Rimantas Kmita
***
aš atsidūriau muziejuje
iš pat ryto, lyjant
virpantis
viskas manyje dega
po vakarykštės nakties
neturiu nei mineralinio,
nei nieko, kas padėtų
kas jau čia bepadės
apsauga tarsi oro uoste
iškračiau monetas iš kišenių
ištraukiau mobiliuosius telefonus
savo namų ir viešbučių raktus,
į kuriuos tikrai nebegrįšiu
atidaviau viską, kas kaukia
esu nuginkluotas
ir užgriūva mane
medžiokliai per sniegu užverstą mišką
ant pečių tįsiantys lokį
medėja kruvinu peiliu
vaikų balsai iš kavinės
perkrauti natiurmortai
alfonso muchos moterų nuovargis
iš atskiros, daug vėsesnės salės
o kur dar vytautas viduryje
mūšio, kraujo, smūgių, gaisrų
jo žirgui nėra kur pastatyti kanopos
nes vis gi drobė ir rėmai
o kur dar
miniatiūriniai
medalikėliai
ir japonų turistai su fotoaparatais
tik be kuprinių ant pečių
ir dirbtinė šviesa
nes šičia nėra dangaus,
tik lubos
kur iš gipsinio debesies
kyšo tavo pėdos,
mieloji
kažkur suboluoja husarai
socrealistinė žuvų darinėtoja
šypsosi tiesiai tau į akis
ir draugai statybininkai pilnais karučiais
raudonų degtų plytų lyg plunksnų
tarsi nebūtų ten, už sienos
nukryžiuotojo
be rankų
balandžio
be sparno
dievo motinos
be plaštakų
švento jurgio
be ieties
drakono
be ausies ir liežuvio
jie tiesiog stovi vienas prieš kitą
penkis šimtus metų jau trunka šis žvilgsnis,
mieloji, nors vargu ar šia esama laiko
ir vargu ar jiems ko nors trūksta
šventųjų veidai spinduliuoja ramybe ir liūdesiu
ir, bijau pasakyti,
abejingumu
šiam pasauliui
tarsi aktoriai, vaidmenį gavę,
kurio nei rinkosi, nei galėjo atsisakyti
ir visa tai atsimuša
salės darbuotojų veiduose
jos stovi taip, tarsi jų čia nebūtų
tarsi neturėtų būti, bet visada galėtų tau padėti
arba perspėti, kad čia negali fotografuoti
su blykste
aš nežinau, ar reikia, ar galima
su jomis sveikintis
ir aš jaučiuosi nejaukiai
man beveik gėda
dėl tokių bilietų kainų
ir kas čia per kainos – dešimt zlotų
kažkokia disharmonija ir beskonybė,
nieko, tiesą sakant, netrikdanti
aš apsidairau, ar niekas į mane
per daug nekreipia dėmesio
apsidairau ir suklūstu –
kur dabar ryte prieš mane išdygęs jaunuolis
balta lazdele
(vos spėjau atšokti į šoną)
kur dabar tie darbininkai
kybantys ties trečiu namo aukštu
ir laukiantys
kur tas vyras
vėjo išverstu skėčiu
ir kur ta žema stora moteris
ryte
lietui lyjant
beveik mano balsu šaukianti
na pomoc mi, kurva
kur? klausiu aš, mylimoji, žiūrėdamas
į blausų saugos kamerų transliuojamą
kiemo vaizdą –
tuščia ir apsiniaukę
aš apsidairau
ir iš kitos altoriaus durelių pusės
veidrodyje atsispindi angelo žvilgsnis
ir man dingteli,
kad šiandien nepasitikrinau elektroninio pašto
ir kad jau seniai jis netikrintas
neprisimenu slaptažodžio
gali sakyti, esu atkirstas nuo pasaulio
apsidairau ir sakau –
gana jau, eisiu jau aš
bet tik nusileidžiu kavinėn
man įsiūlo pagrindinį patiekalą
o norėjau vien tik sriubos
laukiu
iš kitos kavinės pusės
man mirkteli moteris
sutrinku, bandau prisiminti
ar esam pažįstami
ir iš kur čia
svetimam mieste
svetimoj šaly
pažįstama moteris
bet momentas praleistas
ir man topteli
esu muziejuje
