„Prieš parskrendant į Žemę”: laukti yra gyventi
Aivaras Dočkus
Emocinis šokas trunka mažiausiai tris dienas. Bičiuliai kinomanai klausinėja jiems įprastu ritmu – kas, kaip, ar verta apdovanojimų? Įspūdis pergyvena garsųjį Amerikos režisierių gildijos prizą. Apdovanojimai tik suteikia garbę ir pasitikėjimą lietuvių kino kūrėjų jėgomis. Prisideda prie vidinio pasididžiavimo. O mes didžiuotis nemokame. Nes tai pratę daryti tik po išloštų krepšinio varžybų. Dabar reikia didžiuotis lietuvišku filmu apie nuo vaikystės praloštą gyvenimą. Rusai, štai jie moka prisiimti ir išpūsti didybės naštą. Mes – ne. Tuojau ieškome, kas netobula ir kur korupcija. Išgirdę apie Arūno Matelio laimėjimus, iškart klausiame – argi? Užuot ištarę – šaunu.
 |
| Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę” – lyriška ir esketiška esė apie leukemija sergančius vaikus. |
Iš tiesų labai sunku vertinti filmą, sukurtą prieš dvejus metus, kai jis jau įvertintas svariausiais prizais. Žiūri su nedideliu išankstiniu auksiniu dūmeliu. Gal net skeptiškai. Juk tavo balsas nieko nebenulems, tu jau nebe pirmas matęs. Todėl lyg ir nebegali nepatikti. O tuo pat metu jautiesi kažkam skolingas. Gerą recenziją geram žmogui, kuris prakalbo apie baisius dalykus. Tema tokia, kad nenutaisęs skausmingos išraiškos būtum apšauktas beširdžiu.
Viskas, išankstines nuostatas, vidinius monologus – į šalį, akys įsmeigtos į „Prieš parskrendant į Žemę”.
Skustos vaikų galvos, lietaus apraudoti ligoninės langai. Kažkaip kitaip tariamas žodis „leukemija”. Laužyti koridoriai, ore pakibę medicininiai terminai. Tai tiek ir lieka iš to, kaip įsivaizdavau A.Matelio filmą.
Kolegos įspėjo paprastai – „pamatysi, bus nerealus grūzas”. Nėra to „grūzo”. Tiksliau, jis pakimba vidury gerklės. Išjungia kalbos aparatą. Nei pirmyn, nei atgal. Sėdi pririštas prie ekrano. Prie langų, į kuriuos žiūri likimo nuosprendžio laukiantys vaikai.
Ir tuomet nutinka tai, ko jokio kritiko plunksna nepajėgia atlikti per tūkstančius prirašytų lapų. Ko nesugeba paaiškinti „Oskarus” laimėję režisieriai. Oplia – tavo siela valandai peršoka į mirtinai sergančio vaiko kūną.
Visai rimtai. Aš buvau tas vaikas, kurio jau greitai gali nebebūti. Su visais pojūčiais. Su vaikišku naivumu ir ta suaugusia skausmo ląstele smegenyse, kuri intuityviai supranta, kad gyvenimas tikriausiai baigsis net neprasidėjęs. TIKRIAUSIAI. Štai tas žodis, kuris atsispindi kiekviename daktaro žingsnyje.
Laukimo būseną A.Matelis paverčia tikruoju „Prieš parskrendant į Žemę” Dievu. Niekas niekur neskrenda. Sustingo skrydyje. Laikrodžio strėlės sukasi aplinkui. Vaikai lieka vaikais. Klegena. Žaidžia. Pasamoningai atlieka mirties išvarymo ritualus. Suaugusieji jų nenaudoja. O vaikams kartais tai suveikia.
Ne, A.Matelis nesistengia graudinti, liūdinti, suvynioti į transo gumulą. Filmas savaime alsuoja vaikų nuotaikomis. Gyvomis nuotaikomis. Skauda, nes negali neskaudėti. Režisierius vardan meniškų išraiškų nesujaukia gaivališko natūralumo. Jis įsikiša tik tam, kad pagautų akimirką, išplėštų atmosferos gabalėlį, kuris mūsų širdyse virsta nuoširdaus jausmo grynuoliu.
Todėl tai aš minkštomis iš baimės kojomis vaikštau palatos grindimis. Žaidžiu su draugais. Laukiu, ką atneš laikas, kuris iš manęs ir taip jau daug atėmė. O dabar dar nori pasiimti ir mane patį. Nori, kad eičiau ten, kur jau ne pirmą dieną gyvena mano skusta galva. Bet aš neinu. LAUKIU.
Lietuviškas kinas tikrai turi kuo didžiuotis. Šiltus žodžius A.Matelio filmui beria visas gyvas pasaulis. Visas šiltas pasaulis, kurį palietė „Prieš parskrendant į Žemę”. Skrendame. Šildome ir šylame. Tai galime, skirtingai nuo vaikų, kurių sparnai plasnoja tik filme. Amžini sparnai, kurie yra geroji mūsų blogo pasaulio žinia.
