Jūros dvelksmas, eilėraščių įkvėpti kūrinių pavadinimai ir nuolatinė vidinė įtampa tarp pajūrio ir sostinės – visa tai alsuoja kompozitorės Loretos Narvilaitės muzikoje. Jau daugiau nei tris dešimtmečius ji ne tik kuria, bet ir ugdo jaunuosius muzikos talentus Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. L. Narvilaitės muzika – tai ne vien garsų architektūra, o gyvas pasakojimas apie miestą, kuris ją užaugino, įkvėpė ir iki šiol yra neatsiejama jos kūrybinės tapatybės dalis. Šiame interviu kompozitorė atveria savo vidinius pasaulius, dalijasi kūrinių istorijomis, leidžia patirti miestą ir jūrą iš kūrėjos perspektyvos.
Žaneta SKERSYTĖ
Ant Baltijos kranto
– Dažnai sakoma, kad miestas – gyvas organizmas. Ar miestas jums – įkvėpimo šaltinis, ar kūrybos objektas?
– Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, tad mano klaipėdietiška tapatybė artimai susijusi su gyvenimu mieste ant jūros kranto. Šis miestas, taip pat ir jūra man yra geriausi įkvėpimo šaltiniai. Kasdien klausausi jūrinio miesto garsų, gaivinančių ir žadinančių kūrybines mintis. Miestas dažnai man tampa ir kūrybos objektu, kurį siekiu išreikšti jam būdingais meniniais simboliais ir skambančia garsų architektūra. Tai kartais galima net vizualiai pamatyti mano kūrinių partitūrose.
Klaipėdos tema mano kūryboje suskambo dar vaikystėje. Būdama maždaug dešimties metų, parašiau tris trumpus kūrinėlius fortepijonui: „Klaipėdos rytas“, „Klaipėdos diena“ ir „Klaipėdos vakaras“. Mokydamasi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, sukūriau dainą apie Klaipėdą. Neseniai varčiau pieštuku primargintus natų sąsiuvinius ir prisiminiau tuos kūrinėlius.
Po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pradėjus profesinį kompozitorės kelią, skambančio miesto motyvai ėmė vis dažniau belstis į mano kūrinių partitūras. 1996 m., baigdama LMTA asistentūrą-stažuotę, parašiau kūrinį simfoniniam orkestrui „Atviras miestas“. Beje, jo ištakos buvo Variacija Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tema, sukurta 1995 m. Ją šiemet vėl išgirdome Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncerte.
„Atviro miesto“ anotacijoje rašoma, kad aš, kaip ir garsusis niujorkietis Steve’as Reichas, atvirai išpažįstu meilę šiuolaikiniam miestui, jo svaiginančiam gyvenimo tempui ir išoriniam margumui. Kompozicijoje visa tai perteikia architektūrinė forma, statoma iš skirtingo intensyvumo orkestrinių spalvų blokų ir kryptingai kylanti emocinės kulminacijos link.
„Atvirą miestą“ pirmasis interpretavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Kūrinio sėkmė prisidėjo prie to, kad man buvo patikėta atstovauti šaliai kultūrinių mainų programoje „Lietuva–Švedija: muzikiniai ryšiai“. 2003 m. Noršiopingo simfoninis orkestras „Atvirą miestą“ atliko trijuose Švedijos miestuose ir Vilniuje vykusiame festivalyje „Švedijos garsai“. Vykau į šį koncertinį turą kaip kompozitorė, be to, buvau įtraukta į švedų išleistą leidinį „24 Lithuanian Contemporary Composers“ (vienintelė iš Klaipėdos). Taip pat minėtos programos metu mėnesį rezidavau Gotlando saloje esančiame Visbio tarptautiniame kompozitorių centre, kur po to pabuvojau dar du kartus.
Miesto tema toliau manęs nepaleido. Nenuostabu, nes juk esu tipiškas miesto vaikas, užaugusi blokiniame daugiabutyje, jo kieme, tarp mašinų vaikystėje žaidusi kvadratą. Tai rado atgarsį kūrinyje obojui ir orkestrui „Pragydo vėjas“. Jo pavadinimui ir epigrafui pasirinkau Sigito Gedos eilėraštį, kuriame netikėtų prasmių perkeitimu „kubistinėje“ daugiabučio erdvėje atsiveria amžinybės dimensija.
Tada kilo sumanymas parašyti operą apie miestą, tačiau jis palaipsniui keitėsi ir buvo įgyvendintas kitų žanrų kūriniuose. Operai, matyt, dar buvo per anksti, jai skirta diena išaušo vėliau.
Gavusi šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida“ užsakymą, 2013 m. sukūriau „Miesto labirintą“ sopranui, skaitovui ir simfoniniam orkestrui. Kūrinio idėja pagrįsta Algimanto Mackaus ir Jurgos Ivanauskaitės tekstais miesto tema. Jie rečituojami arba dainuojami dinamiškos simfoninio orkestro skambesio erdvės fone. Premjerą Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Soprano partiją dainavo Lauryna Bendžiūnaitė, beje, kilusi iš Neringos ir studijavusi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, o skaitovo vaidmenį sukūrė klaipėdietis aktorius Darius Meškauskas.
Kompozicija „Miestas – meno kūrinys“ aktoriui, vokaliniam ansambliui ir kameriniam orkestrui sukurta pagal Klaipėdoje gimusio filosofo, pedagogo, politiko, šviesaus atminimo Leonido Donskio tekstą. Beje, jis mokėsi toje pačioje 19-oje vidurinėje mokykloje (dabar Mažvydo progimnazija) ir gyveno tame pačiame Baltijos prospekte, visai netoli mano namų. L. Donskio teigimu, „miestas yra vieta, fiziškai pritaikyta kolektyviniam gyvenimui, ir kartu simbolis tų kolektyvinių tikslų ir bendrumų, kurie atsiranda tokiomis palankiomis sąlygomis. Kartu su pačia kalba jis lieka didžiausiu žmogaus meno kūriniu“.
Identiteto ženklai
– Klaipėda, Vilnius… Miesto tema ir vėliau jūsų nepaleido?
– Ji buvo taip giliai įsiskverbusi į mano mintis, kad netrukus gimė kompozicija „Mano erdvės aplenkia industrinio liūdesio miestus“. Ją parašiau „Kaskadų“ fortepijoninio trio jubiliejiniam koncertui su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Barkausko. Šįkart pavadinimui „pasiskolinau“ ir truputį pakeičiau eilutę iš Andriaus Mamontovo dainos. Beje, šis opusas prieš pora metų lydėjo garsinės ekspedicijos „Klaipėdos krašto kompozitorių dialogai“ dalyvius kelionėje po miestą, buvo dekonstruotas ir papildytas uostamiesčio garsovaizdžiais, kuriuos, pasitelkę šiuolaikines technologijas, perteikė garso menininkai Donatas Bielkauskas ir Kristijonas Lučinskas.
Paminėsiu dar pora opusų, kurių pavadinime nėra žodžio „miestas“, tačiau jie vienaip ar kitaip su juo susiję.
Tai „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“, kurio pavadinimui panaudota viena Algimanto Mackaus eilėraščio „Miestas“ eilutė. Vienišo obojaus monologe tarsi prisimenamas neoromantikų stilius.
Kompozicija „Siena“ pradžioje buvo sukurta styginių kvartetui, vėliau gimė versija styginių orkestrui. Kūrinio pirmavaizdis – raudonų plytų sienos, kurių gausu Klaipėdos architektūroje. „Siena“ – tai ekspresyvios būsenos muzika. „Aukšta ir stipri, neaprėpiama ir nepajudinama. Tačiau tvirtame, jokių apribojimų nežinančiame pasiryžime slypi galinga jėga. Ir pradeda atsiverti metalinis dangaus skliautas, ir pražysta ramunės tarp plytų“, – taip rašoma kūrinio anotacijoje.
Visi čia paminėti septyni opusai buvo sukurti Klaipėdoje, tačiau joje įvyko tik vieno premjera, kiti pirmąkart suskambėjo Vilniuje. Šis miestas mano biografijoje taip pat yra labai svarbus. Tai mano studijų miestas, kuriame gavau kompozicijos specialybės pagrindus. Iki šiol jis mane labai traukia kultūrinių renginių, įvykių intensyvumu. Tai vieta, kurioje pasikraunu ir grįžtu namo atiduoti save: ant jūros kranto nusiraminu ir sėdu prie kūrybos. Ne kartą esu minėjusi, kad Klaipėda man yra „pasaulio kraštas“, tačiau ta įtampa tarp jos ir Vilniaus – labai geras variklis veiklai.
Išskirtinai mano gimtajam miestui yra skirta istorijų opera „Klaipėda“, tapusi vienu svarbiausių ir atsakingiausių kūrybinių iššūkių. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras man patikėjo parašyti muziką pirmajam operos veiksmui (šią operą kūrė keturi klaipėdiečiai kompozitoriai, be manęs, dar D. Bielkauskas, K. Lučinskas ir Vladimiras Konstantinovas). Kūrinys dedikuotas istorinei Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukakčiai.
Klaipėdos miesto ir krašto praeitis mane labai domina. XX a. pradžioje čia gyveno ir aktyviai veikė garsios Lietuvos kultūros asmenybės. Dauguma jų tapo istorijų operos „Klaipėda“ herojais. Mažosios Lietuvos liaudies dainų, liuteroniškų giesmių, lietuviškų ir vokiškų dainų motyvai skamba jų partijose operos pirmajame veiksme. Siekiau, kad visa tai susijungtų ir suderėtų su mano pačios kūrybos stilistika. Manau, kad kartu su visa kūrybine komanda mums pavyko sukurti didingą ir vertingą sceninį veikalą. Norėtųsi, kad jis taptų skambiu klaipėdietiškos kultūros identiteto ženklu ir būtų matomas ateities kartoms.
Pavadinimai – tarsi kodai
– Jūsų muzikos kūrinių pavadinimai – vizualūs, paslaptingi, kartais net poetiški. Kaip jie atsiranda? Ar visada pirmiausia gimsta muzika, ar būna, kad pavadinimas inspiruoja visą kūrinį?
– Pavadinimų kūrimas – labai įdomus procesas. Dažniausiai galutinis pavadinimo variantas susiformuoja pabaigus kūrinį, nors yra buvę ir atvirkščiai. Tarkim, kūrinio „Šauksmas – Šviesa“ pavadinimas toptelėjo pačioje kūrybinio proceso pradžioje, jame buvo užkoduota tiek kūrinio emocija, tiek forma.
Panašiai buvo su kompozicija styginių orkestrui „Į krantą jūra krenta“, kuri sukurta 2016 m. Vilniaus festivalio užsakymu. Priėmusi šį kūrybinį iššūkį, ieškojau meninių sprendimų, kurie išrankiems festivalio klausytojams geriausiai atskleistų mano klaipėdietišką tapatybę. Mintyse vis skambėjo pirmosios Antano A. Jonyno eilėraščio eilutės, pasufleravusios ne tik pavadinimą, bet ir muzikinės dramaturgijos idėją: „Į krantą jūra krenta, o krantai / Ją pasitinka, neramiai sustingę.“ Jūra – tai judėjimas, energija, krantas – statika. Jūra – galinga jėga, ji keičia krantą, išplauna kopas. Rašant kūrinį dažnai iškildavo vaizdinys – Olando Kepurės skardis, nuolat ardomas bangų mūšos. Premjerą Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje atliko Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas meno vadovo Sergejaus Krylovo.
Dažnai kūrinių pavadinimams pasirenku poezijos eilutes. Pavyzdžiui, kita eilutė iš to paties A. A. Jonyno eilėraščio „nubyrėjo“ į kompozicijos arfai ir orkestrui „Skambesys bangų sutampa su dangum“ viršelį. Kūrinį rašiau Lietuvos kompozitorių sąjungos užsakymu. Premjerą „Gaidos“ festivalio koncerte Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje atliko Joana Daunytė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko.
Fortepijoniniam trio sukurtos kompozicijos „Kai liepto nebus, pereisiu upę“ pavadinimui panaudojau visą trumputį Sigito Parulskio eilėraštį. Trombonui ir mušamiesiems parašyto opuso „Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)“ pavadinimą padiktavo Henriko Radausko eilės.
Kūrinys „Lakštingalos lietuje“ pavadintas pagal XII a. japonų poeto Sáigio eilėraštį. Jį kūriau fleitai ir mušamiesiems daugiau nei prieš 20 metų, reziduodama Visbio tarptautiniame kompozitorių centre, tačiau tik praėjusią vasarą pagaliau suskambėjo kūrinio nauja versija fleitai ir arfai. Fleitos tembru lakštingalų giesmės turbūt skambėtų gražiausiai, o lietus Klaipėdoje išties dažnai lyja.
Pjesė fortepijonui „Drugys“ „atskrido“ pas mane perskaičius klaipėdiečio Gintaro Grajausko eilėraštį apie drugį. Beje, kūrinio pabaigoje pianistas netikėtai pradeda dainuoti.
Kūrinių pavadinimus įkvepia ne vien tik poezija. Štai kompozicija „Lietus lyja toli nuo mūsų“ pavadinta pagal austrų dailininko, architekto ir skulptoriaus Friedensreicho Hundertwasserio paveikslą „The Rain Falls Far From Us“. Šio opuso atsiradimo istorija yra tokia: 2008 m. viešėdama Vienoje, apsilankiau „Hundertwasshaus“ ir buvau sužavėta šio menininko kūrybos. Dėmesį patraukęs atvirukas su minėto paveikslo reprodukcija parkeliavo į Klaipėdą ir netrukus inspiravo naujo kūrinio pavadinimą. Pirmoji kūrinio versija buvo skirta smuikui, violončelei, fortepijonui ir mušamiesiems. 2024 m. sukūriau kūrinio versiją smuikui, violončelei ir dviem mušamiesiems. „New Baltic Sound Quartet“ ją atliko koncerte Vienoje. Taip po 15 metų kūrinys pagaliau suskambėjo ten, kur kilo jo pirminis impulsas.
Vieną naujausių opusų „Pavasario motyvas“ karilionui solo įkvėpė kovo pabaigoje viešint Druskininkuose, šalia ežero mano dėmesį patraukęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas, tad pagal jį opusas ir buvo pavadintas.
Nerasdama kūrinių pavadinimams tinkamo poetinio atitikmens, kartais pati juos sukuriu. Pavyzdžiui, „Banga palydi paukščio skrydį“, „Pamatyk jūrą tolumoje“, „Artimos tolumos“, „Kur veda kopų kelias“, „Saulėlydžio jūros daina“, „Pėdos, smiltys, vėjas – čia buvai atėjęs“, „Garsas prabyla į tylą“, „Vėjas atneša varpų garsus“ ir kt. Net iš pavadinimų matyti, kad dažnai mano kūryboje skamba jūros tema, natūraliai išplaukianti iš mano klaipėdietiškos tapatybės ir tampanti atpažįstamu stiliaus ženklu visos lietuviškos muzikos kontekste.
Manau, kad pavadinimas gali padėti atlikėjams ir klausytojams „atrakinti“ tą žinutę, kurią kūrėjas užkoduoja partitūros natų raštuose. Poetiški, metaforiški kūrinių pavadinimai yra vienas iš galimų kodų, nukeliančių į vaizdinių pasaulį, išlaisvinančių fantaziją, padedančių atlikėjų interpretacijai ir klausytojų suvokimui.
Arčiausiai širdies
– Ar turite kūrinį, kuris jums pačiai yra artimiausias – galbūt dėl savo gimimo istorijos, emocinės gelmės ar meninės rizikos?
– Dauguma kūrinių man iš tiesų yra labai artimi, jie – tarsi mano kūdikiai, dvasinė terapija. Mąstydama apie juos, prisimenu sukūrimo istorijas, kaip ir kodėl jie gimė. Taip pat pagalvoju apie žmones, su kuriais jie buvo ar tebėra susiję. Vienas iš tokių yra „Šauksmas – Šviesa“, parašytas dviem trimitams ir dviem fortepijonams. Jo melodiją, beje, pasirinkau savo mobilaus telefono signalui. Su šiuo kūriniu 2000-aisiais sėkmingai „įšokau“ į sparčiai lekiantį šiuolaikinės muzikos ekspresą – svarbiausią Lietuvoje renginį, skirtą dabarties muzikai – kasmet rudenį Vilniuje vykstantį festivalį „Gaida“. Džiugu, kad iki šiol pavyksta jame išsilaikyti, o pernai festivaliui sukurtas opusas smuikui ir styginių orkestrui „Kur veda kopų kelias“ muzikos ekspertų buvo atrinktas į 2024 m. Lietuvos kompozitorių kūrinių 15-uką. Ši kompozicija man taip pat artima, nes spinduliuoja pozityvumą, kurį skleidžia ir solistas Hugo Ticciati, kartu su Lietuvos kameriniu orkestru interpretavęs šį opusą Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje.
Istorijų opera „Klaipėda“ taip pat yra labai brangi. Prisimenu ne tik įspūdingą jos premjerą Klaipėdos elinge 2023-ųjų rugpjūtį, bet ir patį kūrybos procesą. Darbas vyko stebėtinai sklandžiai, kartais atrodydavo, kad kažkas iš aukščiau už mane galvoja, priima meninius sprendimus, o man lieka tik visa tai užfiksuoti natomis. Turbūt taip jaučiausi, nes rašiau dainuojamą muziką, kurią labiausiai traukia kurti, o įkvėpimo ir stiprybės sėmiausi iš savo miesto bei krašto istorijos.
Dar paminėsiu operą-triptiką „Neringa“, kuriai muziką sukūrėme trise: I dalį „Jūra“ parašė Vaida Striaupaitė-Beinarienė, aš sukūriau II dalį „Kopos“, o III dalį „Pušys“ – Algirdas Martinaitis. Lietuvos nacionalinės filharmonijos užsakytas kūrinys buvo įtrauktas į programą „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė 2021“. Su jauduliu prisimenu jo repeticijas, Juodkrantėje vykusią premjerą, kai audringos stovinčios publikos ovacijos net išprašė finalinio numerio pakartojimą. Tokie įspūdžiai išlieka labai ilgam.
O štai fortepijoniniam trio parašytas kūrinys „Pamatyk jūrą tolumoje“ atsirado smuikininkės Dalios Dėdinskaitės ir violončelininko Glebo Pyšniako iniciatyva. Jie paprašė sukurti kūrinį lietuviška tematika. Man ypač artimas tas begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys, todėl kompozicijoje panaudojau kelis jų motyvus. „Pamatyk jūrą tolumoje“ buvo atliktas projekto „Langas į Lietuvą“ pasauliniame ture daugiau nei 16 pasaulio šalių, taip pat keliose mūsų šalies salėse. Tai turbūt toliausiai ir plačiausiai skambėjęs mano kūrinys, užfiksuotas ir kompaktinėje plokštelėje.
Thomo Manno festivalio užsakymu gimė „Artimos tolumos“. Autentišką skambesį jų emociniam koloritui taip pat suteikia Mažosios Lietuvos liaudies daina, tik šįkart supinta su Johanno Sebastiano Bacho Preliudo iš Pirmosios violončelinės siuitos motyvais. Pernai D. Dėdinskaitės ir G. Pyšniako duetas mane tiesiog pakerėjo tobula „Artimų tolumų“ interpretacija. Ypač miela buvo jas vėl išgirsti Nidoje, Th. Manno namelyje.
Aplenkti laiką
– Jūsų kūriniuose dažnai juntama energija, judėjimas, veržlumas. Ar tai atspindi asmeninę būseną?
– Kūryba turbūt yra mano asmenybės veidrodis. Esu intravertė, mėgstu būti vienumoje, vertinu tylą, ramybę ir darną. Tačiau nuolatinė mano būsena, vis dėlto yra veiksmas, noras aplenkti laiką, padaryti daugiau, nei įmanoma. Todėl ir mano kūrinių nuotaika dažnai nėra melancholiška – tai trykštanti garsų energija. Ji kupina kontrastų, intensyvaus ritminio judėjimo, jai būdinga nuolat banguojanti muzikos tėkmė. Tai, mano manymu, kyla iš gyvenimo mieste ant jūros kranto, kur viskas nuolat juda ir keičiasi, kur įprastą būseną nelauktai sudrumsčia netikėta žinia, sukelianti veiksmą ir vedanti į pokyčius.
Akivaizdūs tokios kūrybos pavyzdžiai: jau ne kartą minėtas „Šauksmas – šviesa“, taip pat kūrinys kameriniam ansambliui „Visby – Bike“, sukurtas rezidencijoje Visbio tarptautiniame kompozitorių centre, įkvėptas nuostabos, kad vasarį ten daug žmonių važinėja dviračiais. Ekspresyvus emocinis pradas šiuose kūriniuose ima viršų, tačiau išlieka racionalus stiprios muzikos įvaizdis.
Kita vertus, pastebiu, kad pastaraisiais metais mano kūryboje vis daugiau atsiranda lėtesnės, tęsiamos muzikos epizodų. Jie tarsi fiksuoja kintančią emocinę būseną, esančią per laiko ir erdvės atstumą. Muzika pasimėgaudama supasi melodingų linijų tėkmėje, sugrįždama ir pasikartodama, leisdamasi ir vėl kildama.
Tai atsiskleidžia kūrinyje „Pėdos, smiltys, vėjas – čia buvai atėjęs“, kuris buvo kurtas fortepijono virtuozo Alexanderio Paley vadovaujamo ansamblio „Paleasis“ debiutinei programai Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro salėje. Šis kūrinys yra tarsi kelionė muzikos garsais stebint ir reflektuojant savo ir kitų įmintas pėdas, kurias greitai užkloja smiltys, nuolat pustomos vėjo. Todėl melodinės linijos vis slysta, glisanduoja, tarsi basomis pėdomis čiuožtų kietai supustyto Smiltynės smėlio kauburėliais. Raiškios fortepijono ir styginių instrumentų melodijos nuolat pinasi tarpusavyje. Pučiamųjų signalai – ženklai, tarsi švyturiai, rodo joms kelią. Mirgančios būsenos statika leidžia įsiklausyti į neskubią garsų tėkmę, kuri pabaigoje netikėtai prasiveržia solisto pasažais, tarsi staigaus vėjo gūsio sukeltomis bangomis nuplaudama pėdas ir smiltis. Lieka tik prisiminimai, kad čia buvai atėjęs…
Laisvė ir pašaukimas
– Kas jus įkvėpė kurti muziką? Gal buvo mokytojų, kompozitorių ar šeimos narių, turėjusių lemiamos įtakos?
– Kurti pradėjau mokydamasi 4 klasėje, taigi beveik prieš 50 metų. Pradžioje buvo dainelės ir trumpi kūrinėliai fortepijonui. Įstojusi į Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją, pasirinkusi muzikos teorijos specialybę, lankiau kompozicijos pamokas pas kompozitorių Joną Pauliką. Jis sakydavo: „Jei gali nerašyti – nerašyk.“ Aš negalėjau nerašyti, nes kūryba jau buvo mane paviliojusi. Kai buvau trečiame kurse, didelį įspūdį paliko apsilankymas koncerte, vykusiame LMTA Klaipėdos fakulteto koncertų salėje, kur išgirdau Broniaus Kutavičiaus styginių kvartetą „Metai su žiogu“ („Anno cum tetigonia“). Jis paskatino ne tik domėtis šiuolaikine lietuvių kompozitorių muzika, bet ir pačiai pasukti kūrybos keliu. Tėveliams pritarus, nusprendžiau studijuoti kompozicijos specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Prieš stojamuosius nuvykusi į Vilnių pasikonsultuoti pas profesorių Julių Juzeliūną, gavau pirmąjį „šaltą dušą“. Jis visaip bandė mane atkalbėti nuo „nemoteriškos specialybės“, motyvavo būsimais šeimyniniais rūpesčiais, moters paskirtimi auginti vaikus ir panašiai. Tačiau tąkart jam nepavyko manęs paveikti, tad daugiau to daryti niekada nebandė.
Studijuojant profesorius J. Juzeliūnas mane dažnai lakštingėle vadindavo. „Sėsk, lakštingėle, prie varstoto“ (t. y. fortepijono), sakydavo, „rodyk, ką pričiulbėjai“. Tai buvo ypatingas žmogus, tikrai istorinė asmenybė. Vertinau kiekvieną valandėlę, galėdama su juo pabendrauti, pasisemti patirties, padiskutuoti. Paskaitos vykdavo LMTA III rūmų 206-oje auditorijoje, kurioje ant sienos kabojo grafikos piešinys su Klaipėdos vaizdu. Kai atkreipiau profesoriaus dėmesį į tą piešinį, jis sureagavo patarle: „Miško žvėris į mišką žiūri.“ Suprask, klaipėdietė visur pastebi savo miesto ženklus.
Kūrybinio braižo formavimuisi taip pat daug įtakos turėjo B. Kutavičiaus ir Osvaldo Balakausko kūriniai, meninį akiratį plėtė koncertai, spektakliai, o asmenines vertybes ugdė visa ta aplinka, kurioje gyvenome Sąjūdžio laikais Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.
Po penkerius metus trukusių studijų Vilniuje grįžau į gimtąjį miestą. Čia kartu su Lietuvos laisve gimė sūnus Martynas ir nauji mano kūriniai. Po poros metų tapau Lietuvos kompozitorių sąjungos nare. Praėjus dar porai metų, Klaipėdoje pavasarį atsirado naujos muzikos festivalis „Kopa“, o vasarai baigiantis – dukra Ieva.
Mūsų giminėje profesionalių muzikų iki manęs nebuvo, tačiau kūrybiškumas, manau, slypi jos genuose. Šeima mato, kad mano gyvenimo būdas, interesai, veikla visą laiką sukasi tik apie muziką. Jaučiu jos supratimą ir visapusišką palaikymą, už tai esu labai dėkinga.
Kurti muziką taip pat labai įkvepia ir atlikėjai. Su dauguma jų esame artimi draugai, bičiuliai, kolegos. Tokių yra kelios dešimtys tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Labai džiaugiuosi, sulaukusi jų skambučio ar laiško su prašymu sukurti jiems kūrinius. Išties, jei nepažinočiau pianistės G. Gedvilaitės, nebūtų atsiradęs „Garsas prabyla į tylą“, be smuikininkės Rusnės Mataitytės entuziazmo nebūtų sukurta „Banga palydi paukščio skrydį“, be Roberto Beinario fanatiškų vizijų nebūtų gimusi opera-triptikas „Neringa“, jei ne švedų perkusijos duetas „Rhythm Art Duo“, tai nebūčiau sukūrusi „AKATAKA“, ir t. t. Dalis kūrinių atsiranda įvairių festivalių ar koncertinių organizacijų užsakymu ir toliau gyvuoja jų renginių programose. Esu visiems labai dėkinga, kad mane inspiruoja, leidžia įgyvendinti kūrybinius sumanymus ir sudaro sąlygas jiems suskambėti.
Iki šiol esu linkusi romantizuoti kompozitoriaus profesiją. Pirmiausia, dėl jos išskirtinumo. Kūryba – tai laisvė ir pašaukimas. Tai gyvenimo prasmė ir pasirinkimas. Poreikis kurti muziką slypi asmenybės viduje, ir turi atsiduoti tam šauksmui. Todėl rašau, taip išreikšdama save. Taip atsiranda gyvenimo ir kūrybos pilnatvė.
Užvesti ant kelio
– Ar turite savo kūrybos „pasekėjų“ – studentų, jaunų kompozitorių ar muzikantų, su kuriais jaučiate ryšį, dalijatės idėjomis, patirtimi?
– Jau 35 metus dirbu Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, kurioje mokau jaunimą kompozicijos, taip pat vedu lietuvių muzikos istorijos ir šiuolaikinės muzikos pamokas. Anksčiau mokiniai lankė kompozicijos pamokas kaip laisvai pasirenkamą discipliną, nes mokėsi kitų specialybių. Įdomu, kad dalis jų vėliau baigė aukštojo mokslo studijas kaip profesionalūs kompozitoriai.
Nuo šių mokslo metų konservatorijoje galima mokytis kompozicijos specialybės. Taigi šiuo metu turiu keturis kompozicijos specialybės mokinius ir 14 kompoziciją pasirinkusių mokytis papildomai. Pedagoginis darbas man tikrai patinka, juolab kad tenka dirbti su labai talentingais ir motyvuotais mokiniais. Mano tikslas – padėti jiems atsiskleisti, išreikšti save kūryboje. Duodama profesinius patarimus, stengiuosi neprimesti savo nuomonės ar stiliaus. Tegul mokiniai bando, eksperimentuoja ir patys prisiima atsakomybę už savo sprendimus (taip kadaise mane mokė profesorius J. Juzeliūnas). Svarbiausia yra atverti, išlaisvinti jų kūrybines mintis, užvesti ant kelio, kuriuo toliau, jeigu norės, turės patys eiti.
Balandį konservatorijoje surengėme jaunųjų kūrėjų muzikos koncertą, kuriame jų kūrybą išgirdo mokytojai ir draugai. Renginys sulaukė didelio pasisekimo, o geros emocijos liejosi ir įspūdžiai aidėjo dar ilgai. Iš tiesų reikia drąsos savo kūrybą parodyti viešumoje, ypač pirmąkart. Šiemet jaunimas aktyviai siuntė savo kūrinius į konkursus, ypač į XVI nacionalinį moksleivių muzikos kūrinių konkursą „Mano nata“. Finaliniam jo etapui komisija atrinko net trijų mūsų konservatorijos mokinių kompozicijas. Birželio pradžioje jaunųjų autorių laukė išvyka į Vilnių, kur LMTA salėje jų kūrinius atliko profesionalūs atlikėjai ir paaiškėjo nugalėtojai. Tarp jų – ir mano mokinys Albertas Didoras, vyresniųjų autorių kategorijoje laimėjęs antrąją vietą už kūrinį „Viltis“ kameriniam ansambliui.
Dar paminėsiu, kad dukra Ieva taip pat baigė kompozicijos studijas LMTA. Ji prieš tai mokėsi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Kartu su ja šiemet sukūrėme „Ledų operą“, skirtą „Žaibo operos“ projektui. Lietuvoje jis plėtojamas pagal britišką „Snappy opera“ modelį. Ieva parašė operos libretą, o aš – muziką.
Nauji horizontai
– Ką dabar kuriate? Ar galite atskleisti, kokį kūrinį netrukus išgirs klausytojai?
– Šiuo metu rašau naują kūrinį Alantos festivalio užsakymu. Tai smuikui ir styginių orkestrui skirta kompozicija, kurios premjera numatyta rugpjūčio 15-ąją. Ją atliks smuikininkė Julija Andersson ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas R. Šerveniko. Kūrybinio darbo procesas jau įpusėjo, tad labai intriguoja, kur toliau nuves jo muzikinė idėja.
Savaitę prieš tai, rugpjūčio 8-ąją, Gdansko kariliono festivalyje suskambės mano naujausias kūrinys karilionui „Pavasario motyvas“. Jį gros lenkų karilionininkė Monika Kaźmierczak, inspiravusi ne tik šio kūrinio atsiradimą, bei ir kelis anksčiau parašytus opusus. M. K. Čiurlionio paveikslo įkvėpta ir simfoninės poemos „Jūra“ motyvais pagrįsta kompozicija šį pavasarį buvo sukurta pastarojo festivalio užsakymu.
Lapkričio 19-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dainininkė Renata Dubinskaitė ir pianistė Jonė Punytė-Švigarienė atliks tris anksčiau sukurtas mano vokalines miniatiūras – „Sniegas“, „Žiemos moteris“ ir „Ruduo Palangoje“. Visa jų koncerto programa skirta šiuolaikinei lietuvių kompozitorių muzikai.
Labai laukiu naujos kūrinio „Alpių traukinys“ versijos premjeros. Ją savo programoje, skirtoje lietuvių ir šveicarų autorių muzikai, ruošia fortepijoninis duetas Eglė Andrejevaitė ir Akvilė Šileikaitė. Kūrinys gimė pakeliavus šveicariškais traukiniais, gėrintis stulbinančiais Alpių peizažais. Jau daug kartų aplankyta Šveicarija man yra rojaus kampelis, užburiantis savo grožiu ir paliekantis nuostabiausius prisiminimus.
Dar vieno kūrinio premjera vyks Austrijoje. Tai „Time, Die zeit, Laikas“, kurį parašiau 2024 m. lapkritį ir gruodį reziduodama Kremse „Air–artist in residence Niederösterreich“. Kompozicija skirta taip pat Austrijoje reziduojančiam vokaliniam ansambliui „Graces & Voices“. Beje, šiame kūrinyje dainuojama trimis kalbomis (anglų, vokiečių ir lietuvių), naudojami makedoniečių poeto Nikolos Madžirovo ir mano pačios tekstai. Nors dar laukiu pirmojo atlikimo, tačiau intuicija sako, kad šis kūrinys brėžia naujus mano kūrybos horizontus.
Pasitikėjimo ženklas
– Koks jausmas išgirdus savo kūrinį skambant – ar lengvai atpažįstate, ar jis skamba kaip kito žmogaus darbas?
– Jausmas yra išties nuostabus ir visada labai laukiamas. Tai momentas, kai partitūroje užrašytos natos virsta garsais, perteikiančiais mano mintis pasauliui. Jos pagaliau suskamba gyvai, o ne tik tavo vaizduotėje ar kompiuteryje, tarsi galutinai materializuojasi ir įgyja pavidalą. Tada gali įvertinti, kaip kompozitorei pavyko natomis užkoduoti savo idėją ir kaip atlikėjams pavyko ją iššifruoti. Sėkmės atveju norisi pasidalyti rezultatu su kitais žmonėmis, bendraminčiais, kam tai gali būti įdomu, gražu ar vertinga. Nes kūryba yra ne tik autorės saviraiška, bet ir komunikacija. Matau savo darbo prasmę, jei mano muzika teikia žmonėms viltį, neša šviesą, kelia geras emocijas.
– Buvote įvertinta labai garbingais apdovanojimais. Ką jie jums reiškia? Kurie jautriausi, labiausiai išgyventi?
– Šiemet pelnyta Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija – garbingas ir džiugus įvertinimas, juolab kad gyvenu Klaipėdoje ir esu pagerbta visos Lietuvos kontekste. Tai didžiulė atsakomybė, įpareigojanti ir toliau nuosekliai dirbti. Premija suteikia galimybę skirti kuo daugiau laiko kūrybai, nes tam, kad sukurtumei kažką vertingo, jo reikia labai daug. Šis įvertinimas yra pasitikėjimo ženklas, kad tai, ką darau, yra svarbu ne tik man, bet ir Lietuvai, jos kultūrai. Norėčiau, kad ir ateityje mano darbai, tiek kūrybiniai ir pedagoginiai, tiek vadybiniai būtų reikalingi ir reikšmingi Lietuvai.
Profesiniu įvertinimu taip pat laikau kelis kartus laimėtas Valstybės stipendijas, prestižinių festivalių užsakymus, kvietimus dirbti įvairių kūrybinių konkursų vertinimo komisijose. Visa tai padeda nuolat jausti kūrybinį pulsą ir tobulėti.
– Kokia yra jūsų didžiausia svajonė – kaip žmogaus, kaip kūrėjos?
– Mano svajonė yra kelionės. Daugiausia keliauju muzikos garsų autostradoje, vykstu į savo kūrinių atlikimus mūsų šalyje ir užsienyje, įvairiausius festivalius, koncertus ir kitus kultūrinius renginius. Teko kelis kartus išvykti į rezidencijas, turėjusias stiprius kūrybinius postūmius. Visose kelionėse, net atostogų metu stengiuosi pasikrauti įkvepiančių įspūdžių lagaminą, kurį grįžusi dažnai praveriu, ieškodama impulsų ir temų kūrybai. Mane ypač vilioja kalnai, jūros, upės, ežerai, kitaip tariant, gamta. Žinoma, domina ir miestai, artimos ir tolimos šalys, jų kultūra. Svarbiausia yra taika ir sveikata, kad galėtume laisvai keliauti ir pažinti pasaulį, o pasauliui savo kūryba atverti Lietuvą.
VIZITINĖ KORTELĖ
„Loreta Narvilaitė yra viena iš pačių kūrybingiausių Lietuvos moterų kompozitorių, iš tų, kurios neužsisklendė „trapios lyrikos“ pasaulyje, išsiveržė iš jo ir rašo ekspresyvius kūrinius. Ji sugeba labai greitai reikšti mintis, todėl kasmet įgyvendina daug kūrybinių sumanymų“ (Austė Nakienė).
Narvilaitė gimė Klaipėdoje, mokėsi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje. 1989 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę, o 1996 m. ten pat ir asistentūrą – stažuotę. Nuo 1989 m. dėsto Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje. 2005–2024 m. dirbo Klaipėdos koncertų salės (KKS) pavaduotoja kultūrinei veiklai / repertuaro meno vadove.
Nuo 1992 m. ji yra Lietuvos kompozitorių sąjungos narė. Penkis kartus gavo Valstybės stipendiją. 2025 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui L. Narvilaitei įteikta Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija.
Narvilaitė daug nuveikė kaip kultūros vadybininkė. 1994 m. ji inicijavo naujos muzikos festivalio „Kopa“ atsiradimą Klaipėdoje ir buvo penkių festivalių meninė direktorė, talkino organizuojant naujos muzikos festivalius „Marių klavyrai“. 2004 m. ji buvo KKS atidarymo festivalio „Muzika sugrįžta“ meno vadovė. Nuo 2005 iki 2024 m. ji buvo KKS festivalių „Permainų muzika“, „Salve Musica“, „Klaipėdos muzikos pavasaris“, Klaipėdos kariliono festivalio meno vadovė.
Tris kartus L. Narvilaitė rezidavo Visbio tarptautiniame kompozitorių centre (Švedija). 2024 m. lapkritį–gruodį ji rezidavo „Air–artist in residence Niederösterreich“ Kremse (Austrija).
Narvilaitės kūriniai įrašyti ir išleisti autorinėje CD / DVD plokštelėje „Šauksmas – Šviesa“ bei daugiau nei 25 kituose CD leidiniuose. Lietuvos muzikos informacijos centras bei kiti šalies leidėjai publikavo daugelio jos kūrinių partitūras. L. Narvilaitė taip pat reiškiasi kaip muzikologė: rašo Lietuvos periodinėje spaudoje bei internetiniuose puslapiuose, skaito pranešimus konferencijose, veda koncertus.
Narvilaitės kūriniai skambėjo festivaliuose „ppIANISSIMO“ (Bulgarija,) „Arsenalas“, XII tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje (Latvija), Jaunimo muzikos forume „Season Premjeres“, „Velvet Curtain“ (Ukraina), pianisto Alexanderio Paley ir jo draugų festivalyje (Prancūzija), Gdansko kariliono festivalyje (Lenkija), festivaliuose „Glasperlenspiel“ (Estija), „Lietuvių muzikos pavasaris“, „Gaida“, „Jauna muzika“, „Švedijos garsai“, „Iš arti“, „Kuršių nerija“, „Ukmergė Percussion“, Vilniaus festivalyje, Klaipėdos festivalyje, Pažaislio muzikos festivalyje, Thomo Manno festivalyje ir kt. Taip pat jos kūriniai atlikti koncertuose Švedijoje, Norvegijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Argentinoje ir kitur.
Svarbiausi kūriniai: „Atviras miestas“ simfoniniam orkestrui, „Šauksmas – Šviesa“ 2 trimitams ir 2 fortepijonams, „Liūdesio sodai“ mušamųjų trio, „Miesto labirintas“ sopranui, skaitovui ir orkestrui, „Pamatyk jūrą tolumoje“ smuikui, violončelei ir fortepijonui, „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui, „Miestas – meno kūrinys“ skaitovui, vokaliniam kvartetui ir kameriniam orkestrui, „Skambesys bangų sutampa su dangum“ arfai ir orkestrui, „Garsas prabyla į tylą“ fortepijonui, „AKATAKA“ mušamųjų duetui, „Artimos tolumos“ smuikui ir violončelei, operos-triptiko „Neringa“: II dalis „Kopos“, operos „Klaipėda“ I veiksmas, „Kur veda kopų kelias“ smuikui ir kameriniam orkestrui, „Time, Die zeit, Laikas“ moterų vokaliniam ansambliui.
