Dailėtyrininkė Irena Kostkevičiūtė rašė: „Švažas nemąstė apie gyvenimą iš anksto nustatytais kanonais, gatavų atsakymų klišėmis, kurios griaunamos tikrovėje ir nepakenčiamos mene. Jis aiškinosi būties paslaptis, pateikdamas savo sprendimus ir drauge dalį jų palikdamas tiems, kurie patys bendraus su jo paveikslais.“ Galimybę žiūrovams bendrauti su Lietuvos tapybos aukso fondui priklausančiais Jono Švažo (1925–1976) kūriniais suteikė Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos (KADS) Baroti galerija ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmai, kuriuose pristatyta paroda „Nuo eskizo iki paveikslo. Jonui Švažui 100 metų“.
Dalia KARATAJIENĖ
Idėjų paieškos keliu
Tokiu būdu parodos rengėjai siekė parodyti ne tik reprezentatyviąją, meno gerbėjams geriau pažįstamą J. Švažo kūrybos pusę, bet pristatyti ir kameriškesnius, su jo asmeniniu gyvenimu susijusius meninės veiklos pėdsakus. Šį siekį išreiškė ir parodos pavadinimas, nurodantis autoriaus kūrybos proceso dinamiką, kurią savaip įkūnijo ir fizinis žiūrovų judėjimas nuo dailininko piešinių, nuotraukų, nuo dar studijų metais sukurtos „Pievos“ iki jo tapybos darbų, tarp jų – paskutinis J. Švažo nutapytas paveikslas „Medžiai“.
Jubiliejinės parodos lokacija – Klaipėda – pasirinkta neatsitiktinai. 1953 m. baigęs Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), kuriame J. Švažas ėmė dėstyti ir dirbo jame iki pat 1976 m., jis išsyk ėmė dalyvauti parodose ir gana greitai pasuko naujų meninių idėjų paieškos keliu. Socialistinio realizmo leksika, iliustratyviai pasakojanti apie sovietmečio gyvenimą J. Švažui buvo nepriimtina. Eidamas Tapybos sekcijos pirmininko pareigas Lietuvos dailininkų sąjungoje, J. Švažas ir savo kolegas drąsino bei skatino atsisakyti tuo metu ideologijos normas atitinkančių sprendimų, sakydamas: „Mūsų parodose rodoma daug paveikslų, kur viskas detaliai ir dokumentiškai atvaizduota, ir jie laikomi aukščiausiu realizmo pasireiškimu, tačiau iš tiesų jie yra nepaprastai nuobodūs, pilki ir šabloniški, nupigina mūsų meninį gyvenimą, idėjas ir jausmus.“ Įgyvendindamas savo vidinius imperatyvus, pats menininkas 1960-ųjų pradžioje atsisakė tuo metu prioritetiniu laikytų teminių paveikslų, ir jo dėmesys nukrypo į bene tradiciškiausią lietuviškos tapybos sritį – peizažą. Be Vilniaus kiemų, skersgatvių, be nuolat piešiamų ir tapomų medžių, J. Švažo kūryboje pradėjo rastis techninių, urbanistinių motyvų, radikaliai pakeitusių įprasto gamtos peizažo vaizdą. Klaipėdos uostas, didingi kranai, jūroje siūbuojantys burlaiviai, jų stiebų ritmas ir, J. Švažo žodžiais tariant, „spalvos ažūrai“ tapo unikaliais tokių parodoje eksponuojamų kūrinių kaip „Naktis uoste“ (1965), „Prieplauka“ (1975), „Laivų šventė“ (1976) ar „Pramoninis peizažas. III. Rytas uoste“ (1976) veikėjais.
Dėmesys medžiui ir spalvai
Apibendrintų formų J. Švažo darbų kompozicijos su žėrėte žėrinčiomis spalvomis, kurias it švininės vitražo juostelės aprėmina juodos silueto linijos, yra pripildytos begalinės ekspresijos. Šį atvirų ryškių spalvų, lakoniškų, apibendrintų plokštumų ir juodų kontūrų derinį galima laikyti kone vizitine J. Švažo tapybos kortele. Tačiau jo paveiksluose esama ne tik įtaigių plastinės, formos raiškos naujovių, bet ir kūrybiškai įkūnyto ryšio su nacionaline pasaulėjauta ir lietuvišku tapatumu. Bene akivaizdžiausiai tą ryšį liudija kaip raudonas siūlas per visą J. Švažo kūrybą nusidriekęs dėmesys medžiui. Pagerbdama vyro pomėgį medžiams, jo žmona tekstilininkė Marija Švažienė šią žiemą nuaudė Baroti galerijoje pirmąsyk eksponuojamą gobeleną su medžių motyvais. Anot S. Daukanto, „kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo“. Neatsitiktinai J. Švažo kūrybą aukštai vertinęs Justinas Marcinkevičius sakė, kad J. Švažo medyje yra ne tik pats dailininkas su savo žmogiškąja patirtimi. Jame glūdi ir skaudi visos tautos patirtis. Subtilios metaforos, kuriomis ir tebuvo galima byloti sovietmečiu, J. Švažo kūrinius paverčia itin poetiškais ir reikalauja iš žiūrovų jautrios atidos. Pavyzdžiui, dar septintajame dešimtmetyje nutapytoje „Pietoje“ (jau pats motyvas buvo netikėtai drąsus) regime baltai melsvą foną, asociatyviai jungiantį šį taip mums pažįstamą simbolį su kaustančiu Sibiro sniego šalčiu. Galiausiai net ir tam tikras kai kurių J. Švažo paveikslų potėpio grubumas primena nenudailintos liaudies medžio skulptūros faktūras.
Dailininko kelionės po užsienį – jis pabuvojo Prancūzijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Indijoje, Kuboje, Maroke ir Didžiojoje Britanijoje – atvėrė tapytojui plačius pasaulio kultūros ir meno horizontus. Visa tai leido J. Švažui jausti tą juslėmis nepatiriamą pulsą, tvinksintį už geležinės uždangos, ir savitai su juo sinchronizuotis, jaučiant visišką buitiškai detalaus socrealizmo svetimumą. Dar šeštajame dešimtmetyje rašydamas žmonai Marijai laišką iš Krymo, dailininkas prisipažino, kad jaučiasi vienišas peredvižnikų1 kompanijoje: „Jie stebisi mano spalviniais ieškojimais, pastangomis surasti save, išreikšti tų kalnų didybę, kaip aš jaučiu, (…) raudonos, violetinės, auksinės spalvos skamba, ne skamba, bet plėšos manyje.“ Tad nenuostabu, kad visus J. Švažo paveikslus žymi intensyvi spalvų ekspresija, rodanti jo artumą fovistinei kolorito traktuotei.
Padarė didžiulę įtaką
Spalva dailininkui nebuvo tapomo objekto savybė – ji pirmiausia žymėjo asmeniškai išgyvenamą emocinį J. Švažo santykį su motyvu. O ir pats motyvas tebuvo tik pretekstas tam pojūčiui išreikšti. Todėl pramoninės struktūros tokiuose paveiksluose, kaip „Radarai“ (1967), „Lokatoriai. III“ (1968) ar „Statyboje“ (1972–1974), kuriuose galinga konstrukcija dominuojanti visame beveik tuščiame regimo vaizdo plote, niekam kitam nepalikdama vietos, anaiptol nėra odė sovietmečio technologijoms, priešingai – bauginančios grėsmės žmogaus būčiai nuojauta. Nepaisant to, kad parodos rengėjai nesiekė chronologiškai tiksliai pademonstruoti visos J. Švažo kūrybos trajektorijos, ekspozicijos kūriniai vis dėlto leidžia pamatyti šios trajektorijos kryptį. Nuo subalansuotos, gerai apmąstytos kompozicijos J. Švažas ėjo kaskart dramatiškesnio, spontaniškesnio, staigaus, nerimastingo vaizdo link.
Ne vien dailininko kūrybinis talentas, bet ir jo pedagoginiai bei organizaciniai gebėjimai padarė didžiulę įtaką Lietuvos dailės atsinaujinimui. Po 1965 m. Maskvoje surengtos Pabaltijo šalių tapybos parodos J. Švažas inicijavo Vilniaus tapybos trienales, kurios sujungė Lietuvą, Latviją ir Estiją, paversdamos Vilnių Pabaltijo tapybos centru. Matydamas šiuos pokyčius, Antanas Gudaitis sakė: „Jau 30 metų susidurdamas su organizaciniais sąjungos reikalais, aš dar nesu sutikęs tokių organizacinių gabumų, kokius turi J. Švažas. Ir tai, matyt, leido taip smarkiai pajudėti pirmyn mūsų tapybai.“ J. Švažo įsiūbuotos tapybos naujovės Lietuvos dailininkams atidarė duris ekspozicijoms užsienyje – Prancūzijoje, Lenkijoje, Jugoslavijoje, Kanadoje, Japonijoje. Modernizmo menų sostinėje Paryžiuje išvydęs J. Švažo darbus, autoritetingas prancūzų meno kritikas Georges Boudaille rašė: „Švažas – lietuvis, keturiasdešimties metų amžiaus – milžiniškas, įvairiapusis talentas. Ekspresionistinė prigimtis. Įvaldęs tapybinę techniką, geba įkvėpti gyvybę drobei, perteikdamas jai savo ugnį.“ Šimtmečio parodoje, praėjus 49 metams po dailininko mirties, šioji ugnis, visiškai ne metaforiškai tariant, tebėra tokia pat akinanti.
Liepos 25 d. atidaryta paroda „Nuo eskizo iki paveikslo. Jonui Švažui 100 metų“ KKKC Parodų rūmuose veikė iki rugpjūčio 24 d., KADS Baroti galerijoje eksponuojama iki rugsėjo 2 d.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
