Nijolė KLIUKAITĖ
* * *
Tokia keista žemė, skaniai taip lietuviškai skamba:
Mėguva, Cėklius, Pilsotas, Duvzarė, Semba…
Bet gentys jau kitos, nes žodis sudygsta kaip sėkla,
druskingo vandens atliūliuota ar vėjo bangų atpūsta…
Tokia keista žemė – smėlynai, praryjantys kaimus,
tie vėjai, ta saulė ir grūdintos širdys
ar potvynio bangos, pasiekiančios dangų,
tie žmonės – iš vėjo ir žaibo – ir darbščios jų rankos…
Smėlids graužia akis, vėjai drasko ir plėšo
žmogaus rūbą, į kūną galanda dantis…
Viską lietūs skalauja – tarnai karalaičio Perkūno,
sninga pelenas pilkas, apgaubia pasaulį naktis…
Pasemi savimi žemės kvapo: žolės, žiemos, šieno,
ką tik gimusio kūdikio, medaus, žuvies, pieno…
Po vokais užmerktais slepi dangų, tiek, kiek jo liko,
kiek nuskaitė tave ar tiesiog atitiko.
* * *
Vėjas ir smėlis, ir ašarų lietūs.
Ir paukščiai. Jų daug. Jų dangus ir dievai.
Plaukia žmonės į jūrą. Verkia dienos skylėtos.
Dangų pušys nušluoja, o sparnuočių pulkai,
dievų žodžių danguj prisilesę,
mums giesmes atkartoja – žinia – atvirkščiai,
paskui juokias, kad jų nesuprantam,
bet gausiau ir derliau laukuos noksta javai.
Tos žuvėdros, tos gervės, tos gulbės nebylios,
jų giesmė – kaklo linkis, sparnų baltuma –
visa virpa ir gaudžia, ir verpias į giesmę,
tarp dantų grikši smėlis – varguolio daina.
Vėjas, smėlis ir lietūs, ir saulė –
artais žuvys paklysta ir plaukia dangum…
Tuomet byra į saujas žvynai kaip apgaulė,
bet vistiek užmokėta. Gal?
Nubusi žmogum?..
Herkui
Dešimt žiemų, dešimt vasarų Notrangos žemėj,
po šventais ąžuolais, pilnais paukščių,
žaidė Erkaus vaikystė pily ant kalvelės,
vis žvaigždynus skaičiavo, vis žvalgės į aukštį…
Gal likimą išskaitė dangiškuosiuos ūkuos?..
Kiti kalbina vėjus ar laumių plaukuos
pasiklydusią atmintį slepia ir saugo,
kad savim ją apdraustų nuo pikto nedraugo.
Jį pagrobę kryžiuočiai mokino savaip,
klupdė melstis ne savo dievams – pagrobėjui,
bet ar gali mintis nesugrįžt su gandrais,
kai įdiržusios rankos iš meilės medėja?..
Jis pabėgo. Bartus ir galindus prikėlė,
Nadruvoj, Semboj meldės Perkūnui,
ir pragydo delčia nupjautom katpėdėlėm,
tarsi priešų galvom, nukirstom ir bekūnėm..
Jo širdį išgirdo ir sembai, ir varmiai, nadruviai –
Ties Pakarviais parklupdė kryžeivius, sudaužė prie Kulmo,
Praamžis ąžuolynuos šypsojos, žodžius žemėn sėjo,
o laumės naujadarais lauką apklėstą ravėjo…
Bet žemėje visa, kas būna pasėta, sulaukia pjūties.
Kai žmonės pavargsta, dievai sensta ir dūla.
Kas viltį praranda, tas ilgis bežvaigždės nakties…
Bet būna – išlaukia, atgimsta ir srūva
ne lietūs – sula iš Dausų ąžuolyno,
o jūrų ereliai vanojas šviesoj, debesuos vartos lydekos…
Tauta gimsta iš naujo – stiebiasi iš atvąšyno…
Klausydamos protėvių kraujo, giesmės gyslomis teka…
Jurgiui Zauerveinui
Štai keliu eina žodis dulkėtas, bet žiba
pelenuos jo plieninė atmintis ir dvasia,
sugauta žalioj girioj, kur vėjai diktuoja
garso greitį ir raidę. Gegutės sapne
tiktai du garso laiptai, skaičiuojantys laiką,
likusius dar metus, centus ar tiesiog žvangučius,
sproginėja petardos aplink, žmonės atmintį vaikos
rūšiuoja ir įspūdžius, ir lygtis, ir kitus niekučius,
kuriuos beria į kalbą, asmenuoja, linksniuoja,
ieško tonų ir pustonių, ryškalų ir vandens,
kad galėtų vėl šakėm rašyti, braukyti
ar juslėm naiviom spalvint išgalvotas raides…
Žodis audžia jo smegenis. Trinksi, net dulka, –
linas pinas su vėju, kalba virsta šilku,
mainos raštai ir spalvos, galūnės tankėja,
o čiobreliai, ramunės iš pievų žalių
iš valonų, armėnų, suomių, sorbų, bulgarų
tostų, priedainių, uždainių ir patarlių tankmės
klostėm gulas ir vingiais, žodžių pusvilnės kaugėm –
visa visa čia dera, nes vienos yr kilmės.
___________________________
Jurgis Zaerveinas (Georg Sauerwein, 1831–1904) – Lietuvos visuomenės veikėjas, poetas, filosofas, mokėjęs daugiau nei 60 kalbų (susikalbėti galėjo 200-ais), įsimylėjęs lietuvių kalbos grožį, sukūrė „Lietuvninkai mes esam gimę“.
Karalienei
Luise Auguste Wilhelmine Amalie
septyniolikos metų už Frydricho Vilhelmo III-iojo,
su našlaitės kraičiu – Liūdesys, Praradimas lyg broliai dvyniai
jos gyvenimą stūmė. O gal nešė ir vedė?..
Augdama pas močiutę, siuvo sau drabužius, –
antpirščių ji nemėgo, nesisaugojo niekad,
kai su oma lankydavo vargšų namus,
raikė duoną, jausdama, kad su šia širdies pusę palieka…
Bet vėliau – jau žmona ir net dešimt vaikų,
guvernantės, freilinos ir, žinoma, puotos,
kuriose šitiek Darbo, dosnių pažadų,
karaliavimo meno, ar, rodos…
su Napoleonu koketavo ir su Aleksandru –
pernelyg nekaltai. Žvaigždės dužo, smuko žemėn žiedai…
Gražios lūpos šnabždėjo: pavogta šita žemė,
pavogta, pavogta…
Ką turėjo galvoj šitas vaikas? Mergaitė…
Žino žemė viena.
Berbomui
Muižėj prie marių gyvenimas virė virte,
laikas prieš vėją tekėjo, pavėjui ritos delčia,
plaukė žuvys ir akmenys drovūs, kiek sulaukėję,
tarsi stingstančios ašaros iš akių jiems byrėjo druska…
Žmonių plėšrios rankos juos skros ir kapos,
kas žuvelių šukelių, kas likimo laiškelio ieškos,
kas iš blizgančių žarnų ateitį burs,
kas pavirs žuvimi, ners į gelmę ir kurs…
Taip ir Mėmelio burmistras, stotingas Berbomas –
blizga sagos munduro, kišenėje sapnas –
mels dievų, kad nesirgtų jo miestas gaisrais,
kad gerovė žydėtų šimtažiedžių glėbiais,
vis užklojančiais krantą, žuvis ir jų akmenis…
Plaukia laivės į jūrą, kuri viską atmena…
Plaukia laivės į jūrą, jų akmenys lauks,
net apakę iš ilgesio, apsilaupę, gleivėti…
Margos vėtrungės mos, į kelionę vis šauks,
į tolybę, kurios tikrumu negali netikėti.
_______________________________
Wilhelmas Ernstas Beerbohmas (1786–1865) – Mėmelio burmistras (1835–1840), bet tikroji jo meilė Muižė arba Peilė, miestelis ir dvaras Kintų parapijoje prie marių. Muižė – latviškas pavadinimas, kilęs nuo dvarininko iš Kuršo laikų. Muižę išgarsino W. E. Beerbohmas, būdamas žvejybos prievaizdas, visiems laivams liepė išsikelti vėtrunges, kuriomis vaizdais ir spalvomis sudedama visa informacija.
Jakovo vargonai
Sembų ir kuršių maldos šlamėjo šventuos ąžuolynuos,
šaknimis vadeliojančios Žemę, tą kosmoso žuvį,
kuri plaukė ir plaukė, neskyrė nakties nuo dienos,
o šviesa ir tamsa išsigrynino per minties siaurą pjūvį.
Tas berniukas tik žaidė garsais, vis skaičiavo
žingsnių greitį ir aido kartotinį balsą,
gatvės murmantį stingulį, kuriuo atgailavo
girtas vėjas, įkritęs į pūvančių išėdų smarsą…
Jis tematė natas, penklines, boso raktą,
kuriuo gundančios gelmės paviršių pragremžę ištrūksta
į dienos ryškio šviesą. Ten pavidalų šitaip tiršta –
spalvos rėkia ugnim. Garso gaisras! Kad rūksta
miesto deganti opera, strykai drasko stygas,
būgnais virsta kuprinės, lagaminai ir skrybėlės,
plyšta gatvių plakatai, meras grąžo rankas,
šėlsta nuogas lietus, žvanga virstantis kibiras…
Miesto deganti opera, širdys plaka puantuos,
jaudulys plėšo gerklas ir…garsas nutrūksta,
kai apkursta dangus, melsdamos dūžta bangos,
tyla baudžia mus spengimu ir… sulūžta…
Praeitis praeitis… Nuskalbta, bet kraujuoja.
Ir atplaukia vargonų sulaikyta rauda…
Mes kiekvienas savaip gelbstim žūstančią žuvį…
Bet jau plaukia… Greičiausiai, jau plaukia link mūs
Juodo kraujo puta
______________________
Aleksandras Jakovas (1892–1932) – vargonininkas, chorvedys, pedagogas, kompozitorius, Šv. Jono bažnyčios kantorius.
Sakalai mumyse
Aleksandrui Griškevičiui
Jei sustabdytum paukštį danguj, jis nukristų
į skruzdėlyną, rožyną, pilną spyglių,
o gal į ežerą, jūrą, kurioje pasiklystų
tarp vargšelių veronikų ir slidžių ungurių…
Lygiai taip ir mintis tapatybę pakeistų
tarp dviejų išsausėjusių lauko pušų, –
virš sustingusio vyksmo nesisupa Dievas,
balto stingulio angelo net Aukščiausiam baisu,
kai dangaus pakrašty jį lyg ženklą sutinka,
sklendžia virpantis žodis, visas visas savy,
o paskui – nebėra. Taip Visatai nutinka,
kai nuvysta žvaigždė lyg išblėsusi meilė sunki…
Sakalai mumyse – lyg šviesa, įkalinta kauluos,
kurią įžiebėm patys ir kuri niekada neužges,
nesgi buvo gyventa. Ir buvo sustojęs pasaulis
atsigert iš šaltinio stebuklingo gyvybės vandens.
_________________________
Petras Aleksandras Napoleonas Griškevičius (1809–1863) – žemaičių kilmės mokslininkas, filosofas, išradėjas, orlaivių konstruktorius, aviacijos Lietuvoje pradininkas.
Pozicinis reguliarusis karas
Johanui Abromaičiui
Kai žiūriu į pienės galvutę, tą sprogusią saulę,
į tą bitę, įklimpusią ligi sparnų,
kai sukryžminu sapną su saviapgaule,
vis dar šoku lietuj kaip kadais, gyvenu
Abromaičio iš Pašlaičių gėlėm margintoj knygoj.
Pažinau rugiaveidę, jos ilgąsias šaknis,
išsiraizgiusias smėly, sapnuodavau naktį
jos kelius per smėlynus, kur gilus šulinys
Žemės paslaptis saugo ir senąsias dainas,
o jose Rugiaveidė – ne gėlė, o mergelė –
pavėjui vis šukuoja šviesiąsias kasas…
Ir kaip skauda jai sielą, kaip širdį jai gelia,
kad aitrusis šilokas – gražuolis Enzys
jos sesulę smiltenę užu rankos laiko –
juosta šulinio vandenys, plyšta Laiko širdis,
nes pajūrio berneliai šešėlius vis vaiko,
gina tėviškę, jūrą ir sesulių gėles…
Karas galvas kapoja, krauju girdo Žemę,
Viržiai aitriai taip kvepia, pina žiedynų liepsnas…
Johanui nuo Pašlaičių gėlės pasakas seka,
smiltlendrės ir naktižiedės audžia Žemės sakmes…
Tu ganysi mano tautą – taip buvo žadėta,
bet lietus, dangaus įsčiose virš mūsų pradėtas,
didysis nesibaigiantis karas – pozicinis reguliarusis
vemia vandenį per atsivėrusį šulinį tiesiai į rūsį,
tad atsuki dešinį žandą, jei į kairį gavai,
viskas yra kova, viskas – meilė, bet…
tu tai žinai.
Ragavai šilinės perkūnropės kraujo,
dabar tu – voratinklinė šilarožė. Augi
pro mėnulio tekėjimą, saulės laidą bekraujė,
rangaisi tarp žmonių ir žvaigždynų, tyli,
nes tiek daug jau žinai, supratai, kad tapai nemari
____________________________
Johanas Abromaitis – Mažosios Lietuvos ir Rytprūsių floros tyrinėtojas, Prūsų botanikų draugijos leidiniuose pažymėjęs lietuviškus augalų pavadinimus.
Nauji žaidimai
Nesutaria deivės irgi dievai, žmones stumia į kovą,
aptemdo akis aistrų pažadais, tikėjimo vėliavom moja,
pavidalą, formą keičia mintis ir Žemę į gabalus drasko,
o vaizdiniai teka pro Dievo pirštus, ir priesaikos išsitaško…
Žaislinė strategija visa tai. Ne žmonės – dievai ją kuria.
Ir krinta į nebūtį valdovai, vadai, likimą sau kardu išbūrę…
Pabodo dievams ir erinijoms niautis, panūdo svaigintis menais:
tai liejosi muzika, vynas ir žodžiai po marmuro skliautais aukštais.
Estetika, etika skleidės žiedynais, korifėjais, orfėjais, idėjom,
ženklai ir struktūros pagaudavo vėjus – tai skridom ir dužom, ir ėjom
prieš vėjus, prieš nuostatas, normas… Ratus išgalvojom kampuotus…
Vertybes vis keitėm, pažinimo vaisius saujom skynėm,
ir tiesėm tieses
vis banguotas…
Dievams vėl pabodo mūsų žaismė,
nuobodžiaut ėmė, žiovauti, snausti…
Palikom miegot juos gelmių lygmeny, bet…
Ar bepavyks
mums save
be dievų
nusiausti?
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
