Muzikinė Klaipėdos vasara
„O ne! Tik ne į koncertą, vasarą klausytis muzikos visiškai nenoriu“, – dažna rudens, žiemos ir pavasario sezonų nuolatinių koncertų klausytojų pozicija.
Laima Sugintienė
Ji nereta tarp muzikų profesionalų. Tad jų vietą vasarą užima poilsiautojai, turistai, dažnai – užsieniečiai. Taigi sezoniškumas būdingas ir publikai. Kaip ir repertuarui. Atlikėjai, koncertų organizatoriai stengiasi vasarą „patiekti“ ką nors gaivesnio, atpalaiduojančio, lengviau „virškinamo“.
Kur nueiti?
Vasarą klasikinės muzikos mėgėjai Klaipėdoje didelio pasirinkimo neturi.
Pasiūla, kaip trečiam Lietuvos miestui, gana kukli: Klaipėdos koncertų salės (KKS) organizuojamas vasaros koncertų ciklas KKS parko estradoje, šiemet „susitraukęs“ iki šešių koncertų ir pasibaigęs kaip niekad anksti – liepos pabaigoje. Galgi, sakau, tai pagaliau yra miesto kultūrinių renginių koordinavimas, nes iškart startavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) jau 16-ąjį kartą surengtas tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.
Vos viena kita pozicija vadinamajai rimtajai muzikai skirta Jūros šventės programoje. Džiugu bent tai, kad ta kita muzika, su retomis išimtimis, buvo gero skonio: „Studija“ Mantas su grupe „Queen Show“ ir kt., graži mintis „sukurta Klaipėdoje“.
Parkelyje, po medžiais
Pirmasis iš minėtų renginių startavo KKS vasaros koncertų ciklas. Penktus metus rengiamas, jis dar tebeieško savo veido.
Pakeitęs ne tik pavadinimą – prieš porą metų vadinęsis „Nuo Joninių iki Žolinės“, vykęs šeštadieniais, varpais ir dūdomis Laikrodžių muziejaus kiemelyje prasidėdavęs, po aštuonias programas siūlęs jaukus kamerinis festivaliukas, rengtas tik KKS kolektyvų jėgomis (pirmaisiais metais – tik Brass kvinteto), tapo tiesiog ciklu, vyksta ne tik šeštadieniais (patogu gi buvo bendrauti: o kitą šeštadienį ar ateisi?..) ir siūlo įvairesnių žanrų programas. Buvęs nemokamas tapo mokamu. Nepastebėjau, kad tai būtų atsiliepę klausytojų skaičiui. Jis, beje, vis dar kuklokas. O kaip būtų smagu regėti ne tik ant suoliukų, bet ir ant pievelės po visą parką išsibarsčiusius klausytojus!..
Aha! Įgarsinimas. Mano galva, tai didelė problema. Jau pirmajame ciklo koncerte „Perkusijos ir styginių pokalbiai“ (dalyvavo Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO), Pavelas Giunteris (perkusija), dirigavo Robertas Šervenikas) jis netenkino: orkestras skambėjo šaižiai, bene pirmą kartą nepatiko net Mindaugas Bačkus. Ir programa keistoka, „sumestinė“. Kaip muzikologui tikrai buvo smalsu išgirsti operų maestro styginių kvarteto transkripciją (labiau tam tiktų kokia nors akademinė erdvė) ir taip kiek dirbtinokai paminėti Giuseppe’ės Verdi jubiliejų. Betgi tai ciklo pradžios koncertas. Po Dago Wireno, Emmanuel Sejourne’s reikalus pataisė Anatolijaus Šenderovo kūrinio premjera. Puikiam profesionalui, labai artistiškam ir sceniškam P.Giunteriui dedikuota kompozicija bei jos atlikimas nuplovė nusivylimo kartėlį.
Po savaitės į parkelį užsuko „Vasaros džiazo karavanas“, kuriuo „važiavo“ nuolatinis ciklo dalyvis Klaipėdos brass kvintetas bei džiazo trio: Saulius Astrauskas (mušamieji), Arnoldas Gurinavičius (klavišiniai) ir Vytis Nivinskas (kontrabosas). Patraukli programa, pradedant Dizzy Gillespie, Duke’u Ellingtonu ir baigiant Jievaro Jasinskio aranžuotėmis, taip pat nukentėjo dėl įgarsinimo: dvi sudedamosios dalys – kvintetas ir trio – rungėsi tarsi skirtingose svorio kategorijose. Tačiau buvo smagu išgirsti KKS veteranus improvizuojant.
Metas būtų rasti
Dar viena jungtinė programa „O, brangioji…“. Ją atliko Sandra Janušaitė (sopranas), Rūta Mikelaitytė-Kašubienė (fortepijonas) ir Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė (I smuikas), Dalia Terminaitė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė). Dėl subjurusio oro koncertas vyko salės fojė. Dėl to jis nemažai prarado: šiai kamerinei erdvei puikios operinės dainininkės buvo aiškiai „per daug“, jos galingas sopranas veristinių operų arijų kulminacijose liejosi per kraštus. Matyt, prisitaikydami prie erdvės specifikos, atlikėjai keitė programą, kitu atveju solistės dainavimas iš natų būtų sunkiai pateisinamas… Tačiau ir skelbtoji jokios vienijančios minties neturėjo: tiesiog graži ir populiari klasikinė muzika.
Netikėtai anksti ciklas baigėsi „Skandinavišku skambesiu“. Su alternatyvaus džiazo grupe „Offpiste Gurus“ (Trinelise Væring (vokalas), Fredrikas Lundinas (saksofonai), Thomas Vangas (bosinė gitara), Jeppe Gramas (būgnai) iš Danijos vėl muzikavo KKO. Džiaugiausi galėdama nuo Jūros šventės šurmulio pasislėpti ramioje geros muzikos oazėje. Skambėjo pačių danų kompozicijos, kurių „vinis“ buvo vokalistė. Viskas skoninga, saikinga, po kokių penkių gana depresuotų kompozicijų – nuobodoka… Žavus bosas, inteligentiški mušamieji…
Reziumė: šiemet viename vasaros ciklo koncerte stengtasi pasiūlyti įvairesnių atlikėjų. Galbūt tai ir pritraukė daugiau publikos. Tačiau programos neturėjo bendro vardiklio, jos atsitiktinės.
KKS parko estrada miesto kultūrai istoriškai svarbi vieta. Mano galva, ji per menkai panaudojama, per mažai reklamuojama. Juk čia dar XIX a. vykdavo miesto šventės, vasaros koncertai, net Jūros šventė baigdavosi čia miesto visuomenės baliumi. Galgi, sakau, kitą vasarą?..
Ir Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos šventė vis dar neįgauna savo išskirtinio muzikinio veido. Be tradicinio kariliono koncerto, himno giedojimo, kas metai siūlomas vis kitas scenarijus, eksperimentuojama, ieškoma. Metas būtų rasti. Kaip ir Žolinės šventei linkėčiau rasti savo nišą.
Popkaraliui atminti
Operos ir simfoninės muzikos mėgėjams Klaipėdoje vasarą tenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti rugpjūčio, kai tradiciškai (yra buvę išimčių) vyksta tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Juk taip pavadinto festivalio programoje tiesiog privalo būti šių žanrų muzikos! Juolab kad sezono metu tenka laikytis gana griežtos dietos.
Pasiilgusiems simfoninės muzikos teko nerti į Jūros šventės šurmulį Teatro aikštėje: antri metai simfoninės muzikos programos įtraukiamos į didžiausios miesto šventės renginių sąrašą. Tai džiugina. Šiemet KVMT pasiūlė klaipėdiečio Rimanto Giedraičio Simfoninę siuitą orkestrui ir chorui M.Jacksono dainų motyvais „Sudie, Maiklai“ („Farewell to Michael“), skirtą popkaraliui atminti.
Publika… Didžioji jos dalis, „užkibusi“ ant M.Jacksono pavardės, akivaizdžiai ne ten pataikė. Ji nesugebėjo įvertinti išskirtinio klaipėdietiško „produkto“ (sukurta Klaipėdoje!) kokybės ir lygio, klausė neatidžiai, šurmuliavo. Tai liūdina. Tad deramo dėmesio puikiomis aranžuotėmis, šauniais maršais išgarsėjęs R.Giedraitis nesulaukė. Apmaudu. Nes šįkart autorius nustebino solidžia kompozicija: kaip visada puiki instrumentuotė, įtikinama muzikinė dramaturgija, įspūdinga medžiagos simfoninė plėtotė. Į priekaištą, kad bendra kūrinio nuotaika vienodoka, liūdnoka, stokojama kontrastų, atšaunu – o pavadinimą ar skaitėte? Vis dėlto stipresnio, gospelinio choro ir man norėtųsi… O dėl nuotaikos, tai gal čia tokia tradicija formuojasi – juk pernai per Jūros šventę Teatro aikštėje klausėmės Stabat Mater…
Pritaikyta vasarotojams
Suveikė! Žolininkės Adelės meilės eliksyras suveikė! Visą G.Donizetti operos „Meilės eliksyras“ spektaklį neatplėšiau akių nuo Aurelijaus Liškausko. Nors mintis įvesti pašalinį, tarsi iš šalies viską stebintį personažą, jokia naujiena, tačiau kaip talentingai artistas įkūnijo (būtent!) bežodį veikėją! Reikėjo tai matyti.
Būtent – matyti. Šio pastatymo koncepcija labai „žiūroviška“, turi nuolat sau priminti – dar skamba ir muzika! Tačiau jokių pastangų nereikia, jei scenoje Rita Petrauskaitė (Adina): tuomet lieka patenkinti visi „skonio receptoriai“– ir vizualiniai, ir audio-. Nors jos balso tembras ir ne operinis, jau kuris laikas džiugina šios solistės nuolatinė pažanga, užtikrintas stabilumas scenoje, o šįkart – ideali „sportinė“ forma: atlikdama techniškai sudėtingą partiją, solistė stebino vaidmens dinamika, artėjant operos finalui vis gražiau besiskleidžiančiu balsu, energijos antplūdžiu, atlikėjiška laisve. O jos partneris Tomas Pavilionis (Nemorinas) išsikvėpė dar tolokai iki finišo, jėgų pristigo net ir „Eliksyro“ perlui „Una furtiva lagrima“. Daug gražių dalykų (veikalas pastatytas originalo kalba, pagaliau gera scenos ir orkestro „duobės“ pusiausvyra, apskritai – originalus, labai klaipėdietiškas, festivalinis „formatas“) ne visiškai išsklaidė kankinusias abejones, kodėl, kai šį spektaklį jau penketą metų turi LNOBT, kuriame vos prieš pusmetį dalyvavo pats E.Montvydas, kodėl būtent jo prireikė ir mums?
Ir nors tai ne atviroje erdvėje vykęs renginys, jo scenografinis sprendimas tarsi perkėlė mus į lauko kavinę, prie marių… Įdomu, kaip tai atrodys žiemą? Liko vienkartinio naudojimo jausmas… Tikros, „švarios“ operos, matyt, teks laukti iki kito festivalio, nes šaunus (nekalbu apie įgarsinimą, apšvietimą, bent jau minimalią scenografiją), deja, nuo oro sąlygų labai priklausantis sumanymas OPEROS NAKTIS šiemet, kaip ir anksčiau, šioje pozicijoje rodė ne premjerą…
Naujas traukos centras
Liepą Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje įvyko labai laukta vargonų inauguracija.
Lig šiol vargoninės muzikos koncertų galimybės Klaipėdoje buvo labai menkos, tradicija beveik nunykusi. Tad tikėkimės, kad minias žmonių sutraukę vargonų muzikos koncertai „Vargonų laivė“ taps tradiciniai. O tai, kad broliai pranciškonai šv. Mišių metu įsileido ir naujausius lietuvių kompozitorių kūrinius (Algirdo Martinaičio „Šv. Pranciškaus malda“, Vytauto Paukštelio „Išlikimas“), – ypač sveikintina.
Gatvinio lygio muzika
Vasarą alkio kirminą malšino ir gatvės muzikantai.
Laikyčiau tai nauju reiškiniu – Jūros šventėje grojančiųjų visus tris vakarus buvo nemažai, publika ne šiaip prošal praeidama stabtelėdavo, kai kurie gana įdėmiai klausė. Beje, buvo ką. Puikus, kruopščiai surepetuotas violončelių duetas, net du smuikininkų ansambliai, šauni akordeonininkė, mergaitė su kanklėmis, atlikusi autentišką muziką. Ir repertuaras ne „gatvinis“.
To nepasakytum apie (lauko) kavinių muziką – ją, su retomis išimtimis, laikyčiau didele gimtojo miesto bėda ir gėda. Tikrai nesitikiu, kad kaip kokioje Hurgadoje ne itin „žvaigždėtame“ viešbutyje pusryčių metu skambėtų Haydnas, Mozartas, tiesa, adaptuotas kurortiniam „vartojimui“. Tačiau jei net maitinimo įstaigų asas A.Užkalnis, savo žąsimis vertindamas jų darbą, nė puse lūpų neužsimena apie ten skambančią muziką (triukšmą, teršalą?), rodo bendrą mūsų muzikinio išprusimo lygį. Kažkodėl laikoma norma su įmantrių pavadinimų patiekalais „patiekti“ žemiausio, gatvinio (teneįsižeidžia šaunieji gatvės muzikantai) lygio, dažnai rusišką „popsą“… Bet tai jau ne šio rašinio tema.
Reklama, leidiniai
KVMT leidiniai – afišos, bukletai, programėlės – skoningo dizaino ir spalvų, patogaus formato, be lietuvių, net dviem užsienio kalbomis – anglų ir vokiečių. Pagirtina. Tačiau akį rėžia šiurkščios klaidos. Vokiškas tekstas be umliautų, daiktavardžiai – mažosiomis raidėmis. Nekalbant apie žanrų – koncerto, mišių – rašymą su kabutėmis, medinių pučiamųjų kvintetas vadinamas Brass kvintetu ar nenurodyta… dirigento pavardė. O „Meilės eliksyro“ programėlės tekstai prašyte prašosi redaktoriaus žvilgsnio…
Puiki ir profesionali, informatyvi ir skoninga KKS vasaros ciklo reklama.
O Valstybės dienos renginiams reklamuoti buvo pasirinkti kičinio dizaino, tarsi iš metalo supirktuvės atvilkti stulpai…
Tebesisupa skoningi laiveliai, skelbę apie „Vargonų laivę“, o vėliau – „Plartformos“ festivalio programą.
Dėl visko kaltas… oras
Jis paprastai būna per geras arba per blogas: „Kas gi tokį gražų vakarą eis klausytis koncerto, kai galima eiti saulės palydėti“, – variantas, jei publika nesusirinko geru oru.
„Kas gi eis į koncertą toookiu oru“, – jei blogas… Tiems, kam geros, gyvai atliekamos muzikos klausymo poreikis jau yra tapęs vos ne priklausomybės forma, nėra prasto oro.
