Jaunųjų kūrybos konkursas

Domas Linkevičius

Aukso ieškotojai (tavernos kasykloje)
Tapybiškas rytas įsprūsta pro langą tavernos,
kreivi saulės zuikiai zylioja nubalintom sienom.
Puodelis Espresso ir atlapas smokingo skvernas
be priekaištų dera su rūkančio vyro blakstienom.

Tavernos lankytojai rėčiu sijoja tabaką,
paguodos ieškodami stengias išlaisvinti ego.
Jie tyli, bet rūškanos minos be žodžių pasako –
taurus aukso amžius per tinklą skylėtą išbėgo.

Ieškojimai
Vos užsimerkiu – vien kiemai, aklagatviai ir mudu,
dar ieškantys įslaptintų kelių, kurių nėra.
Mes nebe tie, mes pasiklydę trikampy Bermudų,
iš mūsų viską pasiglemžusi klampi era.

Ausis užsikemšu, įsiklausau, kaip kalbam dviese,
apie mergaičių grožį, lūpas, jų akis drovias,
ir viskas primena netikrą, trumpalaikę pjesę,
kuri lyg intakas maitina ilgesio sroves.

Trumpam kvėpavimą sulaikęs, kasinėju žemę,
kur žaidėme jau išsilaisvinę iš vystyklų.
Čia praeitis ištrūkus iš krantų ir kaklą semia,
čia, rodos, ką tik užkasėm vaikystę po stiklu.

Joninės
Trumpiausią metų naktį Gabijai žarstysim plaukus,
Kurie liepsnodami nugairins palaimingus veidus.
Į paslaptingą žygį, girion saulei nusileidus
Paragins vėluma, vidurnakčio varpų sulaukus.

Klausydami ūksmingai sufleruojančių pelėdų,
Braidysim patylom lyg partizanai po tankynę
Naivokai vildamiesi, jog dar niekas nenuskynė
Stebuklo to, kurį vadiname paparčio žiedu.

Melsvom lempelėm kelią spigins jonvabalių sagės,
Atsispindėdamos simetriškai žvaigždžių sietyne.
Prieš brėkštant nekvėpuosime minutę paskutinę,
Stebėdami, kaip plastiškai šuoliuoja vienaragis.

Merdinčiai vasarai
Gandrai rausvais snapais išsineša saulužę,
ir palčių rudenio prikrautas nešulys –
dar sumedžiočiau vasarą, tačiau sulūžę
kotai strėlių ir aš – visai juk ne šaulys –

Juokinga – neturiu net pasidirbęs lanko,
be to, rugpjūtis tuoj apleis medžioklės plotus –
taip sakė karštos moterys, kurios aplanko
rečiau. Taip… vis rečiau saulėtekiu užklotas

Nubunda rytas ežero pakrantės melduos,
paukščius regėdamas pro rūko sluoksnį ploną.
Dievams ant akmenų altoriaus pasimeldus,
lydekos tingiai verčiasi ant kito šono,

Lapeliais žiaunų košdamos rugsėjo sunką –
jos geliantys lašai manoj širdy apsunko.

Piemens filosofija
Aukštuomenės damos vedžioja madingus šunyčius,
o tu elegantiškai šūkteli: „Tobi, į būdą!”.
Šventadienį, po pamaldų, sugrįžti iš bažnyčios,
kai paikos aukštuomenės damos dar net nepabudo.

Medinėm klumpaitėm avėdama trauki į tvartą.
Stirniukės žingsniu švelniai žadini puskrūmius viržių.
Aukštuomenės damos į veidrodį žvelgia n kartų,
o tu savo veidu nuskaidrini upės paviršių.

Aukštuomenės damos varnėnus vaikyti turėtų
ir gyvulius šert bei už dyką ravėti tau žolę,
bet tavo karališkam gymiui nereikia karietų –
velniop tą aukštuomenę – tu – mano kaimo gražuolė.

Random
Neturiu giminės, bet pase įrašyta – aš vyras.
Su manim saugios naktys – šešėliai mažiau agresyvūs.
Tik rytais, kai nubrigzta vidurnakčio juodas kašmyras,
susiraižau blauzdas ir virš tyrlaukių išberiu syvus.

Kartais vaikštau nekaltas lyg tyrojo sirupo mergos,
daug dažniau – nepakaltinta paukštė be teisės pragysti
arba motina, nuosavą dukrą gimdyti pavargus,
ir pavargus gailėtis, kad baigė žydėti mergystė.

Žmonės kalba, jog mano gyvybę išsuko prie rato,
o galiausiai, sužlugus loterijai, ratą išardė.
Klausinėjau, kur mano tėvai – jie manęs nesuprato –
neturiu giminės, bet norėčiau išsukti bevardę.

Romantika iš lašelinės
Kai lašas po lašo į taurę kantrybės varvėjo
per nemigos bėgius vagonai į atlapą stotį,
impalos akim bailiai klausei – nuo škvalo ar vėjo
šešėlių nėštumas? – Tu klaikiai bijojai pastoti.

Sangviniškas juokas tėvystės hierarchijų sosto
drebėjo lyg priekaištų gervės sparnai susigūžę.
Krūtinėj perkusija pliekę timpanai neglosto,
ir įspūdis toks, kad po kojomis verksmo pridužę.

Dygsniavimo dūriais lijundra vis lašas po lašo
dar dilgčioja protarpiais tartum dorovę nutirpus.
Neblėstanti meilė – tai raštas aklųjų, kai rašo

ne mylinčios rankos, o plunksna – minčių samurajus,
kurio paveikti – netgi baimės šaukliai tampa tirpūs –
kol kerinčiai plaukia danguj apsiblausimų rajos.

Sapnai
Pamažu vakarėjančioj užtvankoj keičiasi gyliai.
Į nakties vadeles įkinkytos net medžių viršūnės –
jie artėja, stebuklų karietom riedėdami tyliai –
pakeliui užklupti jau užmigo medėjai ir šunys.

Pakeliui, jų klastingoj draugijoj pamėgusios dainą
paslaptingų kerų, užliūliuotos pušaitės užsnūdo.
Mėnesienoje slėptis neverta, brolau, jie ateina –
šiam keistai užburtam kinkiny įskaityti ir mudu.

Benamis

Agnė Rimkutė

Prieš jį saulės atokaitoje garavo automobilių stovėjimo aikštelė. Už nugaros užsivėrė ligoninės durys. Benamio galvoje šmėstelėjo:

– Guliu smėlio duobėje, virš manęs plieskia saulė, vienintelė gyvybė manyje – kumštyje suspaustas driežas.

Palatoje buvo melsva. Dažnai vieną ligonį tuoj pat keisdavo kitas, tad jai reikėjo mikliai suktis, jei nenorėjo tvarkytis stebima priekabios gydytojo ir giminaičių akies. Tiesa, buvo dar vienas pacientas, bet šiam nelabai kas rūpėjo. Gulėjo susisukęs į antklodę, veidu į sieną.

Nušluostyti dulkes, nuvilkti patalynę, išplauti grindis. Apsisuko gan mikliai, susirinko valymo priemones ir pasuko durų link.

– Pamiršote jo patalynę.

Ligonis buvo atsigręžęs, žiūrėjo į ją pro primerktus vokus.

– O. Taip.

– Palaukite.

Jis kažko ieškojo po pagalve. Ištiesė jai keletą popieriaus lapų.

– Čia jo.

– Kaip tai – jo?

Vyras pasimuistė. Mostelėjo subraižyta ranka.

– Prastai miegodavo, kalbėdavo, keistus dalykus kalbėdavo, kažkoks krikštas, veidrodis, dar paukštis… Kai leido išeiti iš čia, padavė man šituos, sako, čia laiškai, išsiųsk. Nei adreso, nieko, kaip aš išsiųsiu.

Mergina pavartė lapus rankose. Kažkokiu būdu nušvilpti iš registratūros – vienoje pusėje neužpildyti blankai, tuščioji prirašyta. Pagal taisykles visus pacientų piešinius ar rašinius ji turėjo perduoti stebinčiam gydytojui.

Apsisukusi pažiūrėjo pro langą. Aikštele žingsniavo žmogus kiek šokčiojančia eisena, įtraukęs galvą į pečius, rankas kažkaip nenatūraliai prispaudęs prie šonų. Nuo karščio virpančiame ore jo atvaizdas mirguliavo.

Lankstomas popierius maloniai traškėjo, taip traškant girdėdavo dokumentus bankuose, administracijose, laikraščių redakcijose, ir tas garsas visuomet keldavo pasitenkinimą – yra kažkas tikro ir labai svarbaus pasauly.

– Ačiū. Aš… Perduosiu. Gydytojui.

Vyriškis papurtė galvą. Nieko nepasakęs vėl nusigręžė į sieną.

Ji apglėbė vėsų žalsvą patalynės ryšulį ir išėjo.

„Oras pilnas jaudulio, siautėja vandens, medžio ir žolės kvapai, laukiam lietaus“, – pagalvojo rakindama laiptinės duris. Įėjusi į nuomojamą butą kurį laiką stovėjo tamsoje nežinodama, ką toliau daryti. Pakėlė ranką, nuspaudė šviesos jungiklį – šviesa vis dar padėdavo apsispręsti tais atvejais, kai nematydavo skirtumo tarp „pulk“ ir „ramiai“.

Erdvė buvo kiek nejauki. Retai pasitaikantys svečiai tai taktiškai nutylėdavo, tačiau ji ir taip žinojo. Tai buvo tyčia, tas nejaukumas. Kad nepamirštų. Abu kambariai menkai apstatyti, miegamajame dėl to net šiek tiek aidėdavo. Stovėjo atsirėmusi į sieną ir bandė įveikti sąstingį. Mintys vangiai judėjo viena aplink kitą. Jei būtų kas nors paskambinęs arba atėjęs. Tai būtų privertę atsistoti ir reaguoti.

Prisiminė sulankstytus lapus chalato kišenėje. Bandė sugalvoti, kaip atidėti jų peržiūrėjimą, pervertimą, perskaitymą.

Ant stalelio garavo arbata, juoda, karti, cukrus, pienas, tvanki diena žiūrėjo į lietingą ir audringą naktį.

„Aš gaudavau laiškų. Niekada nerašiau dienoraščio – nebūčiau žinojęs, ką jame rašyti, bet aš gaudavau laiškų. Nebeprisimenu, ar tai buvo man skirti laiškai, ar buvau tik įpareigotas juos įmesti į pašto dėžes. Bet aš juos skaičiau, o po to, man atrodo, sunaikinau. Išmečiau, ar ką. Nežinau, kodėl. Aš čia atsidūriau, nes tikėjaus, kad man čia bus truputį lengviau, o nėra nė velnio, tuščia ir tylu, kaimynas miega beveik visą laiką, ar bent apsimeta, ir tie laiškai kažkodėl lenda į galvą. Ačiū Dievui, ne visi, kitus, matyt, iš tiesų sunaikinau. Bet keli liko kažkur, reiktų išmesti, reikėjo tada labiau pasistengti.

Tie laiškai rašyti atgal. Manrods, rašiusieji buvo kilę iš nedidelės, gana izoliuotos, savo vertę jaučiančios bendruomenės, nesvarbu, kur ji; bet jei manęs paklaustų, sakyčiau, visur galima jos rasti. Ten, kur jie gimė, laikytasi keistų papročių. Dvasininkas paskutinę naktį prieš vaikų šventinimus turėdavo sėdėti prie upės ar kito vandens, visą naktį vienas, paruošti tepalus ir žodžius užkalbėjimams. Tie vaikai buvo ypatingi, jie turėjo atsakyti ir saugoti tradiciją. Jų šventinimų data tąsyk išpuolė pačiame pavasario įkarštyje, tuomet pušų pumpurai apsilieję lipniomis, saldžiomis gleivėmis, oras pilnas ištrūkusių žiedadulkių, šventikui toks metas ne pats tinkamiausias. Taigi kai paryčiais pasirodė džiūgaujančių procesija, nešina naujagimiais, jis buvo dar neišsiblaivęs. Ir įvyko nedidelis nesusipratimas – su šventimais nebuvo perduota tikėjimo malonė. Vanduo nulietas, užkalbėjimas nuskambėjo, o tikėjimo nėra ir vargu ar kada bus.

Iš pradžių niekas negalėjo to pastebėti, nebent kai vaikai paėjėdavo toliau nuo namų, kartais galėdavai įtarti, kad ne viskas taip, kaip turėtų būti. Žaisdavo jie kažkaip chaotiškai, be siužeto ar iššūkių, ne taip, kaip tėvai mokė. Iš to mokymo beliko liūdesys netyčia sutraiškius žiogą. O paskui jie išėjo iš namų visai. Ir nebegalėjo sugrįžti, aš manau, dėl apsvaigusio dvasiškio klaidos.

Ir paskui jie rašė laiškus atgal. Vienas dabar lenda galvon; vienas pasakojo apie Paukštį. Kad žmogus sėdėjo ant palangės, ir buvo vakaras, ir rūkė jam per stiprią cigaretę. O šitoje gydykloje iš manęs atėmė rūkalus. Bet ne apie tai. Jis tą vakarą susipažino su Paukščiu. Kiek prisimenu, tas Paukštis buvo keistas padaras, minėjo, kad labai anksti išmoko skraidyti, ir skraidė jis iš tiesų puikiai, turėjo tankius, didelius sparnus. Bet tuo metu dažniau naktimis tupėjo ant palangių, negu skraidė. Tupėjo pritrauktas, kaip jis vadindavo, šiltųjų paveikslų. Nežinau, gal ir ant jūsų palangės tupi paskutinėmis naktimis. Tai šiaip nedidelis įspėjimas, kam jums tų nepatogumų? Neįsileiskite Paukščio.

Kažkokiu būdu jis galų gale atsidurdavo paveiksle, ir esama skirtingų aiškinimų, kaip tai nutikdavo. Aš manau, kad dėl to kaltas nedidukas atspindys jo aky, išgaubtas ir apverstas, bet iš pirmo žvilgsnio to nesimatydavo, o antro paprastai nebūdavo. Paveikslų figūros pastebėdavo šviesos kvadratėlį – o jau kažkas gimingas už lango, jau reik įleisti. Ir įsileisdavo. Prasidėdavo nemalonumai. Paukštis kažkaip iš visų palovių, užmirštų stalčių ir kitų pakampių sutraukdavo visus šešėlius. Pasidarydavo juodas, atrodydavo kaip skylė drobėje ar gobelene. Atėjusiems svečiams tekdavo aiškintis,

– Ne, ne, taip turi būti, jis dar gana jaunas, ateity gal dar kas keisis, viskas šiaip gerai, jūs čia prisėskite, jauskitės jaukiai…

Ir dar, prisimenu, lyg minėta, kad kuomet likdavo vienas, Paukštis vis mokydavosi apkabinti, treniruodavosi su sofų pagalvėmis, uogienių stiklainiais, žieminiais batais, bet jam nesisekė. Galiausiai jis paveikslą palikdavo. Anksčiau ar vėliau išbandydavo kitą.

Ten, iš kur jis dingdavo, kildavo kažkokia užmarštis – figūros šventai tikėdavo, kad Paukštį ne pačios įsileido, o kad jį įnešė vėjas audringą naktį, tiesiog su visais stiklais įdrėbė. O tie šešėliai, iš kampų ištraukti, tvarkingai atgal nenuguldavo. Ritinėdavos tumulais pačiose matomiausiose vietose, neįmanoma būdavo išvalyti.

Ir dar vieną laišką prisimenu, tik nežinau, ar to paties žmogaus rašytas. Gal jau ne to paties. Pasakojo, kaip tapo veidrodžių pirkliu. Kaip ilgai klajojo po miestą, ilgai žiūrėjo į maldos namus, nematė nieko. Neturėjo kuo pelnytis. O laikas neapleido, kartais tiesiog erzinančiai būdavo šalia. Tada jis ėmėsi tokios pasakiškos avantiūros: ką pirmiausia pamatys, iš to ir išvedžios, ką jam veikti.

Ant šaligatvio prie kojų mėtėsi apvalaus veidrodžio šukė. Aš nepradėčiau reikalo dėl veidrodžio šukės, dargi apvalaus. O jis ėmėsi. Retai kada turėjo pinigų pasiūlyti už tuos veidrodžius, tai sukosi pagal tą dieną susiklosčiusias aplinkybes. Kartais atsipirkdavo bulvėmis, kartais bandydavo iškišti savo klajonių, nesąryšių. Ir visai neblogai ėjosi. Kol lankstydavo kokį klajojimą ar vyniodavo į ritinėlį nesąryšį, žmogus, žiūrėk, jau ir ištraukęs veidrodį. Jų buvo daug, tų veidrodžių, labai labai daug. Su atšokiusiu sidabro sluoksniu ir dėmėtų, su rausvais rėmeliais arba su žalvariniais, išraižytais įvairiausiais motyvais, arba absoliučiai naujų, lygiomis kraštinėmis, tobulai atspindinčių aplinką – lyg viskas tebūtų nuogas faktas. Nežinau, ar veidrodžių pirklys tikėjo, kad visi jie yra vieno didelio veidrodžio šukės. Jis tik kaip prisuktas kartojo, kad viskas gerai. Prisimenu, net buvo kilusi mintis suskaičiuoti, kiek kartų jis tai minėjo viename puslapyje. Viskas tvarkoje. Jis rado būdą uždirbti ir darbo užteks iki gyvenimo galo. Ir dar ilgiau.

O daugiau laiškų neprisimenu.

Pasiilgau jūsų, su meile,

Aš.“

Lietinga, audringa naktis žiūrėjo į kambario vidų. Mergina galvojo, ką jai su tais keliais prikreivotais lapais daryti. Už lango vėjas bandė pergalėti laiką, kai ji dar kartą sulankstė lapus, įkišo į voką ir užrašė adresą. Rytoj eidama į darbą nupirks pašto ženklą, gal ir pašto dėžutė pasitaikys pakeliui.

Ji plovė puodelį, o iš tiesų tik laikė rankas po šiltu vandeniu, ir krūptelėjo – kambaryje, kur ji ką tik sėdėjo, kažkas dužo.

Įbėgusi pamatė į sieną besiplakančias drėgnas užuolaidas, stiklo šukes, pažirusias ant žemės, ir vėjo įneštą juodą paukštį. Pasijuto labai nejaukiai, kaip visuomet, kai matydavo ką nors nuskriaustą. Ligoninėje dirbdama prie to nepriprato. Paukštis neturėjo sparnų.

Virtuvėje pro puodelio kraštus tekėjo šiltas vanduo.

Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo teksto paraštėje

Rita Kasparavičiūtė

Gintaras Beresnevičius (gimė 1961-07-08, mirė 2006-08-05) buvo neįprastas žmogus ir autorius, kuriam nelimpa trafaretiniai apibūdinimai. Tai religijotyrininkas, reikalavęs neutralumo visų religijų atžvilgiu, bet tvirtai tikėjęs krikščionybės galia atnešti naują gyvybę ir jėgą. G.Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos, – visi šie jo aktyvaus gyvenimo aspektai papildė vienas kitą ir formavo monumentalios asmenybės įvaizdį. Dabar jis bendraus su mūsų pasauliu ilgiausiai išliekančiu savo pavidalu – knygoje įkūnyta mintimi.

G.Beresnevičius ypatingas minties universalumu ir sinkretišku mąstymu: jo idėjos tarytum neturi ribų, nėra uždarytos konkretaus mokslo srityje, – jos lanksčiai adaptuojamos, permetamos, regis, į visas žmogaus intelektualinės ir kultūrinės veiklos sferas, jos auga viena iš kitos ir yra gyvai susijusios – kaip postmodernizmo įvardyta rhisoma, kaip šakniavaisis, kaip pradžios ir pabaigos neturintis vijoklis. G.Beresnevičiaus konceptuali mintis yra tarytum visraktis, kuriuo autorius sėkmingai atrakinėja visas mūsų kultūrinio gyvenimo prieigas ir parodo mums, kas vyksta už profanų nevarstomų durų.

Mitologinės struktūros ir archetipai autoriaus sąmonėje tampa universaliu kodu, kuriuo jis išmoningai iššifruoja archajinio žmogaus mentalitetą, lygiai taip pat sėkmingai reflektuoja šiuolaikinius visuomenės gyvenimo, kūrybos ir net tarptautinės politikos reiškinius. Kultūroje esama universalių, antlaikiškų, neistoriškų veiksnių. „Dvasinis gyvenimas pernelyg sudėtingas dalykas, kad jo mokytumeisi iš žurnalų ar valkataujančių mokytojų, mosikuojančių ufonautų išrašytais diplomais. Kelios tikresnės ir autentiškesnės smulkmenos čia paskęsta kvailystėse, – iš serijos: protingas pats atsirinks, bet kam protingam tokie rebusai“( psl. 254, Ne apie tai mano dūzgelė). G. Beresnevičius bandė užčiuopti tuos nekintamus kultūrinių mechanizmų principus, atradęs žmonijos sąmoningumo konstantas, ir tai teikė jam interpretacijų laisvę bei jėgos minties skrydžiui. Tai buvo konceptualumo ir virtuoziško minties žaidimo kokybė. Jis buvo kitoks nei profesionalūs akademinės konjunktūros atstovai, kurie itin rūpinasi savo leidinių forma, moksliniu publikacijų svoriu, taškais ir balais, taip pat ir savo socialine reikšme bei įvaizdžiu. G. Beresnevičius šiuo požiūriu buvo bebaimis, o jo vardas – net keista – niekaip nesuteršiamas. Prie šios asmenybės nelipo jokie masinei kultūrai būdingi dvasios teršalai. Nuostabą keldavo randami jo pėdsakai vienadienių skaitalų sąvartynuose, bet ilgainiui tai suformavo pagarbą dėl tokio nekonformistinio elgesio ir pasiryžimo vertinti iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingus tekstus. Juk visa tai, kur jis rašė, yra gyvoji masinės kultūros istorija, – joje G.Beresnevičius sėkmingai dalyvavo, nes išmanė jos veiklos principus ir dar iš viso to gavo intelektualinės naudos, sėmė peno apmąstymams.

G.Beresnevičius tiesiog gyveno, nardė kultūros intakuose ir šaltiniuose, o ir pats buvo gyvas šaltinis. Jis bus cituojamas ir kasdien „valgomas“ kaip intelektualinis kūnas, – jis dar ilgai sotins amžinai idėjų alkaną mūsų akademinę bendruomenę. Mokslas buvo svarbus ir G.Beresnevičiui. Visos teorijos jam buvo ne tiek loginės samprotavimų konstrukcijos ar abstraktūs modeliai, bet gyvos idėjos, – lengvai adaptuojamos, permetamos į bet kurias žmogaus dvasinės ir kultūrinės veiklos sferas. Todėl jo mintis tokia nesuvaržyta ir patraukli, o tekstai – įdomūs, išliekantys atmintyje. Šiuo požiūriu palankus, jaudinantis vaizduotę buvo ir jo tyrinėjimo objektas. Mitologijų ir religijų tyrinėjimai – tai savotiškas būties detektyvas su baisingu nežinomuoju, kuris slepiasi anapus mūsų proto, bet kurį mes stengiamės išvilkti į sąmonės šviesą – kol jis mūsų nespėjo nusitempti į savo tamsą.

Paskutiniais gyvenimo metais G.Beresnevičius mėgino pereiti nuo religijotyros prie religijos filosofijos, vadinasi, nuo fenomenus analizuojančio empirinio mokslo prie religijos esmės, atsiribojant nuo konkrečių fenomenų. Tai Dievo paieškos, Šventybės, kuri yra atokiai nuo religinių fenomenų. Vadinasi, akademinis tyrinėtojo bagažas integravosi į originalią filosofinę religinio santykio viziją. Tačiau ankstyva mirtis nutraukė originalios religijos filosofijos ieškojimus.

Kritiškas G.Beresnevičiaus požiūris į tyrimo objektą ir sugebėjimas reflektuoti padėjo į viską žvelgti gelmiškai ir kartu labai asmeniškai.

Dieviškumo prigimties analogijų šis tyrinėtojas ieškojo ir literatūroje – tą rodo jo eseistika. Pats kūrybos procesas autoriui buvo tarsi gelminės kūrybos formulės ieškojimas. G.Beresnevičius buvo tarsi mūsų laikų alchemikas. Kūrybos ir dieviškumo ryšys literatūroje ir mene, ko gero, daug akivaizdesnis, negu mokslinio pažinimo veikloje. G.Beresnevičius mėgo tyrinėti įvairias paribio sritis ir situacijas, tarsi tarp tektoninių plokščių esančius sprūdžius. Jam baltų, arba lietuvių, imperija buvo tarsi sprūdis tarp Vakarų Europos ir Eurazijos tektoninių plokščių. Lietuvybę jis suvokė kaip marginalumą, kuriam teikė centro tarp Vakarų ir Rytų reikšmę.

Vis dėlto G.Beresnevičiaus žvilgsnis niekada nebuvo atgręžtas į save, jo tekstuose nerastume nebylios introspekcijos, intensyvios introversijos, hermeneutinės meditacijos. Jam nerūpėjo grynoji metafizika, abstraktūs būties principai. Žinojimas jam buvo magija – bendravimas su galių pasauliu, su dievais, žmonėmis ir stichijų dvasiomis. Jo gaivališka prigimtis linko į konkretumą ir mėgo ieškoti dinaminių būties ryšių. Žinojimas jam buvo daugiau magiškasis nei mistinis veiksmas. Toks žinojimas reiškia valią valdyti, manipuliuoti, – jis teikia džiaugsmingą galios pojūtį ir yra organiškai susijęs su gyvybės balsu žmoguje. Šis kultūros žmogus tiesiog stebėtinai mokėjo derinti visuomeninę veiklą ir labai intensyvų kūrybinį gyvenimą, o juk jis iš esmės yra vidinis, slaptas, sakralus, neviešinamas. Išties retas gebėjimas derinti viešąjį reiškimosi modelį su labai intensyvia vidine veikla.

Ne mažiau stebina gebėjimas derinti akademinius tyrinėtojo interesus su literatūros kūrėjo – rašytojo, eseisto, poeto – raiška. Galima daryti išvadą, kad G.Beresnevičius religinio gyvenimo intensyvumą, religijos esmę siekė patirti per literatūrinės kūrybos fenomeną, įsigyvendamas į kūrybos procesą. Dievybės fenomenas – tai gebėjimas kurti iš nieko (ex nihilo). Kitaip kuria žmogus: jis kuria dėliodamas įvairius jam žinomus elementus. Galbūt G.Beresnevičiaus mėginimas įsiskverbti į literatūros kūrybos slėpinius buvo siekis suvokti gelminę kūrybos prigimtį – jungtį su religijos fenomenu.

O meditacija, sunaikinanti subjekto-objekto priešpriešą, griauna magiškosios savimonės pagrindus ir veda minties keleivį į dvasios dykumą, kuri daug kam ir yra išsvajotoji amžinybė ir geidžiamas nemirtingumas.

O kartu – tiesiog didysis Anonimas ir gyvenimo pabaiga. Gal G.Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus ir – gerai išmanydamas visų tradicijų ezoterines praktikas – tiesiog sustojo prie lemtingos ribos ir atsigręžė atgal, pasirinkdamas gyvų žmonių bei dievų pasaulį? Juk savo įvairiausiais pavidalais šis pasaulis taip pat yra begalinis, nelyginant Samsara, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. O anapus jos nėra nei draugų, nei moterų, nei linksmybių. Ir kam tada per anksti veržtis ten, iš kur esi atėjęs ir kur vis tiek vienąkart teks sugrįžti? Geriau jau ilgiau pabūti su savo mielais artimaisiais ir smagiai bendrauti su be galo įdomiu mitologinių dievų pasauliu. Dievai juk įdomesni už filosofus ir asketus. Tai lyg amžinas žaidimas, o „žaidžiame ne tam, kad nugalėtume ar sutriuškintume, žaidžiame, kad plunksnos parūktų. Žaidimas atsirado iš nuobodulio, ir žaidžiant mėgstamą žaidimą nenuobodžiaujama.“

Todėl G.Beresnevičiaus žinojimas buvo daugiau „samsariškas“, „rizomiškas“ ir „vijokliškas“, horizontalus ir panoramiškas, besidriekiantis begalinėmis asociacijomis į begalinius kontekstus, o ne vertikalus ir užsidarantis, išnykstantis gelmėje. Tai asociatyvaus mąstymo talentas, iš čia ir jo begalinio kūrybingumo paslaptis. Ypač eseistikos, – pradėjęs nuo vienos minties jis galėjo ją tęsti kaip panorėjęs, bet kuria kryptimi – kaip tas minėtas vijoklis. Jo eseistika liejosi kaip iš gausybės rago, nors jos episteminis modelis, jos rėmai likdavo tokie pat, todėl jo tekstai kartais darydavo monotonijos įspūdį. Jis rašydavo apie mūsų gyvenimo reiškinius vis kitokiomis metaforomis, bet minties matrica iš esmės likdavo nepakitusi: „pirmiausia reikia atpažinti tikruosius vardus, nes vardas yra pradžia, esmė ir pažadas prie Romos vartų“.

Kaip tik eseistika išryškino būdingą G.Beresnevičiaus asmenybės bruožą – aistringą socialumą. Tai labai socialus autorius – rašymas jam buvo bendravimo būdas. Jo tekstai tarytum kasdieniškas pasikalbėjimas apie visiems žinomus ir rūpimus dalykus, kuriems charizmatinė autoriaus sąmonė suteikdavo papildomų prasmių, sudėliodavo įsimintinus akcentus bei apversdavo svarstomą dalyką netikėta, kartais net komiškąja puse. Kartais tai būdavo ne kokie ypatingi minties atradimai, o tiesiog retorinio įtikinimo talentas. Autorius nenorėdavo atitrūkti nuo gyvenimo ir nukeliauti ten, kur nesiekia paprasto, profaniško skaitytojo mintis. Jis visada buvo demokratiškas, artimas ir ištikimas savo skaitytojams. Jis buvo tarp mūsų ir dalijosi mūsų rūpesčiais.

Ir dar viena ypatybė. G.Beresnevičiui buvo svarbus galios jausmas. Gamtos galia, dvasios galia, valia valdyti, manipuliuoti. Bet kiek galima spėti, jis neturėjo tiesioginio, gyvo santykio su pasauliu – per gamtą ir per žemę, koks kyla iš žmogaus praktinės patirties. G.Beresnevičius buvo tikras miesto žmogus, ypač gerai besijaučiantis Lietuvos sostinėje, o į gamtą žiūrėjo iš intelektualinės distancijos. Nei ką nors sėjo, nei pjovė, neturėjo „žagrės atminties“. Kartkartėmis pasitikrindavo savo apsiskaitymą, nukreipdavo savo minties lęšius į gyvą gamtos paveikslą. Gamta jam buvo sukultūrintas vaizdinys, interpretacijos laukas, su ja mąstytojo nesiejo joks realus darbas. Jam buvo svetimas net ramaus buvimo prie upės jausmas. Nes jis realiai gyveno knygų ir idėjų pasaulyje, o jame minties kuriama „magiškoji“ tikrovė yra antrinė, virtuali ir tikro pasitenkinimo ji neteikia. Tai tik simbolinių reikšmių sfera, kūrybinga, istoriškai sąlygota sąmonės veikla. Joje žmogus susikuria savo kultūrinę reikšmę, bet anksčiau ar vėliau kultūros nuvargintam žmogui kyla nepasitenkinimas, egzistencinis poreikis ieškoti gyvesnio ryšio su pasauliu. O tai yra ne kas kita, kaip bendravimas su žmonėmis – gyvesnio ryšio nebūna. G. Beresnevičiui gamtos kontempliacijos buvo laikinas poilsis, o gyvenimo pulsą jis jautė tik būdamas su žmonėmis. Jam buvo būtini draugai, kolegos, kompanija. Sunkiai jis įsivaizduojamas vienišas. Galbūt dėl to, kad vienatvę pakelti jam buvo sunkoka. Magas visuomet turi į ką nors atsiremti, jo sąmonė yra gyva tik interaktyvumo lauke. Jam buvo būtini draugai. Ir neretai – draugus sujungiančios magiškos substancijos, šventi duonos laužymo ir vyno gėrimo ritualai. Misteriška, visiems mums žinoma aplinka, magiška Vilniaus erdvė, kur renkasi ne tik gyvi žmonės, bet ir žemiškas puotas baigusiųjų dvasios… Mes išgėrėme somos, ir mes bendravome su dievais…

Drugelio bliuzas

Dainius Vanagas

„Kada ir kur susitinkame?“ „Siųsti“. Patrikas šyptelėjo ir įsidėjo telefoną į džinsų kišenę. Karštis slūgo, apelsinų žievelėmis nuklotas dangus tolygiai driekėsi į vakarus — į jūrą. Padangėje išsibarsčiusi saulė savo firmine akvarele pertapė dienomis žalią ir balzganą Danės vandenį, ištirpdė nešvarumų drumzles, bangelių paviršiuje besisupančias. Alkūnėmis pasirėmęs į apsauginę upės tvorelę, Patrikas stebėjo, kaip neritmingi irkluotojai plaikstosi irklais ir lėtai kasasi pirmyn. Abiejuose krantuose, dar lėčiau už nevykusį valties ekipažą, plaukė žmonės, niekaip negalėdami vienas kito aplenkti, apeiti, nugalėti — Jūros šventė energingai pulsavo, ir kiekviena banga blokšdavo minią vis nauja kryptimi. Pro begalinį miesto ūžesį kartkartėmis pasigirsdavo muzikos virptelėjimai, išblaškytos, sutrupintos, sutaršytos muzikos, kurios kompoziciją atsitiktinai pildė šauksmai, ovacijos, stabdžių cypimas, akceleratoriaus gausmas, monotoniškai langoljerinis šnaresys.

Vaikinas nekantriai išsitraukė telefoną ir patikrino, ar atsakymas dar neatkeliavo. Po to grąžino įtaisą į kišenę; dar minutė kita, pagalvojo. Jis jautė, kaip lėtai, kartu su dienos tvankumu nyksta ir maži prakaito lašeliai ant kaktos, nugaros, kaklo; liežuviu suvilgęs lūpas, juto sūrumą: jau ankstėliau buvo nusprendęs, kad prieš susitikimą dar nueis prie fontano susidrėkinti veido.

Gabrielė. Jis jau buvo primiršęs jos bruožus, kaip kad žmonės iš pradžių primiršta konkrečias, giliai juos sujaudinusias detales; tebuvo likęs stiprus malonaus, jaukaus pojūčio įspūdis ir telefono numeris, kuriuo lyg tiltu jie vaikščiojo vienas pas kitą visą naktį.

Šventinė eisena artėjo, būgnų tratėjimas vis garsiau ir garsiau atšokdavo nuo aplinkinių pastatų. Vis dar lūkuriavę bei neapsisprendę žmonės pasuko centrinių gatvių link. Patrikui šis chaosas buvo įdomus tik tiek, kiek kontrastingo džiaugsmo tai teikė, kadangi jo laukė gerokai malonesnė atrakcija. Būtent dėl to vaikinas pro šalį einančius lydėjo šypsena ir žvilgsniu, tartum sakančius: „Žinau tai, ko nežinote jūs.“ Už keleto metrų sprogo balionas, kybojęs virš jo kolegas, kitus balionus, pardavinėjančio vyriškio mobilaus namuko. Buvusi baliono grandinė, į dangų nebetraukiama melsva virvelė, nukrito žemyn ir lyg pakaruoklis, ištremtas iš padangės, siūbavosi palei palapinės brezentą.

Patrikui pasirodė, kad telefonas kišenėje virptelėjo. Nedelsdamas patikrino, bet tai buvo tik Marčius, puikus draugas, tačiau ne šiandien; godžiomis akimis surijo žinutės tekstą, tačiau užvertęs ekraną turinio nebeprisiminė, kadangi vis dar jautėsi alkanas. Buvo praėjusi tik minutė nuo ankstesnio tikrinimo: Patrikas nesinervino, tik nekantravo, todėl telefoną, užuot įbrukęs į kišenę, paliko rankose. Danguje skraidė parasparnis, jo burzgimo nebuvo girdėti, todėl jis atrodė lyg didelis, nerangus, nepaslankus paukštis, kuris netrukus mirs iš bado; tokie paukščiai pernelyg lėti medžioti, į žemę sminga pirmą ir paskutinį kartą; Patriko nugara šiurptelėjo — jis dar nebuvo įveikęs aukščio baimės.

Tebesižvalgydamas aukštyn, Patrikas nejučia keletą kartų žengtelėjo į kairę, nes viršum jo pakibusi klevo šaka įžūliai dengė tolesnį parasparnio kelią. Kulnu kliudęs juodą metalinį kamštį, kyšantį tarp plytelių bei skirtą laivams švartuotis, vaikinas prarado pusiausvyrą. Į dangų užversta galva neleido sparčiai susivokti erdvėje ir žemė ėmė sparčiai artėti; jis pajuto, kaip įsitempė rankų raumenys, kairysis delnas sugniaužė telefoną. Patrikas instinktyviai pabandė užsikabinti už apsauginės tvorelės, tačiau ištiesta kairioji ranka į metalinę briauną atsimušė tiesiai per riešą; iš pasalų užklupęs skausmas užliejo sąmonę ir pirštai nesąmoningai išsitiesė: telefonas, pakilęs lengvai it vyšnios kauliukas, apsisuko ore, sublizgėjo saulėje ir ėmė leistis kitapus tvorelės. Patrikas pašoko nuo žemės, rodos, anksčiau nei spėjo ant jos nukristi; jis persisvėrė per tvorelę — vanduo, banguodamas virš naujojo kapo, patyliukais džiaugėsi grobiu. Šis vaizdinys lyg prie kojos pririštas akmuo suvaržė vaikino kūną, kojos įaugo į žemę, akys išsiplėtė ir atbuko lyg atėmus tai, kas neatimama, tai, kas esi pats; tilto konstrukcijos suvirpėjo, tolimoje kertelėje, kur tūno pats tilto šešėlis, kažin kas pokštelėjo: tvirtos kolonos suglebo, geležinės virvės atsipalaidavo ir lyg sueižėjusi virvė tiltas ėmė dulkėmis byrėti, kol po jų saujomis teliko

juodas šešėlis.

Gabrielė. Jos nebebuvo; Patriko akys atgavo žvitrumą, mintys — spalvas: atsakymas nespėjo jo pasiekti, visos kortos buvo išplėštos iš ranką dar nė nepradėjus partijos. Galbūt reikėjo nedelsiant šokti į upę, tačiau vanduo buvo šaltas. Ir purvinas. O šventinis viešumas būtų padaręs purviną ir Patriką. Jaunuolis galų gale atplėšė akis nuo vandens ir nugara atsirėmė į tvorelę. Ūmus pyktis plūstelėjo kartu su krauju, lyg į didžiausią priešą žybtelėjo vaikino akys metalinio, juodo kalnelio link, bet tuoj pat minčių horizonte lyg liaunas medelis išaugo Gabrielės siluetas, gerokai ryškesnis, nei kad jis prisiminė dar šį rytą. Reikėjo ją žūtbūt rasti, reikėjo apieškoti visą miestą, o vietas, kuriose neras, — nugriauti. Tam, kad neklaidintų bei nesipainiotų po kojomis. Lyg alkanas šakalas, o ne sotus liūtas kaip prieš keletą minučių, Patrikas apžvelgė praeinančius žmones — kiekvienas jų, neišskiriant vyrų, galėjo būti ji. Vaikinas su didžiuliu užsidegimu skanavo erdvę; grynas juokas atrodė tos didžiulės žmonių masės, jei tik atidžiai ieškai.

Patrikas ėmė brautis tarp žmonių, jis jautė, kur ras Gabrielę, ir vėl, nors jau su tam tikra rimtimi, šypsojosi; tai puikiausia vienadienių žmonių, o taip pat ir drugelių, savybė — džiaugtis tuo, kas dar neatlikta, šildytis pievoje, jos dar nepriskridus, įkvėpti gėlę, jos dar nė neradus.

Ant tilto žmonės judėjo keliais aukštais. Kiek tolėliau keliu slystanti šventinė procesija Patrikui atrodė lyg išsigimėlių paradas. Jis negirdėjo muzikos — galvoje tarpusavyje susidurdamos pokšėjo tik jo paties mintys, todėl eisenos vaizdiniai, spalvotų dūmų garbanos, besišypsą žmonės, tylos apnuoginti, atrodė lyg ironiškos, dirbtinės, apatiškos pamėklės, bepročiai, kurie per tušti ir per balti, kad būtų liūdni ar laimingi. Patrikas jautėsi aukštesnis už juos, kaip kad aukščiausiais save laiko tie, kurių vargai patys didžiausi, o pastangos juos įveikti, jų manymu, — pačios rimčiausios.

Lygiuose Bohemos laukuose, netoli Teatro aikštės, rateliais susisukęs sėdėjo jaunimas. Po to, kai vakar šios erdvės atrodė lyg turtingi, kvapnūs sodai, pasakų ir svajonių kertelės, kuriose lyg deimanto kristalėlį Patrikas rado Gabrielę, šiandien visa tai atrodė lyg skylėti, išsprogdinti Marso laukai. Gitaros paauglių rankose — priešingai nei vakar — skambėjo primityviai, temos, kuriomis jie kalbėjo, buvo beprasmės, ir pats faktas, kad jie leidžia laiką šioje šventovėje, buvo mažų mažiausiai nuodėmingas.

Patrikas atsisėdo ant pievelės nuošaliau; auskarotas, susivėlęs berniukas šūksniu bandė jį pasikviesti į savo būrį, tačiau Patrikas kvietimą ignoravo ir lyg sieną įsimūrijo sau į ausis grotuvo ausines. Jis tikėjosi, jog Gabrielė, ilgėliau negavusi atsakymo, ateis būtent čia; juk tai buvo pats natūraliausias problemos sprendimas. Lyg paukštelis staigiai kraipydamas galvą jis budėjo — kiekviena akimirka buvo sklidina vilties. Glaustydamasis vėjas it smėlį nuo antkapių valė drumzles nuo prisiminimų; ji kaipmat sutrikdavo, jei imdavo jausti, kad yra stebima, todėl pamačiusi į ją įsistebeilijusį Patriką buvo itin nepatenkinta. Tuo tarpu vaikinas, net ir tai pastebėjęs, nenusuko akių, nenorėjo atrodyti bailus; drąsiai žiūrintieji visada mažiau paslaptingi, bet ten, kur mažiau paslapčių, ryšys susipina greičiau. Ji juokėsi jaukiai, tačiau kvatojant jai imdavo stigti oro. Paklusnūs plaukai lyg tarnai gulėjo taip, kaip buvo įsakyta.

Tačiau nei plaukai, nei juokas nesirodė. Tvirtai suspaustos Patriko lūpos išdžiūvo. Jam buvo sunku suprasti, kodėl Gabrielė dar nepasirodė — juk neįmanoma išklysti iš kelio, jei jis tik vienas tėra. Fatališka dilema šūkavo ant pjedestalo: likti čia ir toliau laukti ar įsisukti į šventės viesulus ir dairytis juose. Pačiais mažiausiais atspalviais dangus tamsėjo, vis ryškiau ir ryškiau tolumoje švysčiojo maži vaikai, geltonai mėlynai mirksinčiais ragais bei apyrankėmis apibarstyti. Laukti buvo beprasmiška: net Odisėjas greičiau grįžo į Itakę. Gabrielė galėjo būti bet kur, bet kurioje vandenyno saloje, ir dabar buvo pats laikas skleisti bures.

Teatro aikštėje, lyg uždarame Amfiteatre, jis ėjo ratu sumanaus gladiatoriaus žingsniu — ėjo į savo šiandieninę svajonę. Kruizinių laivų terminale pastabaus kapitono akimis dairėsi išsiilgto kranto. Prie Meridiano jis taip pat jos nerado — ten savo inkarą įleidęs tik laivas. Pagrindinės gatvės, žmonių ištęstos, atrodė kaip nesibaigiantys keliai, kuriais negalėjai eiti dukart.

– – –Žibintų saulės ryškino naktį. Ramiomis, tolygiomis, nepastabiomis, tačiau reikšmingomis bangelėmis sumažėjęs entuziazmas sėdėjo šalia Patriko ant suolelio. Abu jie buvo pavargę ir baikštūs ir nesiskyrė tik principingo solidarumo dėka. Patriko moralinės pagirios didėjo, jam atrodė, jog stovi aikštės vidury, tvirtas, nenukankintas, niekur neprirakintas ir neprikaltas, o visi miestelėnai eina jo link, krausto kišenes, vagia brangenybes, malonius niekučius, o jis niekaip negali apsiginti: ranka kyla smogti, tačiau vagys išsisuka nepaliesti, jis bando bėgti, bet aikštė su savo rakandais bėga kartu… Turėjęs būti puikus, vakaras virto aklu lakstymu bekraščiuose tyruose. Patrikas nebesuprato, kodėl taip nutiko, kokių paskatų vedinas elgėsi taip kvailai ir vaikiškai; jis juk suvokė, kad ieškojo ne žmogaus, o malonumo, artumo, kuris laikinai paperka abejingumą, ir trumpą akimirką netgi gali pasirodyti, kad galbūt išties myli žmones.

Gabrielė. Jos jau seniai nebuvo, tačiau dabar Patrikas suprato, kad upės vandenys nusinešė ne tik ją; dingo ir Aistė, o juk taip smagu būdavo su ja kalbėtis naktų naktis. Ir Beata, nuostabiausia šokėja, kokią jis tik žinojo. Vitalija. Erika. Visos ambicijos dabar atrodė ne stipresnės kaip nusikaltėlio argumentai prieš įniršusią minią; Patrikas liko nuogas, kaip kad lieka nuogi tie, iš kurių atimami malonumų drabužiai, ir net jo Entuziazmui pagailo vaikino, todėl šis pavirto liūdnu susitaikymu, padrąsinimu, kad net mažus perliukus narai geldelėse atranda.

Danguje dūko blizgus sniegas; fejerverkų salvės skelbė šventės pabaigą, ir tūkstančiai akių spietėsi skliaute. Šiame spiečiuje dabar buvo jau keletas, galbūt keliolika žmonių, šį vakarą Danėje nuskendusių — fejerverkai spragsėjo odę išėjusiems. Tylios, gailios Patriko akys stebėjo spalvotus kamuolius, niekaip nesuprasdamos, ką gražaus žmonės tame mato: jo sutrupintas ego paslikas gulėjo po kojomis.

Su paskutiniu švystelėjimu dangus užsimerkė, žmonės, susigrąžinę akis, sukruto. Mirksintis geltono šviesoforo signalas reiškė laisvą eismą: technika nesikišo į chaotišką minios judėjimą. Žmonių upeliai sruvo nepaisydami reljefinės logikos — net iš apačios į viršų, ir jokia sausra dar negrasino. Nesigirdėjo žingsnių, tik žeme stumdomų, lamdomų skardinių cypimas skardžiai įsirėždavo į ausį. Balsai arba jų variacijos girdėjosi tik tų, kurie šūkavo arba dainavo; arba tiesiog niekas nesikalbėjo, nes šventė, deja, baigėsi. Arba kalbėjosi tyliai, nes šventė, laimei, pagaliau baigėsi. Arba kalbėjosi namie, nes jos nė nebuvo.

Patrikas tebesėdėjo ant suolelio, smakrą delnais parėmęs. Akimirksnį jam net pasirodė komiška, kad viskas taip greitai, taip keistai baigėsi. Galybė žmonių lyg iš teatro slinko namų link, o jis, Patrikas, čia tik ką baigė savo monospektaklį. Spektaklį, kuriuo tik pats ir tetikėjo. Jis juto, kaip pro jį sklendžia tūkstančiai žmonių, o tarp jų — šimtai deivių, kojomis žemės neliesdamos. Šie vaizdiniai, lipnūs bei platūs, lyg srauni, neįveikiama kalnų upė, plovė nuoskaudų, netekties ir liūdesio trupinius sau iš kelio, o svarbiausia, kad ši upė buvo atvira, neapstatyta sienomis bei barjerais, joje neįmanoma nuskęsti ar nuskandinti ir į ją įšokti gali kiekvienas panorėjęs — be bilieto, be atsakomybės, tą pat akimirką, kada nesinori stovėti vietoje, kada nebepavyksta susitikti, o kuo toliau nukeliauji, tuo saugesnis jautiesi. Nors tuštuma dar nebuvo nutolusi, Patrikas jau dabar tvirtai suprato: nors kartoteka sudegė, yra dar galybė laiko ją vėl užpildyti.

Jis atsistojo, ranka perbraukė sėdmenis ir palengva, „zuikiu“ įtekėjo į upę. Brangiausia valiuta — savimi — jis nemokėjo nei už ilgesį, nei už liūdesį, nei už paieškas ar laiką. Jam tik vis labiau ir labiau darėsi gaila, kad pametė telefoną: juk naujas, dievaži, kainuoja didelius pinigus.