Orkestras šventė pakiliai
Laima Sugintienė
Gražią tradiciją puoselėja Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras: spalio 1-ąją, Pasaulinę muzikos dieną (tokia nuo 1975-ųjų gyvuoja UNESCO sprendimu), pažymėti simfoniniu koncertu.
Dešimtmečio koncertas
Jei neklystu, šiai šauniai tradicijai jau dešimt metų.
Pirmasis, kiek pamenu, įvyko 1998-aisiais metais. Visokių jų, tų koncertų, būta: sėkmingų ir mažiau pavykusių, su iškiliais vietiniais ir kviestiniais solistais bei dirigentais.
Su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru muzikavo uostamiesčio atlikėjai Vilmantas Bružas (trimitas), Tatjana Romaškina (fortepijonas), net tris kartus – Vytautas Tetenskas (birbynė).
Jau po metų su orkestru griežė ką tik garsiąją Niujorko Juiliardo mokyklą baigęs smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, Ingrida Armonaitė (smuikas), koncertinėms programoms dirigavo Stanislovas Čepinskis, Modestas Pitrėnas.
Beveik visus juos (tiesa, buvo metų, kai dėl įvairių priežasčių spalio 1-ąją koncertas nebuvo rengiamas) girdėjau, tad manau galinti teigti, kad šiemetis, įvykęs rugsėjo 28-ąją, buvo vienas sėkmingiausių. Vertas jubiliejinio dešimtmečio vardo.
Tiesa, ankstesniais metais tai buvo kartu su Lietuvos muzikų draugijos Klaipėdos skyriumi organizuojamas renginys.
Šiemet tarp kitų rėmėjų – ir politikai. Žinia – rinkimai… Gerai būtų, kad rinkimai vyktų prieš kiekvieną muzikų šventę. Beje, liberalcentristas Rimvydas Palaitis pademonstravo turįs gerą muzikinį skonį…
Paskui dirigento viziją
Koncerto programa – solidi, sudėtinga, nelengva net ir stacionariems (neužmirškime – juk tai teatro orkestras) kolektyvams. Tačiau kartu keistoka, tokia, sakyčiau, be koncepcijos.
Pradžioje skambėjo vienas iš populiariausių W.A.Mozarto simfoninių kūrinių – Simfonija Nr. 39, Es – dur KV 543, beje, jau skambėjusi prieš kelerius metus vienoje iš Muzikos dienai skirtų programų. Šįkart kūrinio atlikimas paliko išties gerą įspūdį. Imponavo akivaizdus dirigento akcentas į kūrinio dramaturgiją – logišką, „kietai sukaltą“.
Tačiau kažkodėl galvoje sukosi mintis: „Mišką kerta, skiedros lekia“… Dirigento koncepciją (tempai etc.) ne visada atliepė orkestrantai. Išgirdau, muzikantų žargonu kalbant, „platų varinių pučiamųjų unisoną“ (pirmoji dalis – adagio), styginių griežimą be tembro (antrojoje dalyje – andante con moto), tačiau ir puikius medinių pučiamųjų solo (šaunuoliai!). Dirigento vizija ir orkestrantų galimybės labiausiai sutapo, suderėjo trečiojoje – menueto: trio – dalyje. Ketvirtojoje – allegro – dirigento pasiūlytas tempas kiek „prarijo“ atlikėjų artikuliaciją.
Keturių dalių ciklą trikdė publikos plojimai (gerai, kad po to skambėjusios dalys atliekamos attacca (it. k. – naujos muzikinio kūrinio dalies pradėjimas be pertraukos).
Žavėjo muzikinė branda
Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris pastaruoju metu yra gana dažnas Klaipėdos svečias, čia jau turintis savo publiką, gerbėjų (gal būtent jie ir išėjo iš koncerto po pirmosios dalies?). Mūsų mieste jis ne tik griežė keletą programų Koncertų salėje, bet ir organizavo savo garsųjį festivalį „Alternatyva“. Tačiau su simfoniniu orkestru jį girdėjome pirmąkart.
F.Mendelssono koncertas smuikui e – moll op.64 – šio žanro klasika, prieinama ir labiau pažengusiam akademiniam jaunimui. O taip norėjosi vakaro svečią išgirsti griežiant ką nors mažiau, atsiprašau, „popsinio”.
Pirmoji koncerto dalis allegro molto appassionato prasidėjo ne itin sklandžiai, matyt, pasireiškė solisto startinis jaudulys.
Atlikėjas yra prasitaręs, kad scenoje turįs turėti tris su puse minutės savikontrolei, kad susivoktų, kur esąs, kad išsiaiškintų, kaip sklinda garsas, ar jis užpildo erdvę. Per tą laiką, esą, arba užsimezga, arba neužsimezga kontaktas su publika.
Užsimezgė! Ir nebenutrūko iki pasirodymo pabaigos. Publiką žavėjo saikingas, jautrus emocionalumas, temperamento proveržiai (įspūdinga pirmosios dalies solisto kadencija), apskritai – brandus muzikavimas.
Nepriekaištingas amato išmanymas atsiskleidė ir valdant instrumentą, ir interpretacijoje (raiški artikuliacija, prasminga ir paslanki, subtiliai niuansuota frazuotė, lanksti dinaminė skalė, logiškos kulminacijos).
Publika buvo galutinai pakerėta biso. Jei neklystu, tai buvo paties atlikėjo originali, įvairialypes smuiko technines savybes demonstruojanti kompozicija.
Visiems – išbandymas
Antrąją koncerto dalį orkestras pradėjo G.Verdi’o operos „Likimo galia“ uvertiūra. Ji buvo atlikta veržliai, aistringai ir efektingai, demonstruotas nevaržomas pietietiškas temperamentas. Gal kiek pernelyg nevaržomas, – kūrinys skambėjo kiek forsuotai. Čia vėlgi didelis krūvis teko pučiamiesiems. Galiu būti apkaltinta viešųjų ir privačiųjų interesų susikirtimu, tačiau prisijungus trombonams, unisonas šįsyk buvo geras…
Festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ susipažinome su M.Raveli’o opera „Ispaniškoji valanda“, o šįsyk į programą buvo įtraukta šio ispanų kompozitoriaus Siuita Nr.2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“.
Atliekant šį visokeriopai sudėtingą impresionistinį opusą, prie Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro prisijungė teatro choras (vadovas – Vladimiras Konstantinovas).
Dirigentas V.Lukočius meistriškai mezgė įvairiaspalvį, visais įmanomais tembrais žaižaruojantį muzikinį audinį. Ši spalvinga simfoninė drobė buvo tikras išbandymas ir orkestrui, ir chorui, ir dirigentui. Ir vienas, ir kitas, ir trečias jį puikiai įveikė. Ypač atkreipčiau dėmesį į puikų medinių pučiamųjų muzikavimą. Pagiriamųjų žodžių nusipelno Rimantas Giedraitis (fleitos solo).
Akivaizdu, kad dar vienas Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro ir dirigento V.Lukočiaus susitikimas davė naujų kūrybinių impulsų atlikėjams, o klausytojams suteikė puikių įspūdžių.
Šventinė atmosfera ir…
Po „sausros“, kuri rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais buvo apėmusi koncertų sales, itin džiugiai nuteikė kaip reta gausiai susirinkusi publika. Profesinės šventės proga kelią į koncertą rado ir moksleivis, studentas, ir jo mokytojas, dėstytojas. Neregėta: likus penkioms minutėms iki simfoninės (!) muzikos koncerto dar driekėsi nemaža eilė prie bilietų kasų. O kur dar didžiulės gėlių puokštės muzikantams!..
Betgi kur dingo Šarūnas Juškevičius – neabejotinai profesionaliausias Muzikinio teatro (ir ne tik) renginių vedėjas? Laikysena, dikcija, intonacija – visuomet skoninga, elegantiška, pakilu ir šventiška. Juolab ir tekstai – prasmingi, apmąstyti, justi muzikinis teoretinis išsilavinimas.
Nieko neturiu prieš puikią teatro dainininkę Aureliją Dovydaitienę. Tačiau nesuprantu, kodėl įsivaizduojama, kad iškilaus stoto, išvaizdi sijonuota būtybė (turiu mintyje ne vien muzikinį teatrą, pamenu simfoninį koncertą, kurio vedėja, nedaug trūko, kad imtų ir paragintų „kur jūsų rankos?!”) – jau koncerto vedėja. Na, jei jos funkcija būtų tik paskelbti koncerto numerį, dar šiaip ar taip. Tačiau kai liežuvis kliūva už akivaizdžiai svetimo teksto (o ir jis – plika akimi matyti – ne profesionalo rašytas), kur jau ten šventinė nuotaika… Ką galima trimis sakiniais pasakyti apie Mozartą? Nieko. Tad kodėl kelių žodžių publikai, kuri atliekant genialiojo austro simfoniją plojo tarp dalių, netarus apie ciklo struktūrą? Ir apie dirigentą, tarptautinių konkursų laureatą, orkestro simpatijų Suomijoje pelnytoją V.Lukočių ar kitą vakaro žvaigždę – daugelio tarptautinių konkursų laureatą, profesoriaus Raimondo Katiliaus ir garsaus rusų smuiko pedagogo Igorio Besrodno ugdytinį M.Švėgždą von Bekkerį?..
