„Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas! (…) Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja!“ – sako Koheletas. Ši rūko „metafora“ tiesiog uždusina publiką, įžengusią į teatro salę: teatriniai dūmai kutena galugerklį, pritemdo žvilgsnį ieškant savo krėslo, dūmų draiskaluose paskandinta scena kuria „dvasingą“ atmosferą ir paslaptį. Tai pirmoji žiūrovų „dvasinio virsmo“ stotelė, tikriausiai neišrašyta Sigito Benedikto Jurčio (brolio Benedikto) pjesėje, pagal kurią režisierius Tomas Jašinskas ir choreografas Taurūnas Baužas pastatė spektaklį „Vienuolio išpažintis“ (spektaklio prodiuserinė kompanija VšĮ „Teorema teatras“).
Gitana GUGEVIČIŪTĖ
Patraukli prekė
Spektaklyje, kaip teigiama jo anonse, – „kelionė per XV stočių sustojimus: nuo tylos, miesto gyvenimo įspūdžių ir nuogumo iki pasakų sodų, ugdymo, vienatvės, sugrįžimo, brandos ir šviesos. Kiekviena stotis veikia tarsi meditacija, kviečianti sustoti, įsiklausyti ir patirti žmogaus vidinį pasaulį be kaukių, be vaidmenų, tik su tikruoju „aš“.“ Ne XIV kryžiaus kelio koplytstulpių, bet aliuziją į kančią įžvelgti nesudėtinga. Tik kelio pabaigoje ne Golgota, o apsivalymas, nušvitimas, iš(si)teisinimas.
Spektaklio kūrėjai viešojoje erdvėje ne kartą stebėjosi (suprantama, ir džiaugėsi), kad bilietai į premjerą Klaipėdoje buvo išparduoti per parą, o paskelbus papildomą spektaklį jų neliko per kelias valandas. Akivaizdu, „dvasinis nudizmas“, prieinama ir daug pastangų nereikalaujanti „dvasingumo praktika“ – patraukli scenos ir eterio prekė: paskaitei, pažiūrėjai, paklausei – ir jau nušvitai, jau atsinaujinai. Štai kodėl tiek daug dvasinių mokytojų, guru, vedlių, sąmonės ir pasąmonės aktyvavimo seansų ir pan.
„Greitasis maistas sielai“ – taip būtų galima charakterizuoti estetišką, asketiškai vizualizuotą (scenografas ir kostiumų autorius – Artūras Šimonis) valandos meditaciją, į kurią kviečiami žiūrovai, galbūt praradę ryšį su savo vidine esybe ir netekę ramybės bei pusiausvyros, galbūt ieškantys pa(si)teisinimo savo poelgiams ir jį atrandantys, galbūt tiesiog teatro gerbėjai „iki kaulų smegenų“, kuriems rūpi, kaip asmeniniai buvusio vienuolio išgyvenimai transformuojami į scenos veikalą, kaip scenoje vizualizuojamos žodžio reikšmės.
Talpi atmosfera
Japonų poeto Matsuo Basho haiku grindžiamas veiksmas scenoje sukuria minimalistinę, tačiau talpią atmosferą: neiliustratyvios šokių kompozicijos (baleto artistai Mykhailo Mordasovas, Iryna Suslo, Romanas Semenenka, Oleksandra Borodina), šviesos blyksniai, raidžių vėriniai vaizdo projekcijose, jautrus aktorių (Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Beata Ignatavičiūtė) dialogas; muzikuojančio kompozitoriaus (Jonas Raudonius) asistavimas sceninei hipnozei. Aktoriai koncentruojasi ne į išorinę dramą (jos ir nėra), o į vidinę ramybę; jie ne „vaidina“, o „atlieka dvasinę praktiką“, tampa mediumais tarp teksto ir publikos. Ir tai padaryti jiems pavyksta, nors tekstas (nesvarbu, kad kalba apie tylą, vienatvę, įsiklausymą) yra daugiažodis, neišvengiantis kartojimosi.
Šiame spektaklyje nemažai „tarp“: kažkas tarp radijo teatro, kurio ašis – žodis ir tekstas, ir metateatro, kurio pagrindas – metafiziniai išgyvenimai, o didžiausias stebuklas – stiprėjantis Dievo ir žmogaus ryšys, dvasinga Vyro ir Moters meilė (žodžiuose / mintyse pasirodo Ji – ta, su kuria vienuolis sodino tulpes); kažkas tarp užuominos ir daugžodystės, tarp nuolankumo ir puikybės, į kurią (tikriausiai pats nepajusdamas) panyra personažas, transliuojantis B. Jurčio praeitį ir apmąstymus, nekukliai gretinančius įžadų atsisakiusį ir abitą į kasdienį drabužį iškeitusį vienuolį su Kristumi ar Šv. Pranciškumi („Kristus irgi…“, „kaip Pranciškus…“). Ne tuštuma gąsdina, o tuštybė, kurios skalsu spektaklyje, ir kuri taip nedera išpažinties žanrui – dvasinio apsivalymo, atgailos, išsilaisvinimo aktui. Nepasversi, kiek sveria nuoširdumas šioje išpažintyje, bet tarkime, kad jis yra, nes ir žiūrovų akys sudrėksta, ir neskubama išsiskirstyti po homo religiosus dievojautos ugdymo seanso.
Jurčio benefisas
„Evangelijai jaučiuosi artimesnis nei bet kada anksčiau. Malda dabar ne forma, o kvėpavimas. Dievas nebe „ten“, o „čia“. Tylus, artimas, tikras,“ – mintimis portale Laikmetis.lt dalijosi brolis Benediktas – šiandienos pjesės „Vienuolio išpažintis“ autorius ir to paties pavadinimo spektaklio… aktorius (?). Jis tampa spektaklio epilogo centru, tašku sakinio pabaigoje, išsiteisinusiu veikėju, įgyvendinančiu Dievo planą. Scenoje jis „kaip namie“ – laisvas, nesusikaustęs, „nesurepetuotas“. Jis dėsto apie pašaukimą, kuris nėra pažymėjimas ar rūbas, o kintanti kelionė. Jis aiškina, kad pašaukimas kaip paukštis, kuris išskleidžia sparnus laisvam skrydžiui. Kad tikrumo liudijimas ir buvimas šalia ieškančiųjų yra ne menkesnis nei stovėjimas prie altoriaus. Gal net šventesnis. Jis stovi prieš žiūrovus, apsivilkęs baltu ilgu drabužiu, žvelgia į pasaulį kaip į meilės objektą ir dėkoja – žmonėms, broliams, Dievui… Kam skiriama ši „nuoširdumo“ ir „atvirumo“ apoteozė? Žiūrovams, žinoma, kurių nemažai susirinko būtent į B. Jurčio benefisą.
„Kalbėkite tik tada, jei jūsų žodžiai geresni nei tyla“ – tai ispanų patarlė ir, drįsčiau teigti, ji nepritinka spektakliui „Vienuolio išpažintis“. Teisingiems veiksmams paaiškinimai nereikalingi, o abejotinus spektaklis aplenkia. Aptaki beletristika nekuria sudėtingo žmogiško charakterio (taigi, išvengia ir dramatinės įtampos), nepanardina į giliausias sielos skausmo gelmes, bet, išryškindama subjektyvias preferencijas, įtvirtina savo paties dominavimą. Spektaklio estetika patraukli, profesionalai – profesionalūs, bet, atleiskite, kaip toji išpažintis, pasakojanti apie vienatvės ir tylos prieglobstį, susijusi su nuolankumu ir tyla? Klausimas dramaturgui.
_ _ _ _
Spektaklio „Vienuolio išpažintis“ pagal S. B. Jurčio pjesę (rež. T. Jašinskas, choreogr. T. Baužas) akimirkos.
Eglės Sabaliauskaitės nuotr.
CITATA: Ne tuštuma gąsdina, o tuštybė, kurios skalsu spektaklyje, ir kuri taip nedera išpažinties žanrui – dvasinio apsivalymo, atgailos, išsilaisvinimo aktui.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
