Kai tapyba perauga àþuolus…

Kai tapyba perauga àþuolus…

Goda Giedraitytë

Tris savaites Klaipëdos Baroti galerijoje sveèiuojasi vieno talentingiausiø Lietuvos jaunosios kartos menininkø – Solomono Teitelbaumo – tapybos paroda.

S.Teitelbaumo paveikslai „Peizaþas su karve” ir Þuvëdros”.

Ið didþiosios raidës

Ðiandien vaikðèiodami po galerijas ne kartà esame savæs paklausæ, kur slypi tapybos esmë? Ar spalvø dermëje, ar kompozicijoje, o gal daþø faktûroje ar drobiniame pavirðiuje? Ar tai, kà matau eksponuojama tapybos vardu, apskritai galima vadinti tapyba? O bûna, kad ateini á vernisaþà ir uþtenka vieno þvilgsnio (angliðkai „a glance“), kad persisunktum tapybos esme.

S.Teitelbaumo tapyba – viena tokiø. Nereikalaujanti atsakymø, kvestionavimo, analizës, diskusijø ir pasamprotavimø. Ji tiesiog yra tapyba. Ir net jei tai skamba banaliai – tapyba ið didþiosios raidës. Kartais pamàstau, kad jos galëtum ir nematyti kaip atskiro kûrinio, uþtenka paliesti paveikslo pavirðiø ir uþuosti… Uþtenka atsistoti salës viduryje ir uþsimerkti… Kad tave persmelktø visa ilgaamþë tapybos istorija ir esatis.

Kuria potëpis

Riebus, keliasluoksnis S.Teitelbaumo paveikslo pavirðius, aklinai uþveriantis apaèioje esanèià drobës faktûrà. Gali stebëti potëpiø susikirtimà: skaudø aiþëjimà ar intymø susiliejimà. Kai kur teptuko vingis persmelkia visà drobës pavirðiø, kitur – netikëtai nutrûksta. Sustingæ daþø lavos upeliai ar ðniokðèiantys kalnø putokðniai. Taèiau sàstingis – tik pavirðutiniðkas, nes besilieèianèios daþø masës virpa, raibuliuoja, mainosi, ágyja greta esanèios spalvos niuansø – juntamas nuolatinis gyvybës pulsavimas. Taip regis tik ið padrikø teptuko prisilietimø gimsta iðtisi siuþetai. Auga medþiai, iðnyra figûros, á akmenis taðkosi vandens purslai. Kamufliaþinis tapysenos charakteris – slepiama tam, kad atvertum. S.Teitelbaumo paveikslus kuria potëpis.

Spalvø virtuozas

„Vilniaus panorama” ir „Jazmino þydëjimas”.

Pavirðiaus faktûrà dar labiau iðryðkina sodri spalvø paletë. Virtuoziðkai puikiai iðmanydamas spalvotyros virtuvæ, spalvø derinimo niuansus, S.Teitelbaumas konstruoja charizmatiðkà pasaulá. Kiekvienas paveikslas – tai atskira koloristikos studija.

Ne veltui S.Teitelbaumas ávardijamas kaip geriausiø lietuviðkos tapybos mokyklos (ypaè „arsininkø“) tradicijø sergëtojas; A.Gudaièio, A.Samuolio, S.Eidukevièiaus ir kitø XX a. pradþios ir vidurio tapybos patriarchø novacijø gaivintojas. Ir ne tik medþiaginiu pavirðiumi, bet ir siuþetine linija. Jo kûryboje – tie patys Lietuvos gamtovaizdþiai, kaimo trobelës, sodybos, autoportretai, natiurmortai.

Mirguliuoja kasdienybë

Peizaþai – visuomet lietuviðki: gilø horizontà èia perskrodþia obels kamieno juoduma ar sukrypusios trobelës inkliuzas. Tokie pat „lietuviðki“ ir natiurmortai, kuriuose daþnai prie lango vaizduojami keli buities rakandai, statulëlë, gëlës vazonas. Tuo tarpu þmoniø S.Teitelbaumo kûryboje nedaug. Jie veikia tik kaip peizaþo atributai ar suðvytuoja portretø pavidalu.

Trumpiau, jaunojo tapytojo (S.Teitelbaumui – 33-eji) darbuose mirguliuoja kasdienybë. Ji nesuestetinta. Vaizduojama tokia, kokia yra. Be paslapties ðydo. Paslaptis èia slypi paèioje kûrybos esmëje, jà suvokiant paèia plaèiausia prasme: ne tik kaip menininko veiklà, bet ir kaip Dievo tvarinijà. „Autoriui svarbu atskleisti gaivalingà laikinojo pasaulio tëkmæ bei ávairovæ, kiekvienà ið natûros tapomà motyvà suvokiant ne kaip neutralø „gamtos reiðkiná“, bet kaip giliai iðgyventà anapusybës simbolᓠ(Algis Uþdavinys).

Perkuria istorijà

Kita vertus, tai – pasaulinës aplinkos kûrëjas, tæsiantis Vincento van Gogo postimpresionistinæ, Chaimo Sutino, Oskaro Kokoðkos ar net Anselmo Kieferio dramatinio ekspresionizmo tradicijas.

Dar svarbiau, jog tokia tapyba atgyja ðiandien – postmoderniame kontekste ir vartotojiðkos kultûros aplinkoje. XX a. pirmojoje pusëje S.Teitelbaumas greièiausiai bûtø vienas ið daugelio naujos plastinës kalbos atradëjø. Tuo tarpu dabar – jis unikalus ir savitas, nes ið naujo atrasdamas ekspresionistø kalbos virtuoziðkumà áprasmina postmoderno estetikos principà – atsigæþti á istorijà ir jà perkurti.

Ðios medþiagiðkos praeities parafrazës ir netgi turinio kartotës jo darbuose perskrodþia naujas suvokimines paraðtes. Tai – ðiuolaikinio þmogaus þvilgsnis (o tiksliau – iðgyvenimas) á tai, kas dar vos prieð ðimtmetá buvo realybë, o ðiandien greièiau virsta prisiminimu.

Saugo bûtàjá laikà

Jaukus lietuviðkas peizaþas, natiurmortas, þmogaus portretas, kuriuos S.Teitelbaumas dar spëja atrasti masinës vartotojiðkos ðiandienos aplinkoje, jo darbuose tampa senøjø vertybiø liudininkais, pamaþu uþleidþianèiais vietà naujojo pasaulio vertybiniams kriterijams.

Pasak meno kritiko A.Uþdavinio, Solomonas aiðkiai suvokia ir iðgyvena paradoksalius gyvenimo prieðtaravimus, savo tapybà pateikdamas kaip spalvø polifonija trykðtanèià iðpaþintá, liudijanèià vidiniø pajautø gilumà ir meilæ trapiam egzistencijos groþiui.

Tuo bûdu jaunasis menininkas tarsi atlieka archyvaro, muziejininko funkcijà, savo drobëse iðsaugodamas bûtàjá – pamaþu prarandamà pasaulá.

||||||||