Klaipėdos koncertų salės festivalis „Salve Musica“, tradiciškai vykstantis gruodį, šiuosyk klaipėdiečius pakvietė į 11 skirtingo pobūdžio renginių, orientuotų ne vien tik į akademinę muziką, nors būtent tokios, savaime suprantama, buvo daugiausia: nuo baroko iki XXI a. naujausių opusų, džiazo ar roko stiliais nuspalvintų. Melomanams buvo nesunku šioje stilių, žanrų ir idėjų įvairovėje atrasti kažką sau tinkančio, Advento, Kalėdų ar Naujųjų Metų švenčių nuotaikas akcentuojančio.
Danguolė VILIDAITĖ
Koncertai „Kalėdinis džiazas su Rūta Ščiogolevaite“ ir „Svinguojančios Kalėdos su „The Ditties“ buvo artimesni, sakykim, populiarios muzikos mėgėjams. Teatralizuota edukacinė programa „Atbėga elnias devyniaragis“ (Klaipėdos Vydūno gimnazijos ir Tomo Ambrozaičio vadovaujamo choro „Aukuras“ bendras projektas) ramiam vakarojimui pakvietė šeimas. Kalbant apie šį renginį, jo pasirinktą formą, visas skepticizmas iškart dingo pamačius, kaip į scenoje vykstantį veiksmą, skambančią muziką reaguoja mažieji – jų dėmesys išlaikytas iki pat paskutinės minutės. Į festivalį įtraukti keli ne kartą sėkmingai Klaipėdos koncertų salėje atlikti ir vis dar publikos mėgstami projektai, tarp jų – šokio ir violončelių muzikos spektaklis „Bolero-Extended“ (Šeiko šokio teatras, Klaipėdos violončelių oktetas) bei „Vivaldi roko stiliumi“, kuriame baroko genijaus opusai naujai suskambo interpretuojami elektrine gitara (Tomas Varnagiris).
Visuose „Salve Musica“ koncertuose dalyvauti nepavyko, to turbūt ir nereikia. Žinau, kad kiekvienas jų buvo kažkuo ypatingas, vertas dėmesio. Gal šiek tiek gaila dėl praleisto „Prancūziškos muzikos vakaro“ su mušamųjų instrumentų virtuozais „Percussion TrioColores“ iš Šveicarijos, neišgirsto violončelės maestro Davido Geringo (Lietuva, Vokietija) ir kylančios žvaigždutės vienuolikmetės Charlottės Melkonian (Vokietija) pasirodymų kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ar Klaipėdos brass kvinteto (meno vadovas Sigitas Petrulis) ir koloratūrinio soprano Katažinos Dudarevos (Latvija) programos „Kalėdų belaukiant“. Nauji vardai visuomet traukia, masina.
Das Lied monologai
Nemažai vietos festivalyje skirta vokalinei, ne tik chorinei, gražiai suskambusiai bendruose projektuose, bet ir solinei, ansamblinei muzikai. Ypač išskirčiau baritono Steino Skjervoldo (Norvegija, Lietuva) ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncertą „F. Schubert. Žiemos kelionė“, įvykusį Klaipėdos geležinkelio stoties laukiamojo salėje. Nelabai tokiems opusams tinkanti erdvė, netikėti garsai ir bendras šurmulys fone, kad ir kaip būtų keista, atlikėjams nesutrukdė perteikti Franzo Schuberto kūrybos jautrumo ir gelmės, dainos savo įtaigos neprarado.
Vokaliniame cikle „Žiemos kelionė“ išplėtoto siužeto nėra, kiekviena daina skamba tarsi vienišo herojaus, bandančio pabėgti nuo savęs, sudėtingų asmeninių išgyvenimų, monologas. Nelaiminga meilė, nesėkmės, neviltis. Net ir šviesiausi momentai, susiję su prisiminimais, čia skamba ne visai džiugiai, trunka neilgai, juose jaučiamas kartėlis, nes „gėris ir grožis egzistuoja tik svajonėse. Susidūręs su žiauria tikrove, jis subyra tarsi sapnas“.
Galima prisiminti, kad šį opusą kompozitorius rašė būdamas panašioje situacijoje: jo kūrinius atsisakoma spausdinti, vienas po kito žlunga bandymai gauti norimas nuolatines pareigas, siekiant pastovių pajamų ir galimybės laisvai kurti, užklumpa liga (po metų kompozitorius miršta). Gal tik L. Beethoveno žodinis palaiminimas, įvertinus jo darbus („Schuberte tikrai slypi dieviška prigimtis“), bent trumpam tampa nedideliu akstinu, nauju įkvėpimo šaltiniu.
„Žiemos kelionė“ – melodingas ciklas, bet deklamacinis pradas, žodis čia, sakyčiau, gal net yra svarbesni. S. Skjervoldo ir Klaipėdos kamerinio orketro interpretacijoje kiekvienas teksto pasikeitimas buvo prasmingai išgyventi, taikliai orkestro palydėti. Bendra artikuliacija ir dinamikos vedimas, darnus ir prasmingas rubato – tobulas ansamblis. Sunku kurią nors vieną dainą išskirti, gal tuokart labiau įsiminė populiariosios „Liepos“ kantilena, dramatiška „Žvilgsnio į praeitį“ pradžia.
Vainikavo Švyturių metus
2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, klaipėdiečiai buvo kviečiami tarsi iš naujo atrasti savo miesto tapatybę, prisiminti unikalią jo jūrinę istoriją, svarbiausius jos ženklus, tam pašvęstas ne vienas miesto renginys. Šiai progai skirta ir festivalyje „Salve Musica“ nuskambėjusi „Odė šviesai“. Šis bendras trijų skirtingo pobūdžio meno kolektyvų (choras „Aukuras“, Klaipėdos kamerinis orkestras ir Šeiko šokio teatras) projektas tapo, sutikčiau, vienu iš pagrindinių ne tik „Salve Musica“, bet ir kūrybiniu baigiamuoju Švyturių metų akcentu.
Prasidėjusi nedideliu Maxo Richterio kūrinio „Lapkritis“ („November“) fragmentu, vėliau nuosekliai pereinant į minimalizmo guru tituluojamo, vieno populiariausių dabarties kompozitorių Philipo Glasso Kvarteto Nr. 3 „Mishima“ VI dalį („Closing“), kompozicija įgavo pagreitį. Čia, tarsi kokioje nors misterijoje ar apeigose, atlikėjų ir garsų daugėjo, sakralios prasmės viena po kitos atsivėrė ne tik instrumentinės, bet ir vokalinės muzikos puslapiais. Iš tamsos – į šviesą, iš tylos – į garsą, prasmę, žodį, judesį. Iš dvasinių, simbolinių prasmių – į materialias, konkrečiai apčiuopiamas.
Gana darniai projekte sujungti skirtingų, nors stilistiškai artimų autorių kūriniai, nuosekliai pereinama iš vieno epizodo į kitą, kartais jie nors trumpam susilieja. Skambant Ole Gjeilo „Saulėtekio mišių“ („Sunrise Mass“) dalims, žavinčioms savo paprastu atrastų sąskambių grožiu, prasminga vieta atrasta ir Advento meto lietuvių liaudies dainai „Leliumoj, oi, kas vaikščiojo“ ar Philipo Stopfordo giesmei / lopšinei „Lully, Lulla…“ (žodžiai paimti iš XV a. vaidintos misterijos teksto). Norvegų kilmės JAV kompozitorius O. Gjeilo, reziduojantis Manhatene, vokalinės ir instrumentinės miniatiūros meistras, laikomas vienu iš dažniausiai dabar atliekamų chorinės muzikos autorių.
Ir puošnus barokas
Klaipėdos kamerinio orkestro (diriguojant Rodrigo Calveyrai, Brazilija, Prancūzija) baroko muzikai skirtas koncertas „Vivaldis prieš Hendelį: šventinė muzikinė kelionė“, užbaigęs kalendorinius Koncertų salės metus, kaip buvo galima tikėtis, žaižaravo, spindėjo vokalinės ir instrumentinės muzikos pasažais, šviesia ir pakylėta, labai gruodžio 31-osios vakarui tinkančia nuotaika. Renginiui pasirinkti du tos pačios epochos ir kartos genijų opusai – didžioji jų dalis Klaipėdoje veikiausiai dar net neskambėjo.
Iš trijų atliktų veržlių ir efektingų Antonio Vivaldi koncertinio žanro kūrinių – Concerto grosso d-moll RV 565, du koncertus fleitai solo (R. Calveyra, išilginė fleita) su orkestru D-dur („Dagilėlis“) RV 428 ir F-dur RV 433 („Audra jūroje“) – didesnį įspūdį padarė paskutinis paminėtas. Pašėlęs grojimo tempas, nepriekaištinga technika greitosiose dalyse, tikslus garso intonavimas. Publiką tą vakarą sužavėjo ne tik R. Calveyros meistriškumas, bet ir kažkokia ypatinga, tik jam būdinga charizma. Juk groti išilgine fleita (ir jos variantu sopraninu, panaudotu „Dagilėlyje“) daug sudėtingiau nei skersine, ši instrumento rūšis ir tembro galimybėmis nėra labai apdovanota.
Georgo Friedricho Händelio kūrybą šiame koncerte reprezentavo ne instrumentiniai opusai, kaip tarsi jau įprasta, o atskiros arijos ir duetai iš populiarių šio autoriaus operų („Julijus Cezaris“, „Sozarmė“, „Ariodantas“, „Radamistas“) ir oratorijų („Mesijas“, „Teodora“, „Aleksandro puota“).
Solistės Renatos Dubinskaitės (mecosopranas) interpretacijoje gražiausiai tuokart suskambo Seksto arija „Cara speme“ („Brangioji viltie“) iš operos „Julijus Cezaris“. Tai gilus ir labai jautrus šio personažo monologas, užsimenantis apie patirtas kančias, keršto siekį, patikėjus, kad dangus, lemtis jį pradeda laiminti (Kleopatra pažadėjo padėti karalių Ptolemėją nužudyti). Kartu su kontratenoru Davidu Sagastume (Ispanija) padainuotiems duetams pritrūko balsų darnos ir intonacinio tikslumo, dirigento parinkti tempai, manyčiau, solistams nebuvo patogūs.
Kviestinės šio vakaro žvaigždės D. Sagastume virtuoziškumas ypač išryškėjo A. Vivaldi kantatoje Nr. 2 RV 683 „Amor hai vinto“ („Meile, tu nugalėjai“) – tai vienintelis koncerte nuskambėjęs vokalinis šio kompozitoriaus opusas. Kamerinės kantatos, nors jų sukūrė apie keturiasdešimt, mažiau žinomas ir rečiau koncertinėje praktikoje sutinkamas šio autoriaus žanras. Jų tekstai paprasti, dažniausiai – apie meilę, sudaužytas širdis ir gilų sielvartą ar gamtos, padedančios kenčiančiajam nusiraminti, grožį, o kartais, kaip minėtame solo epizode, „tik sielvartas ir skausmas padeda man išgyventi, laiko gyvą“.
Puošnūs, sudėtingiausiais melodijų vingiais ornamentuoti numeriai, tokie tipiški barokui, kūrė šventinę, džiaugsmingą vakaro nuotaiką, papildė publikos supratimą apie šio laikmečio muziką, jos dvasią. Metų pabaiga kartu su „Salve Musica“ buvo ne tik graži bet ir prasminga.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
