Alma RIEBŽDAITĖ
Pagalvojau: išties, kodėl gi Misisipės istorijai turėčiau ištarti gana? Argi ne malonumas nuobodulio, nevilties, džiaugsmo ir liūdesio valandomis iš lėto kurti ir dėlioti pastraipas, viską apmąstyti ir vėl pabandyti išreikšti, įveikti tam tikrus kūrybinius iššūkius, būti savimi ir leisti sau jausti, siekti tikrumo. Retkarčiais rašyti pačia nemėgstamiausia tema, kurioje esi visiškas analfabetas: apie santykius, net jei tai yra santykiai su Minotauru? Įsivaizduokit save vieną, svaigstantį nuosavame pasaulyje, savaip jį patiriantį ir kuriantį įvairias teorijas, įsuktą vaizduotės verpetų ir su amžinai bloga nuotaika: juk tai taip nuostabu ir lengva. Galbūt pats rašymo procesas viską sudėlios į savo vietas, turiu pasitikėti savimi ir kalba. Kelis kartus pakeičiu pavadinimą.
Galiu jaustis laisvai: žinojau, kad neprivalau gaminti gausybės tekstų iš kalbos automato. Nežinau, kaip seksis. Neįsivaizduoju. Ar visi sluoksniai sutampa? Pasąmonės ir realybės. Baugu: ką sau papasakosiu, juk rašydama susisiekiu su giliausiais savo ir būties klodais. O kaip susitvarkyti su tuo neišreiškiamumu? (Atsakymas: vartoti žodžius „kažkas, bliambački“.)
Leiskite prisiminti, kur pasibaigė Misisipės istorija. Ak taip, Misisipė sutiko Vytą. Nuo jų bendro gyvenimo su Vytu praėjo daugiau kaip pusė metų. Tai buvo antras jos gyvenime realus ryšys, kuris truko tiek ilgai ir prilygo amžinybei. Žmonės rašo: „Mes jau 23 metus kartu…“ Misisipei irgi norėjosi apsiskelbti socialiniuose tinkluose: „Jau šeši mėnesiai kaip mes kartu…“ Ji nieko neieškojo ir neįsivaizdavo, kad galėtų taip ilgai būti su kitu žmogumi.
Rašydama išvystu Minotauro veidą. Nežinau, kodėl. Kai gyveni vienas, dažniausiai matai savo veidą veidrodyje, bet šiaip dažniausiai nematai, o kai gyveni su kitu, tai nuolat matai tą, kito žmogaus veidą, nuolat. Ir gal net atsispindi kito žmogaus akyse ir net jei nematai ir nežiūri, kaip tu atsispindi kito žmogaus akyse, nes veidrodėlis yra labai mažas, tu gali tik jausti, kaip tu atsispindi. Dar nežinau, ką tuo noriu pasakyti, bet tai yra labai įdomu. Suprantu, kad kiekvieno žmogaus akyse atsispindime skirtingai. Misisipę, slaptąją Dievo agentę, išėjusią į atsargą, ištiko nenormali, bjauri ir negailestinga meilė, kai tampi bejėgis ir nebegali pabėgti. Norėtum ir tą, ir aną padaryti, ir visaip draskytis, kautis sau įprastiniais būdais, bet nebegali. Tu… tu… t… t… tampi nuolankus. Ir… ir… m… mie… mie… Ne, šito negaliu ištarti.
Viskas baigėsi. Misisipė pasikeitė. Ir net jei jos meilės istorija pasibaigtų čia ir dabar, Misisipė jau būtų kitokia. Nebeturėtų jokių galimybių neigti žmogiško ryšio. Patyrė vienatvės palaimą ir buvimo džiaugsmą kartu, bet niekur nėra taip, kad būtų viena spalva, kad ir kaip mes to trokštume. Mes nuolat susidursime su savo, kito ir santykių netobulumu. Ar gali būti, kad tobuli santykiai – tai itin laikina minotauriška stotelė?
Na, tiesą sakant, Veido regėjimo stebuklu teko skubiai nusivilti: Misisipė susizgribo, kad taip mato ir kitų žmonių veidus, ne vizualiai, bet mentaline akimi. Savo tėvo, motinos, vaikų, daugybės kitų žmonių. Štai tėvas, jaunas, žvelgiantis iš nuotraukos ir šiek tiek palinkęs, nes viena ranka prilaiko vilkšunį. Jauna mama su skarele ir juodu paltu, kaip visada ironiškai ir pergalingai besišypsanti.
Tikrai tikrai, pasakotojas ir „aš“ esame du viename, jei viskas gali būti du viename, trys, o kartais net penki viename, kodėl pasakotojas ir „aš“ negalėtų švelniai susipinti, tai suartėdami, tai nutoldami vienas nuo kito, virš visko kabant kažkam trečiam. Kartais subtiliai pasirodant antram vienaskaitos asmeniui, suvirpančiam kaip abstraktusis poetiškasis „tu“.
Pasidalysiu keistu intuityviai išnirusiu regėjimu, juk nepavyks man chronologine tvarka perteikti gyvenimo, kuris vyko šešis mėnesius. Matai, pradeda kibti, vytis ir pintis asociacijų grandinės ir švytėti kaip naujametinė girlianda, kai rašai. Čia apie patirtį „amžinai“. Kartą mes gulėjom, o gulim mes dažnai, gulim ir gulim, ir nieko nedarom, atsikeliam tik pavalgyti, ir negali sakyti, kad nesimankštinam, nes dabar ir mankštintis pradėjom, tai nebegali sakyti, kad tik skaniai valgom ir maloniai gulim be jokių tikslų gyvenime.
Apie tą metafizinį „amžinai“ vėliau, ir jau nepamiršiu, kaip būna, kad užkrenta galvoj, parašyta, tai neužstrigs, nes vėl skaitysiu, ką prirašius ir kaip tęsti toliau, kantriai laukdama, kokia lemputė ir kokia spalva užsidegs, bet sužibo dar viena. Mes nieko blogo neįtarėm ir nenorėjom, bet geras gyvenimas mums vos nepasibaigė blogai. Jau buvo praėję trys mėnesiai nuo draugystės pradžios, o mes vis gulėjom, dieną, naktį, negalėdami atsiplėšti vienas nuo kito ir, žinoma, kad mūsų galvose nevirė nė viena teisinga mintis, net ir neteisingų nebuvo, nes viskas buvo užpilta sultimis. Nors buvome seni ir daug patyrę, bet visko nenumatėme net mes, nes negali žmogus visko numatyti.
Gerai, kad buvo vasara, atostogos, darbų mažai, visi užsiėmę jūros ir deginimosi saulėje reikalais. Tai niekas ir nepastebėjo, kaip Misisipės darbai sustojo. Tai, kas svarbiausia, liko antrame plane. O svarbiausia jai buvo DARBAS. Čia trečioji lemputė. Ak tu Dieve mano, kaip reikės išpildyti visas tas naujametinės girliandos lemputes?! Gerai, kad užrašyta. 1. Išplėtoti „amžinai” patirtį; 2. Geras gyvenimas vos nepasibaigė blogai; 3 Darbas. O dar bijojau, kad nebus apie ką rašyti, bet, tiesą sakant, mėgaujuosi lėtumu.
Pradėsiu nuo antro punkto, nors jis labai susijęs su trečiu – darbu. Pagrindinis dalykas, kurio ji troško darbe tą vasarą, buvo MIEGAS, todėl darbe ji daug snūduriavo ir kartais net parkrisdavo ant stalo. Sukryžiuodavo rankas ir padėdavo ant jų galvą. Taip buvo atsitikę su jos kolege prieš daug metų. Ir tai ją pašiurpino: kabinete pasigirdo klaikiai garsus knarkimas, ir trys kabineto darbuotojos nebežinojo, kur dėtis šiame gyvenime. Išsprūdo tik nedrąsus nervingas juokas, nes galėjai gi žmogų pažadinti. Visuomeninė veikla Misisipei jau nerūpėjo. Perspektyva sudegti kaip fakelui dėl žmonijos nustojo viliojusi. Gerai, kad kabinete ji buvo viena, ir niekas nieko nepastebėjo, kol neatsitiko TAI.
Ir vėliau ji sakydavo, kad įsimylėjėliai jokioms sistemoms niekaip nėra naudingi, jie nustoja kurti visuomenei prasmingus produktus, galima sakyti, kad dingsta jų kaip žmonių pridėtinė vertė, mat jie pradeda teikti naudą vienas kitam, rūpinasi vienas kitu ir kaip vienas kitam suteikti kuo daugiau malonumo. Užsidaro savo hermetiškame pasaulyje, kas yra labai egoistiška, ne veltui tai vadinama liga, nes nebėra naudos iš žmonių. Kūrybinės galios ir tos sumenksta. Sublimacijos fabrikas užsidaro. Kokia kūryba, kai norisi tik bučiuotis. Reikia tikėti, kad tai nesitęsia amžinai, bet čia ne lemputė Nr. 1. Vytas buvo ką tik išėjęs į pensiją, o Misisipei prasidėjusi menopauzė. Vytas turėjo daugiau laiko pamiegoti dieną, o Misisipė ne. Čia visa lemputės Nr. 2. esmė. Ji buvo laikoma jauna. Ačiū Dievui, ligos yra toks dalykas, nuo kurių yra mirštama arba išgyjama: jos netrunka amžinai, čia irgi ne lemputė Nr. 1.
Misisipė atsidūrė ligoninės priimamajame. TAI atsitiko darbe. Misisipė pradėjo jausti, kad žemė slysta, galva sukasi, ir ji iškrito iš kojų. Teko skubiai kviesti greitąją. Nuvykus į priimamąjį, ji buvo atidžiai apžiūrėta ir nieko nenustatyta. Nieko nenustatyta, ničnieko, pirštą kuo puikiausiai pataiko sau į nosį, liežuvis vartosi į visas puses, o žemė slysta iš po kojų. Pastatė jai lašelinę, gavusi apie porą valandų ligoninėj pamiegoti, ji atsigavo, prisipažino daktarei, jkad susirado draugą ir nemiega jau beveik tris mėnesius. Jauna daktarė nusišypsojo, liepė laikytis poilsio režimo ir gerti daug skysčių.
Tai dar kurį laiką kartojosi, ir jie pradėjo galvoti apie besiponiavojančią kokią tai smegenų ligą ir labai nerimauti dėl ankstyvos Misisipės mirties. Kartais jai žemė pradėdavo slysti iš po kojų, bet ji išsilaikydavo, nesakė niekam, bet pradėjo įtarti, kas jai yra. Buvo dar vienas kritinis atvejis, kai darbo metu ji turėjo nueiti nusnūsti į mašiną kukliai valandėlei, nes viskas jau buvo neištveriama, supranti, dar minutė – ir tau šakės, žemės po kojomis nebeliks. Ir tada ji su Vytu sukūrė naują gyvenimo planą: ligos ieškoti gerai išsimiegojus. Tai buvo nepakeliamai sunku, bet abiems teko adaptuotis prie naujų negailestingo gyvenimo padiktuotų sąlygų. Jokių išvadų nebus padaryta, nes jokios išvados nebuvo padarytos. Bendravo jie keistai, kažkokiais trumpais žodžiais, šūkčiojimais, murmesiais ir frazėmis, kurios nereiškė nieko. Arba tylėdavo, įnirtingai, kartais ilgiau, kartais trumpiau, nes pasakyti, ko nori, dėl ko supykai, ir net paklausti neleido jų beribis išdidumas, gilūs principai ir aukštos vertybės.
Panašu, kad šios dvi būtybės nebuvo linkusios į racionalų mąstymą, bet buvo jausmingos, kartais labai laimingos, ypač tada, kai Rojaus mašina veikdavo gerai ir be priekaištų, tačiau, žinoma, kartais Rojaus mašina pastrikdavo ir pupulėliai Rojaus sode pasimesdavo, nebežinodavo, ką daryti. Ir tada prasidėdavo didysis Rojaus remontas ir Rojaus rekonstrukcija, kuri paprastai užtrukdavo vieną naktį ir dar truputį, bet pupulėliams tai atrodydavo kaip amžinybė, kurios jie negalėjo ištverti, ir tada jie nuoširdžiai iki negalėjimo saldžiai kentėdavo, bet apie GRIŪVANTĮ ROJŲ arba Rojų, kuris kartais sugriūdavo, kitą kartą.
Lemputė Nr. 1. Apie „amžinai”. Kartą Misisipė gulėjo lovoje ir jautė daugybę gerų jausmų, tokių kaip meilė, švelnumas, gerumas, palankumas… Kam nepasitaiko. Ir, žinote, ką ji suprato? Ji suprato, kad tai ne šiaip sau. Ji suprato, kam pasaulyje reikalingi vienuoliai ir šventikai, kam reikalingos maldos ir visokios meditacijos, buvimai oloje ant kalno viršūnės, badas ir kitos beprotiškos askezės. Ji suprato! Meilė ir švelnumas atrodo kaip apgailėtinos smulkmenos, nereikšminga laiko trupmena, tačiau tai netiesa. Tai yra amžina, tai nusėda slaptuose Visatos rezervuaruose, ir gali būti, kad pasaulyje yra susikaupę daug blogio, pykčio, tamsos ir dabar tai laimi, nes žmonės per mažai kultivuoja šviesius nuskaidrėjimo momentus, jiems vis kažko trūksta, per mažai, visada norisi, kad sunkius pirkinių maišus temptų kitas, nes tempiant sunkius maišus, pilnus maisto ir higienos reikmenų, sunku jausti lengvumą krūtinėje. Aišku, kad juos turi tempti vyras, kad moteris galėtų kelti savo, vyro ir viso pasaulio dvasią. Ji mąstė, kad gėrio ir blogio kova vyksta kiek kitaip: viskas priklauso nuo to, ką ir kaip mes jaučiame. Ir tai lemia pasaulio emocinį klimatą. Ir nieko čia nereikia šnekėti: tai… tai… lyg gyventum Dievo akivaizdoje.
Staiga užsidegė lemputė Nr. 3., ji buvo nuobodi, o aš pavargusi. Ji buvo bespalvė ir nemirksėjo linksmai. Nenoriu apie ją kalbėti, nors ji yra TOKIA SVARBI.
Aš užbaigsiu. Tas baisus žodis yra „miela”. Misisipė pradėjo norėti būti miela ir meili, padaryti ką nors gero ir malonaus dėl kito žmogaus. Nupirkti dantų pastos arba iškepti sviestinių sausainių. Tai buvo visiškai neįtikėtina spalva, kuriai išryškėjus ji nuščiuvo, negalėjo patikėti. Ir galvojo, kodėl: joje buvo įsišaknijusi kažkokia velniška atžagarumo kultūra, pamatinis nenoras būti malonia su žmonėmis, kurį gal stiprino šiuolaikinė nebūti patogiai kultūra, kurią, įsisąmoninusi savo gyvenimo peripetijas ir prigimtį, Misisipė aršiai kultivavo, bijodama, kad jos neišnaudotų. Taip, ji buvo gera, rūpestinga, naivi, bet niekada nebuvo miela ir meili, nors meilutis ją kartais ir šaukdavo „meilute“.
Tą vakarą Misisipė pirmą kartą per tuos šešis mėnesius piešė virtuvėje prie stalo. Šalia prie kompiuterio sėdėjęs Vytas pakėlė galvą ir netikėtai ištarė:
– Gal jau būtų laikas įsilieti į šeimyninį gyvenimą?
– Po šešių mėnesių bendro gyvenimo?
– Tu juokiesi? Aš rimtai, nuoširdžiai.
Staiga Misisipė supyksta, ir galvoje jai ima skambėti žodžiai: „Žmogus yra save įsimylėjęs protingas idiotas. Laikas būtų atsipeikėti.” Misisipė turi išsikraustyti iš nuomojamo buto, jos gyvenime vėl buvo prisikaupę peilių, šaukštų, šakučių, knygų, ir viskas susimaišė su Minotauro gyvenimu: ji vėl nieko nebeturi. Jaučiasi visko netekusi, bet trumpai. Trumpai, nes, tiesą sakant, šį tą jau pradėjo turėti. Savo istoriją, o dabar dar ryžosi ir kūrybinei laisvei. Ją taip erzina jos negebėjimas elgtis pragmatiškai. Ji užsimano būti turtinga, nebenori būti epušės lapu. Vytas ant stalo padeda spanguolių kisieliaus pakelį jai prieš nosį: „Čia kisielius vakarui.“ Ji supila pakelio turinį į dubenį ir įstato šaukštą. Ne, ne, ji išverda kisielių pagal močiutės receptą, o prieš tai jau buvo iškepusi sviestinių sausainių!
Ką norėjo man pasakyti pasąmonė? Durne, bėk nuo savęs?! Tačiau ji, Misisipė, toliau planuoja, kaip atsikels šeštą valandą ryto ir išvirs savo brangučiui aviečių kisieliaus. Tokios Misisipės man dar neteko matyti. Aš išprotėsiu, garbės žodis.
Bet dabar. Dabar, šią akimirką noriu padaryti kažką gero dėl savęs ir dėl tavęs. Dėl pasaulio, dėl mūsų visų.
Kažką nedidelio, malonaus, nereikšmingo, kad Golfo srovė planetoje niekada neišnyktų.
Sugrįžti į save.
