Tarp dviejø gaisrø. Klaipëdos dailë 1854-1945 metais

ÞVILGSNIS PER PETÁ

Tarp dviejø gaisrø. Klaipëdos dailë 1854-1945 metais

Tæsinys. Pradþia – „Klaipëda“,meno leidinys „Durys“,2003 08 27, 2003 10 29,20003 11 26

Kristina JOKUBAVIÈIENË

Èia gimæ, bet iðvykæ

Nedidelæ su Klaipëda susijusiø dailininkø grupæ XX a. pradþioje sudarë èia gimæ, bet á mokslus ar po mokslø iðvykæ ir vëliau tik epizodiðkai Klaipëdoje ir Kurðiø nerijoje lankæsi vokieèiø kilmës dailininkai. Kurðiø nerijos gamtos pavilioti atvykdavo dailininkai ið kitø Vokietijos vietoviø. 1905 metais Kurðiø nerijà “atrado“ erfurtietis Hansas J.B.Kalmeyeris (1882-1961), Nidoje vadintas “briedþiø tapytoju”. Nuo 1918 metø Karaliauèiuje H.Kalmeyeris ásirengë ateljë, o kiekvienà vasarà bûtinai praleisdavo Kurðiø nerijoje. 1944 visi jo kûriniai, buvæ dirbtuvëje Karaliauèiuje, sudegë. Vëliau dailininkui pasitraukus á virðutinæ Frankonijà, Nerijos briedþiø motyvai ilgam iðliko jo “prisiminimø paveiksluose“.

Pirmas þymesnis Klaipëdos kraðto dailininkas buvo Robertas Gleichas (1859-1912), gimæs kaime netoli nuo Klaipëdos. R.Gleichas mokësi Karaliauèiaus meno akademijoje ir gana anksti iðvyko á Hamburgà. Hamburge dailininkas dirbo kartu su garsiu marinistu Petersenu.

Klaipëdoje gyveno anksti miræs K.Schulz-Stapenfeldas, apie kurá kol kas maþoka duomenø. Gustavas Boese (1878- 1943), kilæs ið Schwerino, atvyko á Klaipëdà Pirmojo pasaulinio karo metais kaip kareivis ir pasiliko èia iki 1924 metø. G.Boese tapë Klaipëdos ir Kurðiø nerijos peizaþus, jo paveikslai buvo labai mëgiami ir kabojo daugelio Klaipëdos biurgeriø ir apylinkiø gyventojø namuose. Kai po 1920 metø didþiàjà dalá atvykëliø dailininkø patraukë klestinti Nidos kolonija, G.Boese liko iðtikimas Klaipëdai, todël daþnai vadintas “Klaipëdos tapytoju“. G.Boese mirë Berlyne. Vëlyvieji, ne patys geriausi tapytojo paveikslai buvo ásigyti ið naðlës ir saugomi Klaipëdos kraðto archyvuose Mannheime (Heinrich A. Kurschat. Das Buch vom Memelland. – Oldenburg, 1990, p.526).

Tarp þymesniø ið Klaipëdos kilusiø dailininkø verta paminëti tapytojà Karlà Eulensteinà ir jaunesnës kartos atstovà – grafikà Archibaldà Bajoratà.

Jaunoji karta: Archibaldas Bajoratas

A.Bajoratas gimë Klaipëdoje 1923 metø kovo 15-àjà, èia praleido vaikystës metus. Tolesnis jo gyvenimas labiau susijæs su Ðilute, kurioje mokësi ir baigë Herderio gimnazijà . Po Antrojo pasaulinio karo jis pateko á Braunschveigà, mokësi dailiøjø amatø mokykloje, dirbo grafikos srityje, dëstë Mainzo amatø mokykloje.

Susidomëjæs meno terapija, A.Bajoratas kartu su þmona Rutha nuo 1993 metø rengë Valdorfo pedagoginës sistemos seminarus Lietuvoje. Jo grafikos temos ákvëptos suomiø epo “Kalevala“.

Klaipëdos paveikslø galerijoje 1989 metais turëjome progà pamatyti didelæ A.Bajorato grafikos ir knygos iliustracijø parodà, skirtà ”Kalevalai”. Pastaruoju metu jo dëmesá patraukë ir estø epas “Kalevipoegas“. 2000 metais Öde mieste Vokietijoje ávyko A.Bajorato

ksilografijø, akvareliø ir pieðiniø paroda, pavadinta “Áspûdþiai ið Suomijos ir Baltijos” (“Magische Impressionen. Ausstellung: Neues von Archibald Bajorat”// “Das Ostpreussenblatt”, 08. April 2000).

Klaipëdos kraðto ir Kurðiø nerijos gamtos impresijos aktualios A.Bajorato kûryboje iki ðiol. Dailininkas raðë 1989 metais: “Klaipëdoje að praleidau savo jaunystës pirmuosius metus. Ten, ðviesos, miðkø ir vandens aplinkoje, að patyriau pirmuosius áspûdþius, kurie man padëjo tapti menininku“ (Archibald Bajorat. Grafika, pieðiniai, akvarelës. Parodos katalogas.-Klaipëda, 1989.).

A.Bajoratas priklauso jaunai Klaipëdos kraðto kartai, kurios atstovai dailininkais tapo jau Vokietijoje. Galima paminëti panaðaus likimo ið Klaipëdos kraðto kilusius menininkus: tapytojus Horstà Skodlerakà, Gerdà Leufertà, Herbertà Ðmidtkæ, Alfredà Sabalus, Valterá Mamatà, skulptoriø Karlà-Heinzà Engelinà ir kitus.

Karlas Eulensteinas – garsus ekspresionistas

Taèiau þymiausias ið Klaipëdos kilæs vokieèiø dailininkas – Karlas Eulensteinas. Karlas Eulensteinas gimë 1892 metø rugpjûèio 25 dienà Klaipëdoje, laivo kapitono ðeimoje, buvo ðeðtas ið septyniø vaikø. Teigiama, kad tëvas buvo kilæs ið Saksonijos, o motina – lietuvë (Karl Eulenstein. Ein ostpreussischer Spätexpressionist.- Husum, 1991, p. 101). Ágijæs komerciná iðsilavinimà, tarnavo savanoriu artilerijoje Pirmajame pasauliniame kare. Karo tarnybos metu pradëjo pieðti. Po karo nebegráþo á kontorà, skaièiai ir pinigai jo niekada nedomino.

1919 metais K.Eulensteinas ástojo á Karaliauèiaus meno akademijà, kurioje mokësi iki 1923 metø. Akademijoje vienintelis jo gerbiamas dëstytojas buvo garsus Karaliauèiaus dailininkas Richardas Pfeiferis, kurio freskos yra iðlikusios Ðilutës evangelikø reformatø baþnyèioje. Karlas Eulensteinas (kaip ir Ernstas Molenhaueris), dalyvavo studentø grupëje, pasisakiusioje uþ reformas Karaliauèiaus meno akademijoje. Studentai pasiekë, kad dëstyti 1920 metais buvo pakviestas Arthuras Degneris. Vëliau K.Eulensteinas draugams visada tvirtindavo, kad akademijoje nieko gero neiðmoko.

1926 metais dailininkas persikëlë á Berlynà, vertësi laisva kûryba. Per Berlyno bombardavimà 1945 metais, likus keturioms dienoms iki karo pabaigos, Karlo Eulensteino dirbtuvë buvo sugriauta, sudegë beveik visi ikikariniai paveikslai. Jie yra þinomi tik ið nespalvotø fotografijø.

Nuolat lankësi Klaipëdoje

Iki 1944 metø K.Eulensteinas nuolat lankësi Klaipëdoje, Klaipëdos kraðte, ir Kurðiø Nerijoje. 1932 metais jis raðë laikraðtyje “Ostdeutschen Monatsheften“: “ Po keleriø metø – vël gimtinës peizaþas. Tai nuostabus jausmas. Taèiau vaizdas, kurá giliai savyje neðiojaisi kaip vizijà, visai kitas. Viskas tapo daug nuobodþiau. Ieðkai namø, gatviø, pakranèiø, áspûdþiø, kuriuos saugojai daugelá metø, ir esi nuviltas. Viskas banalu, nieko nebesako, nieko nebesupranti. Tik gamta liko ta pati” (Silke Osman ,“Die Natur gibt das Stichwort. Der maler Karl Eulenstein aus Memel”// “Das Ostpreussenblatt”, V 1996).

Gimtinës gamta liko K.Eulensteinui paèiu stipriausiu áspûdþiu. Jis daug kartø lankësi H.Blodës vieðbutyje Nidoje. K.Eulensteinas dirbo aliejinës tapybos, temperos ir akvarelës technikomis, tapë peizaþus. Jo ankstyvieji darbai pasiþymëjo tamsiomis, þemës spalvomis. Po 1945 metø juose stiprëja stilizacija, formos labiau apibendrinamos, dekoratyvesnës, spalvos ðviesëja ir ryðkëja. Tai savybës, bûdingos vëlyvajam ekspresionizmui.

Tapë gimtas vietas

Po karo visada vadintas Rytprûsiø vëlyvuoju ekspresionistu, Karlas Eulensteinas mirë 1981 metø birþelio 23 dienà Berlyne. Kartà K.Eulensteino klausë , kodël jis, berlynietis nuo 1926 metø, niekada savo paveiksluose nevaizdavo ðio miesto. Tapytojas atsakë: “Èia þmogus niekada nesi toks vienas, kad galëtum giliai iðgyventi peizaþà“. Taèiau Klaipëdos miesto vaizdai – senoji perkëla, uostas ir namai prie uosto, ðvyturys, Danës upës pakrantës – kartojasi jo “prisiminimø“ paveiksluose. Gimtosios vietos ir þmonës, jûros, upës ir priemiesèio lygumø vaizdai taip giliai ástrigo menininko vaizduotëje, kad po karo tapytuose paveiksluose visada juntama ankstesniøjø darbø dvasia. Tai buvo jo ypatumas, ir jame slypëjo tapytojo jëga.

Sugráþo paroda

1991/1992 metais Liuneburge, Rytprûsiø kraðto muziejuje, paþymint Karlo Eulensteino 100-sias gimimo metines, ávyko didelë paroda, buvo iðleistas katalogas (Jorn Barford. Karl Eulenstein. 1892-1981.-Husum Verlag, 1992). K.Eulensteino akvarelë “Senasis keltininko namas Klaipëdoje“(1959) eksponuota Kaliningrade vykusioje parodoje “Rytø Prûsijos dailininkai Kaliningrade” 1991 spalio 6 – gruodþio 6 dienomis (Ostpreussische Künstler in Kaliningrad. –Berlin/Bonn, 1991).

1992 metais Maþosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipëdoje, kartu su Lüneburgo Rytprûsiø kraðto muziejumi, buvo surengta Karlo Eulensteino paroda. Maþosios Lietuvos istorijos muziejus turi vienà K.Eulensteino paveikslà. (“Klaipëdos senamiesèio vaizdas”,1958, kartonas, tempera, motyvas panaðus á ”Senàjá keltininko namà Klaipëdoje”, 1959). K.Eulensteino darbas buvo átrauktas á 2000 metais Vokietijoje iðleistà “Nidos kalendoriø“ (Kalender Nidden. -Verlag Atelier im Bauernhaus, Fischerhude, 2000) ið serijos “Europos menininkø kolonijos“. Kalendoriuje reprodukuoti þymiø Vokietijos dailininkø, Nidos kolonijos dalyviø, kûriniai: Makso Pechðteino, Karlo Ðmidto-Rotlufo, Alfredo Partikelio, Loviso Korinto, Ernsto Bischofo-Kulmo ir kitø.

Nidos dailininkø kolonijos kaimynystë

Prieðkarinë Klaipëda vokiðkoje menotyrinëje istoriografijoje iki ðiol daþniausiai minima tiek, kiek su ja siejosi garsûs Nidos dailininkø kolonijos dalyviai. 1867 metais ákurtas Hermano Blodës vieðbutis jau XIX a. pabaigoje buvo pamëgtas ne tik raðytojø, kurie pirmieji atrado ðá nepakartojamà gamtos kampelá, bet ir tapytojø, pavadinusiø Nidà “tapytojø rojumi”. Nidoje jau 19 a. pabaigoje pradëjo lankytis Karaliauèiaus meno akademijos profesoriai, vëliau jie pakvietë èia savo mokinius, mokiniai – savuosius. Taip Nidoje pasirodë Lovisas Korintas, Oskaras Molis, Maksas Pechðteinas ir daugelis kitø.

M.Pechðteinas atrado Nidà 1909 metais, Pranas Domðaitis lankësi èia 1914-1918. Ernstas Molenhaueris, tapytojas ekspresionistas ir Hermano Blodës þentas, 1922 metais po uoðvio ligos perëmæs vieðbutá ir ypaè skatinæs dailininkø kolonijos klestëjimà, raðë apie Nidà: “Tai tapybiðkas peizaþas, kupinas ðviesos ir erdvës, vandens ir saulës“ (“Licht und Raum und Wasser und Sonne” // “Das Ostpreussenblatt”, 28. October 2000).

Visi vokieèiø dailininkai, kurie nors menkiausiais saitais siejasi su senàja Klaipëda, buvo Nidos dailininkø kolonijos lankytojai. Nidos kolonijoje lankësi ávairiø meno ir kultûros srièiø atstovai: raðytojai, muzikai, þurnalistai, aktoriai, istorikai… Vëliau E.Molenhauris, gyvendamas Sylto saloje Vokietijoje, raðë: “Spingsint maþoms þibalinëms lemputëms Blode’s “menininkø verandoje“ bûdavo diskutuojama apie dideles meno problemas. Nida tapo susibûrimo vieta menininkams ir visiems þmonëms, ieðkantiems nepalytëtos gamtos potyriø ir nekenèiantiems bet kokio sambrûzdþio” (Ernst Mollenhauer.1892-1963.-Düsseldorf, 2001, p. 20-21).

Paliko þenklus

Menotyrininkë Maja Elerman-Molenhauer, tapytojo duktë ir jo palikimo puoselëtoja, iki 1944 gyvenusi Nidoje, 2001 metø rudená (ir ðià vasarà dar kartà) pasakojo man vaikystës prisiminimus apie garsius meno þmones, matytus vieðbutyje, nepakartojamà vakarø verandoje atmosferà. Ji prisimena ir keliones á Klaipëdà, ástabius skanëstus, ragautus Europos restorane prie Teatro aikðtës. Panaðûs ir Emilio Vorbecko, literato ir þurnalisto, kurá laikà gyvenusio Klaipëdoje, dar vaikiðki áspûdþiai ið British Hotel, buvusio Turgaus gatvëje (Baltija.- Klaipëda, 2001, p. 214).

E.Vorbeckas taip pat paliko þenklius pëdsakus treèio deðimtmeèio (tarp 1920-1926 metø) Klaipëdos kultûriniame gyvenime. Vëliau ið Berlyno siuntinëjamas E.Vorbecko spektakliø ir parodø recenzijas mielai spausdino “Memeler Dampfboot”. E.Vorbecko sûnus Michaelis Vorbeckas, ilgai dirbæs Europos taryboje, Maþiosios Lietuvos istorijos muziejui yra perdavæs per 1500 vienetø archyviniø eksponatø (ið pokalbio su J.Geniu, Maþosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi 2003 05 09).

Kievienas ið mûsø, atvykæs èia ir tapæs klaipëdieèiu, manau, savaip yra patyræs miesto ir kraðto þavesá, iðskirtinumà. Ar jame dar jauèiasi praëjusiø laikø dvasia? Tie, kurie pokaryje tapo naujais pustuðèio, apgriauto miesto ðeimininkais, geriausiu atveju buvo abejingi jo praeièiai. Gal prieð dvideðimt metø didesná áspûdá padarë ne savitas, geometriðkai tvarkingas senamiestis, o valytojos, uþdaranèios parduotuvæ pietums (ir taip bûdavo!) mesta frazë “Mittag, mittag!” (“Pietûs, pietûs!“). Ar ji buvo ið stebuklingai uþsilikusiø senøjø kraðto gyventojø? Neþinia, bet tai iðliko vos apèiuopiamu niuansu, bylojanèiu apie savitos miesto ir kraðto dvasios egzistavimà.