Edukuojantis repertuaras; sugrįžimas prie humanistinių pagrindų; fabula ir žodis; meilė tam, ką darai; virsmus įgalinantis degimas; erdvė klaidai. Tokiais raktiniais žodžiais atsiveria naujojo Klaipėdos dramos teatro vadovo Anupro Juciaus pasaulėžiūra. „Teatras yra nuolatinio lavinimo reikalaujantis raumuo, o drauge labai gyvas, spalvingai funkcionuojantis organizmas, kurį reikia vertinti tiek atsižvelgiant į vietos visuomenę, pasaulinį kontekstą, tiek mąstant, kaip ir kodėl vyksta vieni ar kiti reiškiniai, kur link jie krypsta“, – įsitikinęs į pajūrį gyvenimą iš gimtojo Panevėžio, kur pastaruosius septynerius metus vadovavo teatrui „Menas“, perkėlęs kultūros vadybininkas ir aktorius.
Evelina ZENKUTĖ
Konkurentė gamta
– Kai kalbamės, Klaipėdos dramos teatre jūs vos antra savaitė. Jau radote, kaip kad ieškote kiekviename mieste, savo kavinę, pro kurios langus stebėsite žmones, jus supančią aplinką?
– Visiškai tam neturėjau laiko. Dabar visa mano koncentracija sutelkta į teatrą. Pamažu susipažinti su šimto vienuolikos žmonių kolektyvu, ilgamečiais tarptautinio festivalio „TheAtrium“ rėmėjais ir ieškoti naujų, ruoštis artėjančiai premjerai – tik tuo dabar gyvenu.
– Laisvą akimirką ir pro kabineto langus galima pasižvalgyti – štai upė, „Sūduvis“, krantine vaikštantys žmonės. Kaip manote, savo ir šio krašto dažnį teks derinti?
– Turbūt todėl, kad su miestu, jo erdvėmis, kūrėjais daugiausia susipažinau dalyvaudamas Klaipėdos jaunimo teatro organizuojamose „Jauno teatro dienose“, pajūris man atrodo labai šiltas – patirtys, prisiminimai be galo teigiami. Nors, taip, vėjo čia išties netrūksta. Panašu, teks permąstyti garderobą. O rezonansą, manau, palengva pavyks pasiekti.
– Gal tas vėjas iš mūsų galvų ir išpučia optimizmą. Jūsų gimtajame Panevėžyje, kuriame teatro „Menas“ vadovu buvote septynerius metus, irgi mėgstama pakalbėti apie stagnaciją, apatiją, nuobodulį?
– Ar yra niurzgančių žmonių? Manau, taip. Vis dėlto šis reiškinys – kiek platesnis. Viena jo dalimi laikyčiau visa šalimi, o drauge ir miestu, vieta, kurioje gyveni, kurstomą nusivylimą. Galiausiai, jei savo aplinkos nekuri, prie to proceso neprisidedi, santykis su miestu išlieka šaltas, distancijuotas. Gal tikrai buvimas Klaipėdoje ar Panevėžyje tada tampa nemielas? Turbūt viskas priklauso nuo žmonių ir jų atsinešamų patirčių.
Nors štai klaipėdiečių nuostabą, kaip gausiai kultūros renginiai lankomi Panevėžyje, esu pastebėjęs. Susidariau įspūdį, kad noras eiti, dalyvauti mano gimtajame mieste yra didesnis. Susipažinau ir su sociologų atliktu uostamiesčio kultūros lauko tyrimu – suprantu, kad teks konkuruoti su gamta. Kultūrai šis iššūkis apskritai vienas didžiausių: pasirinkti pasivaikščioti prie jūros ar praleisti kelias valandas uždaroje salėje?
Šaknų ilgesys
– Ko gero, ir nuovargis nuo ekranų, technologijų to pasirinkimo kultūros pusėn nusverti nepadeda. Ateini į teatrą, o ten, be to, kad atsidūrei tarp keturių sienų, dažnai vėl išvysti ekraną.
– Man atrodo, skaitmenizacija smarkiai sugadino žmogų. Turbūt iki galo net nesuvokiame, kokią neigiamą įtaką – ypač jaunimui – ji daro. Išmanieji telefonai, socialiniai tinklai, nuo kurių žmonės jau detoksikuojasi, sukelia neramybę, įspūdį, esą amžinai kažkur nespėji, kažką praleisi, kažko nesužinosi, kažkur atsiliksi. Kas tas „kažkas“, net patys nežinome. Visa tai galiausiai sukuria vidines įtampas, kurių mes kaip rūšis – nesame tiek išsivystę – kontroliuoti nemokame. Ir pats esu pririštas prie ekranų, bet nuolat būti pasiekiamam mane įpareigoja darbas. Jei galėčiau, tikrai padėčiau elektroniką į šalį, nutildyčiau įrenginių garsus.
– Veikiausiai tada net daugiau nuveiktume. Kokia keista prieštara: rodos, technologijos turi taupyti laiką, o išeina atvirkščiai – amžinai jo neturime. Nueiti į teatrą – irgi. Tik ką geresnio, užuot, sakykime, pažiūrėję spektaklį, nuveikiame?
– Dažniausiai niekus. O teatre lavinami bendražmogiški santykiai, empatija, pasaulio suvokimas, galima mokytis, atrasti dalykus, apie kuriuos nė nebuvai pagalvojęs, kartais – net nušvitimą. Manau, mūsų mąstymas nėra jau toks laisvas nuo sociumo. Kaip norime gyventi, dažnai pasirenkame perėmę tam tikrus modelius, kuriuos mums siūlo medijos: seniau – televizija, laikraščiai, dabar – socialiniai tinklai, portalai. Kad sužadėtuvėms reikia žiedo su deimantu, sugalvojo viena firma; netrukus šį įvaizdį pasigavo Holivudo filmai; dabar tai – įprasta. Kartais net pačiam sunku suvokti ir pripažinti: daugelis svajonių, norimas patirti gyvenimas nėra laisvas mano pasirinkimas – tai suformuota.
– Nujaučiu, tuoj pereisime prie teatro.
– Taip. Pastaruoju metu daug mąstau apie teatrą kaip apie mediją, kuri irgi turi tą formavimo galimybę. Rodant vienus ar kitus dalykus, apie kažką kalbant, reikia būti atsargiems, į turinio kūrimą žiūrėti atsakingai.
– Ne veltui kinas ir teatras laikomi svarbiomis propagandos priemonėmis.
– Todėl per santykius, rodomas gyvenimiškas situacijas ateinantis vertybėmis, pozityvumu grįstas minties virsmas ir turėtų būti galutinis teatrinis tikslas. Apskritai veikiausiai teatrą reikėtų laikyti žmogiškumo ir empatijos advokatu šiame keistame, besikeičiančiame technologijų pasaulyje.
Veda smalsumas
– Kad šis pasaulis keistas, dargi neretai visiškai nenuspėjamas, abejonių nekyla. Štai ėjo aštunti sėkmingo vadovavimo Panevėžio teatrui „Menas“ metai. Staiga – kardinalus pokytis. Klaipėda. Kodėl?
– Pabandyti dalyvauti konkurse, skirtame tiek anuomet „Meno“, tiek dabar Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigoms užimti, mane paragino tų įstaigų žmonės. Be to, esu smalsus – man įdomios sistemos, įvairūs veikimo principai, rebusai. Ar tai pareikalauja daug fizinės, psichologinės sveikatos? Šimtu procentų. Juolab kad į darbus kimbu visa jėga. Vis dėlto visi pasaulio biudžetiniai teatrai – išskyrus pavienius dviračių išradinėtojus – iš esmės yra tokie patys, problemos ir iššūkiai panašūs, skiriasi tik masteliai. Tai suvokęs nusiramini – juk pradėjęs vadovauti Klaipėdos dramos teatrui, vienai svarbiausių ir stipriausių Vakarų Lietuvos kultūros įstaigų, toliau tęsiu darbus srityje, kurią suprantu.
– Jaustis savo rogėse – turint omeny, kiek jaunų žmonių blaškosi, nežinodami, koks jų pašaukimas, – didelė dovana. Ir vis dėlto: gimtojo Panevėžio negaila? Klaipėdos šiluma, laikui bėgant, gali išgaruoti.
– Turbūt turėjau išvykti į Ciuricho universitetą studijuoti aktorystės magistrantūroje, kad suprasčiau paprastą dalyką – reikia surasti vietą, kur gera. Kai ta erdvė atsiranda, viskas, daugiau nieko nereikia. Tada nesvarbu, kur esi: mažame kaimelyje, sostinėje.
Panevėžyje pavyko kurti jaukų, neformalų, jaunatvišką, veržlų ir neapsakomai smalsų teatrą. Atsisveikinti su suburtu kolektyvu tikrai buvo nelengva. Bet ir Klaipėda yra įdomus, savitą specifiką turintis didmiestis. Ne per didelis didmiestis. Kiek teko girdėti, net teatriniu požiūriu šis kraštas yra savotiškoje atskirtyje. Kažkur paribyje. Bus įdomu šį reiškinį patyrinėti. Tikiuosi, rasiu savo vietą šiame mieste, tarp jo žmonių, prisitaikysiu prie ritmo, o kad šiluma neišgaruotų, bandysiu ją nuolat kurstyti.
Žodžio ir fabulos link
– Paties teatro ritmas, bent žvelgiant iš šono, atrodo išties spartus – gyvenimas jame verda. Ypač pastaruosius penkerius metus įstaiga gyvena pakilimo nuotaikomis. Nebaisu, kad reikės užpildyti nemažus buvusio vadovo Tomo Juočio paliktus batus? O gal žadate radikalių permainų?
– Vadovas niekada nebūna vienas – jį supa būrys specialistų. Man atrodo, net jei, žvelgiant teoriškai, norėtųsi drastiškų pokyčių, nukrypti toli nuo išties pozityvaus dabartinio teatro kurso teatro komanda neleistų. Bet juk ir nereikia. Pakanka tam tikrų transformacijų. Vis labiau įsitikinu, kaip puikiai teatre atsispindi kontekstuali mūsų kolektyvinė pasąmonė – tos pačios idėjos tuo pačiu metu keliose vietose gimsta keliems skirtingiems žmonėms. Pasirodo, su teatro meno vadovu Gintaru Grajausku jau kurį laiką mąstėme panašiai: šiek tiek nutolti nuo postdramos ir gręžtis į dramaturgiją.
– Neabejoju, didelei daliai pajūrio žiūrovų ši mintis labai patiks.
– Tik nereikėtų galvoti, kad dramą ir postdramą norima supriešinti, pasakyti, kad viena yra geriau už kitą. Šios dvi teatro kryptys tiesiog skiriasi savo prigimtimi, darbo su medžiaga pobūdžiu, kūrybinio proceso organizavimu. Mano supratimu, šių dienų pasaulyje ypač reikalinga atsvara – aiškus, įprastas naratyvas. Nujaučiu, ši sugrįžimo prie dramaturginio teatro tendencija nuvilnys per Lietuvą.
– Ko gero, niekada neįtiksi visiems. Siūlysi vien tradicinius – kad ir ką tai reikštų – pastatymus, nepatenkinti liks vieni, repertuarą sudarysi iš postdraminių darbų – priekaištaus kiti.
– Postdraminis teatras į Lietuvos dramaturgines scenas masiškai iššovė staigiai (turint mintyje ir tuos kūrėjus, kurie jau senokai kūrė šio žanro spektaklius). Dalis žiūrovų tokį teatrą priėmė greitai, dalis negali to padaryti iki šiol. Gal todėl, kad nebuvo laipsniško perėjimo, tarp šių dviejų krypčių juntamas šioks toks susipriešinimas.
Klaipėdos dramos teatro repertuaras labai stiprus postdraminiais scenos darbais – kiekvienas žmogus savo svarbius užsienio draugus čia gali atsivesti parodyti aukšto šiuolaikinio europinio meno pavyzdžių. Vis dėlto neretai susidaro įspūdis, kad dabar juntamas tokių pastatymų perteklius kai kuriems žiūrovams sukelia net atmetimo reakciją. Tad, man atrodo, atėjo laikas perstumdyti prioritetus – svarstykles šiek tiek nusverti naratyvo ir žodžio pusėn. Su šia draminio teatro stiprinimo mintimi sutiko ir visi, rašant konkursui skirtą penkerių metų programą, kalbinti režisieriai.
– Grįžimas prie tradicinio draminio teatro gal net pats gali tapti savotišku eksperimentu. Kaip gi sakoma? Nauja yra užmiršta – šiuosyk gal veikiau primiršta – sena?
– Savotiškai taip. O drauge turime išgauti receptą, kaip per susigrąžintą dramaturginį teatrą palaipsniui atrasti postdraminį teatrą. Kitaip tariant, sukurti jungtį. Kita vertus, saitų su postdraminiu teatru niekas ir nekerta. Skirtingos spektaklių statymo strategijos yra būtinos teatro gyvybei palaikyti. Galiausiai kurti labiau tradicinį draminį teatrą nereiškia gyventi vakar diena, net klasika paremtas pastatymas dabartinio režisieriaus akimis vis tiek bus šiuolaikiškas.
Sistemos trūkumas
– Sureikšminti žodį ir naratyvą – puiki mintis, o nacionalinė dramaturgija? Reikia privaloma tvarka?
– Lietuvoje vietinės dramaturgijos turime, bet ji labai prastai realizuojama. Kiek teko girdėti, autoriai nenori rašyti daug pjesių, nes kam? Situaciją kažkiek bandoma taisyti keliais konkursais (vienas toks, „ne(Rezervuota)“, organizuojamas teatre „Menas“), vis dėlto to nepakanka. Trūksta visuotinės visus teatrus apimančios sistemos, kuri kūrėjus skatintų statyti spektaklius pagal lietuvišką dramaturgiją. Tik sukurti tokią sistemą – ilgas, daug laiko, įdirbio reikalaujantis ir apčiuopiamais rezultatais iškart džiaugtis neleidžiantis procesas.
– Gal ir Klaipėdos dramos teatre galima tikėtis kažko panašaus į „ne(Rezervuota)“? Poreikis – akivaizdus.
– Minčių tikrai yra. Žiūrėsime, kaip seksis realizuoti mūsų didelius ir gražius norus. Aš pats visada už naujus projektus, naujas galimybes, bandymus sukurti tam tikriems reiškiniams vertę. Sykiu jaučiu, kad atėjau į puikiai sustyguotą teatrą, kuriame galima tikrai daug nuveikti.
– Pradedančiųjų labui, ko gero, irgi? Kur dingsta studijas vos baigę jaunieji kūrėjai? Patekti į didesnį valstybinį teatrą, ko gero, vis dar nėra taip paprasta.
– Jei vis pasakome, kad neturime režisierių, scenografų, dramaturgų, gal niekas nieko nedaro, kad jų būtų. Nekalbu apie universitetus, kur šių kūrėjų paruošiama nemažai. Ar valstybiniuose teatruose turėtų veikti mechanizmai, kurie padėtų jauniems žmonėms užsikabinti, įsitvirtinti, užtikrintai žengti kūrybiniu keliu? Absoliučiai taip. Tiek kalbant apie nacionalinę dramaturgiją, tiek apie pradedančiuosius. Kaip, kokia forma, kita kalba, reikėtų pagalvoti, išsidėlioti. Juk tuos žmones ugdomės patys sau, savo miestui, šaliai, užsieniui. Man net norėtųsi kituose valstybiniuose teatruose rasti bendraminčių, kurie sutiktų šiuos iššūkius įveikti kartu, bendradarbiaudami.
Pasirinkimas degti
– Tas šimtas žmonių… Kokių strategijų reikia imtis norint suvaldyti šį didelį, pulsuojantį, iš daugybės skirtingų dalelių susidedantį organizmą?
– Mano supratimu, jei nesiruoši būti humaniškas ir jautrus, dirbti kultūros įstaigoje apskritai nėra prasmės. Juk įsiliejęs į teatro, kuris yra mažas mus supančio didelio pasaulio modelis, kolektyvą drauge prisidedi ir prie gražesnės visuomenės ugdymo bei kūrimo. Galų gale profesinė veikla kultūros įstaigoje jau dėl paties žodžio „kultūra“ mus įpareigoja būti kultūringiems. Mažų mažiausiai.
– Esate ne tik aktorius iš pašaukimo ir pagal profesiją, kultūros vadybininkas, vadovas, bet ir žmogus, kuris gyvenime prisilietė prie šviesų dailės, grafinio dizaino, programavimo. Visos šios patirtys jums padeda geriau suprasti aplinkinius, didina empatijos lygį?
– Na, bent teatro pasaulyje – be abejo. Tik vienus ar kitus dalykus išbandęs savo kailiu, gali suvokti, su kokiais iššūkiais, sunkumais, džiaugsmais susiduria, sakykime, tavo kolegos. Tiesa, tas patirtis rinkausi ne sąmoningai, jos pačios atėjo į mano gyvenimą. Veikiausiai toks yra mano būdas pažinti šį pasaulį. Teorija ir lieka teorija, o štai įvairiausių dalykų įsisąmoninimas visada įvykdavo ar įvyksta prisilietus empiriškai. Tik taip jie geriausiai pasilieka, įsišaknija. Nors štai pusiau juokaudamas kartais sakau, kad net man, aktoriui, nėra lengva suprasti menininkus. Todėl dirbti kultūros sektoriuje yra be galo įdomu – čia niekada nebūna nuobodu. Niekada.
– Egzistuoja tokia tikimybė: Klaipėda, kad ir kaip banaliai skambėtų, miestas, neretai vadinamas ramybės uostu, jus suturės, prigesins. Čia kartais sustoja laikas. Kaip toks scenarijus?
– Jau ne vienas žmogus man sakė, kad gyvendamas ir dirbdamas pajūryje labiau atsipalaiduosiu. Aš linkęs į darboholizmą. Pasakysiu nerimtai: išties šiek tiek neramu, kad atsipūsti galiu per daug.
– O ko baimintis?
– Baimintis nėra ko. Kol žmogus degi, kol dieviškieji motorai suka tą mechanizmą, esi gyvas. Man atrodo, tada gyvenimą patiri kažkaip kitaip, nutinka įvairių įdomių dalykų. Aš šiuos procesus išgyvenu per darbą. Gal blogas toks mano įsivaizdavimas? Yra žmonių, kurie man prieštarautų, sakytų, kad darbas trukdo gyventi. Suprantu juos. Vis dėlto visiems turbūt reikia kažkuo degti, tik tada galvoje įvyksta smegenų virsmai, kurie atneša džiaugsmą. O svarbiausia – viską daryti su meile.
– Pabaigai įsivaizduokime, kad ta stebėjimui su kavos puodeliu tarnausianti kavinė seniai surasta. Prabėgo penkeri metai Klaipėdoje. Kadencijos pabaiga. Kaip galvojate, teatrą, miestą, save matysite kitaip? Norėtumėte matyti kitaip?
– Konkursą eiti teatro vadovo pareigas laimėjau su gana konkrečia programa ir strategija, kurią noriu įgyvendinti. O plačiau žiūrint pokytis įvyks savaime. Geras ar blogas, dar pamatysime. Iš pradžių visada renkuosi abstrakčias vienokių ar kitokių naujovių, transformacijų, kurių link noriu judėti, idėjas. Kartais tos idėjos net būna utopinės. Tada visus tuos sumanymus sukonkretinu į veiksmus, nors ir prie jų nereikia prisirišti. Kai egzistuoja nežinia, atsiranda laisvė pabandyti ir laisvė suklysti. Klysti, tarp kitko, reikia kuo daugiau – taip išsigrynina esmė.
VIZITINĖ KORTELĖ
Anupras Jucius gimė 1991 m. Panevėžyje.
Vaikystėje ir paauglystėje lankė Panevėžio teatro „Menas“ studiją.
2010 m. baigė Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją.
2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo aktorystės bakalauro laipsnį.
2023 m. baigė Ciuricho menų universitetą (Šveicarija), kur jam suteiktas aktorystės magistro laipsnis.
2022 m. dėstė vaidybą Ciuricho menų universitete.
Nuo 2014 iki dabar – laisvai samdomas aktorius, dalyvavęs daugybėje kino ir televizijos projektų Lietuvoje ir užsienyje. Greta aktorystės dirbo scenos technologijų, apšvietimo dizaino ir kultūros projektų vadybos srityse.
2014–2016 m. buvo Juozo Miltinio dramos teatro Panevėžyje, o 2017–2019 m. – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius.
Nuo 2015 m. – laisvai samdomas šviesų dailininkas.
2016–2017 m. – šviesų dailininkas, garso ir projekcijų technikas, administratorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
2019–2026 m. vadovavo Panevėžio teatrui „Menas“ (vystė tarptautinį festivalį „Baltic Small“, inicijavo projektus „ne(Rezervuota)“, „Mascarade“, „Smash“, plėtė tarptautinį bendradarbiavimą su Europos teatro kūrėjais).
Nuo 2026 m. kovo – Klaipėdos dramos teatro vadovas.
