Dalia TAMOŠAUSKAITĖ
X X X
Atsiraitok
Rankoves ir
Sverk
Akimirką, kuri bus
Po
Tos,
Kai tave
Paleisiu. Tik
Dėl
Dievo
Meilės,
Nesišypsok – kodėl
Visąlaik
Juokies,
Kai
Bandau
Pasakyt
Ką nors
Rimto?!. O
Išmokti
Reikės. Netgi
Vasaros,
Kurios mums taip
Trūko. Nes
Kai
Voratinklio
Kilpa
Užverš
Kaklą, tai
Nebus
Pabaiga (ir
Nuo
Klyksmo
Dangus
Nesuskils) – tiktai
Ženklas, kad jau
Po
Visko. Po visko,
Kas
Buvo dar
Iki
Mūsų. Po visko… Kas
Baigės, nė
Neprasidėjęs. Nes
Į
Rojų
Nieks
Nenorėjo –
Dangus
Apsitraukė žalsvais
Pelėsiais ir
Pasidengė tąsiom lipniom
Gleivėm. Tad
Pragaras
Traukė
Labiau
Nei staiga
Mirtinai
Nukraujuot
Į
Saulėlydį (net kai
Saulės
Nėra). Ir jau
Niekas
Daugiau, ir jau niekas daugiau nei
Tavęs, nei
Manęs
Nekartoja.
X X X
Nepersistenkit, frau, – aš
Nesuprantu tos
Kalbos
(Kiekvienas
Medis šioj
Simfonijoj
Turi savo
Partiją). Bet
Atbulomis
Pasieksi tik
Mėmelį:
Iki
Klaipėdos – dar visas
Šimtmetis. Nors
Supūliavusiom
Nuospaudom
Nusėtomis
Kojomis tik
Klūpėt kur
Šalikelėj… Ir
Melstis:
„Duok,
Viešpatie…
Prašau, duok
Man, Viešpatie…“ Tiktai
Ką
Nukryžiuotasis
Beduos,
Jei ką tik
Atidavė
Dvasią?!.
(Minia jau
Grįžta, gyvai
Dalindamasi
Įspūdžiais.) Tai kas gi
Belieka?..
Summum
Bonum* (nors tiesiog
Nekenti
Lotyniškų
Posakių)… Summum bonum –
Nuo
Vienatvės
Pavirst
Vaiduokliu…
Kurio niekas
Nebijo.
X X X
Visi
Lapai
Nukris! Visi! Net ir
Tie, kurie dar nė kiek
Nepageltę. Ir nei
Už smulkius, nei
Už
Stambius nieko
Nebenusipirksi. (O
Atsarginį
Išėjimą
Reikia
Turėt – kitaip ir
Toliau
Kartosis
Košmariškos
Vasaros.)
„Girdėjau,
Už
Penkis
Parduodat
Firminius
Levi’s“, –
Sakau
Antros
Jaunystės
Padėvėtų
Rūbų
Pardavėjai. „O jums
Būtinai
Levi’s?..
Turiu
Kitokių.
Pigiai.
Mažai
Nešiotų“. „Kad aš jų
Nenešiosiu, –
Sakau. – Aš juos tiesiog
Avėsiu.
Duokit
Mažai
Avėtus“.
„Viskas
Praeina“, –
Tarsteli
Kita
Turgaus
Prekeivė.
„Kas tas
VISKAS –
Maistas
Katėms?..“ O toji tik
Gūžteli
Pečiais –
Laikanti
Šunį. „Bet
Kam tau
Levi’s? –
Stebisi ir ji. – Ar
Kitokie
Netinka?.. Va, su
Šitais viena
Nuėjo
Visą
Camino
De
Santiago“.
„Tegu, – sakau. – O
Man
Reikia
Į
Aną
Pasaulį. Ir,
Kaip
Orfėjas, aš
Neatsigręšiu“.
X X X
Palik tas
Duris
Ramybėj –
Nulūš
Raktas, ir
Niekas
Nebeįeis!.. O ir
Nėra
Ko
Tokiu
Laiku
Baladotis – dar
Išgąsdinsi kokį
Vaiduoklį,
Vėlę ar
Demoną…
Visa,
Kas
Gyvas.
Išsigelbėti
Nepavyks –
Iltys
Smigs vis
Giliau ir giliau… O
Sustabdyti
Kraujavimo
Nėra
Kam.
„Tikėk!“, –
Šaukia
Radijas. „Ti-kėk“, –
Šnabžda
Laikraščiai. „Tiii-kėkkk“, –
Zyzia net
Kavamalė.
Tikiu. Kad
Viskas
Baigsis.
Pirmojoj
Planetoj
Už
Saulės
Sistemos. Tokioj
Šviesioj!..
Kaip pati
Nebūtis.
X X X
Supratau!.. Viską
Trint
Reikia
Pradėt
Nuo pat
Pradžių: pirmiausia –
Dienas, paskui – ir
Naktis… Galiausiai –
Sapnus ir
Mintis… Tiesa, mintis
Būtų
Galima ir
Palikt – tik
Perkošt
Per stambų
Žvyrą… Nors tuomet
Nuoskaudų
Sakais
Apvarvės visi
Balti
Lapai. O
Kur
Instrukcija?!.
Be jos
Pardavinėt
Filtrus
Draudžiama.
(Nebent
Nemokėtum
Gramatikos, tad
Skausmas būtų
Be jokios
Giminės, o tu
Pats –
Be
Veido.) Aš ir
Sakau,
Ko tos
Varnos taip
Atakavo –
Puolė tiesiai
Po autobuso
Ratais –
Sulesė rupūžės
Viską iki kruopelytės…
Per
Vėlu jau –
Aukštųjų
Akimirkų
Nebepakartosi. (Nes
Jos jau taip
Žemai, kad tiesiog
Nepastebėsi
Tamsoje… Ir,
Įlipęs kaip
Į
Prasmirdusio
Gyvio
Vidurius, riebiai
Nusikeiksi.)
Sudie, mano
Mieste!..
(Kuris niekad
Nebūsi
Mano.)
Sudie, mano
Drauge, –
Beasmeni mano
Aš!..
Persipjauti
Venas taip
Paprasta,
Palyginus su tuo,
Kad
Reikės
Ištverti
Viską,
Ko visuomet taip
Norėjau.
X X X
Atstokite, piktosios
Dvasios ir
Demonai, –
Lobio
Nebėr: aš
Sudeginau
Planą,
Kaip jį
Pasiekti!.. O
Be
Plano
Neaišku nei
Kur, nei
Kiek laiko.
(Išmoksiu tą
Tekstą –
Iki
Generalinės
Nebeužstrigsiu nė
Ties
Vienu
Sakiniu.) Tiktai
Raskit man
Partnerį,
Kuris…
Iš
Vaikystės
Prisimintų tik
Girtą
Tėvą ir
Motiną… Kas
Vakarą
Ryjančią
Raminamuosius… O kas antrą
Verčiančią
Praryt ir
Jį, vos
Šešerių ar
Septynerių
Pyplį.
(Ženklas
N-14 čia
Neišgelbės –
Ženklai
Neišgelbėjo nė
Galingų
Imperijų.) O
Toliau – tik
Stipriau – ne
Silpnų
Nervų
Žiūrovams. (Net
Froidas
Žiūrėdamas
Būtų
Rašęs
Keiksmažodžiais.) Bet
Geriau
Įsipilkim –
Nuplaukim
Kartėlį: šitie
Vaidmenys mūsų
Seniai
Suvaidinti. Ir
Godžiai
Išgertas arterinis
Kraujas. O
Širdys – kažkur rekvizito
Palėpėj.
Neduok,
Dieve,
Žiurkės ar
Drėgmė ir
Pelėsiai –
Kas mums
Tokias
Netikusias
Bepagamins?!.
X X X
Nė
Dvyliktos
Neišmušus
Pasaka
Baigsis. Bet
Tamsa čia
Niekuo
Dėta –
Keliai
Neapledėję,
Takai
Neužpustyti.
Svarbiausia
Prisimint savo
Vardą,
Kad
Šaukiamas netyčia
Neatsilieptum. O
Nebūti,
Kai
Sunku, kur kas
Paprasčiau,
Nei
Nebūti,
Kai
Lengva.
Kai pro langą
Skamba
„Amelija
Iš
Monmartro“, o tu
Žinai, kad jau
Niekad
Nebūsi
Paryžiuje. Kad jau
Niekad
Nebūsi…
Tarp
Dviejų
Pasaulių, iš
Kurių
Vienas
Baigdavosi, vos
Prašvitus. Nors tai nepalyginamai
Geriau, nei
Įkalinti jį dienos
Šviesoje, kai
Saulė
Apakino… Ir
Viens
Kito daugiau
Nebematėm.
X X X
Nesimuistyk –
Atsistok
Tiesiai! –
Noriu
Apkabint bent tavo
Šešėlį.
(Kas
Tikra, o kas ne –
Susitarimo
Reikalas. Nors
Tikrasis
Gyvenimas
Prasideda po to,
Kai
Nupuošiamos
Eglės ir
Nukabinamos
Vitrinų
Girliandos.) O tai,
Ko
Nėra
Šiame
Gyvenime,
Galima
Rasti
Kitame. (Ne tame –
Po
Mirties, bet
Po šio
Gyvenimo.) Tik
Reikės
Laiko
Pažinti ir
Atpažinti.
Suprasti ir
Perprasti. O
Sniegui
Nutirpus
Viskas
Bus,
Kaip
Buvę. Netgi tai,
Ko
Niekad
Nebuvo.
X X X
Užsivarstęs
Batus
Nenueisi
Toliau nei esi. Tik
Nusispjauk
Per kairįjį
Petį,
Jei ir
Netiki
Prietarais – visa
Apimantis
Pasaulis
Apims, net
Nespėjus
Pajust,
Jog jau
Slysti. O
Atodrėkis rasis
Negreit. Ir
Varvekliai
Nebus
Vietoj
Špagų.
Mes
Gavome viską,
Ko
Neturi
Kiti!.. Tiktai
Nesupratom, kad
Laiko
Nebėr nei
Užbaigt, nei
Pradėti
Iš
Naujo:
Juodas
Sniegas
Ant
Rankų… Juodas sniegas
Ant
Veido… Juodas sniegas
Gerklėj… Bet visai
Nebelikę
Jėgų jį
Iškosėt.
X X X
…O
Po viso
To dar
Stojo kaip reta
Šalta
Žiema. (Kai
Ašaros
Suledėja, dar nė
Neištryškusios
Iš
Akių. Ir
Nuo visuotinio
Stingulio
Daugiabučio
Langus
Ištinka
Paralyžius.) Tik
Nerėk taip!..
Išsižiojęs su šalčiu
Įkvėpsi visas šio
Pasaulio
Dvasias ir
Demonus,
Kurie
Užkimš
Bronchus… Bet jų
Neparodys nei
Kompiuterinė
Tomografija, nei
Magnetinis
Rezonansas. O
Bandymas
Išsikrapštyti pačiam
Prilygs
Kriminaliniam
Abortui. Nes…
Tavęs
Nebėra. Dar
Nuo
Tada,
Kai
Viens
Kitą
Kartojom. Jau nuo dabar,
Kai
Kartoja
Mus
Visa,
Tiktai
Ne
Mes.
___________________
*Aukščiausiasis gėris.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
