Pamirštos vietos: ugnies ir vandens metaforos
 |
| A.Gaubio erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ vieniems priminė bičių korį, kitiems – bučių žuvims gaudyti. Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“ Klaipėdos menininkų kiemelyje tarsi pratęsė pažintį su fachverku. |
Gitana Gugevičiūtė
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotas meno festivalis „Pamirštos vietos“, dar kitaip vadintas alternatyviu miesto gidu, – sveikintina idėja. Klaipėda – miestas, kuris dar neprisodrintas kultūrinio gyvenimo skleidžiamų vibracijų, todėl bet kokia iniciatyva susilaukia dėmesio. Kita vertus, kultūrinis veiksmas ne tik aktyvina, bet ir formuoja kritiškesnį mąstymą, todėl pamažu imama tikėtis ne tik kiekybės, bet ir kokybės…
Apie festivalio tikslus, planus ir ateities perspektyvas jau rašyta spaudoje, tad šį kartą daugiau dėmesio tam, ko buvo tikėtasi ir kas pamatyta festivalyje, kurio devizas – „Ugnis, vanduo ir ketvirtas matmuo!” (ketvirtasis matmuo – laikas, istorija ir kultūros evoliucija, veikiama ugnies bei vandens stichijų).
Šnabždėjo žiežirbos
Rugsėjo 15-ąją (būtent tada startavo šis meno festivalis), sutemus (21.30 val.), po gerai nulijusio lietaus ir pučiant žvarbokam rudens vėjui, reikėjo pastangų prisiversti nupėdinti į gynybiniuose įtvirtinimuose vyksiantį plačiai anonsuotą renginį. Tačiau noro pamatyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus erdvinę ugnies ir vandens instaliaciją „GYVAtės šnabždesiai“ nepritrūko daugeliui klaipėdiečių. Kaip užsakyta plieskė mėnulio pilnatis, vėjo gūsiai dangumi stūmė debesis, lietus tik dulksnojo… Gamtos gaivalai tą vakarą buvo dėmesingi žmogaus idėjai ir noriai „bendradarbiavo“ su menininkais, panorusiais pakartoti ugnies užkalbėjimo ritualą – „nuo ugnies gimimo gyvatės pavidalu iki transformacijos į ugninį žiedą“ (anot B.Šarkos).
Nuo kitų B.Šarkos projektų šis išsiskyrė savo „masiškumu“ ir apimtimi. Apie dvidešimt (o gal ir daugiau) jaunuolių (Krašto apsaugos Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės savanorių), ryšinčių baltas skareles, ugnies žiedus, gyvates ir kamuolius bandė paversti daugiaprasmėmis metaforomis. Visoje Jono kalnelio saloje išdėstyti erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Ugnis, vanduo ir vėjas, keisčiausiais ornamentais blaškęs žiežirbų spiečius po tamsą, – efektas, kurį buvo galima garantuoti iš anksto, bet vis dėlto estetiškas, „suplanuotas“ veiksmas, atliktas daugiau techniškai nei organiškai (kas paprastai būdinga B.Šarkos spektakliams), neprivertė krūptelėti…
 |
| Jono kalnelio saloje išdėstyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus projekto „GYVatės šnabždesiai“ erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Cirkuliavo “kraujas”
Aplink kauniečio menininko E.Markūno cirkuliuojantį objektą „Jungtis“ žiūrovai būrėsi rugsėjo 17-ąją 21 val. Kurį laiką paprasčiausiai buvo galima stebėti metalinį kubą vagojančias arterijas, kuriose cirkuliavo raudonas ir mėlynas skystis, vėliau žiūrovai sulaukė ir šiokių tokių komentarų. Pats menininkas mintimis apie savo kūrinį pasidalino gana šykščiai, tepasakydamas, kad šiomis arterijomis teka „proletariato (?) ir inteligentijos (?)“ kraujas ir kad objektas savyje talpina „įvairialypes prasmes“. Kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoja R. Lysenkaitė-Ambrasūnienė, perėmusi mikrofoną, atskleidė Tomo gatvės skverelio „paslaptį“: 1705 metais čia buvo baigta užpilti Danės upės senvagė, o 1722-aisiais susijungė dvi konkuruojančios miesto dalys, todėl, anot direktoriaus pavaduotojos, objektas simbolizuoja susijungimą ir jame cirkuliuoja (žinoma, simboline prasme) „Frydricho miesto ir senamiesčio gyventojų kraujas“…
Fachverko misterija
Paraginti interpretuoti ir mąstyti, žiūrovai persikėlė į Menininkų kiemelį, kuriame buvo provokuojami prisipažinti, kokias asociacijas sukelia A.Gaubio (Kretinga-Palanga) erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ (kai kam skulptūra priminė bičių korį, kai kam – bučių žuvims gaudyti). Po mokyklos pamoką primenančios didaktinės įžangos buvo paaiškinta, kad tai – moderni fachverko stiliaus interpretacija ir pamažu pereita prie esmingiausios, solidžiausios ir informatyviausios festivalio „Pamirštos vietos“ dalies – knygos „Klaipėdos fachverkas“ pristatymo. Knygos bendraautoriai ir leidėjai R.Noreikienė bei K.Demereckas išsamiai papasakojo apie Klaipėdos fachverko formavimąsi bei jo ypatybes, o gausiai susirinkę klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo stebėti demonstruojamas skaidres (knygos iliustracijas), kuriose užfiksuotas ir negrįžtamai prarastas, ir išsaugotas, ir pasikeitęs miestas.
Baigiamasis meno festivalio akordas, tarsi pratęsęs „teorinę“ pažintį su fachverku, – Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“: trūkčiojanti abstrakčių formų šviesos ir šešėlių slinktis ant fachverkinio fasado, tam tikra muzikinė ritmika, vienodai anoniminių ir visomis kryptimis judančių audiovizualinių kadrų (ženklų?) kaita. Žiūrovas turėjo tapti visų šių iliuzorinių nuorodų identifikatoriumi (apskritai iš žiūrovo buvo reikalaujama daugiausiai)… Tuo festivalis ir baigėsi: „interpretatoriai“ išsiskirstė, organizatoriai ir festivalio dalyviai, matyt, liko pasidžiaugti atliktu darbu, aptarti jį ir atsipūsti…
Reikia iššūkio
Atmetus pompastiką, skambią retoriką (kurios abu vakarus netrūko), įvertinus organizatorių pastangas, reginių įvairovę, reikia tik džiaugtis bandymu atverti miesto kontekstus. Nors šį kartą menų festivalis „Pamirštos vietos“ aplankė toli gražu ne pamirštas vietas, o atvirkščiai – lankytinas ir gerai prižiūrimas (Jono kalnelyje, Tomo gatvės skverelyje ar Menininkų kiemelyje nuolat vaikštinėja klaipėdiečiai, žvalgosi turistai; juose organizuojami renginiai).
Galbūt tie, kurie dalyvavo meno festivalio renginiuose, praturtėjo ir dabar, žvelgdami į šias miesto vietas, sugebės reflektuoti ne tik dabartį, bet ir praeitį. Tačiau norėtųsi tikėti, kad festivalis taps dar ir problemišku, t.y. aktualiu renginiu. Ne tik supažindinančiu, bet ir aktualizuojančiu, signalizuojančiu apie miesto „skaudulius“ (tikrąja prasme „pamirštas vietas“): griūvančius istorinę vertę turinčius pastatus ir jų vietoje sparčiai kylančius baisių konstrukcijų prekybos centrus, statomus absurdiškus paminklus ir t.t. Perfrazuojant V.Kinčinaitį ir J.Baudrilardą vienu metu, juk tam, kad suvoktum kultūrines, ekonomines, istorines ar netgi ideologines praeities (o ir dabarties) prasmes, „reikia paradokso, iššūkio, prieštaravimo, reikia „užstrigti“ pačioje problemoje <…>, pačiam pasiklysti“ ir paklaidinti žiūrovą. Bet ar tik nebandau užbėgti įvykiams už akių?..
