M.Vosyliūtė: „Nepriklausomybė – brangiausia“
Kristina Kučinskaitė
Greitakalbė, principinga, tvirta, žinanti, ko nori, ir nebijanti tai gauti – mūsų, vėsiais temperamentais pasižyminčioje aplinkoje tokie „meteoriški“ charakteriai tikra retenybė. Marta Vosyliūtė yra žinoma scenografė, ji tapo, o dabar uostamiestyje pristatė ir fotografijų parodą „Sekta“.
Kritišku žvilgsniu
Klaipėdos fotografijos galerijoje demonstruojamoje parodoje žvilgsnis nukreipiamas į dvi Lietuvos šventenybes – krepšinį ir religiją. Vienuolė prisitaiko, meta kamuolį, įmeta jį į krepšį ir patiria palaimą… Kartais po parodų, kuriose alternatyva liejasi dėl alternatyvos, nepaprastai malonu apsilankyti tokioje, kur vietoj multikultūrinių šnabždesių tvirtai nuskamba autoriaus balsas.
– Esi kompleksiška kūrėja, kuri spektaklių scenografijas, tapai, dabar pristatai fotografijos parodą. Kuri sritis artimiausia, arba, jei nesinori hierarchijų, – kodėl jos tau reikalingos? Juk gal pakaktų darbuotis vienoje…
–Teatras yra kolektyvinis menas, todėl dauguma jo kūrėjų dažnai daro dar ką nors. Klasikinė ironiška yra A.Jacovskio frazė, kad jam teatras visada trukdė tapyti. Menai susilieja, nes svarbu geras skonis ir tam tikras kritinis žvilgsnis, stebintis tai, kur gyveni, ir kaip gyvena Tėvynė.
Aš paaiškinsiu, ką turiu omeny ir kaip tai mano karta patyrė. Mes dar piešėme gipsines galvas Vilniaus dailės akademijoje, kai mūsų „kiečiausi“ dėstytojai jau kūrė video– ir kitais šiuolaikiškiausiais formatais bei mums dėstė kažką panašaus. Bet biurokratinis aparatas buvo lėtas, ir net magistro studijose, kai galėjai kažką pasirinkti ir, pavyzdžiui, ne piešti, o fotografuoti, buvo labai nepatenkintų veidų, kai kurie pažangūs dėstytojai kai kuriose katedrose buvo nepageidaujami ir ilgainiui jose nebedirbo.
Mūsų karta patyrė ir interneto atsiradimą – pasaulis atsivėrė, tačiau informaciją vis tiek tvarko valdininkai. Mes nepatyrėme profesinių organizacijų globos ir dirbtuvių niekada negausime. Ne iš gero gyvenimo menai susitraukė į fotografijos ir video– formatus – nes kompiuteris yra tai, ką galbūt gali turėti namie.
O dėl sričių pasakyčiau labai paprastai: aistrą tapybai ir meilę piešiniui – kaip artimiausiai minčių išraiškai tiesiai iš smegenų – jaučiu seniai, nuo mokyklos laikų. Visa kita juk plaukia iš to. Tekstai mane lydi visą gyvenimą, ir dabar jau nebijau rašyti, nesigrauždama, kad tai ne mano sritis, nes arba turi kalbos jausmą, arba ne. Aš suvalkietiškų šaknų, ir jį turiu. Kalba priklauso visiems. Rašau lėtai – sunkiai – ilgai.
Ir dar. Turbūt sutiksite, kad fotoaparato galingumas, pikseliai ir zūmai nėra lemiantis nuotraukos veiksnys. Svarbiausia – pranešimas ir jo perskaitymas.
Turi priblokšti
– Tavo „Sekta“ ir šioji paroda apibūdintos kaip netelpančios į jokius rėmus, o pati – kaip karinga kūrėja. Kaip reaguoji į tokius įvardijimus?
– Na, kadangi kultūros istoriją rašo kritikai ir istorikai, tai yra tai, kas parašyta, o ne tik tai, kaip galbūt buvo ir atrodė kažkam kitam. Žinau tai iš teatro – laikino meno – praktikos, nes jis vyksta čia ir dabar ir yra dar mažiau įmanomas aprašyti bei nupasakoti.
Vienoje recenzijoje buvau išvadinta meno panke. Geriausias apibūdinimas, kokio net nebūčiau sugalvojusi. Realybėje irgi su pankais draugauju.
Kas yra rėmai? Manau, kad klausimas per daug hierarchiškas. Vilniuje jau tiek visko buvo, kad niekas nebepasakytų, kas yra normali paroda. Parodos vyksta bet kur, kur autoriui ar kuratoriui tinkama vieta. Tylaus modernizmo laikais jos vykdavo ir dailininkų butuose bei soduose. Dabar vyksta ir gatvėse, ir buvusioje „Tauro“ gamykloje, ir „Kablyje“.
Paroda turi priblokšti, geriausia reakcija yra kaip ir grožinėje literatūroje – aš irgi tai suvokiau, bet nemokėjau aprašyti. Tokios reakcijos visada sulaukia mano darbai su dėžutėmis – t.y. daugiabučiais, nes šį motyvą naudoju jau daug metų – nes visiems atrodo, kad tai jų rajonas. Deja, ne, nes visi namai vienodi (arba taip, nes jie visi vienodi). Tai mano amžina buvusi ir būsianti „Context of Identity“ serija.
Mano paroda Vilniuje buvo sudėliota keliose salėse. Nesvarbu, kad įvairaus lygio darbai, svarbu, kad aš juos kūriau daug metų ir norėjau viską parodyti. Suprantu, kad galėjau turėti kuratorių, bet man nesinori, kad kažkas vadovautų. Kuratoriams būdingas keistas įprotis manyti, kad vos tik jie apie ką nors išgirdo, jau jie tai ir valdo. Taip sakė Stewart Home – tai mano labai mėgstama citata iš gero teksto.
Kai užmoki už salės nuomą, budinčiajam – už priežiūrą, o taksistams – už vežiojimą, tada ir esi laisvas pasakyti ką nori. Nereikia atitikti kažkieno koncepcijų ir būti šalia kažko, ko gal negerbi, ir ten, kur erdvė nepatinka. Nepriklausomybė visada ir visur yra brangiausias dalykas.
Baisisi architektūra
– Tavo asmenybės ir „įžūlumo“ sakyti, ką manai, akcentavimas skamba šiek tiek liūdnai, nes tuomet atrodo, kad visi kiti tyli suspaudę uodegas… Ar nujautei, kad po parodos pasirodymo bus pabrėžiama būtent tai, tikėjaisi?
– Taip, aš baisiuosi dauguma šiuolaikinės architektūros objektų. Ne tik aš. Aš tai sakau viešai. Ir galiu sakyti, kol nuo jų nepriklausau finansiškai nei gyvenimiškai. Tai yra erdvę mažiausiai 100–ui metų gožianti politiškai priklausoma specialybė. Kaip pastebėjau, studijuodami VDA architektai į bendras paskaitas nevaikščiodavo, jiems iškart viskas buvo aišku, ir nuo antro kurso pradėdavo dirbti tėvų arba dėstytojų firmose. Tai iš kur gi proporcijos, geras skonis ir pastatų sąsajos su aplinka suvokimas galėjo atsirasti? Kodėl turėčiau juos gerbti? Ir toliau – nereikia keikti užsakovų, nes jie renkasi iš to, kas jiems pasiūloma, o ne iš milijardo variantų kosmose. Kiek girdėjote apie architektams atimtas licencijas? O kiek skaitėte apie tai tekstų? Kiek matėte kitų kultūrinių organizacijų nuomonių?
Taip, apie tai kalbama, taip, tai oficialu, taip, aš dar juos ir nutapiau. Ir vienas iš mano užrašų yra toks: „Rojuje Lietuvos architektų nėra“. Nes jei niekas nesikeičia, labai norėčiau, kad įsikištų Jėzus, kuris paskutiniu metu nieko nebebaudžia.
Išties geroje kompanijoje terminas „kultūros vadyba“ yra keiksmažodis. Niekas iš vadybos dėstytojų negali man atsakyti į vienintelį klausimą – kodėl, jei vien Vilniuje kultūros vadybą per metus baigia iki 100 žmonių, nė vienas dailininkas jų neturi? Kodėl formaliai kažkas rašo projektus, numeta ir nebeatnaujina, ir kodėl mano valstybei vis vien? Nes tai yra dirbtinė specialybė, o katedros sukurtos nežinia kokiais tikslais ir kuriems žmonėms. Mano reakcija yra tokia: tuščias tamsus kambarys, kuriame lyg trys minusai šviečia tuščios horizontalios šviesdėžės. Pavadinimas yra toks: „Kultūros vadyba Lietuvoje, arba Jei ką nors įžiūrite, tai tikrai sergate“. Jokio „varymo“ čia nėra, tik liūdna dokumentika.
Be to, atskirkite mano asmenį ir mano kūrinius.
Reikia rašyti patiems
– Turbūt nereikia net klausti, kokia tavo nuomonė apie socia-
liai aktyvų meną, nebijantį reaguoti į dienos aktualijas. Bet vis tiek, ką manai apie „meną dėl meno“ ir pastarojo polemiką su „aktyviuoju“ menu?
– Kaip jau minėjau, mano karta, kurios nėra, pakliuvo į lūžį. Mes išmokyti ir piešti, bet viskas plečiasi į suvokimus ir citatas to Europos meno, kurio natūralios tradicijos nebuvo dėl sovietų okupacijos. Mane kartais glumina dirbtinės invazijos, bet toks gyvenimas. Aš nesu teoretikė, mane „veža“ arba ne, bet galiu pasakyti, kad bjauru žiūrėti į kai kada dirbtinai kuriamą istoriją, aplinkybes ir taip toliau. Išliks tai, kas buvo aprašyta, o ne visa kita. Todėl reikia rašyti ir patiems.
–Neišvengiamai paklausiu, ką manai apie kultūrinę Klaipėdos erdvę, juk teko darbuotis su čionykščiais kūrėjais?
–Vilniečiai myli Klaipėdą, klaipėdiškiai – Vilnių. Įspūdingiausia tai, kad čia yra dvi jūros – Melnragėje ir Smiltynėje bei uosto kranų žirafinės galvos. Ilgas raudonų plytų miestas. Man pasąmoningai patinka visi uostai. Juose dėl kraujo maišymosi yra gražiausi žmonės. Taip, dar šviesaus atminimo Ovidijus Petkevičius ir Benas Šarka. Ir visi kiti. Pirmą savo tekstą parašiau sukrėsta kelių Beno spektaklių. Nežinau, kaip išdrįsau paduoti dėstytojai vietoj kitos užduotos temos, ir kai jis buvo išspausdintas „Kultūros baruose“, Benas pasakė, kad tai pirmas jo teatrą analizuojantis tekstas.
–Klaipėdoje kaip niekur kitur daug kalbama apie miesto identitetą. Kaip manai, čia uostamiesčio kompleksas ar stiprybė? Pačiai svarbu identifikuotis su konkrečia vietove?
–Aš laiminga, kad turiu aštuonis kaimus, ir kad dar labiau mane mylėtų, kadaise išmokau melžti karves. Nesu tiek ilgai buvusi užsienyje, kad pasiilgčiau namų. O jei rimtai, tai laukiu, kas bus su jūsų senuoju tabako fabriku, bet kadangi laukiame visi tiek metų, turbūt nieko gero nebus (juokauju). Kadaise elinguose prie jachtų vyko festivalis „Seas“, gastroliavo mūsų spektaklis „Merlinas“, ir net atvažiavo „Hotel Proforma“. Tada Klaipėdos oras kvepėjo stebuklais. Kas bus, turite žinoti jūs ir valdyti valdininkus, jei manote, kad jie neteisūs. Tik keista, kad jau praėjo tiek metų.
Svarbu, kas čia vyksta
–Techninis klausimas: kaip suvedei krepšinį ir vienuoles?
–Na, tai buvo gal 10 metų apmąstymų ir mėnuo techninio darbo. Kaip visada, su ramiai plaukiančiais atsitiktinumais, nes kovo 11–ąją dar buvo sniego, nes temai labai tiko iškabinta vėliava, nes vienuolė turėjo baltus ir juodus rūbus, nes visi turėjome laiko susitikti per valstybinę šventę, ir po daug bandymų iš normalių nuotraukų (ačiū Laurynui Ragelskiui) aš jas perdariau į purpurines. O tai, kad jos įdėtos į šviesdėžes, kurios yra ir komerciniai reklamoms naudojami stendai, ir kad primena altorius, yra seniai apgalvota.
Visa kita palikta parodos lankytojams. Man, pavyzdžiui, yra baisūs tie dideli prakaituoti krepšininkai, kurie kažkodėl „neiššoka“ iš žurnalų ir yra atseit labai nusipelnę, nors tik dirba savo darbą. Juokingiausia, kad jie nesuvokia, jog yra eiliniai perkami ir parduodami gladiatoriai publikos linksminimui. Mano gerbiamiausi žmonės yra mokslininkai, ypač sovietinių laikų didvyriai ir didmoterės, etnografai. Ir moterys, nes joms gyventi sunkiau.
Bet tai yra mano šalis, man svarbu, kas joje vyksta, ir aš apie tai galvoju.
–Dėl krepšinio viskas aišku, bet kodėl religija? Kodėl sustoji ties religija, o ne, tarkim, liguistu poreikiu išvažiuoti „į airijas“?..
–Todėl, kad krepšinis nuolat skelbiamas Lietuvos religija; todėl, kad pralaimėjus galima siaubti miestą, o laimėjus galima siaubti dvigubai grubiau.
Mano giminės neemigravo, negaliu nieko apie tai pasakyti. Taip, reikia drąsos emigruoti, bet visada yra kelios istorijos pusės. Lengviau pabėgti nuo problemų, nei jas spręsti. Reikia kurti savo šalyje. Aš negalėčiau gyventi be ypatingosios mūsų kalbos.
Dėl religijos man keisčiausi dvejopi standartai – kad kažkas du mėnesius vaikšto į kursus prieš vedybas, bet žurnaliniai žmonės sutuokiami iškart. Nekalbant apie nusikaltėlių santuokas Katedroje. Arba vienuolė, gyvenanti Prancūzijos vienuolyne, kai jos tėvai serga ir net nepajėgia išeiti į parduotuvę…
Suprantama, kad Dievas ir Bažnyčia ne tas pats. Dėl to daugybė intelektualų katalikybės nepraktikuoja.
Mano „Sekta“ – ta parodos dalis su vienuolėmis, dedančiomis į krepšį, – telpa į rimto kūrinio ribas – aš jį kūriau 10 metų ir esu labai patenkinta rezultatu. Labai. Nes jis turi kelis gylius, nieko neįžeidžia, bei, tikiuosi, užburia. Sekta – labai aštriai skambantis žodis su nemalonia reikšme. Šioje ekspozicijoje sujungtos abi lietuviškos šventos temos (arba karvės) ir ironija. Telpa viskas – tema apie valstybės įvaizdžio statymą ant žaidimo, t.y. ant atsitiktinumo, moterų ir vyrų krepšinio laimėjimų skirtingas vertinimas, krepšinio sudvasinimas iki kovos už nepriklausomybę (kaip buvo sovietmečiu), žaidimo grožis, nesuinteresuotumas, taisyklių visuma, susikaupimas, vertikalė / horizontalė ir taip toliau. Vienuolė, kuri yra ne tik susikaupusi savo maldose, bet ir pasirinkusi uždarą ir griežtą gyvenimo būdą, paskyrusi meilę vieninteliam vyrui ir atsisakiusi žemiškų malonumų, ruošiasi gulbės giesmei ir „deda kiaurą“, nes turi ką dėti, ir pataiko. Dar aiški nuoroda į senąją dailę. O kur dar aistra, erotika ir katarsis…
–Koks tavo pačios atsakymas į L.Kreivytės keliamą klausimą, kaip susiję tikėjimas, žaidimas ir aistra?
–Aistra turi savyje tikėjimo, žaidimas turi žinojimą ir taisykles, be jų iškart subyra, o tikėjimas neturi žinojimo, tik aistrą. O visi jie turi taip vadinamą nesuinteresuotą malonumą, kuriam reikia atsiduoti.
