Tegu ji sau žinosi.“
Paulinai nereikėjo vaikščioti po Kapčiūnų kaimą ir ieškoti perekšlės su viščiukais. Geltonpūkių buvo paties Adomo ūkyje. Paulina paprašė Adomo žmoną paties didžiausio krepšio, su sūnumis ir ūkio šeimininke nuėjo pas piktą, savo vaikus ginančią perekšlę, pabėrė grūdų.
– Vaikai, kol aš ją lesinsiu, gaudykite viščiukus ir dėkite į krepšį, – paprašė Paulina.
Kai beveik visi geltonpūkiai atsidūrė krepšyje, Paulina nešina viščiukų krepšiu nuėjo pas Adomą, kuris apramstytas pagalvėmis pusiau sėdėjo lovoje, ir ant jo lovos padėjo krepšį.
– Žiūrėk, Adomai, kokie jie švelnūs, kokie jie judrūs, kokie nekaltučiai. Kai tavo akys įgis galios matyti viščiuko gyvenimo pradžią, tu pradėsi sveikti, – taip kalbėdama ji stovėjo prie Adomo ir pati žiūrėjo į viščiukus, o Adolis ir Jonas žiūrėjo tai į viščiukus, tai į Adomo veidą.
Jurgis ir Adomo žmona nenuleido akių nuo ligonio veido, kuris akyse keitėsi, valdomas nuostabos ir pasitenkinimo.
Po keliolikos minučių Adomas tyliai paprašė:
– Dabar jau paimkite tą grožį ir duokite man užvalgyti. Kopūstų ar barštelių, duokite, ką turite. Ir duonos riekę. Aš nemirsiu.
Žmona atsiprašiusi svečių nuėjo atnešti ligoniui sriubos, o Paulina su sūnumis nuėjo pas sunerimusią tik kelis vaikus tebeturinčią vištą, grąžino jai pavogtuosius.
Tą dieną Adomas pradėjo sveikti, per kelis mėnesius sustiprėjo ir vėl ėmėsi lietuviškos spaudos platinimo darbų, o Paulina aiškino Jurgiui ir augantiems savo vyrams, kad tada, kai gyvenimas atima visas jėgas, prislegia neteisybėmis ir pradeda stingdyti į akmenį, akimis reikia ieškoti visiškų priešybių: švelnumo, šviesumo, spurdėjimo – tada virš žmogaus angelas išskleidžia sparną, o žmogus pamiršta visas kančias ir pradeda sveikti.