„Taško teatras“, 2017 m. Klaipėdoje įkurtas aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio ir kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, per beveik dešimtmetį sudėliojo spalvingą repertuarą, kviečiantį įvairaus amžiaus žiūrovus – ir vaikus, ir jaunimą, ir brandžius asmenis. Talpus ir įsimintinas teatro pavadinimas atspindi kūrybinę jo filosofiją: taškas – tai esminis pradžios ir pabaigos simbolis, proceso pradžia ir nedeklaratyvus pozicijos išsakymas (arba nepatogus klausimas), atskirų elementų, dalių ar idėjų susintetinimas į vieną bendrą visumą. Kalbant apie žanrinę repertuaro įvairovę, atrodo, kad veržliam, muzikaliam, ieškančiam savojo santykio su analizuojama ir interpretuojama medžiaga kolektyvui daugmaž pavaldūs visi žanrai – sklandžiau ar „buksuojant“ įvyksta miuziklai ir komedijos, siaubo ir interaktyvūs vaidinimai, o dabar išmėgintas ir trileris, kurio premjerą žiūrovai išvydo gegužės 9-ąją.
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Psichologinis trileris
Psichologinis trileris „Ilga naktis“ (rež. Tadas Montrimas), pastatytas pagal britų dramaturgo Denniso Kelly’o pjesę „Orphans“ („Našlaičiai“), kelia fundamentalius klausimus: kas tau yra tavo šeima; ką esi pasiruošęs padaryti, kad ją išsaugotum; kas svarbiau – pilietinė atsakomybė ar kraujo ryšys? Gvildenamos moralės, socialinės atskirties, rasizmo ir smurto temos, įspraudžiančios tris veikėjus – Helen (akt. Solveiga Reklaitytė), Dany (akt. Donatas Stakėnas) ir Liamą (akt. Gediminas Povilavičius) – į kampą: kaip toli žmogus gali nueiti, kad apsaugotų savo šeimą, ir ar padorūs, moralūs žmonės gali imtis žiaurių veiksmų (net kankinimų!), kai jaučia grėsmę (realią ar įsiteigtą)? Veikėjai šią moralinę dilemą išsprendžia savaip, bet žiūrovai turi teisę jų pasirinkimui oponuoti.
Scenoje regime tikrovės iliuziją: už stiklinius vitrininius langus imituojančios skaidrios medžiagos įrengtas jaukus, tvarkingas kambarys (scenografė ir kostiumų dizainerė Kristina Voytsekhovskaya), kur romantiškoje žvakių šviesos prieblandoje ruošiasi vakarieniauti pora. Valgomasis stalas, nedidukė kanapa su šalia stovinčiu toršeru, švari kiliminė danga (Helen ir Dany mūvi baltas kojines ir jokių šlepečių), siena – iš vienos pusės, vitrininiai langai ir kuklus balkonėlis – iš kitos: viduriniosios klasės piliečių gyvenamoji erdvė. Tvarkingai sudėlioti žaislai rodo, kad šiuose namuose esama vaiko (netrukus paaiškėja, kad šiuo metu jis pas močiutę), kad tas vaikas nestokoja rūpesčio ir meilės. Bus valgoma lašiša, geriamas vynas ar vanduo – dvi taurės, atkimštas butelis vyno ir ąsotis vandens jau ant stalo. Tai ir butas, ir „akvariumas“, kuriame plaukioja patogų gyvenimą susikūrusios ir šviesią ateitį planuojančios „žuvelės“: karjeros kreivė kyla aukštyn, buitis aprūpinta, pakeliui antrasis kūdikis… Tačiau ramybę sujaukia Helen brolis Liamas – jis lyg cunamis įsiveržia į butą (nes turi raktą, kuriuo gali naudotis ekstra atveju) ir išgąsdina Helen ir Dany ne tik nerišliu pasakojimu apie rastą sunkiai sužeistą nepažįstamąjį, kuriam bandęs padėti, bet ir savo išvaizda – kruvinais drabužiais, purvinais batais, trypiančiais švarutėlę kiliminę dangą, kuria vaikšto dvi poros baltų kojinių… Netrukus paaiškėja, kad Liamo istorija yra melas, o tikroji įvykių versija – tamsi ir nežmoniškai žiauri.
Vaidmenys – sudėtingi
Spektaklyje aktoriai kuria sudėtingus, psichologiškai gilius, nenuspėjamus personažus, kurie per vieną naktį išgyvena drastišką moralinę transformaciją, praranda pasitikėjimą vienas kitu, negrįžtamai sutrauko tarpusavio saitus.
Veiksmo eigai didžiulę įtaką daro brolis ir sesuo – Liamas ir Helen.
Povilavičiaus Liamas – nervingas, necenzūrinis ir necenzūruotas tipas iš „žemųjų sluoksnių“. Augęs vaikų namuose, kankinamas gilios vaikystės traumos (tėvai žuvo gaisre), jis jaučiasi atstumtas sociumo, jaučiasi persivalgęs „š—“. Viena vertus, jo vaikiškumas, pasimetimas, nervingumas smagina žiūrovus, kita vertus (jau paaiškėjus tiesai), gąsdina jo agresija, rasistinės nuostatos, primityvus, tiesmukas požiūris. Tai manipuliatorius, kuris naudojasi seserimi kaip priemone „išnešti sveiką kailį“.
O S. Reklaitytės Helen manipuliuoja savo vyru Dany: nėštumas, kraujo ryšiai, našlaitės patirtis, patologiška baimė prarasti ne kartą į teisėsaugos akiratį pakliuvusį brolį tampa jos ginklais ir koziriais šioje kovoje tarp moralumo ir savisaugos instinkto (tarp motiniško instinkto apsaugoti kitą – silpnesnį, „savą“). Toji švelni ir trapi būtybė (tokia yra Solveiga) kibirkščiuoja provokacija, kelia įtampą ir brolio kaltę permeta Dany’ui – padoriam, moraliam žmogui, kurio pirmoji reakcija – kviesti policiją ir padėti nukentėjusiajam.
Stakėnas, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, savo kūrybinėje biografijoje turintis jau ne vieną gražų vaidmenį (ir teatre, ir kine), kuria rimtą vaidmenį: nebodamas tylos pauzių, neforsuodamas, nekeldamas balso tono, jis įkūnija tragiškiausią spektaklio personažą – peržengia ribą, netenka moralinio stuburo ir iš doro, socialiai atsakingo piliečio tampa „smurto dalyviu“, Liamo bendrininku.
Režisierius neleidžia veikėjų elgesiui ištrūkti „iš normos“ (personažai nesusimuša, indai nedūžta), bet emocinė įtampa aukšta, nes tai, kas vyksta scenoje, vienareikšmiškai neįvertinama, o gal kaip tik išgyvenama ir suprantama priešingai, nei pasirinkta veikėjų.
Siaura riba
„Smurto apologetika“ skleidžiasi visu savo baisumu: kaltinant auką („babajus“ jau savaime yra blogis), teisinant smurtautoją (Liamas augo vaikų namuose, nepažino tėvų meilės, jam nuolat nesiseka ir jį nepelnytai persekioja policija), normalizuojant smurtą (būtina gintis nuo neaiškių grupuočių, kitaip ramybės neturės, nebus saugūs ir jų augantys vaikai) ir ideologiškai jį pateisinant. Remiantis rasistine ideologija, smurtas tampa kultūrine norma arba savigyna – būtent į tai aplikuoja Liamas, aiškinantis, kad kankindamas musulmoną jis iš tikrųjų gynė ir bandė apsaugoti sesers šeimą ir todėl elgėsi teisingai.
Aiškų linijinį veiksmą pertraukia pasąmoniniai blyksniai – akimirkai stabtelinčios, skulptūriškai sustingstančios, iš įtampos gniaužtų bandančios ištrūkti figūros, bet „grynojo teatrališkumo“ spektaklyje nedaug. Spektaklis kinematografiškas, emociškai dinamiškas ir paveikus. Žiūrovai atvirai stebeilėjasi į svetimą gyvenimą, vertina jį, ir šis brovimasis į privačią erdvę gali būti suprantamas ne tik kaip pramoga, pasirinkimo galimybių projektavimas, bet ir kaip saugumo problema, parodanti, kad riba tarp asmeninio ir visuomeninio „reikalo“ yra labai siaura. Tampame liudininkais fakto, kad civilizuotas žmogus su visomis savo moralinėmis ir socialinėmis normomis bei vertybėmis yra labai trapus, o tikrasis žvėris slepiasi ne tamsiose miestų gatvėse ir garažuose, o mumyse, gebančiuose pateisinti blogį dėl tų, kuriuos mylime. Skambiai tariant, fizinė naktis herojų namuose baigiasi, tačiau jų sąmonėje aušra taip ir neišaušta. Taigi spektaklio finalas simbolizuoja ne nakties pabaigą, o vidinės tamsos pradžią, ne moralinę pergalę, o bejėgystę, kuri randasi utriruojant kraujo ryšio svarbą. O gal šis ryšys ir yra svarbiausias?
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
