Preliudas

Preliudas

Algis Kuklys

Sekmadienis, vasaros vidurdienis, o aš sėdžiu sostinės skverelyje ant suoliuko, kuris pasislėpęs pavėsyje, ir galvoju: kaip gerai, jog dar turiu keletą laisvų valandėlių, tai niekur neskubėdamas pasėdėsiu, pasidairysiu. Prieš tai, kol buvo vėsiau, pasivaikščiojau po senamiestį, prisiminiau seną bičiulį Rimą, kuris čia gyveno prieš trisdešimt penkerius metus su tėvais, o dabar tame bute kepurnėjasi jauna šeima su cypiančiu mažyliu. Galop sušilęs, suplukęs įsitaisiau vieno baro pintame krėsle ir užsisakiau didelį bokalą alaus su priedais. Nuostabu… Niekas nelenda į akis, ir tu nieko neklausinėji. Tiesiog ramiai sėdi, užkandžiauji ir stebi praeivius. Lyg būčiau Saaremos saloje tarp santūrių estų.

Šiaip sostinės piliečiai labai skiriasi nuo miestelio žmonių. Jie visi tarsi man pozavo, girdi, žiūrėk, kaip turi atrodyti tikri europiečiai, turintys gerą skonį ir savo nuomonę, mokantys pramogauti, kalbėti keliomis užsienio kalbomis, nes lietuvių kalba – sena ir nuobodi Europos kalba.

Na, ir kalbėkite… Kauniečiai nepataikauja užsieniečiams, kaip jūs, turbūt neturi liokajaus psichologijos. Taigi lankstykitės, kurkite gugenheimus bei pornohomoseksualinį stilių visame kame. Už tai jus giria, o kartais pasijuokia…

Taip ramiai sau sėdžiu šešėlyje, o kai medžio šešėlis nuslinko, susiradau kitą ir vėl atsisėdau. Tik dabar vaizdavau, jog skaitau laikraštį. Priešais mane ant suoliuko miegojo „bomžas“ su plastikiniu maišeliu po galva. Kai pabudo, susidomėjo balandžiais, nes jie, gudručiai, iš eilės lankė visus suoliukus, ieškojo trupinių ir visokių smulkių atliekų. „Bomžas“ maišelyje surado sudžiūvusios duonos gabaliuką ir jį pasidalijo su tais įžūliais paukščiais. Kitą suoliuką užtūpė jaunimėlis su mažomis ausinėmis, nes jie klausėsi savo muzonų, o kas dedasi aplinkui – jų nedomino. Vėliau dėl kažko ėmė ginčytis, tačiau daugiausia, riogsodami kaip seniai, klausėsi muzonų.

Pasukęs galvą į dešinę išvydau ateinančią čigonę, kuri kalbino sėdinčius, siūlė savo paslaugas. Tačiau karštą vidurdienį niekas nenorėjo nei burtų, nei jokios mistikos. Jeigu būtų pasiūliusi alaus, gal daugiau būtų laimėjusi. Bet čigonė nekvaila: ji netampys stiklinių butelių, kai plieskia pragariškas karštis.

O dangus mėlynas mėlynas, lyg nudažytas, baltus debesėlius turbūt angelai nupaišė. Tokią dieną netrūksta žmonių aludėse ir maksimose, visi baisiausiai ištroškę, kaip Sacharoje. Ir staiga mano ausis pasiekė lėta, melancholiška fortepijono muzika, kuri sklido pro atviras balkono duris. Tai buvo Šopeno Preliudas Cis – mol, kuris čia labai tiko, nes netoli skvero stovėjo senamiestis, įkūnijęs didžiulės šlovės laikus, kuomet jame gyveno aristokratai, į sostinę atvykdavo artistai ir muzikantai iš užsienio. Tą vidurdienį buvo gera be jokios muzikos, tačiau preliudas atrodė kaip sekmadienio ženklas, tačiau jį mačiau tik aš, nes „bomžas“ domėjosi balandžiais, jaunimėlis – savo muzonais, o čigonė atkakliai ieškojo žioplių ir, aišku, surado. Tai buvo du senukai, vyras ir žmona, kuriems reikėjo ne burtų, o paprasčiausio pokalbio. Senučiukė dėvėjo šviesią, prieškarinę kepuraitę, o senukas – tarybinių laikų skylėtą baltą skrybėlę. Gyvi muziejaus eksponatai. Bet čigonė nebūtų čigonė, kad pražiopsotų tokią puikią progą. Tai ji, velnio boba, ilgai kabino makaronus senukams, bet aš juos stebėjau viena akimi, o kita – savo laikrodį, kad nepražiopsočiau traukinio.

O man tas preliudas priminė seserį, kuri anksčiau gyveno sostinėje, jai patiko Šopeno muzika, patiko Operos ir baleto teatras, kuriame turėjo bičiulių. Kai vėlai vakare sugrįždavo iš spektaklio, tuoj su vyru Vaclovu ruošdavo vakarienę, per kurią visuomet būdavo raudono vyno. Visi kalbėdavo tiktai apie muziką: kaip grojo orkestras, kuriam dirigavo maestro Aleksa, kaip atliko savo vaidmenis Virgilijus ir Siparis, kokios buvo spektaklio dekoracijos. Ką gi, operą mėgau ir aš, ypač – Džiuzepės Verdžio operas, nes italai – geriausi vokalistai, ten, Italijoje, gimė opera, ten tikriausiai ji numirs. Tačiau numirė ne opera, bet mano sesuo, kuri, išėjusi į pensiją, pagyveno tik penketą metų. Neišgelbėjo sesers nei vaistai, nei humoras – savitas ir aštrus, lyg padažas.

Sykį jų namuose viešėjo muzikologas, kuris, gerokai įkaušęs, nesidrovėdamas Vaclovo, įtikinėjo, kad moka tapyti, todėl būtinai nutapys ją nuogą. Moteris visada nuoga, tik vyrai šito nepastebi, nusijuokė ši. Kokia gili mintis, šaukė muzikologas, koks minties šuolis!.. Vaclovas, dėl šventos ramybės, uždarė langą, kad nesiklausytų kaimynai. Matote, mano vyras bijo, kad aš nuoga neiššokčiau pro langą, prunkštė ji. Kvatojo ir svečias, vis kartodamas, kad būtinai nutapysiąs mano seserį.

Vėliau Vaclovas, kai supykdavo, jai primindavo tą vasaros vakarą, o muzikologo daugiau nekvietė į svečius. Aš maniau, kad jis rimtas vyras, bet, pasirodo, yra skystas, konstatavo jis. Nors Vaclovas už savo žmoną dešimčia metų buvo vyresnis, tačiau, ją pergyvenęs trejetu metų, atgulė šalia jos. Kai buvo gyvi, neretai pasibardavo tarpusavyje, o dabar abu gulėjo ramūs, virš kapų siūbavo Karoliniškių pušelės.

Kai preliudas nutilo, pamačiau, kad į mane spokso čigonė. Norite, ponas, išbursiu jums gyvenimą?.. Ačiū, nereikia, tiek man to gyvenimo beliko, numojau ranka. Nesakykite, ponas, gyvenimas yra paslaptingas, burkavo čigonė. Pažvelgiau į laikrodį. Reikėtų kelti kojas, bet… pasėdėsiu dar keletą minučių, juolab, kad pamačiau žinomą poetą, kuris lėtai žengė skverelio taku į senamiesčio pusę. Atrodė jis kaip šimtametis senis – barzdotas, kuprotas, su akiniais. O kaip atrodė anksčiau!… Ką gi, ir poetai sensta.

O mano atmintis, lyg įjungtas mechanizmas, rodė praeities vaizdus, nes būtent sostinėje nuplaukė jaunystė. Nesimatė juose nei akropolių, nei tokios gausybės pramogų ir tuštybės. Tiesiog džiaugėmės tuo, ką turėjome, ką pavykdavo gauti iš draugų. O kas lengvai gaunama, tas nevertinama.

Jeigu ne tas saulėtas vidurdienis, būčiau slampinėjęs po senamiestį, atėjęs iki Vilnelės. Jaunimo sodas buvo mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta, čia ateidavau visais metų laikais. Lauko tualetas, kaip ir visos sovietmečio tokio tipo įstaigos, atrodė klaikus. Studentai šnekėjo, kad būtent šiame tualete surado sukniubusį mokslinio komunizmo dėstytoją. Gal jo širdis neatlaikė, nes buvo itin nervingas tipas, o gal padaugino, juk netoli tos vietos veikė kavinė.

Po tą Jaunimo sodą bindzinėjau su mažyte mergina, kuri studijavo tapybą Dailės institute. Jau sutemo, pradėjo spausti šaltis, o aš niekaip nesusiprotėjau jos pabučiuoti. Ir kaip ją pabučiuosiu, nebent, pritūpęs, tarsi kokią nepilnametę. Daugiau jos nekviečiau į pasimatymą, nors labai norėjau pamatyti, kaip ji atrodo be rūbų. Ar viską turi, ką privalo turėti moteris?

Tik vėliau man ėmė patikti mažesnės moterys, nes ir sesuo buvo nedidelė. Kadangi ji, kaip vyresnė, mane augino, tad pasąmonė daug ką užfiksavo. Teisingai psichiatrai sako, kad kai kurių žmogaus ligų reikia ieškoti jo vaikystėje.

Deja, šį kartą nespėjau aplankyti sesers ir Vaclovo kapų. Tą akimirką teks nukelti į ateitį.

Kai praverdavau jos buto duris, manęs prašydavo, kad aplankyčiau Aušros vartus, paaukočiau ir sukalbėčiau maldą. Tai, girdi, padeda. Kartais ir ji ateidavo į bažnyčią, ten labai susigraudindavo, nes kažkas slėgė moters širdį, tačiau dėl ko – nežinau.

Netrukus mano ausis pasiekė moters balsas, sklindantis iš garsiakalbio: „Gerbiami piliečiai! Pirkite naują šiuolaikinį žurnalą, skirtą visai šeimai! Žurnalo kaina tiktai…“ Aš atsisukau ir pamačiau skvero pakraštyje keletą merginų su spalvingais rūbais, balionais ir dideliu stendu. Niekur dabar nepasislėpsi nuo reklamos, nebent – miške, apmaudžiai pagalvojau ir, tuoj atsistojęs, nuskubėjau troleibusų stotelės link. Pats laikas mauti į geležinkelio stotį.

Galop, sėdėdamas traukinyje, pasijutau taip, lyg aname skverelyje būčiau palikęs krepšį. Maža to: atrodė, jog mano šešėlis tysojo ant balto suoliuko, o aš jau dardėjau į namus. Leidžiantis saulei ausyse tyliai skambėjo preliudo akordai, kurie susiliejo su traukinio bildesiu.

by admin