(Pa)Prasti Planai
Viktorija Ivanova
Jei nori prajuokinti Dievą – papasakok jam savo planus.
Serge’as Gainsbourgas ir Jane’as Birkinas į atmosferą įneša prancūziškos dvasios, nors Jelizaveta Dmitrijevna ir suvokia lietuviškumo neatsikratysianti, net norėdama. O ir nenori. Ant stalo atšalusi stipri kava nebegaruoja, kairėje krūva rusiškų, prancūziškų ir amerikietiškų pjesių. Nusitrynusio rudo megztinio rankovės atraitotos, kad nesimatytų apkramtytų rankogalių. Kaklas aprištas trikampės formos nebetekusia, plonais oranžiniais siūlais megzta skarele su kutais ir mėlynu šilkiniu šaliu, kurio galai, apsiūti sidabriniais siūlais, surišti į lengvą mazgą, besimakaluojantį ties krūtine. Krūtinė tik tais šaliais ir dengiama. Juodos bliuzelės iškirptė labai gili. Megztinis neužsegtas. Krūtys baltuoja neliečiamos. O ir neliūdna. Dar palies. Tik nereikia planuoti, nes Dievas juoksis. Nors gal ir gerai – bent neverktų. Prajuokinti Dievą? Gerai. Jelizaveta Dmitrijevna šįvakar planuoja su savo lyg ir mylimuoju rasti vienas kitą. Ji, aišku, nežino, ar ir jo tokie planai, bet pagal visus apskaičiavimus, taip turėtų būti.
Jelizavetos Dmitrijevnos prosenelė turėjo planą. Tik jos vyro tėvai turėjo kitokį, ir jiems nelabai patiko, kad mergiščia iš kaimo nuo kunigystės nuviliojo jų sūnų. Taigi kas aniems laikams būdinga, ėmė ir prakeikė visą jų artėjančių kartų moterų giminę. Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė galvojo, kad visa tai šlamštas – Dievas myli atlaidžius ir dorus. Pasimeldė ir išėjo į laukus. Vyrą partrenkė vežimas.
Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė irgi turėjo planą. Tik jos sužadėtinį paėmė į kariuomenę. O ji ištekėjo už kito. Už kapitono. Ni pa planu, bet pavadino tai „B“ planu. O kai grįžo „A“ plano sužadėtinis, nušovė „B“ kapitoną ir nusišovė pats. O Jelizavetos Dmitrijevnos močiutė išmainė hamaką į degtinės butelį, kurį paskui abu su kaimo girtuokliu Šapeliu ir išgėrė. Tik hamake ilsėjos Šapelis vienas.
Jelizavetos Dmitrijevnos mama taip pat turėjo planą. Tik ji nenorėjo juo su niekuo dalintis. Todėl planas buvo tik susikooperuoti mažą vaikeliuką, o toliau jau ir visai gerai viskas klostysis. Vaikeliukas susikooperavo nesunkiai. Tik va, vienas toks Dmitrij ir pasipiršo. Tekėt nė nežadėjo, juk ni pa planu, bet Viktorija rūpinosi Lidija Ivanovna, Viktorija galėjo gyventi mokykloj, o Jelizavetos Dmitrijevnos mama buto gauti negalėjo, neturėdama šeimos. O tam reikėjo vyro. Planas buvo pakoreguotas. O kai po dvidešimties metų gėrimo ir keturių širdies smūgių Dmitrij vis tiek nenumirė, Jelizavetos Dmitrijevnos mama pasiskandino vonioj.
Jelizaveta labai mėgsta gulėti vonioje su druskomis. Ji nemėgsta putų. Nei vonioje, nei kavoje, nei aluje. Vonia turi būti su daug daug druskų, geriausia – kokios nors spalvos. O kava turi būti labai stipri ir saldi. Ir gali būti šalta. O alus irgi gali būti šaltas. Tai netgi pageidautina. Tik be putos.
Jelizaveta Dmitrijevna labai mėgo skaityti pjeses. Bet į spektaklius eidavo abejodama. Nelabai daug matė spektaklių, kurie būtų bent lygiaverčiai pjesei. Bet tada Jelizaveta Dmitrijevna nuramindavo save sakydama, kad ką ji, pana iš blokinių namų rajono, išmano ir plodavo kartu su visais.
Šiandien Jelizaveta Dmitrijevna irgi ketina eiti į teatrą. Pasirinko lengvą miuziklą, kad galėtų atsipalaiduoti prieš susitikimą su savo lyg ir mylimuoju. Jelizaveta niekad nesipuošia. Ji tiesiog kasdien atrodo puošniai.
Už lango labai lietuviškas oras – Vivaldžio nuotaikom. Per dieną pasikeičia visi metų laikai. Išskyrus vasarą. Ją primena tik klykiančios žuvėdros, asociatyviai primenančios jūrą, kuri Jelizavetos labai retai teaplankoma. Jelizaveta nesupranta, ko prie tos jūros veržtis. Pasimaudyti galima ir vonioje, smėlis irgi menkas malonumas, kai jo pribyra į akis ar batus, o visokie saulėlydžiai ir audros jos apskritai nedomina. Kelis kartus jau matė, bet labai sušalo, tai paskui teko ilgai gulėti lovoje ir valgyti visokius vaisius. Tai visai ne prie širdies. Ne vaisiai, o gulėjimas lovoje. Lovoje jai patinka arba miegoti, arba mylėtis. Be to, mylėtis jai patinka ne tik lovoje. O miegoti – tik lovoje. Net jei labai pavargusi gali užmigti ir eilėje prie kasos. Bet tai nepatinka.
Išėmė iš šaldytuvo degtinės puslitrį, papjaustė dešros ir agurkų. Nunešė į tėčio kambarį, jis po tiek širdies smūgių jau nebepavaikšto, todėl ir iki šaldytuvo nebenueina. Bet daiktus svaidė meistriškai.Gydytojai sakė Jelizavetai Dmitrijevnai, kad tokiais tempais geriant jis nė dviejų dienų neištemps – širdis neatlaikys. Po šių žodžių praėjo treji metai. „Tiesiog visų mūsų talentai pasireiškia skirtingose srityse“, – mąstė Jelizaveta, nešdama butelį.
Na, papa, ja uchažu.
Uchadi. Mnie nasrat. Slyšyš? Mne teoritičeski pochuj.
A praktičeski?
Tože.
Charašo, papačka, davai.
Mintyse tebeskambėjo Serge’as Gainsbouras ir Jane‘as Birkinas, tai net vėjo nebuvo girdėti. Kartais Jelizaveta sunerimdavo, ar ne per garsiai jos mintyse skamba visokie dalykėliai, kažkaip ir drovu staiga gali pasidaryti. Prie teatro durų prisidegė cigaretę. Aplinkui visi spragsi žiebtuvėliais ir nesupranta degtukų žavesio. Na ir kas, kad iš pirmo karto – niekada. Bet vien medis širdžiai šilčiau. O ir loterija – ištrauksi apdegusį, ar ne? Jelizaveta visada panaudotus degtukus dėdavo atgal į degtukų dėžutę. Kad nešiukšlintų. O ir dėl loterijos. Pirma dienos cigaretė, būdavo, pasakys – seksis tądien, ar nelabai. Tiksliau, ne cigaretė, o jai pridegti ištrauktas degtukas. Panaudotas pranašaudavo nesėkmę, ir atvirkščiai. Su kiekviena nauja degtukų dėžute Jelizaveta stebėjo, kaip viskas eina be įkalnės nuo kalno.
Oi, Lizočka, šiandien, žinok, pilna salė, nelabai tau čia įsisprausti pavyks.
Aš į kokį kampą, juk žinot mane, nepreciziška aš.
Žinau, žinau, mažut. Oi, ką man čia dabar su tavim daryti… Palauk dar iki spektaklio, gal neateis kas arba… Na, prasidėjus spektakliui ir žiūrėsim, gerai?
Linktelėjo galva ir atsitraukė atokiau nuo moters, tikrinusios bilietus. Čia Jelizaveta Dmitrijevna buvo sava. Anksčiau ir jos mama plėšė bilietus. Tik anksčiau žmonės atrodė didesni. Žinoma, ir Jelizaveta buvo mažesnė. Bet vien jų veidai spindėjo. O dabar pro akis švelniai veržias bukumas. „Arba paprasčiausiai išaugai į cinikę, Jelizaveta Dmitrijevna“, išgirdo savo galvoje balsą. „Jei į žmones su didesne meile žiūrėtum, gal ir pamatytum, kad ne tokie jie jau blogi“. Ne tokie. „Tai pažiūrėk“. Ai, kad nesinori. „Ot užsispyrus merga! Na, o kaip tas vyrukas, kur nepuošniai apsirengęs ir nuo tavęs akių neatitraukia?“ Tas, kur su nubrizgusiais džinsais ir oranžiniu šaliku? Mhm. Jis ateina.
Aš, atsiprašau, nugirdau jūsų pokalbį. Visai netyčia, iš tikrųjų. Matote, nelabai aš noriu į miuziklą, net nežinau, kam tą bilietą pirkau, gal jūs, panele, vietoj manęs?
Gerai. Ačiū.
Vyrukas švelniai nustebo, tada nuleidęs galvą sukrizeno.
Che, jūs matyt turėsit nelietuviško kraujo. Žinot, juk lietuviai su tuo savo kuklumu, o jūs čia – drąsiai, atvirai… Teisingai.
Jelizaveta Dmitrijevna Vasiljeva, – ištiesė ranką, – bet artimieji mane vadina Liza.
Malonu, Jelizaveta, aš Povilas, bet nelabai dar drįstu į artimuosius spraustis, – spaudžia ranką, – tai buvau teisus, panelė bus rusė? Bet lietuviškai kalbate puikiai!
Ne, mano tėvas rusas. Aš lietuvė.
Antram skambučiui, kviečiančiam į miuziklą, nuskambėjus, Jelizaveta Dmitrijevna linktelėjo vyriškiui ir drąsiai, neatsisukdama nuėjo moteriškių, plėšančių bilietus, link.
Miuziklas buvo neįdomus, net migdantis, bet Jelizaveta nusprendė išsėdėti visus tris veiksmus. Juk bilietas negali nueiti niekais. Kažkas už jį vis dėlto mokėjo. Net jei nenorėjo eiti. Kam pirkti bilietą iš anksto, Jelizaveta Dmitrijevna niekada nesuprato. Juk planai taip griūna, kad tiesiog absurdiška yra pirkti bilietus iš anksto. Dar gerai ši istorija susiklostė – bent Jelizaveta į miuziklą norėjo nueiti. Pamatyti visą – čia jau kitas reikalas. Jelizaveta Dmitrijevna visai džiaugėsi per abi pertraukas lauke matydama ant suoliuko sėdintį vyruką Povilą. Ji prie jo nėjo, rūkydavo cigaretę, pridegtą degtuku. Per abi pertraukas ištraukė nepanaudotus degtukus. Vsio pa planu.
Miuziklui pasibaigus Jelizaveta Dmitrijevna plojo kartu su visais. Vis dėlto, ką ji, pana iš blokinių namų rajono, išmano. Pasiėmusi paltuką, atsisveikinusi su mamos buvusiomis bendradarbėmis išėjo laukan ir bandė prisidegti cigaretę. Vyruko Povilo nebesimatė. Ir degtuką nepanaudotą ištraukė tik iš trečio karto. Lengvai susierzino, bet kažkas prie nosies pakišo degantį žiebtuvėlį.
Gal, Jelizaveta, jums pridegti?
Ačiū. Galite kreiptis į mane „tu“.
Gerai. Kaip miuziklas? – prisidegė cigaretę ir sau. Rūkė stiprias. Jelizaveta Dmitrijevna visad manė, kad labai stiprias cigaretes rūko arba žmonės, neturintys ką prarasti, arba seniai.
Baigėsi.
Tai ne kas?
Ne man spręst. Bet išsėdėjau…
Aš irgi išsėdėjau.
Bet jūs nebuvote miuzikle.
Jelizaveta, ir tu į mane „jūs“ nesikreipk. Aš čia išsėdėjau, lauke. Tavęs laukiau, tiesą sakant.
Tai aš supratau. Turiu omenyje tau buvo lengviau išsėdėti, nes tu laukei, kol aš ateisiu, o aš turėjau išsėdėti visą tą miuziklą.
Tai galėjai ir anksčiau ateiti.
O kas iš to? Vis tiek visa naktis dar priešaky.
Vyrukas Povilas šypsojos. Kreivoka šypsena ir kažkokios pomaniakiškos raukšlelės apie akis. Nieko, vsio pa planu.
Jelizaveta, gal galėčiau pasiūlyt vyno taurę?
Taip, galėtum. Tik aš mieliau alaus be putos. Eime?
Jelizaveta Dmitrijevna įkišo ranką į vyruko Povilo kišenę ir įsikibo į ten buvusią ranką.
Aš be pirštinių, o žvarboka.
Vyrukas tepesišypsojo, bet akys išduodavo silpnus nuostabos blyksnius. Jelizaveta Dmitrijevna visuomet girdėdavo aplinkinius kalbant, kad akys – tai sielos veidrodis. Tik ji absoliučiai nenorėjo su tuo sutikti. Kad ir jos akys, pavyzdžiui. Pusiau žalios, pusiau pilkos, o ir gerokai pagedusios nuo begalinio pjesių skaitymo. Tai ką – jos siela irgi pagedusi? Na jau ne, su tuo tai Lizočka nesutiko.
Tai tavo tėvas rusas?
Taip, ir alkoholikas. Tu, Povilai, taip nenustebk. Ir nereikia susinepatoginti. Aš, žinok, esu paprasta kaip taburetė, tai ir sakau, kaip kas yra.
Kiek netikėta, na, supranti…
Kas netikėta? Kad rusas alkoholikas? Aš manyčiau…
O mama?
Ne, mama ne alkoholikė. Gal todėl ir nusiskandino.
Oi, aš čia kažkaip ne nuo to galo pradėjęs matyt būsiu.
Tikrai taip. Pradėti reikia ne nuo galo, o nuo pradžių.
Jelizaveta Dmitrijevna žinojo, kad viskas būtent taip ir bus. Dar patį rytą, kai plovė indus, jai iš rankų iškrito peilis ir kad ir kiek ji jį begaudė, tas vis tiek nukrito ant žemės. Tik riešą įsipjovė. O gaudė tai iš inercijos – na kaip tu negaudysi krintančio daikto. Kad ir peilio. Taigi nuo pat ryto žinojo, kad namie svečiuosis vyras. Tėvo draugai nebeužeidavo po to, kai Jelizaveta atsikraustė, taigi ji žinojo, kad vyras ateis pas ją.
O kada eisim pas mane?
Vyrukas Povilas paspringo alumi. Jelizaveta Dmitrijevna sėdėjo ir bjaurėjosi tokiu banaliu scenarijumi. Na, juk viskas buvo aišku, tai ko čia stebėtis?
Tau, Povilai, gal per nugarą patrankyt?
Ne, ne, dėkui, man jau geriau. Pas tave? Na, tai, aš nežinau, net negalvojau apie tai…
Na, tai pagalvok jau tada.
Alus jau buvo bepasibaigiąs, o ilgiau sėdėti kavinėje Jelizaveta Dmitrijevna nenorėjo. Ji norėjo, kad greičiau ateitų rytas ir galėtų pagaliau pabusti apkabinta vyro rankų. Dar vaikystėje ji prašydavosi pas tėtį į lovą, kad jis ją apkabintų. Mama niekada neleisdavo, sakydavo, kad nėr ko mažoms mergaitėms su senais pijokais vienoj lovoj miegot. Bet Jelizaveta Dmitrijevna vis vien įsliūkindavo pas jau užmigusį tėtį, įsirangydavo šalia, uždėdavo jo pasiutusiai sunkią ranką ant savęs. Ir ilgai šalia netverdavo. Nuo tėčio visuomet dvokdavo. O vėliau, kiek vyrų begulėjo jos lovoje, rytq jų nelikdavo nė kvapo. Nors kvapas likdavo, tik pačių – ne. O šįkart vsio pa planu. Nuo pat peilio nukritimo. Ir dar tie abu degtukai. O paskutinis, žinoma, turėjo būti ištrauktas panaudotas, juk ne be reikalo šalia atsirado žiebtuvėlio liepsna. Žodžiu, vsio pa planu. Vsio pa planu.
Papa, ja s gastiami.
Mne vsio ravno.
Znaju, papačka, spakojnoj noči.
Pašla ty kčiortū.
Vyrukas Povilas buvo baisiai sutrikęs. Besiaudamas batus slystelėjo, vos nepargriuvo. Kol Jelizaveta nepriminė, nenusiėmė kepurės. Apie šaliką nė kalbos nėra. Nuėjęs į Jelizavetos kambarį nežinojo, kur dėtis. Tai prie lango, tai prie komodos, artyn lovos nė nežengė. Jelizaveta Dmitrijevna siūlė ir arbatos, ir sumuštinių – nieko nenorėjo. Tik pasiūlius išgerti susilaukė nedrąsaus, bet teigiamo atsakymo.
Tu, Povilai, taip neišgyvenk, – šnekėjo pildama degtinę, – juk viskas gerai, o tu kažkoks pasimetęs. Lakstai iš kampo į kampą, tarsi pirmąkart būtum pas moterį.
Na, ne pirmą, bet kad taip, na, juk, aš tai, o tu ir kažkaip… – akys lakstė pasieniui, pirmyn atgal, kiek virpančiom rankom pakelta taurelė, – tai, nežinau, už pažintį?
Už pažintį mes jau gėrėm, dabar gal už artimesnę?
Linktelėjęs, kažkaip keistai šyptelėjęs, vienu mauku išgėrė taurelę. Po jos nusipurtė ir regimai atsipalaidavo. Neapgirto, ne, gal morališkai palengvėjo? Liza visada vyrams savo kambaryje įpildavo degtinės. Susipažinimų pradžioje visi tokie drąsūs, tačiau greitu tempu pasimesdavo. Štai kad ir šis vyrukas Povilas. Bet po lašo visi atkusdavo. Kaip ir dabar. Visai maloniai šnekėjosi, tik va Lizočka niekaip nesuprato, ko jis tik šneka ir nė vienu žodžiu neužsimena apie naktį. Nei gestu! Nei artyn prieina, nei netyčia ją paliečia…
Tai o kada mes eisim į lovą?
A, – vėl išgaravo visa drąsa ir šaunumas, – tu jau matyt pavargai.
Jelizaveta Dmitrijevna krestelėjo pečiais. Kiek patylėjus atsistojo, sutvarkė stalą, paklojo lovą. Išėjo iš kambario, nuėjo pas tėvą, jį apklostė, apvalė. Mykiantis ir knarkiantis jis nepabudo. Retai kada tokios stadijos dar pabunda. Ir gerai. Grįžusi į kambarį vyruką Povilą jau rado lovoje, o jo drabužius šalia tvarkingai sulankstytus. Šyptelėjo ir ėmė nusirenginėti pati. Be jokių subtilumų ar viliojimų. Jau minėjo – kaip taburetė. Likusi su apatinėm kelnaitėm palindo po užklotu. Atsigulė ant šono, atsisuko į Povilą, o jis gulėjo nejudėdamas. Atsisukęs, bet tarsi nematydamas.
Žinai, man lovoje labiausiai patinka miegoti arba mylėtis. O ką mes veiksim?
Ne, klausyk, to jau per daug! Kas tau negerai?!
Jelizaveta Dmitrijevna sutriko. Kas jai negerai? Pamąsčius nusprendė, kad lyg ir viskas gerai. Tai pasakiusi, paklausė, gal vyrukui kas ne taip, gal nepatogu?
Aš visiškai tavęs nesuprantu. Kam tau manęs reikia? Pasinaudoti? Tu gavai iš manęs bilietą, nupirkau išgerti, o dabar dar turiu dulkintis su tavim?!
Ne, tai aš tavęs nelabai tesuprantu. Aš juk neprašiau bilieto – pats nenorėjai į miuziklą. O ir išgerti pats pasiūlei – neprašiau. Ir dabar atsiklausiau – ar miegosim, ar mylėsimės… Tarsi ir nesinaudoju, kaip manai?
Tau atrodo, kad visa tai normalu?
O tau atrodo priešingai? Nurimk, gi neprievartauju. Tiesiog apkabink mane.
Vyrukas Povilas buvo akivaizdžiai pasimetęs. Tarsi įširdęs, tarsi įsižeidęs, tarsi susigėdęs. O Jelizavetai Dmitrijevnai kaip tik dabar jis buvo pats mieliausias. „Na, toks balandėlis, nors prie širdies glausk“, – mąstė gulėdama jo glėby. Po kiek laiko vyrukas jau ir atsipalaidavo. Ėmė švelniai bučiuoti kaklą, glostyti nugarą. Jelizaveta Dmitrijevna mintyse atsiduso. O jau buvo spėjusi pagalvot, kad šianakt tiesiog ramiai miegos. Ir rytą pabus vyro glėby. Apkabinta. Bet viskas turi savo kainą, o tai ji jau seniai žinojo.
Žinai, tu tokia keista! Tave labai greitai būtų galima įsimylėti, – pasakė vyrukas Povilas po to, kai jie pasimylėjo.
Jelizaveta Dmitrijevna palaimingai šypsojosi ir tylėjo. Malonu girdėti. Ir, žinoma, absoliučiai nereikalinga tikėti. Užmigo.
Rytą pabudusi nerado vyruko nė kvapo. Na, gal tik kvapą.
