apie švyturius
nidos švyturį saugo prožektoriai
aprengti neperšlampamais apsiaustais
nes meteorologai vis praneša lietų ir apdrabą
o viltis, kaip žinia, miršta paskutinė…
…………………………………………………………
ventspily švyturius sergsti tankus betono miškas
tie luitai – užburti sargybiniai, paversti skulptūromis
nedarniai improvizuojančiomis akmens amžių
menančiomis mamutų medžioklės laikus
ir senuosius jūros vilkus
užkariavusius kuršo žemę
kalavijuočius po pralaimėto lietuviams mūšio
nusėjusius kelią akmeniniais šalmais
jų galybės antkapiais
…………………………………….
tie niūrūs sargybiniai jūros vartuose
šnekučiuojasi apie žalia viltį
ir meilę raudoną
nes net ir čia
maži akvariumai
su jūros dumbliais
betono luituose
saugo gyvybę
***
keistas toks miestas
su daugybe laikrodžių
rodančių vasaros laiką
vasaros, kuri dar tik atėjo
į šitą pajūrio miestą
čia net turgaus aikštė
turi savąjį laikrodį
rodantį, praėjusių amžių
vokišką laiką
o gal laikmetį
turintį savo svorį, ilgį ir tūrį
kaip vasaros vakarą
menamos prekės ant ilgo prekystalio
gali įsivaizduoti kaip septynioliktam amžiuje
miesto aikštėj perki svarą mėsos, kvortą pieno
sviesto, pūrą ar gorčių grūdų
kapą kiaušinių ar bulvių
kepalą juodos ar baltos duonos
uolektį ploniausio šilko skarelei
arba colinių vinių-
(kartais pasitaiko keturios ir dvylikos colių)
svarbu nesupainioti ilgio ir svorio matų
argi pagailėtum ko nors savo artimui?
perki
už šilingus, talerius ar rublius
ir staiga suskambę aikštės varpai
pradeda vakaro valandos koncertą
į kurį renkasi
kadaise gyvenę seniai numirę
ventos miesto gyventojai
ir sustoję ant grindinio
užgniaužę kvapą
klauso varpų
skamba, tilindžiuoja
varpai ir varpeliai
neša pasauliui žinią
apie garsųjį kuršo miestą
ir neregėtą jo turgų
kurzeme
ten, kur- žemė, kuršo žemė
o ne sala kitapus
kurios kontūrus gali tik nuspėti
o ne susapnuoti praėjusių amžių sapne
plaukiant upės tėkme pasroviui
hercogo jokūbo laivu
pro kalavijuočių ordino pilį
karves, uosto gyventojas
sustingusias laiko lede
besiganančias pasąmonės,
istorijos, liuterio pievose
plaukiant link vartų į kitokį pasaulį
apie kurį mes dažnai pamirštame
įstrigę laiko griuvėsiuose
kasdienybės virtuvėse
bekurdami tobulos būties modelius
ir spėliodami kur beorė erdvė,
o kur – žemė
ir kaip įaugti į ją
gyvojo medžio šaknimis…
***
jau- jau- jau- jau- jau- jau
kirų pulkas pranašauja
jau- jau- jau- jau- jau- jau
atėjo pavasaris
ir žiemos vargai pasibaigė
sykiu su ištirpusiu sniegu
šiaurės kraštuos
nors rogės, užmirštos prie pilies
saugos asmenišką prisiminimą
visą ateinančią vasarą
apie savo nuostabią
dvidešimtojo amžiaus jaunystę
neapsakomų speigų sezonus
užkonservuotus krišjanio barono1
dainų spintoje
su kitais kiek primirštais
ir nelabai
naudingais
daiktais
endšpilis
upė pradėjusi savo kelionę
su tėvo svajonėmis
kažkur žemaitijoj
stabtelėjusi ties kuršėnais
nuneša jas į ventspilį
senąjį windau miestą
su nesuskaičiuojamis jo langais
čia toks žaidimas:
atspėkit kur yra langas, o kur palangė
ir kas iš tikro svarbiau galva ar pagalvė?
Ventspilis – endšpilis
čia būti galėtų pabaiga to žaidimo
o gal tik pradžia?
tik kieno – senovinių
niekam nesuprantamų
pamirštų žodžių
keistų svajonių
prietarų ir gandų
ar ilgo laukimo sakmių žemaitiškų
(juk žinot žemaičius)
ar kelionės puikiausia vytine iki endšpilio
dar nematytos žemaičiams –
tolimos jūros pakrantės
savo gimtąja upe,
kur smėlio laikrodžiai pilyje
atskaičiuoja ordino komtūro
ir hercogystės laiką,
kur pasaulis suskyla
į seną ir naują,
o vietos kolumbai išplaukia į tobagą
ir įsikuria ten ilgam,
pamiršę savąjį windau
ir numanomą endšpilį
šventė
miestas ruošiasi šventei
kuri turėtų tuoj prasidėti
slaptos skrynios
iš prarastų šimtmečių
antikvariato
su paslaptingu užrašu „sound“
vietoje medžių ir paukščių
susiviję laidų gyvatės
su blizgiomis galvutėmis
saugo triukšmingus garsus
(latviai mėgsta garsus laikyti spintoje) –
tokia tradicija
ten matyt juos mažiau puola kandys
iš gretimo uždelsto veikimo baro
pagaliau
garsai galės išsiveržti galinga jėga
atėjus vakarui pratrūks
kaip votis ventos pakrantėje
griaudės, žaibuos žiburiuos ir trykš
aikštėse ir po langais
kuriuos pravėrus gali
tiesiog atsidurti scenoje
(čia tokia ypatinga
camera obscura –
nuo senų laikų
langai atlieka ypatingą vaidmenį
stebint viešąsias bausmes)
galingi garsai nokautuos visus priešus
atsisakiusius jiems paklusti
šlovindami ir pagerbdami
septynių šimtmečių miestą (su pliusu)
kuo garsas didesnis- tuo didesnė šlovė
tokia nūn madinga didmiesčių epidemija
paplitusi po paskutiniosios pandemijos
išplatins naująjį užkratą
nė kiek nesibaimindami
turistų ir žioplių miniai
šlifuojančiai promenadą
kaip patį geidžiamiausią brangakmenį
iš amžiams prarastos hercogo karūnos
ko gero, nuskendusios kavoje
deportacija
deportuotis iš ilgosios švytinčios vasaros
į darganų ir kiauro dangaus apniktą rudenį
paliekant šėlstančiai jūrai
jos šiurkščius ir švelnius apkabinimus
ir ilgą dialogą pakrantėje
neatsakytus klausimus,
į kuriuos galbūt atsakys
nebylios ventos žuvys
laukiančios savo žvejo
deportuotis iš savo prisiminimų
į nelabai aiškų pasaulį
kuriame daug veidų jau yra užmiršti
išblukę ar užpustyti
kaip seniai buvę -nutikę dalykai
žmonėms, nedėvėjusiems kaukių
veidai, ignoruojami beveidžių –
daugiaveidžių naujųjų laikų
kurių kasdienybė kaip bangos
nuplaunančios smėlį
kaip lietus, kuris sugrąžina į pradžią
su visais buvusiais- ir galėjusiais būti
bangų atodūsiais ir prisilietimais
***
žalias piktas vanduo
kaip piktas šuo
pašiaušęs gaurus laižo pakrantę
jam uždrausta garsiai loti
ir lipti ant smėlio
liūdesys – aklas šuo –
nuojauta žiemos
užsuks
pasišildyt kavinėj
kur už lango pušys
svinguoja
į kavinės muzikos taktą –
šoka nepavargdamos
dieną ir naktį
***
varnos
simetriškai iškirptos
ant išrengto medžio šakų
kantriai saugo velnio ratą
kokia joms atrakcija!
velnio ratas signalizuodamas
vaivorykštinėm spalvom
bando susisiekti
su liuciferiu –
savo šviesos tėvu
pakibusiu ant rausvų debesų
trumpam užsukusiu į dangaus karalystę
ir žvelgiančiu iš ten ugninėm akim
dienos ir ilgos nakties riba
liuciferio laikas
lempučių švieselės-
liuciferio vaisiai
nučiuožia dailiai šlapiu šaligatviu
ir išsekusios dingsta
bežadėj gatvės tyloj
***
kopų kasos blyksi
senųjų dievų
sidabro nimbais
pamirštais pakrantėj
ten aukštai
debesų rėtis kaip skėtis
sijoja
besileidžiančios saulės spindulius
liūdnos žuvėdros
pailsę nuo putotų bangų
gaudo smėlyje
saulės barstomus zuikučius
ir pajūrio kavinės atšvaitus
staiga
debesys sunkūs praplyšta
dangaus mana
neišlaikę tokio didelio saulės svorio
…………………………………………………
gal šviesa ir kruopos –
maistas žuvėdroms
siunčiamas dievo ranka?
***
medžių pavasarinis šokis
saulės atokaitoje
kur šešėliai su samanom šoka
natūralus
apšvietos amžiaus
apšvietimas
ties naglių kopomis
nes švyturių metai
vis dar šviečia autobusų stotelėj
sugrįžtu į pradžią
iš kurios pamažu vilkėsiu
kaip pušys vilkėja džiūdamos
apaugdamos kerpių kailiu-
nes tokia yra jų dalia
***
išvartos…
sąvartos…
pervartos…
turbulencijų
ir stichijų žaismas
net nebandau suprasti
jūsų ekvilibristikos
jūra neįprastai rami
įprasti tik jūsų žaidimai
ant jūros kranto
kur vienatvė ir ilgesys
tokie tobuli
***
pavasariui truputį sukarščiavus
žvejų žuvies laukimas
jūroje iki juosmens
kur kontempliuojamas kabliukas-
skyrybos ženklas
kur klausiama
ir tuo pačiu atsakoma
o taškas yra konstanta
arba konstantinas…
***
įvairiausių stilių
viksvų šukuosenos
kirpimas ežiuku
darželiuose ir klombose
skelbia
apie žiemos mirtį
marių pakrantėje
ir prasidėjusį
vyšnių žydėjimą
didysis šeštadienis
toj vietoj
kur pernai radau
dvi prigėrusias
vokiškas knygas –
dvi negyvos žuvys
ties marių akmenų kryžium
……………………………………..
mickevičių, maironį
tyliai skaito skruzdės
dviratininkai pakrantėj mirga
margindami kiaušinius
ir pamažu marginalizuodamiesi
laukia velykų ryto
dievo uždavinys
surasti mariose tinkamą akmenį
ant jo patupdyti ilgakaklę gervę
pro kurią reikiamu momentu
čiuoždama vandeniu
pravasnotų gulbė
………………………………………
ir kuris iš jų sunkesnis –
akmuo ar gulbė?
numerologija
troba ant kalno numeris septyniolika
su nendrių stogu ir mėlynom langinėm
dažnai sapnuojama įvairiausių mokslininkų
bei rašytojų
svajojančių apie nobelio milijoną
įteiktą vienam vokiečiui
praeitame šimtmetyje 1929-aisiais…
…………………………………………………
o jis juk tikrai buvo jo vertas
***
mirties slėnio šešėliai
dingsta ir slepiasi
už artimiausios kopos
baidomi turistų
įkyriai bandančių palikti
čia savo pėdsakus
ir savo veidus jų teritorijoje
nebijančių
kad prozerpinė su fotokamera
pagrobs jų sielas
ir pradangins
už grobšto rago amžiams
***
saulės laikrodis rodo šešioliktą valandą
antroji velykų diena įpusėjo
aidas atneša bažnyčios varpų skambesį
popiežiaus atminimui ir garbei
saulė kepina
užtemimo nėra
kaip ir lietaus iš giedro dangaus
……………………………………………………..
rūkyklų dūmai
dar ilgai kils į dangų
***
jūroje visiškas štilis –
saulė pro skystutėlius debesis
horizonto beveik nesimato
sidabrinis jūros veidrodis
atkartoja apsiblaususį dangų
perkūnas vis bando gąsdinti
jo vežėčios keliauja dangum
užkliudydamos kokį akmenį –
baisiai nemalonus ausiai garsas
o bangos piano piano
glosto smėlėtą krantą
tingiai atsikartodamos
pažymėdamos ribas
su variacijomis
kažkieno nerimui
ir vienatvei.
2024–2025 m. Ventspilis–Palanga–Nida
_________________
1Krišjānis Barons (1835–1923) – latvių folklorininkas, rašytojas, publicistas. Jo dainų spinta saugoma Latvijos nacionalinėje bibliotekoje.
